Džiuljeta Maskuliūnienė. Vaikystės prisiminimai, tapę įvykiu

2025 m. Nr. 4

Aleksandra Kasuba. Tiksintis vaikas: atsiminimai. Iš anglų k. vertė Aida Martinaitytė, sud. Elona Lubytė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024. – 109 p. Knygos dailininkė – Laura Grigaliūnaitė.

Toli gražu ne visos knygos tampa įvykiais. Šių metų Lietuvos leidėjų asociacijos apdovanojimuose „K.A.2.0.2.5.“ Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos (1923–2019) autobiografinė knyga „Tiksintis vaikas“ (pirmasis leidimas „Child Ticking“, 2001) tapo nominacijos „Knyga kaip įvykis“ laureate, įvertinta už literatūros aristokratizmą. Knyga išties atitinka nominacijos kriterijus: „už išskirtinumą ir rezonansą visuomenėje“. Gražių atsiliepimų, susižavėjimo sulaukta kultūros leidiniuose, socialiniuose tinkluose, radijuje ir televizijoje. Leidykla knygą išleido pakartotinai.

Nors knyga ir trumpa, vos daugiau nei šimto puslapių, ją galima perskaityti įvairiais rakursais. Viena iš neabejotinai skaitytoją patrauksiančių temų – Ginkūnų dvaro, esančio Šiaulių pašonėje, paveikslas. Daug kam tai nežinoma vieta, o žmones, ypač tose pačiose ar artimose erdvėse gyvenančius ir šiandien, ištiks nuostaba sužinojus apie čia XX a. I p. klestėjusį dvarininkų gyvenimą, kupiną muzikos, gyvybės, gražaus bendravimo. Zubovų vardas (jų giminei dvaras priklausė) gerai žinomas Šiaulių krašto žmonėms, o išvertus šį naują šaltinį į lietuvių kalbą tos žinios gerokai išplečiamos (ačiū vertėjai Aidai Martinaitytei už puikų darbą). Tad šią atsiminimų knygą galima įrašyti į dvarų kultūrą, gyvenimo būdą perteikiančių kūrinių paradigmą. Knygoje istorinį pasakojimą papildo senos fotografijos iš dvaro gyvenimo, bet ypač žavi puikūs aprašymai: „Vasarą dvaras neturėjo jokių paslapčių. Kambariai skendėjo šviesoje, sklindančioje pro senų medžių lajas, lankytojai čia apsistodavo savaitėmis, visame name girdėjosi pokalbių garsai ir juoko protrūkiai. Tačiau žiemą, kai kambarių durys būdavo uždaromos siekiant išsaugoti šilumą, išskyrus vienišo instrumento, kuriuo kas nors mokėsi kūrinį, garsus, namas nugrimzdavo į tylą“ (p. 17). Dvaras, pilnas gyventojų, gyveno metų ciklo kaitos, kasdienybės ir švenčių ritmu. Dvaro tema įdomiai atskleista antropologiniu, etnografiniu, kraštotyros ir, žinoma, literatūriniu atžvilgiu. Galima sakyti, kad Ginkūnai (ir, manytina, ne tik jie) tik dabar, būtent per šią knygą, pagaliau atranda ir pasaulinio garso A. Kašubienės asmenybę.

Vis dėlto kūrinio centre – daugialypis vaiko pasaulis, Aleksandros, būsimos menininkės, gyvenimo dienos nuo ankstyvosios vaikystės iki devynerių metų. Į pasaulį žiūrima vaiko akimis, tiksliau, jau suaugusiojo, buvusio vaiku, akimis. Tai konstatuojama pačiu pirmuoju sakiniu: „Kai vaikas, kuriuo buvau, stoja į akistatą su asmenybe, kuria tapo, gryni ir aiškūs jausmai iškelia tolimų prisiminimų kelrodžius, tarsi vaikas lauktų, kol atpažinsiu esminius savo bruožus, ryškius iš pat pradžių“ (p. ix). Esminė vaikystės spalva – meilė, kurios apgaubta augo mažoji Aleksandra: „Meilė, dėmesys ir supratimas, kurių sulaukdavau, švelnino šiurkščius gyvenimo smūgius, ir negaliu savęs įsivaizduoti augančios palankesnėje aplinkoje nei ta, kurioje gimiau“ (ten pat). Visa knyga yra tos meilės aplinkos paliudijimas. Apskritai knygą galima perskaityti ir kaip puikų pavyzdį, kone vadovėlį, kaip auginti vaikus, jų per daug nespaudžiant, bet ir gebant kūrybiškai nustatyti ribas, sudrausminti. Tėvai, o ir parinktos išsilavinusios auklės mokėjo būti griežti ir kartu laisvi, žaismingi. Neatsitiktinai atsiminimų knyga dedikuota „Mano Tėvams“.

Skaitant knygą nepaleidžia teksto tirštumo, apstumo, intensyvumo įspūdis – neilgais skyriais sugebama pasakyti daug. Aleksandros vaikystės dienos bėgo kupinos įspūdžių, patyrimų, daug išmokta ir suprasta: „Vienu metu visur tiek daug visko vyko, kad būdavo sunku nuspręsti, nuo ko pradėti dieną“ (p. 3). Laisvė veikti, daryti ką nori, suaugusiųjų pasitikėjimas (tėvų, senelės, auklių ir kitų) atsiminimuose fiksuojamas ne kartą. „Smiltynėje atsivėrė suvokimo durys“, – taip iš laiko perspektyvos įvertinamos dienos, praleistos senelės vasarvietėje netoli Akmenės. Smalsiomis akimis žvelgdama į pasaulį mergaitė pastebi mažiausias jo detales – ir jos vaikui pasako svarbių dalykų: arklys rupšnoja žolę, „o gilus prislopintas prunkštimas liudija jo pasitenkinimą“ (p. 2); išvyka į Akmenės turgų „atvėrė pasaulio, esančio už mūsų namų anklavo ribų, neaprėpiamybę“ (p. 7) ir kt.

Tačiau pats netikėčiausias prieš skaitytojo akis atsiveriantis vaikystės pajautų aspektas – kūniškumas, intymumas, apie kurį nesibijoma kalbėti atvirai ir paprastai. Ir todėl – įtikinamai. Tai pati intymiausia autobiografinė vaikystės istorija lietuvių literatūroje. Gal tai lemia pati autorė, ypatinga menininkė – jos asmuo, gyvenimo kontekstai, pagaliau, juk tekstas rašytas Niujorke – atvirame visiems pasaulio vėjams mieste. O gal galėjimas kalbėti savaip, drąsiai jau atsineštas iš laisvos Ginkūnų vaikystės? Iškalbinga viena scena, vaizduojanti, kaip Aleksandra su mama nueina į Kurhauzą, kur mamos laukia vandens procedūros. Mamai gulint porcelianinėje vonioje, dukra stebi gydymą: „Šypsodamasi iš už saulės spindulių širmos, Mama pakėlė vieną krūtį iš vandens ir rodydama spenelį pasakė, kad jis ištįsęs, nes ji mus žindė. Besišluostydama priėjo prie manęs ir parodė jos klubus marginančias strijas – kūną, ant kurio buvo įamžinti praeities džiaugsmai“ (p. 10). Mažoji Aleksandra susimąsto, kad ir ji turės vaikų ir kad „atėjus laikui mano kūnas taip pat patirs panašių pokyčių“ (ten pat). Kitą kartą mama dukrai edukaciniais tikslais demonstruoja kiaulės mėsinėjimo procesą – vaikui tai irgi neįprasta, svarbi patirtis.

Ypač gražiai, jausmingai prisimenami tėvai, jų tarpusavio ryšys. Įdomu tai, kad vaiko (ir suaugusio žmogaus) žvilgsniu fiksuojamas ir erotinis, kūniškas, intymus tėvų meilės aspektas. Antai vienas iš tokių prisiminimų: „Matyti, kaip Tėvas sustabdo Mamą praeidamas pro šalį, suima jos veidą į delnus ir pabučiuoja į skruostą, reiškė matyti, kaip abipusiu atsidavimu išsiskleidžia meilė. Jei tik neskubėdavo, jie beveik nepraeidavo vienas pro kitą neprisilietę“ (p. 1). Po daugelio metų tėvas Aleksandrai pasakoja apie jos gimimą, kuriame jam netikėtai teko dalyvauti: „<…> norėjau išbučiuoti jai [žmonai – Dž. M.] rankas, bet to nepadariau, nes buvome ne vieni“ (p. 2). Subtilūs jausmai, santūrumas, vidinė kultūra iškyla ne vienoje situacijoje, kai vaizduojami pasakotojos tėvai. Štai apie Tėvą sakoma: „Aistringas vyras, koks jis turėjo būti, buvo gerai paslėptas už ramaus, bet griežtoko fasado. Intymios žinios apie jį, prieinamos tik Mamai, buvo jos brangiausias turtas“ (p. 45). Žinoma, toks vertinimas ateina iš suaugusiojo perspektyvos, apmąstant tėvų santykius, šeimos atmosferą.

Juslės, pojūčiai labai svarbi žmogaus savirefleksijos dalis. Štai audra, lietus „įjungia“, sužadina nerimą ir kūniškumo registrą. Aleksandra prisimena, kaip audros metu išsigandę vaikai su senele sėdėjo „žalio aksomo sofos viduryje“ ir „jausdamiesi saugūs, kol vienas kūnas liečia kitą, jaukiai kaip gyvūnėliai laukdavome, kol audra užklups namą“ (p. 5). Kitąsyk vaikai per lietų išbėga į lauką palakstyti nuogi. Ypač įtaigus dulksnos epizodas: „Merkianti dulksna žadėdavo pojūčių antplūdį. Stovėdavau nejudėdama kaip medis, laukdavau, kol lašeliai pradės varvėti nuo plaukų, jusdavau, kaip jie ritasi per nugarą, o kai vandens srovelė pasiekdavo sėdmenų griovelį, apsišlapindavau – karšta čiurkšlė, tekėdama šalta oda, siuntė malonių šiurpuliukų bangas aukštyn stuburu“ (p. 5–6). Ir čia pat pereinama prie dar vieno prisiminimo, kuris atspindi ypatingus, visą gyvenimą nepamirštus pojūčius: „Ir dar buvo tas rytas, kai man pasukus už namo kampo gūsis pakėlė suknelę, ir aš nusimoviau kelnaites, kad vėjas paliestų mano odą. Sujaudinta to pojūčio įbėgau į namą ir sustojusi priešais auklę, žiūrėdama tiesiai į ją kilnojau suknelę aukštyn žemyn, bet pamačiusi jos veide besiskleidžiantį sumišimą nubėgau sutrikusi, kad suaugusieji ne viską žino“ (p. 6). Gaivališki, beveik nepaaiškinami dalykai ir sykiu labai suprantami kiekvienam – kai vėjas liečia odą, yra gera, malonu… Mažoji Aleksandra tai jaučia, bet apie tai su aukle nekalba. Dažnai trūksta žodžių kalbai apie giliuosius, vidinius potyrius, juolab vaikui. Bet tai nereiškia, kad vaikas to negali pajusti.

Atvirai aprašomi ir pirmieji grynai erotiniai, seksualiniai pačios Aleksandros pojūčiai: „Pirmą to galingo kažko gūsį pajutau ankstyvoje paauglystėje, kai su Tėvu važiavome į geležinkelio stotį pasiimti vieno iš dėdžių. Pakeliui namo sėdėjau gale ir klausiausi draugiško žemų vyriškų balsų pokalbio, kai mano žvilgsnį prikaustė dėdės ranka, padėta ant priekinės sėdynės atlošo priešais mane. Kai jo pirštai švelniai paglostė apmušalus, vaizdas tarsi magnetas privertė mane palinkti į priekį, bet prieš mano veidui prisiliečiant prie rankos, ji pasitraukė. Lengvas dilgčiojimas lūpose privertė mane prispausti jas prie delno, ir šis keistas gestas pavertė įvykį įsimintinu“ (p. 50). Vienas gestas, nutvilkęs vaikystėje, įsimena visam gyvenimui, įsirašo į moters seksualinių patirčių istoriją.

Šią prisiminimų knygą galima skaityti ir kaip menininkės gimimo istoriją. Aleksandra – ypatingas vaikas. Ji labai ryškiai, įtemptai išgyvena ir jaučia aplinkos, gamtos, meno (ypač muzikos) grožį. Grožio pajautos epizodų kūrinyje yra ne vienas, vienas ryškiausių – pasakojimas apie mėnesienos grožį: „Vieną žiemos naktį pabudusi pamačiau, kad į kambarį įsiveržė mirgančios šviesos. Langus dengė paparčių šalčio raštai, ploteliai tarp stiebų ir šakelių buvo pilni mažyčių ledo kristalėlių, o mėnulis, veidu prigludęs prie stiklo, tarsi svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę; <…> turėdama tviskančią undinės odą galėčiau šokti pagal tą ritmą, iškėlusi veidą į mėnesieną“ (p. 19). Kitur aprašoma, kokį įspūdį Aleksandrai darė ratu susodintų ir jau suaugusių, šakomis susipynusių dvaro liepų ratas: „Atsirėmus į kamieną, mano stuburas pagavo tolimus virpesius, kai nuo bendro skausmo pabrinkusia žieve medžiai trinasi vieni į kitus, rezonuodami tokio priverstinio artumo siaubą“ (p. 22). Aleksandra jaučia savo keistumą, išskirtinumą. Sykį ji nugirsta, kaip mama sako, „kad patiriu tuos pačius dalykus tarsi kvadratu. <…> kad dauguma žmonių visą gyvenimą nugyvena vienos jausmų oktavos ribose, o to, kas nepatenka į tą diapazoną, jų sąmonė nefiksuoja, jų netrikdo, ir pridūrė, kad man tenka tvarkytis trijose tokiose oktavose, o susivokti tokioje įspūdžių gausybėje nėra taip paprasta“ (p. 100–101).

Vaikystėje žmogus patiria sudėtingiausių išgyvenimų, tarp jų ir tamsių, skausmingų, pavojingų momentų, o jautri vaiko siela tai išgyvena paryškintai. Viena iš tokių prisimenamų sunkiųjų patirčių susijusi su vaikystės žaidimais. Žaisdami „plėšikus ir policininkus“ vaikai vaikosi į svečius atvykusį berniuką ir vienu momentu, žaidimų įkarštyje, pasitaiko proga „nugalėti priešininką“. Bejėgis berniukas guli griovyje ir štai Aleksandra lieka viena su juo: „Mane užplūdo pergalės džiaugsmas. Man prie kojų gulėjo kūdikio galvos dydžio akmuo, ir aš buvau Brunhilda, kai įtempiau jėgas jam pakelti, ir mačiau ją, kai pakėliau akmenį sau virš galvos, ketindama nužudyti. Kai mūsų akys susitiko, sustingau, tada akmuo pasidarė sunkus, mano rankos ėmė drebėti, ir leidau akmeniui nukristi į šalį“ (p. 103). Autorės visiškas atvirumas, netgi nuogumas yra toks neįprastas lietuvių tekstuose apie vaikystę. To negalima nepaminėti, kalbant apie šį kūrinį.

Knygoje rasime ir baimės patirčių, ir jos įveikimo aprašymų (tai svarbi, labai dažna ir vaikų literatūros tema), ir pasaulio sudėtingumo, jo nejudinamų dėsnių suvokimo situacijų (antai pamačiusi mėšlu tręšiamus laukus mergaitė nustemba, nes staiga supranta kvapnios duonos ryšį su štai tuo dvokiančiu mėšlu, p. 49). Aleksandros patirtys labai intensyvios, ypatingos, svaiginančios. Kad ir ši, patirta naktigonės sargo būdelėje: „Čia medinės sienos buvo taip arti odos, kaip kriauklė prie sraigės, šieno kvapas jaukiai maišėsi su manuoju, vėjas žaidė tarp kojų pirštų, iš sargo būdelės visas saulės spinduliuose skendintis pasaulis atrodė apglėbiamas“ (p. 51).

Knygos pavadinimui pasirinkta tiksinčio vaiko metafora labai talpi ir tiksli – tiksinčiam laikui esame pavaldūs visi, jis neišvengiamai bėga, augina, keičia, pripildo mus patirčių. Taip vaikas, maža mergaitė tampa žymia menininke. Stipria moterimi, Naujojoje Meksikoje ant Akmenų kalvos pasistačiusia ypatingą namą pagal savo projektą. Ten Aleksandra toliau galėjo gyventi, mąstyti, nors pro langus matė tik plyną horizontą.