Vika Čembarceva. Bevėtrio sezono laiškai
Iš rusų k. vertė Dainius Sobeckis
Vika Čembarceva (Вика Чембарцева) – poetė, prozininkė, vertėja. Gimė 1973 m. Kišiniove, Moldovoje. Moldovos rusų rašytojų asociacijos narė nuo 2009 m., Maskvos rašytojų sąjungos narė nuo 2011 m. Tarptautinės literatūrinės premijos Los Andžele „Sidabrinis šaulys 2010“, 8-ojo tarptautinio Vološino konkurso trumposios prozos, 5-ojo tarptautinio jaunųjų Rusijos poetų, gyvenančių užsienyje, konkurso „Klajonių vėjas“ Romoje laureatė. Kelių poezijos rinkinių autorė. V. Čembarcevos poezija ir proza publikuojama Rusijos ir užsienio leidiniuose, versta į anglų, italų, rumunų, armėnų, uzbekų bei kt. kalbas. Gyvena Kišiniove. Rašytoja pirmą kartą pristatoma lietuvių kalba, publikuojama jos eilėraščių ciklo „Bevėtrio sezono laiškai“ dalis.
Džida¹
Ar pameni, kaip žydėjo džida?..
Perkūnas griaudžia vėliau, nei
žaibas už horizonto
nuleidžia savo stiletą.
Griebia už dūšios skriedamas
įkaitęs karščio diskas.
Kvėpavimo bangos. Siūlas įpintas
bangų mūšoje smėlio kutuose.
Dangaus brezentą žuvėdra
aukštumoje plėšia savo klyksmu…
Kaip seniai nėra laiškų iš
tų, kurie išorinėje vakarų
pusėje sutiks naktį
šiek tiek greičiau nei tie, kurie čia
iš rankų paleido jūron
vakarykštės dienos šešėlį… Ir
niekaip neapsisprendžiu, ką
tau dabar rašyti.
Nebent apie tą tuščią
namą visų nusivylusių
žodžių pakraštyje.
Galbūt dar tau
papasakoti, kaip čia –
lygiai kaip aną pavasarį –
jau pražydo džida.
Ir apie baltus drugelius,
kurių plonų sparnų lapeliai
lyg permatomos žiedadulkės,
taip panašūs į užtekančio
mėnulio spindulius…
Iš atminties nupjauki
viską, kas tik buvo (ar tik ne su mumis?!).
Laiškai kalėjiman iš niekur
į niekur
/Data/
Aš
Araikas
Labas!
Aš tau ir vėl rašau
ant smėlio laišką…
Tavo paveiksle sapnas,
kvepiantis vanile, ir
žydinčių liepų lapeliai,
skrajojantys lyg balerinos.
Diena kaip nykus rojus –
tylus, pilkas ir molėtas.
Tempia senųjų moirų gijas
iš margaspalvių nakties verpalų.
Lengvai spaudžia šonkaulis.
Arba šaka vėjyje?
Tu spėk sukurti mane,
kol mastika
nustos būti sparnu,
tęsdama rankos mostą…
Baltiesiems – valtis prie krantų.
Arba tai vualio šilkas,
tos nekaltosios iš nuotakų,
tos nuodėmingosios iš šventųjų?
Juodame rėme raudonų
dažų vyzdžiai žiūri
iš savo gelmių.
Uždaras garsas lūpų glėbyje.
Diena išskrenda kaip mirtis.
Arba tai sapnas, kaip gyvenimas?
Už širdies nė gyvos dvasios.
Tyluma…
Spaudžia šonkaulis.
Arba tai klubų linkis
grakščia linija slysta
drobėje tavo delnan?
Tu spėk mane sukurti…
Rašau, o mastika
kaip vėtra lenkia kamienus prie žemės,
artindama debesis.
Paukščių lizdai liūties
metu suyra. Paukšteliai
išgyvens, geltonais snapais
atsignybę mėnulio šviesos,
krentančios kiaurai debesų
rėtį. Šonkaulio lankas
taip virpa rankoje.
Tu spėk mane sukurti
iki skambesio…
/Data/
Aš
Gisaras²
Rašau tau laišką
ant sienos Gisare. Lietus…
Šilkine drėgme šliejasi žolė
prie atlasinių bridžių
ir mano basų kojų.
Jau kurį laiką nėra vėtros,
gal amžinybę. Metai slenka
lėtai, lyg mulas arbą³
trauktų tolin horizonte.
Švarkščiantis lietus pučia karnas
virš platanų. Saulėlydis
aguonos pyne susiraizgęs
ant riešų ir lūpoms
dovanoja kraujo spalvą. Sapnas
gaudo tilindžiavimo aidesius,
atsispindėdamas krautuvininko
veidrodžiuose; prekiauti
mitais sielai lengva:
apmokėjimui – variokai
jonvabalių ir saulės lašai
nuo žolės.
Tuo tarpu vėtra…
Jei rankos pirštai
apsiprato su tuštuma ir
akių troškulio nepagirdysi
veido versme, o mėlynas
venos siūlas ties smilkiniu
nesujungs mūsų į
viena, ir jeigu vardo garsas
praras pirmapradę savo spalvą,
tapęs tamsiu grūdeliu…
Vadinasi, tu pamiršai visa tai,
kas trukdė nakčiai tapti
ateinančia diena. Azanas
ryto metą tempia iš kalnų su dūmeliu.
Ir vėl tau rašau,
ir Gisaro sienų žiedadulkės
krinta delnan,
užtvirtindamos laiško pabaigą.
Bevėtrė tyla.
Lietus…
Atsisveikinu.
/Data/
Aš
1 Džida – laukinis alyvmedis, augantis pietrytinėje Europos dalyje bei Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje.
2 Gisaro slėnis Tadžikistane, kur stovi Gisaro tvirtovė.
3 Arba – aukštas dviratis vežimas Vidurinėje Azijoje; keturratis vežimas Ukrainoje, Kaukaze.