Algimanta Raubaitė. Viskas gerai?

2020 m. Nr. 1

Vladas Rožėnas. Viskas gerai, aš dar jaunas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 125 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Lengvumas ir paprastumas – būtent tokią nuomonę susidariau perskaičiusi debiutinį Vlado Rožėno romaną „Viskas gerai, aš dar jaunas“, išleistą „Pirmosios knygos“ serijoje. Autorius taip apibūdina kūrinio idėją: „Rašau ne apie sėkmės, bet prasmės troškimą.“ Tai romanas apie šiuolaikinio jaunuolio savęs paiešką, savirealizaciją dabartinėje visuomenėje, kuri pasižymi veidmainiavimu, greito rezultato siekiu, pigiu ir neskoningu humoro jausmu, įsigalėjusia didžiule konkurencija ir tarpusavio nesusikalbėjimu.

Visų pirma į akis krinta iš pažiūros lengvabūdiškas, lyg nereikšmingas knygos viršelis. Tačiau skaitydama romaną imu įžvelgti prasmingas piešinio sąsajas su tekstu. Viena iš jų – viršelyje pavaizduoti pagrindinio veikėjo Roberto ir jo draugo siluetai. Tuomet, pasikapsčiusi interneto platybėse, randu daugiau informacijos apie šį viršeliui panaudotą Kissi Ussuki kūrinio fragmentą ir regiu stilistinę sąsają: „vilnietė menininkė kuria ironiškus, o kartais net absurdiškus piešinius“ – juk kaip tik ironiškose ir absurdiškose situacijose atsiduria pagrindinis romano veikėjas Robertas. Be to, ironiškas ir pasakotojo tonas.

Romano idėja pavaizduoti jauno šiuolaikinio žmogaus gyvenimą – vykusi. Autorius pasakoja apie vaikino pastangas išsiskirti iš pilkos masės ir suteikti savo kasdienybei prasmingumo: pagrindinis veikėjas Robertas pasiryžta per dvi dienas parašyti sėkmingą scenarijų. Belieka stebėti jo kovą su vis į paviršių iškylančiu užslėptu pripažinimo, sėkmės troškimu ir su talentą bei apskritai prasmę naikinančia susvetimėjusia, vis modernėjančia visuomene bei globalizacija, kuri paveikė ir jo paties asmenybę. Taigi pastebime veikėjo dvilypumą – norą atsiimti nominaciją už geriausią scenarijų, ir siekį rašyti prasmingai. Todėl Robertui – tingiam, bet ambicingam, nors ne itin randančiam laiko rašyti, kompleksuotam ir nepasitikinčiam savimi vaikinui – tenka nelengvas išbandymas. Jis bando įrodyti sau, ko yra vertas. Ar jis gali kuo nors išsiskirti?

Man, kaip jaunosios kartos atstovei, dėl artimų realijų šiame romane pavyko atpažinti ir save. Galiu suprasti Robertą kaip personažą, kuriam, atrodo, viskas pateikta ant lėkštutės: modernios technologijos, įvairūs informacijos ištekliai, iškilūs autoritetai, kuriais galima lengvai sekti, kūrybai įkvepianti literatūra. Belieka visu tuo pasinaudoti ir pasiekti norimą rezultatą. Tačiau susiduriama su didžiule konkurencija, nepripažinimu, laiko stoka („Sekmadieniais išsigandęs susizgribdavo, kad ratas vėl ims suktis iš naujo“, p. 45). Pasirodo, informacinės technologijos atima daug brangaus laiko: „Beveik nebežiūrėjo filmų, neatskiriamų nuo jo svajonių karjeros, tačiau „Youtube“ galėdavo praleisti valandų valandas žiūrėdamas įvairiausio plauko nesąmones, kartais paaukodamas visą vakarą jau matytų filmų ištraukoms, kurias ir taip mokėjo atmintinai“ (p. 43). Skaitant atrodė, kad prieš pagrindinį veikėją nusistatęs visas pasaulis, jo dėmesį blaško net pasakojime pasirodžiusi lapė: „Robertas žiūrėjo į įsiūčio apimtą žvėrį. Kažkas kažką turėjo daryti. Negi negalima imti visko ir sutvarkyti“ (p. 51).

Stiprioji romano ypatybė yra natūrali kalba, kuri leidžia gyvai vaizduoti veikėją. Ir paties Roberto darbas, užgožiantis asmens talentą, yra ironizuojamas per kalbą: „Patarimai vairuotojams, kaip apsisaugoti nuo tunto ratuotų eismo dalyvių, kuriems prekybcentrio stovėjimo aikštelėje terūpi trenktis į jūsų automobilio dureles ar primyžti į degalų baką“ (p. 106); „Iki 15 valandos braino sukalt sveikinimą Birutei, senai karvei, tada valandą pasisukiot ant sėdmaišio, dar parūkyt, dar kavos“ (p. 109). Tokia ironija leidžia pajusti situacijos absurdiškumą. Dialogai nėra iškalbingi, atsakymai ganėtinai trumpi (liuks, ok) – todėl galima manyti, kad tai dar vienas iš būdų parodyti žmonių susvetimėjimą, nenorą užmegzti šiltesnių santykių. Pasakotojas „surimtėja“ romano pabaigoje – į gyvenimą žvelgiama jau kiek kitokiu žvilgsniu – rimtu, apmąstančiu: „Iškeiti vadinamąjį normalų gyvenimą į mažytę, paprastą buitį. Atsisakai svajonių, kurios anksčiau tave stūmė į priekį. Ir nė kiek nesigaili, nes pasirodo, kad tos svajonės galbūt ir buvo pati nuodingiausia tavo dalis“ (p. 122).

Nedidelės apimties romanas „Viskas gerai, aš dar jaunas“ apima dvi jauno vyro gyvenimo dienas, su vis iškylančiais jo praeities fragmentais: regime Robertą chruščiovkėje Žirmūnuose, slaptai besiklausantį tėvų pokalbio. Atsiduriame ir mokyklos išleistuvėse, jose matome Robertą su gerokai per ankštu, išaugtu kostiumu. Sužinome, kad dėl mokslų jis susiėmė tik pastarąjį pusmetį, „kiekvieną vakarą kalė mokslus, apsėstas minties surinkti šimtukus“, o šiaip buvęs vidutinis mokinys. Girdime džiūgaujančius abiturientus, mąstančius apie šviesų ir lengvą rytojų.

Praeities epizodai leidžia suprasti, ką reiškia vieni ar kiti veikėjo pasirinkimai dabartyje („Švietimo sistema patvirtino – jis ne šiaip protingas, jis vienas protingiausių“, p. 93), kas lėmė jo vienokį ar kitokį mąstymą („Komplimentai nublanko ir neteko vertės, kai Robertas kartą nugirdo, kaip mama giria jį tėčiui. Tai buvo pirmas kartas, kai jį įvertino jam negirdint“, p. 23) ir kodėl yra siekiama prasmės („Užmigusios visuomenės rakštis. Pamiršta kultūra auganti kaip medžiai ir žolė, prasikalanti visur, net kai visą žemę užstatai prekybos centrais ir išasfaltuoji mašinų stovėjimo aikštelėmis“, p. 99). O romano pabaigoje matome pagrindinį veikėją tarsi žvelgiantį į save iš šono ir klausiantį apie vertybes: „Kodėl reikalaujame gyventi ekranuose, pamiršdami tai, kas aplinkui? Kodėl pamiršome paprastus dalykus, anksčiau teikusius žmonėms tiek prasmės? Jis stengėsi sugrįžti prie to, kas jau prarasta“, p. 123). Robertas jau atrodo brandesnis. Vykusi autoriaus idėja – pateikti laiko nuorodas tam tikruose puslapiuose. Taip lengviau galima suprasti teksto išdėstymą – dabarties ir praeities epizodų ryšius. Šios sąsajos sukuria įtampą: pastebėjau, kad skaitydama vis žvilgčioju į tas nuorodas ir spėlioju, kaip viskas klostysis toliau. Tai gera knygos strategija, nes toks pasakojimas įtraukia skaitytoją, išlaiko dėmesį iki paties paskutinio puslapio.

Kaip jau minėta, įdomus V. Rožėno pasisakymas: „Rašau ne apie sėkmės, bet prasmės troškimą.“ Jį papildo vienos romano veikėjų – garsios prodiuserės žodžiai: „Tu arba pateiki žiūrovui, kas jį įtrauks ir pamaitins, kad ir pigiai, arba rodai socialinius dalykus, kas patinka festivaliams, arba padarai labai jau originalią formą“ (p. 12). Bet ar to galima tikėtis iš menininko, kurio kūrybinis talentas slopinamas kiekvieną dieną: „Darbe jis išnaudodavo apie trečdalį protinių gebėjimų <…>. Kartais tekdavo rašyti tekstus, reikalaujančius dar mažiau gebėjimų – gal kokio penktadalio“ (p. 106–107).

Sudaromas įspūdis, kad Robertui iš tiesų svarbi tik prasmė. Bet kyla klausimas, koks iš tikrųjų yra menininkas Robertas, apie ką jis rašo? Romano pradžioje išvardijami jo nebaigti projektai: „Dramatiška istorija apie devyniolikmetį pankroko grupės lyderį, kurio anarchija ima blėsti jam pradėjus drastišku greičiu plikti; komedija apie apnėštėjusią lietuvių porą, nusprendusią skristi į JAV, kur pilietybė suteikiama kiekvienam jų žemėje gimusiam vaikui; siaubo filmas, kaip dvasia medžioja paauglius mažame mediniame namelyje, kol paaiškėja, kad dvasia – tai jų krikščionys tėvai, norintys apsaugoti vaikus nuo priešvedybinio sekso <…>“ (p. 16–17). Panašų įspūdį sudaro ir scenarijus, kurį Robertasketina parašyti per dvi dienas: „Vadinasi „Drąsa“ arba „Prieš visas kliūtis“ arba „Ilgas kelias iki rojaus“ ar dar kaip nors idiotiškai“ (p. 76). Tai tik dar vienas atmestinumo ir noro sulaukti greito rezultato požymis. Dėl tokių charakterio ypatybių darosi abejotinos knygoje propaguojamos pagrindinio veikėjo vertybės – juk jo paties pigoka kūryba prieštarauja aukštos prasmės siekiui.

Taigi veikėjas Robertas atsiskleidžia kaip turintis nemažai savanaudiškų bei materialių poreikių, jis trokšta sėkmės ir pripažinimo, jo mintyse – nominacijos idėja, „raudonas kilimas, į parankę įsikibusi žmona, kuri grožiu nė kiek nenusileidžia išsidabinusioms žvaigždėms“, taip pat minimos „auksinių statulėlių pilnos lentynos milžiniškuose baltuose kambariuose“, pokalbių laidos, „kuriose jo klausosi kaip Delfų orakulo“. Taigi jaunuolio siekiai dvejopi – norima tiek sėkmės, tiek prasmės. Romano lūžiu įvardyčiau epizodą, kuriame jaunasis scenaristas perskaito savo „greito darbo“ rezultatą ir tai sugrąžina vaikiną į tikrovę: „<…> kažkoks iškreiptas, nenatūralus svetimkūnis, numarinęs autorių. Robertas nelabai suprato, kokios buvo jo intencijos, bet aiškiai suvokė, kad jos čia neišpildytos“ (p. 116).

Tiesa, atrodo, kad ganėtinai svarbūs knygos akcentai susidėlioja paskutiniame skyrelyje. Tačiau su jais atsiranda ir tam tikrų nenuoseklumų, nelauktų minties posūkių: „Kai išmoksti džiaugtis keliu, o ne tikslu, nebeteiki prasmės tam, kur nueisi. Pats ėjimas tampa prasme“ (p. 121). Šios tiesos nėra naujos, bet jų deklaravimas yra klaidinantis, gal net ironiškas, kadangi veikėjo veiklos neproduktyvumas kyla ne iš įsisąmonintos idėjos, bet iš jo amžiaus ypatybių bei jam būdingo pasyvumo („Jis dar jaunas, ir jam svarbiau ne galutinis rezultatas, o pats procesas – periodiškas, metodiškas rašymas“, p. 43).

Kelia klausimų ir šis pasakymas: „Eglė, pasirodo, buvo labai panaši į jį. Lygiai taip pat nieko nespėjo ir nežinojo, ko nori iš gyvenimo“ (p. 114). Bet ar Robertas iš tikrųjų nežinojo, ko nori? Kodėl tada praeities epizodai fiksuoja savivertės svarbą bei gyvenimo galimybių perspektyvą? Man regis, pagrindinis veikėjas turėjo tikslą ir jo siekė, nors ir labai neryžtingai („O kas, jeigu viskas bus gerai? – paklausė savęs su baime balse“, p. 119).

V. Rožėno debiutas, mano akimis, vertintinas vidutiniškai. Pasirodo, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio sudarė pasakojimo sklandumo bei lengvumo įspūdį, yra ir jo silpnybė: paprastai papasakota istorija neatrodo originali, kaip ir Roberto noro būti kitonišku idėja. Regis, atsakymai į išsikeltus klausimus pateikiami paskutiniame romano skyriuje, kuriame autorius, tarsi mėgindamas susivokti, peržvelgia, kas iš viso to rašymo gavosi, kiek pavyko pasakyti, ką norėjo. Tokia pasakojimo logika parodo, kad romanui pritrūko konkretumo ir tikslingesnio minčių išdėstymo, tekste esama nemotyvuoto dviprasmiškumo, tiesiog neaiškumo. Kita vertus, palankiai vertinčiau Vlado Rožėno rašymo stilių ir kalbos pajautimą. Romane išryškėjantis dabartinės visuomenės vaizdas yra viena stipriausių debiuto ypatybių. Kitas nuopelnas – įtikinantis autoriaus požiūris į jauną šiuolaikinį žmogų ir jam primetamus lūkesčius.