literatūros žurnalas

Solveiga Daugirdaitė. Kitas Radauskas

1995 m. Nr. 4

Radauskas: Apie kūrybą ir save. Recenzijos ir straipsniai. Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / Sudarė Giedrius Viliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 560 p.

Klasiko dalia yra dulkėt lentynoj, būti keiksnojamam mokinukų, lukštenamam studentų ir profesorių, kartais pacituojamam, visuotinai gerbiamam, bet, svarbiausia, jokių sensacijų, jokių sukrutimų nebekelt. Pagerbėm, aprašėm, sukatalogavom, amen. Bet su Henriku Radausku truputį kebliau – jo mitologija jau virtusi mūsų mitologija. Bene prieš metus parduotuvės lentynoj pamačiusi „Lambrusco“ butelius, pasijutau kone įžengusi į Radausko pasaulį, taip sunku buvo patikėti, kad štai prieš mane tas pats Radauskų mėgtas vynas, davęs vardą stiklo pingvinukui, kurį įdėjo Verai Radauskienei į karstą.

Paprastai rašytojai siejasi su kokiom nors vietovėm. Henrikas Radauskas – vienas iš Krokuvoj „cezarinio pjūvio keliu“ gimusių dvynių, ir šitoks nenatūralus gimimas man truputį siejasi su jo estetika kai vėliau rašys, kad pirmasis Nykos-Niliūno rinkinys „įvedė į tragišką ir nerealų autoriaus pasaulį, jokiame žemėlapy nesurandamą kraštą“, tas nerealumas ir nesurandamumas reikš gal aukščiausią įvertinimą. Jokių simpatijų realumui, tikrovei, autentikai: atsakymuose į anketą rašys, kad „poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma“. Iš visur, kur teko gyvent ar keliaut, tarsi kempine jis sugerdavo kultūrą, mokėsi kalbų (nors atrodo, kad ir gimė jas mokėdamas). Vaikystė Rusijos gilumoj, Sibire, turbūt primenanti Martynuką iš Škėmos „Saulėtų dienų“, ne veltui šį rašytoją vertins, aišku, ne dėl to, bet – kas žino – gal dar ir dėl to. Priešingai nei jaunystės bičiuliai Churginas ir Greimas, užsieniuose nesimokė, atrodo, nė universiteto nebaigė, bet liko jiems didžiausiu autoritetu: kai Greimas rašė, jog atsiklausęs patikimo lenkiškai skaitančio draugo, ar Miloszas tikras poetas ir ar gerai jj išvertė Kėkštas, galvoje turėjo ne ką kitą, o Radauską (žr. Greimo straipsni iš „Literatūros lankų“ „Sąmonė ir sąžinė“, perspausdintą knygoje „Iš arti ir iš toli“). Nors pasirinkę skirtingas veiklos sritis, gyvendami skirtinguose kraštuose, jie visi trys – Radauskas. Churginas (viena įdomiausių ir kontraversiškiausių tarybinės lietuvių kultūros asmenybių, pastaraisiais metais neminima arba minima tik bloguoju) ir Greimas – visą gyvenimą išlaikė tam tikrus bendrus kultūrinės laikysenos bruožus. Kandūs, reiklūs sau ir kitiems (Churginas gana mikliai prisitaikė prie „tarybinio gyvenimo normų“ ir jo reiklumas kitiems reikšdavosi, pavyzdžiui, skundimu: kaip ir Radauskas, Churginas buvo nekritikuotinas, tik šito pasiekė „tarybiškesniais“, o gal tiesiog niekšingesniais būdais). Visi trys iki mirties išliko, sakyčiau, demonstratyvūs nekatalikai (Radauskas laiškuose juokavo – „mes, mahometonai“) ir „nepatriotai“ (ir vis dėlto vieni didžiausių bent jau šio amžiaus lietuvių, Radauską Ignas Šeinius anuomet apibūdino kaip .“kultūringiausią KlaipėdoĮe lietuvį“, tiesa, gelbėdamas jį iš nemalonios padėties, bet iš esmės tai tiko čia visiems trims, tik geografiją smarkiai išplečiant). Beje, šito triumvirato santykius atskleidžia Radausko laiškai Greimui (ir vėlesnės Greimo pastabos apie draugo tarybinius eiliavimus: „Churgino eilės – baisios. Bet mums buvo aišku, kad jis tyčia blogai rašė. Galutinis sprendimas buvo suspenduotas. Vėliau Radauskas jam jau nebedovanojo“, – cituoju iš „Metmenų“, Nr. 63). Belieka laukt, kol kas (turbūt „Baltos lankos“) ryšis dar vienam Radausko tomui.

Net ir specialiai negretinant, matyti tam tikros bičiulių požiūrio į pareigas ir estetikos paraleles: maždaug tuo metu, kai Radauskas, išvestas iš kantrybės „angry young man“ Jevtušenkos liaupsinimų Vakarų spaudoj, sunešioja jo kūrybą į šipulius, kaip beviltišką banalybę ir poetinį turizmą, Greimas imasi „lietuviškojo Jevtušenko“, t. y. Mieželaičio, ir pagrindiniai priekaištai labai panašūs – kad neišmano rafinuotos prancūzų virtuvės, kad tarybinių žmonių požiūris į seksą keistas, bet iš esmes – kad poezijos vietoj tenka skaityt rimuotus arba lėkštus aprašymus, kurių potekstė viena, visur gal ir nieko, bet tarybų šaly geriausia (tai tarybiniam žmogui privalu žinot aprioriškai, kam dar į užsieni važiuot?). Na o neįtikimiausias, prie Radausko lyg ir labiausiai „nelimpąs“ tekstas – A. Churgino ir H. Radausko 1940 m. pasirašytas protestas, kuris vadinasi „Bjaurojamas Anatole’is France’as“. Nuostabu ne tai, kad juodu supykdė prastas vertimas – nuostabu, kaip mikliai išmokta argumentuot: „Toki dalykai darosi LTSR–oje tuo pat metu kai Tarybų Sąjungoje dirba dešimtys labai gerų ir šimtai gerų vertėjų“; „Mes nebegalime dirbti senais chaltūriniais metodais“; „Galime laukti, kad kurią dieną pasirodys beprasmiškai iškraipyti ne tik dailiosios literatūros, bet ir marksizmo klasikų veikalai“ Šitie pasažai atveria erdvę liūdniems pamąstymams, – ir apie prievartinę vertimų mokyklą TSRS (daugeliui talentingiausių poetų jie buvo vienintelis būdas pelnytis duoną), ir apie įmanomą Radausko „karjerą“ čia – būtų priverstas tapti vertėju (geriausiu atveju) ir apie daugybę moralinių dilemų…

Šitos padrikos pastabos truputį sklaido mano galvoje susiklosčiusį vaizdeli, kad mūsų literatūroje Radauskas vaikšto „vienas, neramus, neprijaukinamas kaip katės“. Literatūroje – gal ir taip, bet platesniame kontekste – ne visai. Gali būti, kad iš šitos bičiulystės galėjo išaugt kažkas bendriau, ne tik poetas, vertėjas, mokslininkas, nes jaunystėj juos siejo bendros idėjos, pomėgiai, užmojai. Bent jau aiškėja, jog būta, matyt, kažkokios bendros estetikos, kad ir nedeklaruotos manifestais, bendro „atskaitos taško“.

Atrodo, kad Radauskui itin sunku buvo išsitekt vien literatūroje: jam rūpėjo ir prancūzų dailė ir vokiečių bei italų muzika. Menai ir buvo jo tikrieji namai – ne Panevėžys, ne Kaunas, ne Klaipėda, net ne Vašingtonas. Net ne poezija, kas būtų visai nenuostabu kalbant apie dideli poetą.

Aleksys Churginas ne veltui sakė: „Kartais man atrodydavo, kad jis jaučiasi nelaimingas, nes privalo pats tenkintis vien poezija“; „Jį visada savotiškai slėgė tas aukštasis, didysis menas: kaip čia dabar prie jo prisišlieti?“ Dar reikėtų pridurti kuklių aktoriaus Stasio Pilkos atsiminimų detalę: išverstą „Makbeto“ fragmentėlį palydėjęs laiškelis: „Rungtynes su Šekspyru esu pralaimėjęs“ (kas dabar pasakytų, kaip jautėsi jo jaunystės bičiulis, rungtyniaudamas su Goethe, Dante, Shakespeare’u?). Bet šito kompleksėlio, kurį įvardijo Churginas, – išmintingo savo talento ribų jutimo, matyt, kaip rik ir reikėjo, kad į lietuvių poeziją įsiveržtų dar neregėtas Degas fotelis kinų senovinė vaza, tragiška antikinė kaukė, girtas Rubensas ir žiaurus Goya, įsiliepsnotų gaisras panoptikume.

Maža to, savo melomanlja visai sėkmingai bus užkrėtęs Škėmą: „Apie Čelestą nemažai kalbėjau Škėmai apie Bartoką, ypač jo „Muziką styginiams, mušamie­ms ir čelestai“, „Koncertą orkestrui“, kvartetus ir kai kuriuos fortepijono dalykus. <…> Sunkiau man sekėsi įpiršti Škėmai Bachą, kuris jam atrodė „simpatiškas senelis“, daug paprastas, nemodernus“. Bet ir iš šitų detalių matyti, kaip nemėgo poetas žongliravimo pavardėm: chrestomatinis, jau nucituotas virkdomos aktorės, neatsargiai įtarusios, kad mėgsta Rilke’s poeziją, ir negalėjusios pasakyt nė vieno eilėraščio pavadinimo, epizodas (Blekaičio atsiminimuose): „Mėginau Škėmai nurodyti, kad jis savo raštuose dažnai be reikalo mini daugybę didelių vardų (tapytojų, kompozitorių, filo­sofų), kad tai nereikalinga poza, neorganiška, bet nuo to atpratint nepavyko“ („Pasta­bos apie Škėmą“).

Kas bent kiek yra domėjęsis Radausku, didelių naujienų šioje knygoje neras: „Met­menų“ 33-asis numeris ne taip sunkiai pasiekiamas – iš jų Jurgio Blekaičio ir jo parengti Bruno Radausko atsiminimai. Tik gaila, kad bent iš ten nepersispausdinta nuotraukų, o viršely panaudotoj nuotraukoj poetas panašus gal į pinigus skaičiuojantį buhalterį bal­tais antrankoviais, nes nebematyt, kur jis akis nudelbęs – ogi į nemažo formato knygą, tikriau, albumą, „Metmenyse“ galima įžiūrėt ir jos pavadinimą: Ballet; matyt, ir baletu bus domėjęsis, nes kaip kitaip vestuvių dieną imsi ir sušoksi solo iš „Gulbių ežero“ (An­tano Gustaičio atsiminimai); apie tėvų nuotrauką, „kurią d-ras Bruno Radauskas laiko savo knygų lentynoj“, turbūt dar ilgai tegalėsim svajot). Greimo straipsniai spausdinti jo „Iš toli ir iš arti“ (dar ir žodis, poetui mirus), nesunkiai rastume ir didžiumą literatūrologų (Greimas teigė, kad šis žodis neprigis – per daug gremėzdiškas) raštų. Bet manyčiau, kad sudarytojas ir leidėjai neprašovė pro šalį, nes knyga ypač patogi bus „praktiniam pataikymui“ – mokytojams, moksleiviams, studentams, o ir Radausko mylėtojams, netu­rintiems jokių praktiškų tikslų. Tiesa, man šioje knygoje visgi stinga platesnių paaiški­nimų.

Pavyzdžiui, yra tokia „Išdykusi mūza“, parašyta 1941 m. Įspūdinga ji tuo, kad poe­tas cituoja, kaip pats sako, iš atminties eilėraštį su akrostichu, su homoniminiais rimais, strofą, kurioje rimuojasi pirmi, o ne paskutiniai eilutės žodžiai, ašaringos lyrikos pavyzdį ir panašias linksmybes. Kadangi niekur kitur nesu susidūrusi su šiomis eilėmis, man ky­la įtarimas, kad pats Radauskas ir bus tas „citatas“ sukūręs. Ir dar, pavyzdžiui, vėlesnis jo „lr numirė visa, tik juodu / Žiūrėjo, virpėjo, alsavo / Tuo oru ugningu ir juodu…“ Tokioj vietoj labai rūpi paklaust kokio protingo ir kompetentingo žmogaus nuomonės, bet su­darytojas ir redaktorius, deja, jokio paaiškinimo, bent savo hipotezės, nepateikia. Taip ir lieku spėliot, ar nepakartojamų Vlado Šimkaus rimų pirmtakas nebus Maestro Radaus­kas? Aišku, nuo to nei Šimkaus žavesys blėsta, nei Radauskas dar labiau iškyla – tiesiog įdomu. Jei kas galėtų Radausko mitą paklibint, tai atsirastų įrodymų, jog „Baltų lankų“ Nr. 4 perspausdintas eilėraštis „Lietuva“ – tikrai Radausko. Bet vargiai tikėtina – atrodo, kad pokary jis mieliau triuškino tremtinių prozą, poeziją ir klaikiai išverstą Jurgį Baltru­šaitį, o ne tiesmukai reiškė tėvynės ilgesį. (Nors šiaip jau vėliau net stebėsis, kad „pas  mus patriotinė tema, kuri poezijoje turi tokias pat teises kaip ir bet kuri kita, išskyrus la­bai retas išimtis, kaip ir nerado tinkamo įforminimo“.)

Patys netikėčiausi tekstai, bent jau man, buvo Radausko recenzijos. Sakyčiau, kad būtent čia išryškėja kita Radausko asmenybės pusė, gal net jo ydos, be kurių turbūt ne­būna genialių menininkų. Nes tas Radauskas, kurio įvaizdį galim susidaryt skaitydami tik poeziją, išties yra pernelyg tobulas (kaip šitai yra nusakęs Tomas Venclova: „Tikrai, to jau truputį per daug – tūkstančiai eilučių ir nė vieno netikslaus rimo! Tai juk vėl tam tikras suvienodėjimas“). Prie visų pakilių epitetų, kurių poetas yra susilaukęs gyvenime ir ypač po mirties, tenka pridurti, kad Radauskas – didžiausias piktdžiuga recenzentas, nepranoktas Iki šiol ir turbūt jau nepranoksimas. Apskritai demaskuoti kitų klaidas – jo pašaukimas, ne menkesnis nei poezija. Tai patvirtina ir atsiminimai: „Iš kur aš tada galėjau žinoti, jog tai jo privilegija – taisyti kitų klaidas, o ne būti taisomam?“ (Jurgis Blekaitis, sykį iš nepatyrimo išdrįsęs pataisyt Radausko frazę rusų kalba, pasimokė visiems laikams); kai Kongreso bibliotekoje pakilo kategorijų laiptais ir turėjo nebe pats versti, o taisyti kitų vertimus, „net Radauskienė teikėsi pajuokauti; Henrikas gavęs sau artimą darbą – taisyti kitų žmonių klaidas“.

Jis buvo itin pedantiškas recenzentas, tiek pedantiškas, kad net nuobodokas: nepatingėdavęs sužiūrėti, kokį žodį netiksliai vertėjas išvertęs storiausiame romane, kad ir Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ ar Aleksejaus Tolstojaus „Petras Pirmasis“. Plačiai užsimojęs, kartais prašaudavo truputį pro šalį (Kazys Boruta visai pagrįstai atsišaudė „gramatiejui“ Radauskui; jo replika skelbiama šioje knygoje, anuomet nebuvo išspausdinta). Neįtikusias knygas triuškino su didžiausiu pasimėgavimu, pasitelkęs neprilygstamą iškalbą ir ironiją: „Vienintelė teigiamybė – tai geras popierius ir tinkamas formatas“; „Lietuvos inteligentas, mėgstąs pasidėti ant stalo paveiksluotą knygą, nepasigailės įsigijęs Girių giesmes“ (visa recenzija kuo neigiamiausia, o šiuo paskutiniu sakiniu kliūna skaitytojams); nepatingi iš „Saulės laikrodžių“ išrinkt visų Nagio tekėjimo ir liejimosi vaizdų (knygoje šitos liūtys užima didesnę puslapio dalį). „Tačiau vis dėlto, pats perfekcionistas būdamas, rimtas kad ir nedidelio talento pastangas jis vertina. Čia jis ne kartą pagirs ką nors sąlygiškai: „mūsų mastu“ arba „mūsų sąlygomis“ tas ar anas esąs neblogas. Turbūt kito nors kuklus, bet pagarbus tarnavimas menui daug nuodėmių išperka“ (Blekaitis) – taip yra dar Lietuvoj džiaugęsis Brazdžionio „Kunigaikščių miestu“, Kiršos „Pelenų“ antrąja knyga, vėliau – Škėma ir Niliūnu. Bet dažniau aistringai kritikuodavo. Aišku, to aukštojo meno įkvėptas ir įgaliotas. Jis jautėsi tuos įgaliojimus gavęs, juos, kaip ir talentą, matyt, tiesiog žmogus turi arba ne („aukšto meno“, kaip žinoma, mokyti negalima ir nereikia“. – parašys „Pastabose apie Škėmą“).

Gal tik šitaip galėtume „išteisinti“ piktą, irzlų, skrupulingą recenzentą (o „išteisinti“ jį žūtbūt reikėtų, nes kaipgi liepsi mokykloj skaityt bjauraus būdo poetą), kuris, atrodytų, kartais sąmoningai pasirinkdavo prastas, šiandien jau tik literatūros istorikų kartais prisimenamas knygas (Prano Genio, Vaclovo Šiugždinio, Vinco Joniko etc. poezija, Laimės Šeštokienės novelės). Recenzuodamas Levo Tolstojaus „Prisikėlimo“ vertimą, sudėliojo net trūkstamus kablelius, – jų reikalavo griežtos prieškarinės skyrybos taisyklės, nūnai jau nė pats Klimavičius jų nebepasigestų. Čia turim gerą pavyzdį, bent priminimą, kad tai, ką šiandien laikom rimtu ginklu, ryt gali pasirodyt tik vaikišku žaisleliu. Klasicistas Radauskas tokio sąlygiškumo nebuvo numatęs. Bet tai jau žingsnelis į lankas.

Bent kategoriškumu poetas buvo visiškai nuoseklus – ir gyvenime, matyt, elgdavosi panašiai, – Jurgis Blekaitis apie abu Radauskus rašys, kad „ne vienas pajuto nepelnytą panieką ar atšiaurumą. Kai kada buvo sunku juos ginti – sunku net pačiame savy suderinti, jog štai aukštos kultūros žmonės, kurie geba būti tokie jautrūs grožiui, ypač žmogaus kuriamam grožiui, gali būti tokie nežmoniškai nejautrūs kitiems žmonėms“. Pats būdamas jautrus, jei kas išdrįsdavo jį kritikuoti, Škėmai patardavo „mandagiai, vos žymiai“, taigi puikiai mokėjo, jei tik norėjo, būti jautrus ir kitam. Tai, kad net į artimus žmones kreipdavosi kiek oficialiai – laiškuose tik „mielas ponas Greimai“, vaikštinėdami su Niliūnu – „visada vadina viens kitą „jūs“, „ponas Radauskai“, „ponas Čipkau“ (Blekaitis), liudytų turbūt ne tik pagarbą savo ir kito žmogaus autonomijai, bet ir tam tikros asmeninės erdvės, kurios pažeist nevalia net draugams, nusibrėžimą.

Visiškai aišku, kad perfekcionisto ir gurmano dalia visada ir visur sunki – tiek maža pasauly ir mene tobulų dalykų, kuriais galėtum be išlygų mėgautis, kurie bent jau nežeistų išlavintos ausies, rafinuoto skonio, pastabios akies. Hesse yra pasidžiaugęs, kalbėdamas apie muziką, jog esąs diletantas: kokia neteisingai sugrota ar padainuota nata jam netrukdanti gėrėtis muzika, – diletantas tiesiog jos neišgirsta. Ir Radausko nepakanta – kaip tik dėl to, kad nebuvo diletantas, kad būtinai pamatydavo banalybės štampus, netikslius rimus, korektūros klaidas (korektūros klaida įsivėlė į jo literatūrinį debiutą 1929 m.; joms jis buvo itin opus). Kaip tik dėl to, kad pats žinojo, jog neįmanoma naudotis „visokiausiom laisvėm“, neprisiimant „jokių pareigų“. Nors skaitinėjant visgi negausias poeto recenzijas atrodo, kad gyvenimas bus kiek pakoregavęs ir jo. regis, itin kategoriškus užmojus. Šalia kovingo pareiškimo, jog „kritika negali sukurt naujų talentų, bet gali veikti literatūrą, iš dalies eliminuodama rašančias menkystas ir auklėdama skaitytojo skonį“ (1965 m. atsakymas į „Metmenų“ anketą; matyt, tą „eliminavimą“ jis ir laikė aktualiuoju kritikos uždaviniu), jau pasirodo ir atsidūsėjimas: „Sakau tai gerai suprasdamas, kad iš to negalės pasimokyti ne tik mirusieji, bet ir gyvieji“. Šitaip Radauskas užbaigia pomirtinio Jurgio Baltrušaičio rinkinio pristatymą, pagraudenęs, kad iš šio, kaip ir kitų „poetų mąstytojų“, kūrybos pasilieka tai, kas vertinga estetikos, bet ne filosofijos požiūriu.

Savotišku Radausko estetikos manifestu galima laikyti jo Žodį įteikiant Rašytojų draugijos premiją 1956 m. Čia jis cituoja prancūzų literatūros ir meno teoretiką Weidle: „Poezija yra betikslė, bet būtent dėl to ji ir reikalinga“. Arba formuluoja pats: „Visai įmanomas toks poeto apibrėžimas: iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium“ (iracionalumo, būdingo tikram menui, neieško toli – tam puikiai tinka ir lietuvių liaudies „Atbėgo elnias devyniaragis“). Apskritai iš tos gražios ir išsamios kalbos susidaro įspūdis, kad Radauskui kaip retam kitam poetui pavyko teorines nuostatas „įgyvendinti“ arba apibendrint tai, ką iki tol buvo parašęs (ir ką dar parašys). Išties nuoseklus savo prisiimtų nuostatų realizuotojas.

Čia liko neaptarta radauskiana – nuo Liudo Giros iki Viktorijos Daujotytės, kuri ir būtų tikrasis jo poezijos reikšmės įrodymas, nes būti visaliaudiniu poetu Radauskas netiktų… Nors, kas gali žinot, gal jau ir tapo.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.

2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais

2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Neringa Klišienė. Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

2010 m. Nr. 7 / Henriko Radausko poezija, siekianti parnasietiškų formų tobulumo, skelbianti olimpietišką nesuinteresuotumą, neretai jo bendralaikiams sukeldavo įspūdį, jog tai tik mėginimas paversti kūrybą tegu ir grakščiai dėliojamu žaidimu.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Kelios spalvos Henriko Radausko atminimui

2000 m. Nr. 4 / Henriko Radausko laiškai Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai, žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai, parengė ir surinko Giedrius Viliūnas

Arvydas Juozaitis. Daukantas ir Radauskas

1995 m. Nr. 6 / Jeigu tiesa, kad kultūra kvėpuoja, tai kiekvienas jos įkvėpis turi būti palydėtas iškvėpio. Įkvėpis, palydėtas iškvėpio… Daukantas – įkvėpis, Radauskas – iškvėpis. Neįprastas sugretinimas? Pasižiūrėkime kiek atidžiau.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.