Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 12

Iš prancūzų k. vertė JUOZAS MEČKAUSKAS-MEŠKELA

Guillaume’as Apollinaire’as (1880–1918) sausio 2 d. grįžo iš dvi dienas trukusių naujamečių atostogų, kurias praleido su Louise de Coligni-Châtillon (jis ją vadino Lou). Traukiny Guillaume’as susipažino su jauna prancūzaite iš Alžyro – Magdalena Pagès. Kurį laiką poetas kareivis rašė meilės laiškus ir eilėraščius šioms dviem moterims, bet vėliau susirašinėjimas su Luo nutrūksta. Magdalenai rašo kasdien – rugpjūtį įvyksta sužadėtuvės.
Čia pateikiame Magdalenai skirtų eilėraščių.

 

 

Devynerios tavo kūno durys

 

Šis eilėraštis skirtas tau vienintelei Magdalena
Tai vienas pirmųjų mūsų geismo eilėraščių
Jis yra pirmas paslaptingas eilėraštis o mano mylimoji
Diena švelni ir karas toks švelnus tarsi tektų jame žūti

Tu nežinai mano mergele tavo kūnas turi devynerias duris
Iš jų septynerias aš žinau o dvejos man uždarytos
Užėmiau ketverias pro jas įėjau nebesitikėk kad išeisiu
Nes aš įėjau į tave pro tavo žvaigždėtas akis
Ir pro tavo ausis Žodžiais kuriuos valdau ir kurie mane lydi

Dešinioji mano mylimosios akis pirmos mano meilės durys
Ji nuleido savo voko užuolaidą
Tavo blakstienos buvo išdėstytos eile kaip juodi kareiviai
nupiešti ant graikiškos vazos vokas sunki užuolaida
Iš aksomo
Kuri slėpė tavo žvilgsnį šviesų
Ir sunkų
Panašų į mūsų meilę

Kairė mano mylimosios akis antros mano meilės durys
Panaši į savo draugę tyrą ir apsunkusią nuo meilės kaip ir ji
O durys vedančios į tavo širdį mano atvaizdą ir mano šyp-
seną kuri spindi
Tarsi žvaigždė panaši į tavo akis kurias aš dievinu
Dvigubos tavo žvilgsnio durys aš jus dievinu

Dešinioji mano mylimosios ausis trečios durys
Jus užimdamas įstengiau atlapoti dvejas pirmas duris
Ausis durys mano balso kuris tave įtikino
Myliu tave suteikusią prasmę Atvaizdui per Mintį

Ir tu taip pat kairioji ausie tu esi ketvirtos mano
meilės durys
O jūs mano mylimosios ausys aš jus laiminu
Durys kurios atsivėrėte išgirdusios mano balsą
Kaip rožės atsiveria pavasario glamonėms
Pro jus mano balsas ir mano įsakymas
Prasiskverbia į visą Magdalenos kūną
Įeinu į jį visas vyras taip pat išbaigtas eilėraštis
Jos geismo eilėraštis kuris padaro kad aš taip pat save
myliu

Kairioji mano mylimosios šnervė penktos mano meilės ir
mūsų geismų durys
Pro jas aš įeisiu į mano mylimosios kūną
Įeisiu subtilus su savo vyrišku kvapu
Savo geismo kvapu
Aštriu vyrišku aromatu kuris apsvaigins Magdaleną

Dešinioji šnervė šeštos mūsų meilės ir mūsų palaimos durys
Tu pajusi kaip ir tavo kaimynė mano malonumo kvapą
Ir mūsų sumišusį kvapą stipresnį ir puikesnį už žydintį
pavasarį
Dvigubos šnervių durys aš jus dievinu jūs žadate šitiek
malonumų
Pasemtų iš garų ir gardžių kvapų meno

Magdalenos burna septintos mano mylimosios durys
Išvydau jus o durys raudonos mano geismo bedugne
Ir kareiviai ten stovintys mirę iš meilės man sušuko kad
pasiduoda
O durys raudonos ir švelnios

O Magdalena dar yra dvejos durys
Kurių aš nežinau
Dvejos tavo kūno durys
Paslaptingos

Aštuntos mano meilės didžio grožio durys
O mano neišmanyme panašus į aklus kareivius tarp spygliuotų
užkardų po skystu mėnuliu Flandrijos agonijoj
Arba greičiau panašus į tyrinėtoją mirštantį iš alkio
troškulio ir meilės neįžengiamoje girioj
Tamsesnėje už Erebą
Šventesnėje už Dodonės girią
Ir aptinkantį šaltinį gaivesnį už Kastaliją
Bet mano meilė ten atras šventovę
Ir sukruvinęs priebažnytį kurį saugo žavingas
nekaltybės monstras
Ten aptiksiu ir priversiu ištrykšti karščiausią
pasaulio geizerį
O mano mylimoji mano Magdalena
Jau esu aštuntų durų šeimininkas

Ir jūs devintos durys dar paslaptingesnės
Atsiveriančios tarp dviejų perlų kalvų
Jūs dar paslaptingesnės už kitas
Durys apžavų apie kuriuos niekas nedrįsta prabilti
Jūs man taip pat priklausot
Paskutinės durys
Man kuris turi
Raktą visagalį
Devynerių durų

O durys atsiverkit išgirdusios mano balsą
Esu Rakto šeimininkas

 

Antras paslaptingas eilėraštis

 

Naktis švelni naktis tokia tyki šįvakar kad retai pasigirsta
sprogimai
Galvoju apie tave mano pantèra tikra panterà taip nes tu man
esi vìsa kas gyva
Bet pantera ką aš sakau ne tu patsai Panas įgijęs
moterišką pavidalą
Tu esi moteriškas pavidalas gyvojo pasaulio tai reiškia
esi visas žavesys visas pasaulio grožis
Tu esi dar daugiau nes esi pats pasaulis nuostabioji visata
sukurta pagal žavesio ir grožio normas
Ir dar daugiau mano meilė nes iš tavęs pasaulis įgyja tą žavesį
ir grožį kurie priklauso tau
O mano brangioji Dievybe brangus ir laukinis visatos prote
kuris man paskirtas kaip tu esi man skirtoji
Ir tavo dvasia pasižymi visomis tavo kūno grožybėmis nes per
tavo kūną man tučtuojau pasidarė prieinamos tavo dvasios
grožybės
Tavo veidas jas visas sukaupė ir aš įsivaizduoju vieną po
kitos kitas grožybes nuolatos naujas
Taip jos man bus visados naujos ir visados visados dar
gražesnės
Ir nors kokios juodos tavo garbanos jos man pati šviesa
pasklidusi tokiais švytinčiais spinduliais kad mano akys
neišgalėdamos jos atlaikyti jas mato juodas
Juodų vynuogių kekės skorpionų vėriniai išsiskleidę Afrikos
saulėje žalčių brangiųjų mazgai
O banga o fontanai o garbanos o bure priešais nežinomybę
o plaukai
Ką kitą aš turiu daryti jei ne šiandien apdainuoti tą
dievinamą pasaulio augmeniją kuria tu esi Magdalena
Ką kitą turiu aš daryti jei ne apdainuoti tavo girias
aš gyvenantis girioj
Dvigubas antakių lankas nuostabioji rašysena antakiai savo
formoj talpinantys visus ženklus
Gazono vejos kur meilė užsikabina taip kaip ir mėnesienos
spinduliai
Mano geismai klausimų bandomis perbėga tais rimais norėdami
juos iššifruoti
Augalijos rašysena kur aš įskaitau pačius gražiausius mūsų gyve-
nimo sakinius Magdalena
Ir jūs blakstienos kurios atsispindite giliame ir skaidriame
jos žvilgsnių vandeny
Kuklios nendrės daug iškalbingesnės už žmonių mąstytojus o
blakstienos susimąstę virš bedugnių palinkę
Blakstienos sustingę kareiviai kurie budite apsupę brangius
kraterius kuriuos reikia užimti
Gražios blakstienos malonumo priešiškos antenos palaimos
strėlės
Blakstienos juodi angelai kurie be atvangos dievinate dievybę
besislepiančią paslaptingame tavo atvaizdo prieglobstyje
mano meile
O pažasčių kuokštai jaudinantys mūsų abipusės meilės šiltna-
mių augalai
Augalai visų dievinamų kvapų kuriuos skleidžia tavo šventas
kūnas
Ūksmingų uolų stalaktitai kur palaimingai klaidžioja mano
vaizduotė
Kuokštai jūs nesate salieras sukeliantis sardonišką juoką
ir žudantis
Jūs esat svaiginantis čėras esat besivejanti vanilė kurios
toks švelnus aromatas
Pažastys kurių samanos saugo pačius švelniausius visų pavasarių
kvapus kad juos paskleistų
Ir tu vilna juodas avinėli kurį paaukosim kerinčiam mūsų meilės
dievui
Įžūli ir tokia graži vilna kuri dieviškai sustiprini savo
nuogybę kaip Ženevjevos Brabantietės girioj
Barzda besijuokianti lengvabūdžio ir tokio grakščiai vyriško
dievo kuris yra didžio malonumo dievas
O vilna lygiakraštis trikampi tu esi pati dievybė trimis
kraštinėmis suvešėjus nesuskaičiuojama kaip ir ji
O dievinamos meilės sode
O povandeninis dumblių koralų jūros ežių ir išsišakojusių
geismų sode
Taip geismų giria be paliovos auganti iš bedugnių
ir puikesnė už rojų

Versta iš: Apollinaire G. OEUVRES POÉTIQES. Gallimard, 1965