Lena Eltang. Caras lieps tave pakarti
Iš rusų k. vertė Adolfas Sirotka
Lena Eltang, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, – rusų kalba rašanti poetė ir prozininkė. 1964-aisiais gimusi tuometiniame Leningrade, ji nuo 1991-ųjų gyvena mūsų šalyje, Vilniuje. Iš čia spausdinamų naujausio jos romano „Caras lieps tave pakarti“ ištraukų sunku numanyti, kad Zoe monologai yra išmaniai suregztos detektyvinės istorijos fragmentai.
Kostas Kairys, iš Vilniaus kilęs pradedantysis rašytojas, paveldi namą Lisabonoje. Ten jis randa garso įrašą – jam skirtą Zoe atsisveikinimo žinią. Kosto gyvenime apstu painių ir netikėtų nuotykių, kurie galėtų išvesti jį iš proto, tačiau sunkiomis akimirkomis palaiko mylimos moters balsas.
Romanas „Caras lieps tave pakarti“ Rusijoje išleistas 2017-ųjų pabaigoje. L. Eltang parašė penkis romanus, jie sulaukė ypatingo kritikų dėmesio, yra išversti į lietuvių, latvių, anglų, arabų kalbas. Už knygą „Akmeniniai klevai“ autorė 2009 m. apdovanota premija „Naujoji rusų raštija“, 2011 m. romanas „Kitokie būgnai“ pelnė „Rusų premiją“ ir buvo įtrauktas į Rusijos nacionalinės premijos galutinį pretendentų sąrašą. Rašytojos trumposios prozos kūrinių yra išvertusi Jurga Ivanauskaitė. L. Eltang eilėraščių ir romaną „Akmeniniai klevai“ į lietuvių kalbą išvertė Vladas Braziūnas.
Draugystė, vaikeli, panaši į bičių laikymą.
Tu užveisei avilį, linksmai žiūri į jį pro langą, girdi tolygų bičių elektros gausmą ir galvoji, kad tai abipusis jausmas: tu laikai jas tobulomis, nuostabiomis būtybėmis, perki joms korius kaime, nemedingais metais kiek reikia maitini cukreliu, žiemą užtepi plyšius moliu. Tu žinai, kad jas erzina tavo barzda, vyno kvapas ir nepakankamas judesių minkštumas, bet jos tave pakenčia – mielosios, mielosios.
Vienąkart tu panorėsi jas pažinti iš arčiau, pačiulpti bičių duonelės, apžiūrėti motinėlę, pamatyti nesuvokiamą medaus dugną. Nuo tos dienos nepasikliauk senomis taisyklėmis. Įsigyk tinklelį iš juodo tiulio, nusipirk geležines dumples, pasitelk visą savo šaltakraujiškumą ir gerai – gerai! – prisidenk veidą.
Keturiasdešimt ketverių tu tampi skaidrus kaip laumžirgio sparnas. Jaunesni nemato tavęs, nes jų lauke tu daugiau ne karys, tavo makšnos perdžiūvo, tavo patirtis erzina, tavo skepsis nepakeliamas. Vyresni nemato tavęs, nes tu dar žalias ir per daug įsivaizdini, tu tik pradėjai vaduotis iš vilčių belangės, iš priklausomybių tundros, dar neišėjai į sausus tyrus, kur vėjas nešioja pienių sėklas, auga kupranugarinė dygliažolė, ir niekas nesiruošia dėl tavęs kariauti.
Vakar buvo Kūčios, jėgos siautė manyje tarsi granatų sultys, aš netgi ėjau į pirmąjį aukštą, į senosios senjoros rūbinę ir matavausi jos sukneles. Visada norėjau tai padaryti, tik bijojau, kad jos plyš per siūles. Su auksinių žvynų suknele stovėjau prieš veid-rodį, apgailestaudama, kad tu nematai manęs, paskui truputį pašokau koridoriuje, o tada pavargau ir priguliau ant sofos.
Aš greitai mirsiu ir nepamatysiu, kaip išeina jūsų karta, viską išpardavusi ir praradusi pagarbą amuletams, jaučių nežudanti karta, gebanti tiktai laukti stebuklo ir įsmeigti banderiles. Ateisiantys po jūsų bus dar minkštesni, dar švelnesni sau, dar paprastesni, dar abejingesni. Jeigu, žinoma, neprasidės karas. Man gaila jūsų visų, berniukai. Tačiau tų, kurie ateis po jūsų, man gaila dar labiau. Todėl, kad jūs turėjote mus. O jie – tiktai jus.
Man graudu galvoti, kad tu rasi apleistą namą, žinau, kad jį mylėjai. Nuo to laiko, kai tikrieji šeimininkai pasimirė, jis tyliai rūstavo ir karšo, niokojamas sendaiktininkų. Jo lapai byrėjo vienas po kito, ir greitai kai kur pasirodė kopūstkotis: baltos sienos ir uosinės grindlentės. Aš dabar gyvenu kabinete – todėl, kad ten yra peterburgiškas langas-žibintas. Persikėliau tenai pernai rudenį, kada galutinai atguliau. Taip klajokliai keisdavo stovyklą, jeigu gentyje kas nors pasigriebdavo karštligę, buvo manoma, kad liga pasiliks ankstesnės stovyklavietės žemėje kartu su kaulais ir blėstančiais nuodėguliais. Nesivaržyk, jeigu badausi, parduok viską, ką rasi – ir protėvių portretus, ir žvakides, ir lempas, čia dar ilgam užteks. Prisiminimai kaip svetimi vekseliai, perskaičiau viename iš romanų, pirktų per bankrutavusio knygyno išpardavimą Rua dos Remédios gatvėje. Juodą dieną gali jais
atsiskaityti, ir kol turi, kuo mokėti, kol atmintis išmeta tave į orą kaip paklusnus batutas, tu – stiprus, turi pilną rankovę kozirių. Gerai, kad radau diktofoną, rašyti ant popieriaus paprasčiausiai neužteks jėgų. Dabar turėsi mano prisiminimus, įkištus į briaunotą dėžutę su dviem raudonais mygtukais „on“ ir „off“. Ir dar mygtukas „pauzė“, bet aš juo beveik nesinaudoju.
Mielasai, nepatikimumas atleistinas, bet atsainumas prastina.
Aš taip ir neatpratinau tavęs nuo atsainumo. Geros moterys tave amžinai paliks, jos girdi tai – kaip traukinio ratus stuksenantis geležinkelininkas girdi įtrūkį. Mes per daug retai matėmės, be to, tu visada buvai per daug jaunas ir įsitempęs, aš bijojau tave įžeisti. Tu ir dabar per jaunas, bet man jau nusispjaut. Tu panašus į Seišelių vėžlį, galintį savyje išsaugoti galonus vandens, tokius vėžlius senovėje imdavo į laivą gyvus ir užmušdavo, kai pasibaigdavo gėlo vandens atsargos. Tave perpjovus plūstelėtų toks pat švarus ir vėsus vanduo kaip šaltinyje, tačiau, žvelgdamas į tavo šiurkštų sausumą, tuo nė už ką nepatikėsi.
Jaunystė didžiai panaši į raupus ar buboninį marą, atrodo, tai Folkneris pasakė. Veikiausiai jis turėjo omeny, kad girtis čia nėra kuo, juolab ne visi išgyvena. Visada viską skanauk, Kostočka. Nepamiršk, kad tu vasaros vaikas, žiogelis trapiomis kojomis, gi-męs dviejų epochų sandūroje, turi visas kortas rankose, ir tau pasisekė, tu spėsi laiku numirti. Jūs – paskutinioji karta, žinanti, kas yra tabu ir tikinti amuletais. Auksiniais, žaliais, piktais.
Kiek maža jėgų liko nesantaikai.
Guliu čia, rankiodama vaikiškas nuoskaudas, suaugusias paskui, tačiau negaliu rimtai supykti, nors tų nuoskaudų pilnas vežimas ir dar rateliai.
Ar tu žinai, kad aš buvau moterimi tiktai kelias savaites tame sausmedžiu apaugusiame Almansilio name, kur mes gyvenome du tūkstančiai devintaisiais. Maudžiausi tuose sausmedžiuose kaip juodasis čiurlys debesyse, vaikščiojau paskui vyriškį visur, sėsdavau priešais jį prie stalo ir prisegdavau savo rankovę prie jo rankovės – ne, garbės žodis, vienąkart aš taip ir padariau. Visą likusį laiką iki šios dienos aš buvau bloga motina, bjauri žmona, niekam tikusi namų šeimininkė. Aš tupėjau ant laidų ir giedojau, galvodama, kad už tai mane mylės, tačiau nieko panašaus. Giesmės pasiklausys, pabers kanapių sėklų, bet nemylės – tai, mano mielas, skirtingi dalykai.
Na ką, netikėliautoja už jūrių marių, visgi sugrįžai namo žemelėn atgulti? Taip man pasakė senė su pūkine skraiste, sėdėjusi mūsų kieme ant sūpynių. Tai buvo Piteryje, tą dieną, kai laidojau motiną Serafimo kapinėse. Pamenu, kad išsigandau, norėjau prie jos prieiti, paklausti, kodėl ji taip šneka, bet praėjau pro šalį. Aš buvau jai niekas, netikusi mergšė, iškeitusi didžią šalį į varganą kampą Luzitanijos glūdumoje.
Ir tu, mano netikėli, amžinas svetimšali, amžinai vogčiomis sėdintis ant svetimos žemės, iš visur išpuolęs, prie nieko nepritapęs, liausiesi gėdintis ir kosėti, liausiesi slėptis, dangstyti rankomis galvą. Aš taip pragyvenau visą gyvenimą ir visa tai atpažįstu.
Atpažįstu švininį kaltės prieskonį, skardinę baimės muzikėlę, vienatvę ir betėvystę. Kitus krantus, kitus kambarius.
O, tu supranti. Tau irgi nėra kur grįžti iš savo valno Vilniaus.
Tu nereikalingas rusams, kadangi jiems esi lietuvis, ir nereikalingas lietuviams, nes tavo senelio vardas buvo Ivanas, ir jis nešiojo žalios odos perpetę. Tai kaip skarabėjas ant kaktos, jo nepaslėpsi, nepridengsi, dėl jo reikia atleidimo prašyti. Visų, netgi tų, kurie tavo mažojo pirštelio neverti.
Štai kodėl aš palieku tau namus, Kostočka. Ta žemė taip pat svetima, ir tava niekada netaps, nesvajok, tačiau čia, name, tu pats sau šeimininkas, niekas nedrįs tau nurodyti tavo vietos. Užsidaryk jame, mylėk jį, misk juo, puošk jį, siaubk jį, jei nori – sudegink.
Vyras buvo svetimas ir apmaudus pakeleivis tamsiame kupė, traukinyje, kuris tuoj tuoj nuvažiuos nuo bėgių, traukinyje, pilname persigandusių žmonių, įsikibusių į lentynų kraštus, langų rankenas, susigūžusių, laukiančių smūgio. Mes nešėmės nežinia kur tiek metų, kol jis nenumirė. Ir namas, kuris man teko iš jo, toliau lekia ir tempia mane iš paskos tarsi mongolų arklys už kojų pririštą belaisvį. Kai pradedi silpti, namai ir žmonės nelabai su tavimi skaitosi.
Manome, kad geriau suprantame taisykles, kai tampame suaugę, tačiau iš tiesų visa mūsų patirtis – tai tiesiog vaizduotės susiaurėjimas. Mūsų klano žmonės viską priima per daug rimtai ir todėl, būdami sunkiasvoriai, patys sau atrodo vikrūs ir reikšmingi.
Šiandien tarnaitė atnešė kontramarkę į operą – sesers padovanotą; madingiausias sezono miuziklas, pasakė ji, Benio Andersono muzika, pasirengusi perleisti jums, jeigu atsistosite ir leisite jus sušukuoti. Ak ne, pasakiau aš, sėsdamasi lovoje, ABBA, šokiai pionierių stovykloje, raudonos pėdkelnės, mamma mia, spyglini bučiniai po vakarinio signalo miegot, sudaužyta širdis, gerai, aš atsistosiu ir susišukuosiu, bet geriau terasoje išgerkime vyno.
– Širdis? – ji niekinamai nusijuokė. – Jums, rusams, tiktai kas – iškart širdis. Į operą vaikštoma, kad miestas žinotų, jog dar nenumirei.
Visą naktį skaičiau Dylaną Tomasą, štai ką noriu sutikti danguje – jį ir savo motiną Lizą. Ir tave, kai tapsi žiemos berniuku, pajuosi ir nukrisi ant apsnigto sodo dugno. O kol tavo prinokusi odelė ir karčios sėklytės, džiaugiuosi dėl tavęs – tiesa, tiesa. Suleisk dantis į dovanotą mandariną!
Štai kodėl palieku tau namus, kad negaištum laiko sandėliukams ir mebliuotiems kambariams. Kad turėtum ką mylėti, kai manęs nebebus.
Todėl, kad kitos moters mylėti tu jau nesugebėsi. O manęs greitai neliks. Niekam neduok namo raktų, girdi, niekam!
Ištekėjusi aš ne iškart patekau į šitą namą, nes jis priklausė Fábio motinai, mus kviesdavo tiktai sekmadieninių pietų, kur kentėdavau nuo tvankumos, portveino, geriamo prieš valgį, tylaus baisaus anytos balso, riebios mėsos ir prieskonių, vienu žodžiu, nuo visko.
Tarnaitė duoda man naują tirpalą, kartų kaip dėmėtoji mauda, tenka užgerti pienu. Nuo jo sapnuoju keistus ryškius sapnus, o tikrovė, priešingai, drumsčiasi. Vakar sapnavau medžius: klaidžiojau girioje, kur žmonės stukseno kamienus, tikėdamiesi išgirsti duslų garsą, tai reiškė, kad medyje paslėptas rankraštis, susuktas į vamzdelį. Man pasakė, kad medis miršta, jeigu iš jo ištraukia tą vamzdelį. Užtat tie, kuriuose vamzdelio niekada nebuvo, gyvena ilgai ir veda puikius vaisius. Atsimenu, kad atsibudau jausdama tuštumos saugumą ir pilnatvės pasmerktumą.
Apie tokius, kaip mudu su tavimi, vienas landus graikas parašė: publikos baimę jaučiantys aktoriai muistosi kaip blogi fleitininkai. Lengva buvo graikui samprotauti, jis turėjo dievą iš mašinos. Dar jis turėjo chorą, kuris nuolatos kišosi ne į savo reikalus, visokiausius stazimus ir egzodą, tai yra žadėtąjį išėjimą. O mano išėjimas tik toks – žemyn laiptais kojomis į priekį – kad mane išneštų, reikės išardyti ketaus turėklus.
Kai senė numirė, mano vyras susirinko savo kostiumus ir perėjo miegoti į jos kabinetą. Rytais mes susitikdavome pusryčių, aš tylomis grauždavau duoną ir pramušdavau kiaušinį šaukšteliu, o jis įdėmiai žiūrėdavo į mano kramtančią burną, tarsi norėtų įsisiurbti į ją lūpomis. Bet aš tikrai žinojau, kad į bučinį tai būtų mažiausiai panašu. Greičiau į įkandimą. Žinai, lapiai turėjo šamanus, kurie mokėjo išversti pasaulį išvirkščią, ypatingu būdu išversdami vyzdį. Nežinau, ką matė tie šamanai, bet žinau, kad Fábio žiūrėjo į pasaulį dviem tokiom išverstom akim. Aš bijau net pagalvoti, ką jis matydavo žiūrėdamas į mane. Ne, nebijau, dabar man jau vienas ir tas pat. Kaip tam ispanų grandui, kuris, besituokdamas su mergele dvi valandos iki savo mirties bausmės, šypsodamas pasakė: senjora, dabar mano gyvenimas priklauso jums – visas, be likučio!
Vienatvė – gydantis reikalas, beveik kaip dėmėtosios maudos ekstraktas. Mano motina iki soties prisisrėbė vienos ir kitos, kai tėvas išvyko iš Piterio ir susirado lietuvę žmoną, palikęs mus jo niūrios kontoros skirtame kambaryje.
Mus iš ten gana greitai išvijo, ir mes apsigyvenome mamos dirbtuvėje su didžiuliu langu, kryžmai užklijuotu lipnia juosta. Žiemą mama piešdavo mūvėdama juokingas pūkines pirštines, iš kurių kyšojo pirštai. Vasarą išimdavome purviną stiklą ir dviese jį plaudavome, stovėdamos iš abiejų pusių, o paskui kviesdavome kaimyną, kad įstatytume tą machiną atgal. Dirbtuvės langas išėjo į pelkę, kur gyveno pilkoji gervė. Tuo metu Toksovas buvo gūdus kaimas, tačiau ten gyveno dailininkai, vaikščiodavo vieni pas kitus per mišką, pirkdavo stotyje sausainius ir pieną.
Rytoj Riešutų Spasas ir tu privalai nueiti į cerkvę ir pasimelsti už tuos, kurie numirė tą dieną ir visomis kitomis dienomis. Vaikystėje aš niekada nevaikščiojau į cerkvę: iš tų dviejų Piterio šventovių, kurios stovėjo prie mano namų, vienoje buvo ateizmo muziejus, kitoje – bulvių saugykla. Gaila, kad taip ir neatvažiavai. Nuvestum mane ant stogo, pasodintum į šezlongą ir pripiltum konjako tiesiai į arbatos puodelį, kaip mes darydavome Tartu. Tada užsikartum ant kaimyninio stogo nuskinti citrinos – ar atsimeni tą citrinmedį? – ir mes kartu dairytumėmės ir girdėtume nematomų ratų bildėjimą – tarsi važiuotume iš Peterburgo į Maskvą.
Tu manai, kad įskaudinai mane dėl to, kad elgeisi kaip nevykęs draugas, kaip netikęs meilužis, kaip abejingas vaikėzas? Ne, aš neįskaudinta. Man nereikalingas meilužis, man reikia vėsos ir lėtos laiko tėkmės. Anksčiau man reikėjo ką nors mylėti, aš tiesiog sienomis lipau – tarsi medžiojantis gekonas, o dabar man tas pats. Tai kaip fotografuojant: pradžioje jautiesi kvailai, atsidūręs svetimame mieste be aparato, o po dešimties metų net neprisiminsi jo, kraudamas kelionės krepšį. Juokinga galvoti, kad aš kalbu su tavimi, o iš tiesų – tarsi sugedusiu telefonu nežinia su kuo. Tu juk gali nerasti šito įrašo, tokiame dideliame name mažas juodas diktofonas – lyg adata nėrinių šūsnyje. Ką gi, moku kalbėti be pašnekovo. Juk pasakojau tau, kaip kartą mes įstrigome su dukra Sagreše, viešbutyje, ir aš kalbėjau telefonu su fantomu.
Tą rudenį aš susipykau su Fábio, pasiėmiau vaiką ir išvykau į pietus, pasikliovusi savo drauge. Pinigų neturėjome, užteko tiktai viešbučiui, draugės namuose nebuvo, ir mes gėrėme iš krano vandenį, nuo kurio gėlė dantis, ir graužėme obuolius, pavogtus iš kiniškos vazos hole. Paskui išėjau į balkoną surūkyti cigaretės ir išgirdau, kad mūsų pagyvenę kaimynai kalba angliškai, jie dengė savo terasoje stalą ir skimbčiojo bokalais. Stovėjau ten ir galvojau, ką mano vietoje padarytų nuovokioji Liza, mano motina. Paskui grįžau į kambarį, apsivilkau raudoną suknelę, atsistojau prie balkono durų, nukėliau telefono ragelį ir ėmiau garsiai kalbėti angliškai su įsivaizduojamu pašnekovu. Aš juokiausi taip švelniai ir kūkčiojau taip natūraliai, kad vos pati nepatikėjau, jog kitame laido gale kas nors yra. Nepraėjus nė penkioms minutėms kaimynai pabeldė į mūsų duris iš koridoriaus: jei tokie dalykai, pasakė jie, bagažas pražuvo, pinigai paplūdimy iškrito iš rankinuko, jūsų vyras pavėlavo į Londono lėktuvą, ar nenorėtumėte prisijungti prie mūsų vakarienės?
Nemaniau, kad gyvenimo paskutiniąsias dienas nugyvensiu prie lūpų laikydama diktofoną. Jau daugiau nei savaitė nemačiau žmonių, niekas neateina. Gal taip ir geriau. Į veidrodį nebežiūriu, net kai prausiuosi. O kai negaliu atsikelti, odekolonu nusivalau veidą ir kaklą. Keista matyti, kad grožis prasmego kažkur mano kūno dugne, prasišviečia tiktai atskiros dalys, tobulos
ir blizgančios. Nagi įsivaizduok akvariume paskandintą vaikišką geležinkelį.
Kai sėdėjome traukiny „Viena–Roma“, mano vyras pasakė, kad esu panaši į Odrę Hebern, tiktai labai pasišiaušusią ir nėščią. Atsimenu, jis nužiūrinėjo mane tarsi nepažįstamą, kol skaičiau ant sėdynės kažkieno paliktą „L‘Espresso“. Vienoje mes patekome į kažkokio komiteto letenas, išstovėję eilėje daugelį valandų, tiksliau, išsėdėję įkaitusiame prieangyje, kadangi stovėti man buvo sunku. Pilvukas atrodė beveik nepastebimas, o štai kojas jau skaudėjo. Aš vaikštinėjau mieste su guminėmis šlepetėmis ir raudona suknele, kurią pavogiau nuo virvės, tačiau man buvo linksma. Dygliuoti kaštonų rutuliai plaukė žolėje, visur pardavinėjo keptą žuvį, žydri anglies dūmai driekėsi virš gatvių.
Dabar žinau, kad Ostija – paplavynas. Tiesiog jaunystėje visuomet taip. Patenki į naują vietą ir ji priima tave tarsi dumblinas upės dugnas – truputį slidu, tačiau minkšta ir šilta pėdoms. Manau, kad senatvėje, kad ir kur atsistotum, visur jauti savo sumedėjusias pėdas, tačiau iki tol aš, ačiū dievui, neišgyvensiu. Man liko kelios savaitės, aš spėsiu tiktai iki valiai prisivalgyti mango, kuriuos visada tingėjau lupti, o dabar galiu paprašyti tarnaitės. Daugiau ji vis tiek neturi ką veikti, nors man kainuoja kaip operos prima.
Tarnaitė atsiprašė iki rytojaus ryto, ir namuose visai tylu. Aš skaitau maldas lietuviškai, rusiškai ir portugališkai. Viską pamenu, nors tarnaitė mano, kad man negerai su galva. Atmintis prieš mirtį nenatūraliai paaštrėja. Ir rūpesčių su atmintimi daugiau nei su alkiu ar baime, ar patikėsi, ji mane graužia kaip lapiukas užantyje. Užsidengiu akis, kad nežiūrėčiau į gipsines vynuoges, ir matau tai, ką ėmiau skolon, o dabar atiduodu. Vaiski ryto saulė, sausio stogų spindesys lietuje, rusvas apelsino žievelės serpantinas, langinių šešėliai, gulantys ant grindų po pusiaudienio, sienų baltuma su ant jos besivejančia raudona dygia šakele, grapos kartuma, kavos tirščiai, visa, ko dabar neturiu nei po ranka, nei prieš akis, visas siautulys ir tyla, visa terakota ir cinoberis.