literatūros žurnalas

Deividas Preišegalavičius. Begalinės kišenės

2020 m. Nr. 1

2020 1 virselis

Paveikslėliai teatrui

F. Werneriui

VEIKĖJAI:

FRANCAS – dirbo spaustuvėje
KIRPĖJAS – vyresnis nei trisdešimties
VAMPYRAS – meilutis, bet tikras
IVETA – atostogaujanti latvių choreografė
RIČARDAS – mažas žmogus su ūsiukais
WAGNERIS – liūtas, absoliučiai lojalus Ričardui. Čia jis nelabai grėsmingas, tačiau išdidus
MO – taip pat liūtas. Kažkoks sutrikęs

KELTO KELEIVIŲ CHORAS:
Gintaras – kineziterapeutas, Lina – informatikė,
Žilvinas – apsukruolis, Diana – informatikė,
Saulius – augina balandžius, Marijus – ekologas,
Algimantas – konferansjė, Gintarė – sodininkė,
Neringa – vadybininkė, Dima – kiemsargis,
Pjeras – prancūzas keliautojas, Pedro – ispanas keliautojas,
Žaneta – barista, Jeroslavas – vertėjas, Danguolė – mokytoja,
Nijolė – mokytoja, Liudvika – barista,
Herkus – avantiūristas, Marius – alpinistas,
Austėja – filosofė, Jurga – kosmetologė, Julius – dirigentas,
Danas – verslininkas, Mantas – ekonomistas,
Zigmas – muzikantas, Inga – scenografė,
Gitanas – gitaristas, Palmira – žinių vedėja,
Antanas – šventasis, Miglė – pardavėja, Kasparas – agentas,
Rita – žurnalistė, Pasha – geras žmogus,
Tomas – geras žmogus, Misha – žurnalistas,
Sergey – šuniukų veisėjas, Algė – konsultantė,
Dovydas – bankininkas, Dovilė – moksleivė,
Birutė – žurnalistė, Eglė – našlė, Romas – kapitonas,
Aušra – lenktynininkė, Benediktas – slidininkas,
Tomas – nekilnojamojo turto agentas,
Laurynas – moksleivis, Vaiva – mokytoja, Aira – moksleivė,
Adelė – moksleivė, Rūta – biologė, Laima – konditerė,
Rasa – iš Šiaulių, Elona – buhalterė,
Justina – meno centro direktorė, Sidharta – lošėjas,
Gautama – dykinėtojas, Elena – skandinavistikos studentė,
Pranas – filosofas, Ana – kirpėja,
Vidas – apsukrus taksi vairuotojas, Emilija – bedarbė,
Monika – menotyrininkė, Solveiga – vieniša,
Tristanas – prancūzas bedarbis, Renata – gamina suvenyrus,
Remigijus – studentas, Viktorija – bedarbė,
Daina – apdailininkė, Vaiva – sušių pardavėja,
Jolita – kasininkė, Tatsushi – japonas pianistas

DVIDEŠIMT DVIRATININKŲ

 

Receptas arba pastaba: statant paveikslėlius teatrui scenoje, o ne galvoje, keleivių choristų skaičių galima sumažinti, projektuojant scenoje pasirinktų personažų šešėlius. Ir tai visai paprasta. Tarkim, vietoje septyniasdešimt vieno keleivių choro personažų palikus penkis, užtektų tų penkių personažų viso labo šešiasdešimt šešių šešėlių modifikacijų. Matematika čia nelabai svarbi. Juk kai kurie keleiviai choristai iš esmės vienas nuo kito niekuo nesiskiria. Keltas visų žmonių išraiškas suvienodina.

Pastaba arba receptas pastabai: taupant resursus, tarkim, nesant gero apšvietimo galimybėms, galima palikti norimą keleivių choristų skaičių, o vietoje likusių paleisti būrį šikšnosparnių. Ir žiūrovams būtų smagiau. Niekas nepraloštų.

Pastaba receptui arba pastabos pastabai: nesant galimybės salėje paleisti šikšnosparnių, svarbu bent keletą kartų atsidusti. Vietoje pauzės. Iš labai didelės bėdos vietoje nepagrindinių personažų per sceną su pavadėliu gali būti bent kartą pervestas špicų veislės šunelis.

Tarsi tarp kitko.

Pirmas paveikslėlis

Žiūrovai užima vietas salėje. Ant sienos – detalus Baltijos jūro  ir jos pakrančių žemėlapis. Jis didelis, gal net per visą sieną. Nors ne, nereikia didelio žemėlapio per visą sieną, užteks kokio mokyklinio. Salės kampuose kabo smiginio lentos. Aplinkui mėtosi strėlytės. Kol žiūrovai laukia pasirodymo, salėje atsiranda raudonos spalvos užrašas – „Užrašas“. Vėliau jis pranyksta.

Maždaug penkiolika–dvidešimt minučių nieko nevyksta. Absoliučiai nieko, na, neskaitant prakicenančių Wagnerio ir Mo. Tačiau iš užkulisių girdėti septyniasdešimt vieno kelto keleivio keliamas triukšmas. Keltas ūkia. Kažkuris iš keleivių bando skambinti fortepijonu

Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijas“ kaip Glennas Gouldas (gali būti „Aria“).

Į sceną įboginamas veidrodis. Vėliau Kirpėjas atvelka kirpėjo kėdę. Na tą, kuri sukasi.

Joje sėdintis žmogus gali atsigręžti į publiką ir tuo pačiu veidrodyje pamatyti savo pakaušį.

Kirpėjas atsineša į sceną žirkles ir kitus instrumentus. Vandens dubenį. Jis plaka vandenį maišydamas muilo putas. Išeina.

Vėl pauzė, dabar dešimties minučių. Keleiviai choristai užima publiką, niūniuodami Maurice’o Ravelio „Bolero“. Nebaigia, nes kažkuris ima į taktą linguoti, baksnodamas šalia stovintį kaimyną, šis irgi pradeda linguoti, taip judesio banga nuvilnija per visą chorą ir „Bolero“ virsta maršu, o tada į sceną nukrenta, savaime suprantama, obuolys.

Pauzė lygiai dvidešimties sekundžių trukmės. Kas nors gali išsitraukti kišeninį laikrodį ir patikrinti, bet tai nebūtina.

Prie kirpėjo kėdės pasieniais, nerodydamas veido, atsliūkina Francas. Jis žiūri į blausų veidrodį. Tuo tarpu nukrenta dar vienas žalias obuolys, dabar jau didesnis. Rieda grindimis.

Pusės minutės tamsa 

 

Antras paveikslėlis

Iveta scenoje esančiame bulvių lauke demonstruoja vadinamąją Hondos techniką. Septyniasdešimt devyni veikėjai po kiekvieno Ivetos šūksnio žengia žingsnį į priekį. Yra labai svarbu stipriai ir visa pėda stovėti ant grindų, o ne taip, kaip įprasta, – švelniai ištiesus pėdą nuo kulno iki pirštų

IVETA (japoniškai). Ichi!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Ni!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. San!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Shi!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Go!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Roku!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Schici!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Hachi!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Ku!

KELEIVIAI. Šo!

IVETA. Juu!!!

KELEIVIAI. Šuooo!..

Pro šalį su vandens buteliuku praeina Vampyras. Jam stipriai gelia dantis. Pamažu scenos kampe išryškėja viską stebintis mažas lekuojantis špicų veislės šunelis 

 

Trečias paveikslėlis

 Tie patys. Scenografija kaip pirmame paveikslėlyje. Scenoje atsiradusi statula laiko žvakidę. Nugara į sceną sėdinčiam Francui kirpėjas masažuoja galvą 

KIRPĖJAS. Negalėjai švelniau pasisveikinti? Dabar visuose laikraščiuose, visose gatvėse, visur aplinkui tiek daug brutalumo. Kaip tik klausiau podkasto apie statulą rašytojui Cvirkai. Na tos diskusijos, kuri vyko Rašytojų sąjungoje.

FRANCAS. Ai jo, žinau. Kažkaip manęs neužkabino toji aktualija. Visi manosi žinantys, visi turi savo nuomonę. Pardavėja viską išmano apie statulą. Vadybininkai yra apie ją girdėję, bet nežino, iš kokios medžiagos ji padaryta ir kur, po šimts šikšnosparnių, stovi – bet nedvejodami tvirtina, kad ją reikia nuversti. Kol dar nevėlu. Kol neužklupo kosminė tamsa.

KIRPĖJAS. Aha, tamsu. Štai mes visi žinome, kas mūsų kišenėse. O jei kieno nors kišenėje slypi skustuvas, arba Biblija?

Pauzė. Žvakidę laikanti statula krūpteli 

FRANCAS. Na, o kaip tau sekasi, ar draugauji su ta pačia mergina? Nesipykstat, neujat vienas kito kaip hienos?

Pauzė (arba šikšnosparniai) 

KIRPĖJAS. Ai, viskas gerai. Gyvenam tam pačiam mediniam name. Po mūsų langais auga obelys. Kad pamatytum, kaip gražiai jos žydi. O kodėl klausi?

Pauzė. Scenoje įsivyrauja penkiolikos sekundžių tamsa

 

Ketvirtas paveikslėlis

Kirpėjas, nusisukęs nuo publikos, kažką teptuku maišo dubenėlyje.
Iveta šnekasi su Ričardu prie kavos aparato, ji įmetė monetą ir laukia, kol bus pagamintas jos „Wiener melange“. Apie ką jie šnekasi, tiesą sakant, nėra taip svarbu. Daug svarbesnis šioje vietoje yra natūralus susižavėjusių akių kontaktas. Jis varijuoja nuo nedrąsaus iki visiškai atviro žvilgsnio 

IVETA. Jei partneris juda, reikia judėti paskui jį.

LIŪTAI. RRr-rrr (urgzteli, kas reiškia – „nė krust“).

RIČARDAS. Man nuo streso ar nuostabos užima kvapą. Sunku net šnekėti.

IVETA. Kaip malonu su jumis dirbti. Jaučiuosi kaip kurorte.

RIČARDAS. Na, taip, ir man labai malonu.

Liūtai juos stebi

IVETA. Jei mintis viena, jos negalima padalinti į kelias dalis.

RIČARDAS. Išties. Neteisybės jausmas labiausiai dirgina žiūrovą.

Liūtai stebisi.

Ūmai visi esantys scenoje sustingsta. Po akimirkos (įsijungus projekcijoms, imituojančioms bulvių lauką) pradeda kasti bulves. Kai kurie rausiasi po kišenes, kažko ieškodami. Kirpėjas ir toliau įnirtingai maišo dubenėlyje teptuku.
Teisingumo dėlei reiktų pridurti, kad jų visų kaip tokių – nėra. Yra tik Iveta, žvelgianti į dangų.
Liūtai ir Ričardas, žvaigždės – tėra jos projekcijos. Kitokios nei minėtas bulvių laukas, kuris, savo ruožtu, yra tikras kosmosas 


Penktas paveikslėlis

 Vampyras taikosi kąsti Francui į ką tik nuskustą sprandą.
Niūniuoja 

VAMPYRAS. Prie ežero, prie ežero
Švelniai raibuliuoja bangelės…

KELEIVIŲ CHORAS. Bangelės…

VAMPYRAS. Atsipalaidavę mūsų kūneliai…

CHORAS. Ir kakleliai…

Pauzė

VAMPYRAS (Jau iškišęs iltis). Niekas nedrumsčia mums ramybėlės…

FRANCAS (Staiga). Varlės! Varlės!

VAMPYRAS (Suirzęs, kiek atsitraukia). Na ir iš kur prie ežero varlės?

CHORAS. Vaaaar-lės, varlelės. Vaaar-lės, varlelės. Vaar-lės, varlelės…

VAMPYRAS. Oi! (Kąsdamas Francui į kaklą šliurpsi ir čepsi)

CHORAS. Šiū-šiūūū, varlelės…

Septyniasdešimt vieno kelto keleivių choras, mėgdžiodamas varles, šokuoja po visą salę. Sustingsta. Netrukus garsiai užkurkia, kaip tikros varlės

 

Šeštas paveikslėlis

Užsidega užrašas „Klimato kaita“.
Scenoje apie dvidešimt minučių fechtuojasi Vampyras ir Francas. Įnirtingai šnopuoja.
Špagų žvangesys pamažu įgauna savotišką ritmą.
Besifechtuodami abu pereina į vieną scenos pusę, vėliau grįžta atgal, ir taip toliau. Įstrižai sceną.
Kirpėjas tuo metu vis dar kažką maišo dubenėlyje teptuku. Dalį gautos masės kilsteli į viršų, pažiūri priešais šviesą. Tai gumuliukai. Gražios spalvos. Gauta konsistencija primena plaukų pomadą

 


Septintas paveikslėlis

Projektoriuje rodomi į pėsčiųjų keltą skubantys žmonės.
Vieni rodo bilietėlius kontrolei, kiti, praėję besisukančius apsaugos vartelius, bėgte bėga į keltą. Dvidešimties dviratininkų vora skinasi kelią per minią.
Francas išsitraukia iš kišenės dėžutę su pomada. Tepasi ūsus. Lėtai. Smulkmeniškai pasakodamas apie savo asmeninius kirpimosi ir skutimosi ritualus. Tarkim:
„Štai šitų ūsų, kuriuos dabar nešioju, visai neplanavau auginti. Jie patys užaugo. Kaskart, kai skutuosi, ant veido palieku vis kitokią plaukų formą. Pavyzdžiui, žandenos. Jos mane praturtina…“ (Svarbu pasakoti bent septynias–devynias minutes, su reikšmingomis pauzėmis.)
Per tą laiką Dvidešimt dviratininkų butō šokio stiliumi pervažiuoja nuo vienos scenos pusės iki kitos. Girdėti kelto ūkimas ir tos pačios J. S. Bacho „Goldbergo variacijos“ (1–15; pasirinktinai), atliekamos keleivio Tatsushi, žinoma, mėgdžiojant G. Gouldą.
Į sceną nuo lubų pūpteli obuolys. Dar vienas. Dar keletas. Prapliumpa obuolių liūtis, bet greitai baigiasi. Keli obuoliai, toliau skambant muzikai, pūpteli ir ant žiūrovų

Pauzė 

Pabaiga 

Lina Ožeraitytė. Vaikščiojimas autoriaus minties labirintais, arba Kaip jaukinamos žuvelės

2018 m. Nr. 4 / Deividas Preišegalavičius. Dulkių spalvos žuvelės. – Vilnius: Studija be pykčio, 2017. – 144 p.

Deividas Preišegalavičius. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 1 / Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. / „Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius