Valdas Daškevičius. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 7
mano klausos nepasiekė
džiugus varpų skambesys
iš olos išsiritęs
penktadienio pilnatį
dusau po sunkios kelionės
pravirkęs
iškasiau griovį tarp artimųjų
jų širdyse prisėjau
nelabųjų svidrių
degutu ištepiau liežuvius
vandeniui ir aliejui tykštant
ant momenėlio
vardas šventojo
kilo prieš vardą valdovo
per ugnį ir kraują per purvą ir speigą
riedėjau
rūgštus ir žalias niekieno vaisius
iš rankų vienų į kitas
tolydžio saldėdamas
vardai susipynė kaip šaknys
suaugo į vieną
o klaidžiuose rūsiuose
bevardės pilies
mano vynas rūgsta tebekovoja
nežinodamas
nei su kuo nei kada
nei kodėl
infekcija
veidrodžio žinios
ryte parodė
šnervėje mano nosies
įsiveisė šunvotė
chirurgas rėžė be ceremonijų
esą kas nors iš saviškių
tavęs ketina
atsikratyti
sveikąja šnerve traukdamas orą
užuodžiau smarvę
sklindančią iš antrosios
šnervės tiksliau
iš smegenų iš širdies iš pilvo
iš viso kūno
nepaisant to
ant operacinio stalo
vyliausi
kad turiu giminaičių
artimesnių už save
* * *
jau klonavo makaką
rikiuojas į eilę
šimpanzės orangutangai gorilos
pats laikas mėgautis
tapatybės teikiamais privalumais
greitai ir mes
būsime pakviesti
į avelės puotą
tačiau
jeigu ateivis iš kosmoso
vardu elohim
mus iš tikrųjų konstravo
pagal savo modelį
turbūt negalėjo klysti
jei klydo
vadinasi buvo tikras
jog prigimties klaida
vienintelė tobulėjimo galimybė
ar ne dėl to ir verdame velnią
mėgintuvėliuose
alkis
pražioję
mizantropiškus žabtus
pasidabinę tatuiruočių pynėmis
kaišioja dvišakius liežuvius
hipnotizuoja
muliažais montažais ažiotažais
per atstumą išpreparuoja
stebinčiųjų akis
praradusias pavojaus nuojautą
prariję grobį
pranokstantį juos pačius
nors laikinai patenkina
slaptą troškimą
būti skaistūs ir mylintys
kaip auka
sąlyčio taškas
moteris užsimerkia ekstazėje
vyras vyzdžių ašmenimis
įsiskverbia
ne į abstrakcijos miglą
o į metaforą
ir abu jie regi tą patį
idėjos autorių
norintį kad gyvūnai
nusimetę kailius
išmoktų
mylėtis misionieriškai
miglelės
arbatinuko švilpukas
kavos kartėlis
keletas frazių ne
veikiau susvilę skrebučiai
vienas liftu o kitas
laiptais žemyn
nei smėlio kopos
nei gluodeno
į ją įsirangiusio nei
miglelių kurios be leidimo
pabėgo ir susiliejo
įmigus jų prižiūrėtojams
pasala
vos pradarytos
gerai pažįstamos durys
nudilusia ir nusvirusia rankena
stumteliu jas alkūne
nepaklausęs nepasibeldęs
perveria kiaurai gailus girgždesys
dar žingsnis ir sprogsta
laikrodinis užtaisas
po sprogimo
palaikai sužalotos vaikystės
jaunystė begalvė
vidurinio amžiaus kūnas
perplėštas per pusę
žvalgausi nustėręs iš siaubo
neregėtas pavidalas
surankioja žuvusiuosius
sulipdo ir atgaivina
frankenšteiniškus padarus
pavidalas šlubčioja
kamuojamas įvairiausių negalių
tačiau jam negresia bombos
nebesuveikia sprogdikliai
* * *
gyvenantis virš manęs
beldžia į stalą krumpliais
garsas stiprėja virsta
šuoliuojančio žirgo kanopomis
dreba lubos
siūbuoja šviestuvai
byra tinkas į plaukus į burną
sienas iškreipia grimasos
turėčiau skubėti
į laiptų spiralę
bet mano pirštai
kartoja tą patį medinį maršą
nei blyksnio nei maudulio tik
trūkčioja skruosto raumuo
palangėn barbena
spalio teisėjas
mantija dengdamas
skylantį stiklą
molžemio grumstai bilsnoja
po to pasigirsta
dūdelė begarsė
arba vamzdžiais nukliokia
vanduo
palangė
dvi violetinės slyvos
baltoje lėkštėje
ant palangės krašto
jas graužia
dvi plėšrios širšės
šį vaizdą
tau nudžiūstanti mirta
norėjo parodyti
du akių kauliukai
prieš krisdami pro langą