Emanuele Coccia. Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė

2025 m. Nr. 4

Iš italų k. vertė Toma Gudelytė

Emanuelė Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos (Niujorkas) universitetuose, nuo 2011-ųjų – École des hautes études en sciences sociales (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį „Le Monde“. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame“ („Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam“, 2009), kurioje tyrinėjamas angelų vaizdavimas teologijoje, menuose ir filosofijoje apmąstant galios ir politinio represavimo struktūras. Vėliau E. Coccios tyrinėjimai pasuko į moralės filosofiją ir santykio su kitomis rūšimis prigimties ir kaitos reflektavimą: knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika“ („La vie des plantes: Une métaphysique du mélange“, 2017, prancūzų k.) apdovanota Prix des Rencontres philosophiques de Monaco premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų. Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ („Filosofia della casa. Lo spazio domestico e la felicità“, 2021) – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga. Publikacijoje siūlome pirmuosius knygos skyrius.

 

Namai anapus miesto

Filosofijos santykis su miestu visada buvo ypatingas. Būtent čia filosofija gimė, čia išmoko kalbėti, o ir tarp miesto sienų apmąstė savo istoriją bei ateitį. Pasakojimai apie filosofijos praeitį byloja apie gatves, turgavietes, forumus, kulto vietas ir galios rūmus. Filosofijos istorija primena ne tiek romaną, kiek neaprėpiamą Grand Tour žemėlapį, regėjusį šio ezoterinio ir elitarinio žinojimo migravimą bei keliones po įvairių tautų ir žemynų miestus.

Šioje išgalvotoje kartografinėje biografijoje ypatingą vietą užimtų Krotonė, anksčiau Didžiosios Graikijos, o šiandien Kalabrijos regiono miestas, kuriame 532 m. pr. Kr. Pitagoras įsteigė savo mokyklą: būtent čia, kaip pasakojama, filosofija pasirinko sau ironišką ir neverčiamą vardą. Philosophia to meto kalboje reiškė kažką tarp valios žinoti ir pareiškimo apie diletantizmą, išpažįstamą tų, kurie atsisako būti įvardijami „ekspertais“. Netoli nuo Krotonės šiame vaizduotės žemėlapyje atsidurtų Atėnai, juose 387 m. pr. Kr. Platonas įkūrė savo akademiją, o 335 m. pr. Kr. Aristotelis įsteigė Likėjų: būtent čia filosofija buvo galutinai įšventinta ir permąstė save kaip miestą. Jei Krotonėje filosofija buvo gyvenimo regula individų bendruomenei, pasirinkusiai gyventi kitaip nei visi, Atėnuose ji siekė virsti materialia forma visą žmoniją sujungiančiam saitui. Rodos, Sirakūzuose filosofija pasidavė pagundai perimti valdžią ir virsti valdove, įstatymų šaltiniu elgesiui ir nuomonėms reguliuoti, o ir tiesos, kurią miestas turi teisę pripažinti bei puoselėti, sergėtoja. Romoje šis troškimas tapti „gyvu teisingumu“ (lex animata) virto tokiu radikaliu, kad ėmė tapatinti mąstymą su teise ir įstatymais. Šiame žemėlapyje neabejotinai turėtų figūruoti ir Paryžius, nes čia filosofija virto mokymo objektu, bei Frankfurtas, kur filosofija išmoko būti protesto jėga, neleidžiančia miestams iki galo sutapti su pačiais savimi.

Miestų, kuriuose filosofija reiškiasi ir pasakoja gyvenusi, sąrašas būtų begalinis. Priešingai, nei būtų galima manyti, ši menama geografija nėra vien „vakarietiška“ ar europietiška. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Egipto Aleksandrijoje filosofija sutiko žydų kultūrą ir religiją, priėmė jų įtaką, ypač Filono Aleksandriečio raštuose, turėjusiuose nemenkos reikšmės tam, kaip mes toliau kalbame apie dieviškumą. Tai Hipone, atitinkančiame dabartinį Alžyro miestą al Anabą, filosofija išmoko kalbėti pirmuoju asmeniu ir sakyti „aš“, esmiškai įsikūnydama kasdieniame žmogaus gyvenime: būtent šiame mieste Augustinas užrašė savo „Išpažinimus“. Tai Bagdade filosofija ėmė mąstyti apie save kaip apie kultūrų susitikimo vietą: 832 m. asmeninė kalifo Harūno ar Rašido biblioteka virto „išminties namais“, atvirais filosofų, astronomų, matematikų ir tyrėjų pokalbiams bei skirtingų kalbų, kultūrų ir tikėjimų dialogui.

Ši urbanistinė filosofijos autobiografija apima ne vien didmiesčius ir imperijų sostines. Kartais filosofijai prireikdavo apsigyventi provincijoje ar paribio teritorijose. Daugelis įžvalgiausių ir labiausiai jos istorijoje jaudinančių traktatų buvo parašyti ypač kukliuose urbanistiniuose užkampiuose: pavyzdžiui, Spinozos „Etika“ buvo parengta Vorburge, Hagos pakraštyje, bei pačioje Hagoje; Hegelio „Dvasios fenomenologija“ – mažame Jėnos miestuke, kuriame gyveno ir didieji vokiškojo romantizmo protagonistai, tokie kaip broliai Schlegeliai, Novalis, Johannas Ludwigas Tieckas ar Clemensas Brentano’as. Kiekvienas šių miestelių, regis, ištatuiravo ant filosofijos kūno neištrinamą parašą, tarsi trokšdamas paversti mąstymą bendru hieroglifu, gebančiu perteikti ir harmonizuoti atmosferą, šviesą bei kiekvieno šių miestų būtį.

Vis dėlto ši ilga diorama šį tą slepia ar, tiksliau, vaidina neatmenanti. Atėnai, Roma, Bagdadas ir Egipto Aleksandrija tėra hipnotiška ar apsvaiginanti scenografija, neabejotinai didesnė ir tvirtesnė už visas kitas, tačiau jos esybė – lygiai ta pati kaip ir didžiulio šešėlių teatro. Visi pasaulio miestai, nesvarbu, tapę ar netapę filosofijos gimties vieta, tėra milžiniška scena, dekoracijos po atviru dangumi, leidžiančios įsivaizduoti kitybę bei nuslėpti erdvę, kurioje iš tiesų esame. Visos ir visi apsimetame nežiną, tačiau niekas iš mūsų mieste realiai negyvena. To padaryti neįmanoma, nes miestai, tiesiogine to žodžio prasme, yra negyvenami. Galime praleisti juose daugybę laiko, patirti nuostabių ar pragariškų akimirkų. Galime tūnoti kabinete, klajoti tarp parduotuvių, bastytis gatvių ir skersgatvių labirintais ar užsidaryti teatruose ir kino salėse, sėdėti barų terasose ir valgyti restorane, bėgioti stadione ar plaukioti baseine. Bet anksčiau ar vėliau teks grįžti namo, nes šioje planetoje gyvename tik dėl ir per namų vidujybę. Namų forma neturi jokios reikšmės: tai gali būti viešbutis ar butas, sofos dydžio kambarys ar dangoraižis, namai gali būti netvarkingi ir apversti lyg sandėliukas, paprasti lyg svirnas ar ištaigingi lyg kunigaikščio rūmai, namai gali būti iš akmens ar minkštos gyvulio odos, dėl ko juos lengva nešiotis su savimi. Tačiau po miestu, mieste ir užmiestyje visada yra namai, leidžiantys mums tame mieste gyventi. Gyvenimas, bandantis sutapti su urbanistine erdve, be tarpininkų, yra pasmerktas žlugti: tikrasis ir visiškas miestietis yra benamis, clochard; tai pažeidžiamas gyvenimas, iš esmės susiduriantis su mirtimi.

Mieste esame tik tarpininkaujant namams, ir taip yra visada: ar tai būtų Paryžius, Berlynas, Tokijas ar Niujorkas, kuriuose man teko gyventi, namais man juos pavertė miegamasis ir virtuvė, kėdės, rašomasis stalas, spinta, vonia ir radiatorius.

Tai nėra šiaip erdvinis klausimas. Gyventi nereiškia būti kažko apsuptyje ar užimti tam tikrą žemės teritorijos dalį. Gyventi – tai užmegzti tokį stiprų santykį su tam tikrais daiktais ir žmonėmis, kad laimė ir mūsų kvėpavimas tampa neatsiejami. Namai yra intensyvumas, keičiantis mūsų savastį bei visa ko, sudarančio namų magiškąjį ratą, savastį. Architektūra ar biologija turi su tuo mažai ką bendro. Namus statome tikrai ne saugodamiesi nuo blogų oro sąlygų ar derindami erdvę prie prigimtinės tvarkos ar savo estetinio skonio. Kiekvieni namai yra grynai moralinė tikrovė: namus statome tam, kad intymumo forma priimtume dalį pasaulio – sudaromą iš daiktų, žmonių, gyvūnų, augalų, atmosferos, įvykių, vaizdų ir prisiminimų, – darančių mūsų laimę įmanomą.

Kita vertus, pats namų statymo praktikos egzistavimas yra įrodymas, kad moralė – laimės teorija – niekada negalės būti redukuota iki priesakų, susijusių su mūsų psichologiniais polinkiais, visumos ar iki gerų sentimentų ir atidos disciplinos, ar iki psichinės higienos formos. Tai materiali tvarka, apimanti objektus ir žmones, ekonomija, sutelkianti daiktus ir emocijas, mus pačius ir kitus į minimalų erdvinį vienetą to, ką vadiname „rūpesčiu“ plačiausia prasme: į namus. Laimė nėra emocija nei išimtinai subjektyvi patirtis. Laimė – tai sąmoninga ir efemeriška darna, akimirkai surišanti daiktus ir žmones į fizinio ir dvasinio intymumo saitą.

Ir vis dėlto apie namus filosofija iki šiol kalbėjo itin mažai. Sakytum, apsvaigusi nuo svajos žibėti visuomenėje, įgyti mieste galios ir įtakos, ilgus amžius sietos su vyriškąja tapatybe, filosofija užmiršo naminę erdvę, su kuria ji susieta žymiai stipriau nei su bet kuriuo pasaulio miestu. Tad po pirmųjų įstabių ir neprilygstamos įtakos traktatų graikų kalba apie oikonomia, namų tvarką ir valdymą, filosofija išstūmė namų erdvę iš savo permąstymų horizonto. Šis abejingumas toli gražu nėra nekaltas: dėl jo namai virto erdve, kurioje skriauda, smurtas, neteisybė ir nelygybė buvo nuslėptos, užmirštos bei nesąmoningai ir mechaniškai kartojamos šimtmečiais. Pavyzdžiui, būtent namuose ir per namus buvo sukurta, įtvirtinta ir pateisinta lyčių nelygybė. Namuose ir per namus bei nuosavybės tvarką, kurią namai įkūnija ir pagrindžia, visuomenė organizavosi ekonominės nelygybės principu. Tai per šiuolaikinius namus – erdvę, kurioje, išskyrus retas išimtis, gali gyventi tik žmonės – buvo sukurta ir sutvirtinta priešprieša tarp to, kas žmogiška ir kas nežmogiška, tarp miesto ir miško, tarp „civilizuotos“ ir laukinės būties.

Užmiršti namus filosofijai buvo būdas užmiršti pačiai save. Ši užslėpta nuostata, tiesą sakant, subrandino daugumą idėjų, maitinusių pasaulį ir jo istoriją. Kaip tik šioje varijuojančios geometrijos erdvėje, sau niekad neidentiškoje net ir tame pačiame mieste, kūnas virsta žodžiu.

Užmiršti namus filosofijai reiškė tapti nelaimingai ir paversti laimę neapmąstoma, subordinuota miestui ir politikai. Perleisdama namus paveldėjimo ir nuosavybės jėgoms, filosofija privertė juos susiaurėti derinantis prie anatominio kūno ir išstūmė už miesto sienų viską, kas susiję su palaima. Jei laimė virto šešėlių teatru, tai tik todėl, kad, pašalintai iš namų plotmės (kur jai neliko vietos), laimei beliko tapti politiniu faktu, išimtinai urbanistine tikrove. Taigi modernus miestas tapo ne kuo kitu, o stulbinamu išradimu, sujungusiu visumą skirtingų vietų, technikų ir įtaisų, sukurtų kaip prieštara namų tvarkai, su užduotimi gaminti laisvę ir laimę, kurių nebuvo galima generuoti namuose. Mieste, per darbą, vartojimą, švietimą, kultūrą ar paprastą pramogavimą, tapo įmanoma įveikti keistą natūralizuoto atsainumo ar netikėto natūralumo būvį, kai dalykai nekisdavo, nes buvo padiktuoti menamos „biologinės“ tvarkos ar pirminės būtinybės. Šimtmečiais pasaulis, kuriame – bent ant popieriaus – buvo galima būti tokiam kaip kitos ir kiti, prasidėdavo užvėrus už savęs namų duris. Mokyklos, kino salės, teatrai, restoranai, barai, muziejai, diskotekos, parduotuvės, parkai, gatvės, o ir parlamentai, bažnyčios, sinagogos, mečetės – tik peržengus namų slenkstį pasaulis išties tapdavo patirtimi; tik už namų ribos jis prisipildydavo veidų, daiktų ir idėjų, pernelyg intensyvių ir didelių, kad sutilptų į uždarą kambarių ir virtuvių erdvę.

Nuo Platono iki Thomaso Hobbeso, nuo Jeano Jacques’o Rousseau iki Johno Bordley’aus Rawlso modernus miestas buvo didysis filosofijos triukas: tikrų tikriausias filosofinis trompe-l’œil, laisvės ir kolektyvinės fantasmagorijos sapnas po atviru dangumi, kurio pamatinė užduotis buvo užmiršti namus, kuo labiau sumažinti juos iki sandėliuko, kur laikoma visa, ką leista pamiršti be sąžinės priekaištų.

Čia filosofija veikė ne viena. Namai buvo teorinio atmestinumo objektas; su laiku jie tarsi transformavosi, savavališkai, į keistą įrenginį, turintį sutelkti viską, apie ką viešai kalbėti nedera ar ką verčiau visiems pamiršti. Šimtmečiais namai tebuvo „likutis“: tai, kas atlieka pasibaigus spektakliui, visuma to, kuo taip ir nesugebėta dalintis su kitais.

Skirtingai nei miestai, miestų kūnus sudarantys namai yra vieta, kurios istorijomis viešai dalijamės retokai: išskyrus vieną ar kitą išimtį, sunku sužinoti daugiau apie tuos, kurie toje erdvėje gyveno anksčiau, koks buvo erdvės apstatymas skirtingais dešimtmečiais ar kokių įvykių scena jai teko būti. Netgi tais atvejais, kai namų atmintis egzistuoja, ja nėra plačiai dalijamasi kaip miestų atmintimi. Gyvenamieji pastatai dažniausiai lieka vieši anoniminiai dariniai, bevardžiai ir be tęstinumo laike, identifikuotini tik per topografines koordinates: adresą ar iškabą, kuri iš esmės privalo likti sukeičiama. Užteks kaip pavyzdį paimti bet kurį miestą, kad pastebėtume, kaip tai keista: ar lygiai taip pat mąstytume apie miestus, jei, užuot vadinę juos Venecija, Marseliu, Pekinu ar Dakaru, vartotume ilgumos ir platumos koordinates arba pavadinimus-iškabas, pakeičiamas kas penkeri ar dešimt metų?

Tarsi visi namai norėtų būti neatpažįstami laike, sudeginti savo istoriją, kad galėtų pradėti iš naujo, be atminties. Tarsi gyvenamasis būstas būtų įrenginys, leidžiantis gyvenimams po savęs nepalikti pėdsakų. Tarsi laikas namų viduje negalėtų kauptis į pasakojimo formą, o būtų vien atsikartojantys sąmonės, neatmenančios nieko, kas nutiko prieš sapną ar sapne, prabudimai.

Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais kažkas šiame marginalizacijos ir užmaršties mechanizme sutriko. Industrijos sugalvotų, pagamintų ir suvartotų daiktų kohorta buvo nukreipta į namų erdves. Televizijos išradimas nugriovė psichinę sieną tarp miesto gyvenimo ir vidinio namų gyvenimo, į gyvenamąsias erdves įnešdamas viešąją erdvę. Vėliau socialiniai tinklai sukūrė nešiojamą viešąją erdvę, be geografinio inkaro, kone visapusiškai sumodeliuotą pagal mūsų būstų atvaizdą.

Ši miesto ir jo pamėklių invazija radikaliai pakeitė gyvenimo būdą ir ritmą, bet iki šiol radikaliai neperdarė jų struktūros. Sakytum, pabandę išeiti už namų ribos, kad išrastume ir atrastume savo laimę, mes likome įkalinti vyrų ir moterų, apie kuriuos nieko nežinome, svajoje. Vonios kambariai, virtuvės, koridoriai ir miegamieji, kuriuose praleidžiame mažiausiai pusę savo gyvenimo, pats funkcinis būsto suskirstymas remiantis tokia tipologija yra šimtų ar tūkstančių ego, seniausiai nebegyvenančių mūsų planetoje, projekcija. Šiuolaikiniai namai yra savotiška Platono uola, moralinė archeologinės žmonijos pragaištis. Ir tik revoliucionavę būdą, kaip suteikti šiai patirčiai formą bei turinį, vėlei galėsime pasaulį paversti tikėtina bendros ir vienijančios laimės erdve.

Filosofinė modernybė dėjo visas viltis į miestą, ir vis dėlto pasaulio ateitis tegali būti namudiška. Mums būtina mąstyti apie namus: gyvename genami skubos paversti šią planetą tikrų tikriausia buveine ar, tiksliau, paversti mūsų gyvenamąją vietą tikra planeta, erdve, gebančia priimti visas ir visus. Modernų miesto globalizavimo projektą pakeitė poreikis atverti savo būstų duris, kad šie sutaptų su Žeme.

 

Namų daiktai

Apsigyvenau Freiburge, Vokietijos pietuose. Buvau tik pradėjęs dirbti. Mane priėmė dėstyti Antikos ir Viduramžių filosofijos istoriją vietos universitete, atlikti tyrimus panašiomis temomis ir padėti katedros vedėjui tvarkyti kasdienius administracinius reikalus. Atvykęs į miestą tuoj pat ėmiausi ieškoti naujų namų. Pirmąkart gyvenime galėjau tą daryti nesukdamas galvos dėl nuomos kainų ir rinktis pagal buto išvaizdą. Bute, kurį pasirinkau, dominavo open space, milžiniška erdvė, lyginant su mano ankstesniais būstais, ir jis buvo įrengtas pastate, statytame prieš vos dvejus metus. Bet tiesa ta, kad butą pasirinkau tik dėl nuostabaus raudono iliuminatoriaus, kuris paversdavo virtuvės kampą kosmine stotimi, tarsi pakibusia dausose.

Buto savininkas buvo architektas, suprojektavęs patį pastatą. Jis pakvietė mane į savo studiją pasirašyti sutarties ir užbaigti nuomos paieškas vos kelios valandos po buto apžiūros. Į susitikimą atėjau popiet ir netrukus jau laikiau rankoje buto raktus. Tą akimirką, tarsi trokšdama subalansuoti palankių aplinkybių persvarą, mano kredito kortelė nustojo veikusi. Niekaip negalėjau išsiaiškinti, kodėl, bet gero ūpo nepraradau: stogą virš galvos turėjau, o ir grynųjų maistui – kad ir prastam – užtektinai gerai savaitei.

Vienintelė bėda – butas buvo visiškai tuščias. Jame nebuvo nieko: nei lovos, nei čiužinio, kėdžių, lėkščių ar šakučių. Ničnieko. Nė vieno iš tų daiktų, kurie paprastai užpildo mūsų namus ir viešbučių kambarius. Vaizdavausi gyvensiąs erdvėlaivyje, o atsidūriau erdvės tuštumoje. Neturėjau pakankamai pinigų imtis buto apstatymo nei apsistoti viešbutyje, mieste dar nieko nepažinojau, todėl pirmąją savaitę, užuot gyvenęs tikruose namuose, praleidau pagal platoniškąją erdvės idėją.

Tai tapo reikšmingiausia mano pastarųjų metų patirtimi. Tomis dienomis suvokiau, kad erdvė savo geometrinio grynumo forma yra fiziškai netinkama gyventi. Turėjau namus, kuriuose elementariausias gyvenimo veiksmas buvo neįmanomas. Miegoti buvo neįmanoma, nes grindys buvo pernelyg kietos ir šaltos: tam reikėjo antklodės, pagalvės, pižamos ir ypač čiužinio. Man buvo reikalingi daiktai, ne erdvė. Dirbti taip pat buvo neįmanoma: tam reikėjo stalo, kėdės, kompiuterio ir stalinės lempos. Daiktų. Valgyti buvo neįmanoma: gaminti nebuvo kaip, nes neturėjau puodų. Be peilių, šakučių ir šaukštelių valgyti maistą rankomis buvo gana sudėtinga. O ypač buvo neįmanoma ten užsibūti: tuštumos kontempliavimas yra nepadorus, nepakeliamas, kurtinantis veiksmas.

Tiesą sakant, namai kaip forma (grindys, stogas, sienos) iš esmės yra negyvenami. Tai abstrakcija: užuot kūręsi pagal gestų ir daiktų bei sentimentų, kurių kupini mūsų gyvenimai, pasaulio tikrovę, jie susiaurina ją iki gryno geometrinio fakto. Žvelgiant iš moralės pusės, erdvė neegzistuoja. Su ja niekada nesusiduriame. Gyvename pasaulyje, kuris visada pilnas žmonių, augalų, gyvūnų ir pačių įvairiausių objektų. Ir tie objektai nėra išplėtimas: jie ne šiaip užpildo tūrį, o veikiau jį atveria ir padaro įmanomą. Lova, lėkštės, stalas, kompiuteris ar šaldytuvas paverčia realia plotmę, kuri priešingu atveju tebūtų įsivaizduojama ir abstrakti: gryniausia proto projekcija, į kurią tiesiogine prasme įžengti draudžiama ir kurioje gyventi neįmanoma. Mes išties gyvename tik daiktuose. Tai daiktai priglaudžia mūsų kūnus ir mūsų gestus, įtraukia mūsų žvilgsnį, neleidžia atsitrenkti į kvadratinį, tobulą ir geometrinį namų paviršių, saugo mus nuo jų smurto. Žvelgiant iš techniniu aspektu, dėžė-namai yra dykumos forma, gryna mineralinė struktūra.

Ši patirtis išmokė mane, kad namų erdvės prigimtis nėra euklidiška. Mano kūno judėjimas namų erdvėje nesilaiko geometrijos, kurios mus mokė mokykloje: mūsų namuose gyvenantys daiktai nėra išplėtimai, tai magnetai, pritraukėjai, sirenos, veikiančios ir viliojančios namų erdvės tikrovę savo dainomis, kurioms sunku atsispirti, ir paverčiančios ją nestabilių jėgų lauku, jautrių įtakų tinklu, išlaisvinančiu mus tik tada, kai užtrenkiame už savęs namų duris. Štai kodėl dienomis, kai rečiau nei įprastai išeiname į lauką, jaučiamės pavargę. Likti namie reiškia priešintis jėgoms, kuriomis daiktai veikia mus bei vienas kitą. Gyvenimas namuose yra rezistencija, elektrine ir ne mechanine prasme: esame volframo viela, per kurią teka daiktų jėga – įsiplieskiame arba užgęstame jų veikiami.

Iš kur ateina ši jėga? Tai supratau gerokai vėliau, o tiksliau mane to išmokė dukra. Tiesą sakant, jėga ateina iš mūsų. Jei kaskart, mums peržengus namų slenkstį, daiktai atgyja, taip yra todėl, kad jie perima dalelę mūsų. Drabužiai, popieriaus lapeliai, ant kurių užrašėme telefono numerį ar kažką pakeverzojom, kol šnekučiavomės telefonu su bičiule, paveikslas ar mūsų vaiko žaislai egzistuoja lyg būtų subjektai, ego kitais pavidalais nei žmogiškasis, žvelgiantys ir mezgantys dialogą su mumis. Jų vartojimas, kasdienė rutina, besitęsianti dienų dienas, mėnesiais ir metais, mūsų kūnų ir daiktų kūnų trintis palieka žymes, įmagnetina daiktus, perkelia į juos dalelę mūsų asmenybės. Namuose kiekvienas objektas virsta subjektu. Štai puikus apibrėžimas: namai yra ta erdvė, kurioje visi objektai egzistuoja kaip subjektai. Namai yra tiksli vergijos priešingybė – vieta, kur daiktai nustoja buvę daiktais: panpsichinė universalios animacijos mašina, mechanizmas, atskleidžiantis kiekvieno daikto viduje esantį „aš“, atsitiktinio animizmo erdvė. Ir tą mes pastebime ne visada.

Kas antrą savaitę mano dukra, sumani šamanė ir animizmo meistrė, moko mane praverti suvokimo duris. Tomis dienomis buvimas prisipildo esačių, kitokių nei tos, kurias biologija apibrėžia kaip „gyvas būtybes“. Koletė ne šiaip dalijasi su manimi savo laiku, žaislais, pomėgiais ar mažomis idiosinkrazijomis: ji vedasi mane į savo visatą, apgyvendintą keisčiausių personažų, kurių istorijas ne taip jau paprasta atsekti. Tarp jų, žinoma, esama reikšmingiausių: Ladybug – boruže-mergina virstanti paauglė, apdovanota ypatingomis galiomis (dukros numylėtinė), Akko – kerėpliška raganaitė, gebanti atskleisti Arcturus girioje saugomos magijos paslaptis (mano mėgstamiausia), She-Ra – princesė kariūnė, gelbstinti Etherijos planetą, ir Octonauts – keistų jūros būtybių komanda, keliaujanti po visatą ir padedanti išsaugoti neįprasčiausias gyvūnų rūšis.

Dauguma kitų esačių vis dėlto pasižymi gerokai trapesne, efemeriškesne ir neapčiuopiama būtimi. Koletė, kaip ir visi jos amžiaus vaikai – mano dukrai penkeri su puse, – yra tikra animistė: pasaulį jos akyse sudaro ne daiktai, o begalinė subjektų, dvaselių ir esačių spalvokaita. Dukra geba atpažinti sąmonės formą mažytėje popieriaus skiautėje, kad ir menkai primenančioje žmogaus figūrą, o drauge išsiskiria jautrumu, leidžiančiu atskirti skirtingas asmenybes, kas savaitę apsigyvenančias jos lėlėse ir pliušiniuose žaisluose. Nuolat keičiasi ne vien jų vardai, bet ir biografijos bei giminystės ryšiai su ja, ir ši kaita privalo būti atpažinta akimirksniu.

Kartą dukra pasikvietė vakarienės vieną iš savo begalės įsivaizduojamų draugių: man itin sudėtinga jas atskirti, nes jos – bekūnės sielos. Įtariu į jų tirštutėlius pokalbius tarp mergaičių, neįtraukiančius prie stalo sėdinčio suaugusiojo, sureagavęs ne itin vykusiai. Nė kiek nesutrikusi Koletė atsigręžė į mane, kad paaiškintų, kas gi vyksta: „Nesijaudink, tėveli, – ramino dukra, – normalu, kad jos nematai, ji irgi tavęs nemato.“ Tą akimirką visas mano skepticizmas dingo. O protą tiesiog ištaškė. Man tai buvo galutinis įrodymas, jog tai, ką maniau esant „infantiliu“ polinkiu, neturi savyje nieko naivaus ar primityvaus: mano dukros animizmas buvo kompleksiška pažinimo forma, subtili ir nepaprastai reflektyvi. Esame įpratę mąstyti, kad šis polinkis su amžiumi pranyksta, vos tik sąmoningumas it mūsų gyvenimus plukdantis kapitonas stoja už vairo. O juk nieko nėra tikro. Tik ne šiandien.

Kol dukra mokykloje, dieną leidžiu priešais keistą objektą, pagamintą iš polimerų, plastiko, keramikos, vario, geležies, nikelio ir silicio. Ilgai su juo kalbuosi. Kartais ištisas valandas. Dažniausiai šis objektas man atsako. Tą daro itin artikuliuotai ir neretai nuobodžiai, įvairiomis kalbomis. Skirtingai nei XIX amžius, šio pobūdžio eksperimentams taikęs „spiritizmo“ sąvoką, mes linkę, kiek blaiviau, kalbėti apie „susitikimus per „Zoomą“. Nenorime to pripažinti, bet kompiuteriai ar išmanieji telefonai yra įrenginiai, animizmą paverčiantys įprasta ir banalia patirtimi. Vaizdo pokalbių per „WhatsApp“ ar „Zoom“ platformą metu regime ne kompiuterį ir ne telefoną. Regime sielas, subjektus ir sąmones, įkeltus į kūną, kuris nėra biologinis. Būtų naivu prieštarauti, kad šie įrenginiai iš tiesų mums duoda ženklus ar reprezentacijas. Žodžiai ar vaizdai yra autonomiški būtyje ir laike lyginant su tuo, ką reprezentuoja. Mano kompiuteryje ar telefone besivaidenančios esantys tokios nėra. Ištisas valandas metalinį objektą aplanko ir užvaldo kelios skirtingos sąmonės. Technologija pripildė daiktus dvasia. Šiame kiberanimizme nėra nieko ypač keisto: jis paprasčiausiai išplečia namudišką buvimą visiems artefaktams – būtent todėl telefonas ar kompiuteris lieka namudiniais elementais net ir atsidūrę anapus mūsų buto perimetro. Juose materija atgyja lygiai taip pat, kaip atgyja ir namų viduje.

Nuo XIX amžiaus pabaigos antropologija vartojo terminą „animizmas“, bandydama nusakyti tam tikrų kultūrų mąstymo būdą, kai vieniems objektams – visų pirma fetišams, o tiksliau artefaktams, reprezentuojantiems dievybes, – priskiriamos savybės, įprastai atpažįstamos kaip esmingai žmogiškos, tokios kaip sąmonė, asmenybė ir net gebėjimas veikti. Mūsų kultūra visad primygtinai atsiribodavo nuo šios mąstysenos kaip nuo jai svetimos: gyvename vadovaudamiesi absoliučiu aiškios ir negrįžtamos atskirties tarp daiktų ir žmonių, objektų ir subjektų, tikėjimu. Ir vis dėlto toleruojame animistinį santykį su gerokai platesniu objektų ratu nei vien tik lėlės. Prieš dvidešimt metų pasirodžiusioje knygoje žymus britų antropologas Alfredas Gellas gynė įstabią ir kontrintuityvinę tezę: Vakaruose „menu“ vadiname sferą, kurioje dalykams priskiriame žmogaus būčiai beveik analogišką būtį. Užtenka pasvarstyti, kas vyksta muziejuje: milijonai žmonių valandų valandas kontempliuoja įvairias materijos dalis – pigmentu padengtą lino drobę, medį, bronzą, marmurą, šviną – įtikėję galį jose atpažinti mintis, požiūrį ir jausmus žmonių, kurių jie niekada nėra gyvai sutikę ir apie kuriuos realiai ničnieko nežino. Didžioji muziejaus lankytojų dalis netgi rodo gebą subtiliai spekuliuoti psichologinėmis šiuos objektus kūrusių sielų detalėmis. Sveikas protas jiems nė motais: užuot priskyrę dvasingumą tik anatomiškai sau identiškoms būtybėms, jie užsispyrėliškai ieško intencijų ir įžvalgų marmuro ar bronzos bloke ir reikalauja, kad tie objektai jiems bylotų. Muziejai nėra erdvės, kuriose kaupiami kūriniai, sužadinę mums susižavėjimo ar estetinio malonumo jausmą: tai šventovės, praktikuojančios nesąmoningo kolektyvinio animizmo kultą, leidžiantį mums garbstyti daiktus ir pripažinti, kad biologinės gyvybės neturinčios materijos dalyse gyvena siela, panaši į mūsiškę.

Namai yra to paties slapto kulto privačios šventyklos. Tai asmeniniai muziejai, leidžiantys mums atrasti ir kontempliuoti savo sielą, kol ši gyvena anapus mūsų kūno, juda ir kvėpuoja per kiekvieną iš mus supančių daiktų, net ir patį nereikšmingiausią ar mažiau įstabų. Siela gyvena mūsų drabužiuose ir skalbimo mašinose, periodiškai tuos drabužius atgaivinančiose, kėdėse ir lovose, sulaikančiose mūsų judesį, knygose ir jų saugomuose pasauliuose, vaizduose, kuriais dabiname namų sienas, šviesą sulaikančiose užuolaidose, kilimuose, kuriuos neapdairiai mindome, kavinuke, kasryt mus gelbstinčiame: namų daiktai yra mūsų kūnų išplėtimai būtent todėl, kad daiktus atgaivina ta pati mūsų kūnus įgyvinanti gyvastis. Ir kiekvienas namų daiktas ne vien saugo mūsų dalelę, bet ir tampa ankstesne mūsų ego versija. Mūsiškė nejauka animizmo akivaizdoje verčia mus mąstyti apie šį santykį pasitelkiant grubius privačios nuosavybės terminus ar kitąkart ne mažiau paviršutiniškus dekoravimo ir namų interjero terminus. Ir vis dėlto įžengti į namus reiškia apleisti Descartes’o visatą, susidedančią iš nematerialių protų ir beribio negyvos materijos išplėtimo. Namai yra erdvėlaikio linkis, kur menkiausia materijos dalis skelbia „aš“, ir priešingai: asmenybė, emocijos, atmintis ir pojūčiai yra tai, kas daro subjektus ir objektus neatskiriamus. Mums būtina kurti namus tam, kad suteiktume gyvybę daiktams, o iš jų pasiimtume sielą, kurios mūsų kūnai negali pagaminti nei priglausti. Štai ką bandome užčiuopti kaskart vaizduodamiesi šmėklas ar vaiduoklius: namai yra ne kas kita kaip akivaizdžiausias ir labiausiai trikdantis simptomas fakto, kad psychē geba gyventi visur ir judėti laisvai iš žmonių į daiktus ir iš daiktų į žmones.

 

Balti milteliai

Jokie namai niekad nebūna užbaigti. Mes nepaliaujame jų kūrę. Ne tik keisdami kambarių geometriją ar į namų vidų įleidžiamų daiktų inventorių, bet ir vilkėdami drabužius, saistydami kitų gyvenimus su mūsų kasdieniu intymumu, mylėdami, užmigdami. Vis dėlto radikaliausia namų kūrimo patirtimi man lieka rašymas. Nesvarbu, kur bebūčiau. Berlyne ar Frankfurte, Niujorke ar Paryžiuje, Florencijoje ar Barselonoje – rašymo sceną kaskart įrėmina tos pačios dekoracijos. Uždarau langines, nuleidžiu žaliuzes. Dienų dienas saulės šviesa neprasiskverbia į namus. Mano cirkadinis ritmas prisitaiko: laikas sruvena nepriklausomai nuo šviesos kiekio ir išsitęsia į tunelį iš amžinos ir šiaurietiškos žiemos, ilgos pamėklių ir vizijų nakties. Valandos slenka paslaptingoje mano rankų choreografijoje.

Tomis akimirkomis mano pirštai gyvena brėždami keisčiausius ženklus, primenančius keverzones baltame ir lygiame paviršiuje. Dalija, be aiškios priežasties, pasvirusius brūkšnius ir lazdeles, reguliuoja santykį tarp kamienų ir užkardėlių. Trumpai tariant, žymi raides popieriaus lape. Rodos, tai nekaltas užsiėmimas, ir vis dėlto šių anikoniškų rašmenų poveikis protams prilygsta poveikiui, kurį branduolinis prietaisas daro kūnams: greta tiesioginio nuožmaus sprogimo esama amžiais trunkančios įtakos, nematomos, lakios ir neatitaisomos.

Rašymas yra šis keistas proto radioaktyvumas: gebėjimas gyventi elementarioje, skurdžioje ir menkai „įgyvintoje“ materijoje – mintis virsta rašalo dėme ant celiuliozinio paviršiaus, ir vis dėlto iš šios mažytės egzistencijos daro kur kas didesnę, galingesnę ir tęstinesnę įtaką, nei darytų gyvendama atskiro individo prote. Rašymas, priešingai nei kartais manoma, nėra kalbėjimo surogatas – veikiausiai su žodžiais ir kalba jį sieja atsitiktinis ryšys.

Įpratome galvoti apie rašymą kaip apie kažką kasdieniško, banalaus ir stulbinamai nekalto. O juk tai viena stipriausių psichotropinių medžiagų, kokios egzistuoja. Šių netaisyklingų ženklų poveikis juos vartojantiems yra vizijos – plačiausia žodžio prasme ir įtraukiant pojūčius bei mąstymą: pradedame matyti, girdėti, mėgautis, mąstyti apie esatis, kurių nėra ir kurios neturi esminio ryšio su priešais akis pabirusiu dėmių visetu. Nieko dokumentiško. Nieko fotografiško. Nieko realistiško. Net kai nuoširdžiai bandome įvardyti tai, kas pamatyta. Šia prasme bet kuris skaitymo veiksmas lygintinas su LSD vartojimu ar ayahuasca sesija. Žodžiai yra balti milteliai ar nemalonaus skonio gėrimas. Bet gurkšnis po gurkšnio ir kažkas prieš mus apsireiškia, kažkas, neturintis nieko bendro su mūsų kūnu ar supančiu pasauliu. Tėra vienas esminis skirtumas: šioji substancija leidžia mums suvaldyti regėjimus, paversti juos asmeniškais ir, visų svarbiausia, atkartoti pagal užgaidą.

Rašant vyksta priešingas procesas nei vartojant psichodelines medžiagas: šiuo atveju viziją generuoti leidžia materiali substancija, tuo tarpu rašant vizija verčia rašantįjį išskirti anomalią psichotropinę substanciją (kalbą, kuri esmingai tai ir yra – visiems pasiekiama psichodelija), įžiebiančią ir atgaminančią rašytojo patirtą viziją begalę kartų. Dar ir todėl rašymo galia tokia ilgalaikė, dar ir todėl ji taip plačiai vartojama. Mums reikia šių vizijų. Mūsų kūnas minta gyvenimu, įgyvinančiu viską, kas mus supa. Štai kodėl mums būtina maitintis: gyvename tik įtraukdami ir metabolizuodami gyvenimą anapus mūsų anatomijos. Štai kam reikalingi jutimo organai: jie leidžia mums būti persmelktiems gyvenimo – šviesos, garsų, triukšmo, kietumo, skonių ir saldybės pačiais įvairiausiais pavidalais. Vis dėlto esama gyvenimo dalių, kurių per maistą ir jutimo organus integruoti neįmanoma. Rašymas yra kaip tik tai, kas leidžia mums kitomis priemonėmis pratęsti veiksmą, kurį atliekame valgydami ir jusdami pasaulį: gyventi visą mus supantį gyvenimą ir leistis jo persmelkiamiems. Rašymas kuria intymumą tarp visų daiktų ir gyvų būtybių, atsirandantį anksčiau nei gimties, mitybos ir pojūčių sukurta artumo tvarka. Kuria dvasinį tęstinumą ten, kur nesama jokio kito tiesioginio tęstinumo. Visos esatys nuolat randa būdų prasiskverbti viena į kitą, gyventi kito gyvenimą, tapti kitu. Tokiu būdu kiekvieno gyvenimas gali pereiti iš kūno į kūną, iš individo į individą, iš rūšies į rūšį, iš vietos į vietą, iš laiko į kitą laiką. Rašymas ir vizija, į kurią jis mus įleidžia, vienu metu yra šio tęstinumo genezė, akivaizdumas ir archyvas. Tame nėra nieko intelektualaus. Tai gyvenimo injekcija savo grynąja, chemine, jusliška ir vizionieriška substancija: į rašalo lašus sukoncentruotas gyvenimas su neišsenkančiomis ir nesutramdomomis galiomis. Rašymas tėra triukas, kurį gyvenimas išradinėja, kad į mus prasismelktų, pakeistų visiems laikams ir persikeltų kitur. Kiekvienas rašymas leidžia gyvenimui nepriklausyti niekam ir niekada, likti amžinu vagabundu.

Mums reikia namų dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mums reikia rašymo. Įprastos patirties neužtenka: mums nepakanka justi pasaulio tokio, koks jis yra, nepakanka dalyvauti jame įspraudžiant savąjį kontūrą į jo paviršių. Mums būtina, atsispyrus į pasaulio ir į mūsų tikrovę, kurti viziją – spalvų, garsų, kvapų ir emocijų mišinį. Drauge mes negalime patirti pasaulio jo grynuoju pavidalu ieškodami vietos, kuri užimtų mažiausiai erdvės. Gyventi pasaulyje reiškia transformuoti jo struktūrą, patiems tapti pasaulio rašymo veiksmu.

Sena iliuzija kursto mus įsivaizduoti namus kaip pasaulio elementą, lygiai kaip ir visus kitus juos supančius daiktus. Namų viduje niekas neatrodo išskirtinai kitaip lyginant su tuo, ką aptinkame kitur: akmuo, plienas, stiklas, medis ir kiti cheminiai elementai, iš kurių susideda pasaulis, yra tie patys banalūs daiktai, kurie jį pripildo, be to, kiekvienuose namuose gyvena žmonės, galintys gyventi ir kitur. Genami gilaus urbanistinio ir ekologinio kaltės jausmo, mes darome viską mūsų gyvenamosios erdvės ir ją supančios aplinkos tęstinumui pabrėžti. Ir vis dėlto, jei taip būtų iš tikrųjų, jei mūsų namai būtų iš tos pačios substancijos kaip ir pasaulis, jei jų viduje tikrai egzistuotų tie patys dalykai, egzistuojantys ir išorėje, jei juose visad aptiktume tą pačią laiko kokybę, jei tarp namų sienų saugomas gyvenimas būtų identiškas tam, kuris sruvena anapus jų, namų mums nereikėtų.

Namų forma nėra svarbi, kaip neturi reikšmės ir jų stilius, dydis ar medžiagiškumas. Nėra taip svarbu, ar namai – palapinė, kalnų namelis ar XVI amžiaus rūmai. Nėra svarbu, kokios priežastys ar aplinkybės pastūmėja mus turėti namus: kad apsisaugotume nuo atšiaurių oro sąlygų, kad sutelktume mums brangius dalykus kurdami intymumą su tais, kuriuos mylime. Namus statome norėdami nutraukti bet kokį tęstinumą su tikrove, ne tik fizinį, klimatinį, biologinį ar ekologinį, bet ir psichinį bei dvasinį tęstinumą. Tai nėra šiaip įtrūkis. Namai visų pirma yra skirtingo, kitokio, perteklinio erdvėlaikio intarpas, priedas, savavališkos sudėties veiksmas.

Langai ir trompe-l’œil, sodai ir pamatai gali pakoreguoti, bet nepakeis fakto, kad būti namie reiškia priešpriešinti planetos meteorologijai kitokį ir asmeniškesnį klimatą: kitokią šviesą, kitokią drėgmę, o ir kitokią meilę, nuotaikas ir kitokius laikus, kurie dėliojasi į kitokį nei miesto kalendorių. Būti namie visad reiškia vartyti katalogą iš gestų, priešingų tiems, kuriuos mūsų kūnas artikuliuoja po saule. Tai toli gražu nėra drovumo klausimas. Mes painiojame kitoniškumą ir atskirtį, paverčiame kosminį savarankiškumą menka buržuazine užgaida išsiskirti socialiai ir psichologiškai. Ši kitonybė taip pat nėra suvestina į prieštarą tarp buvimo viduje ir buvimo kitapus. Panašumai neturėtų mūsų apgauti. Kiekvieni namai – tai gilus urvas, besiremiantis į planetą kvadratiniais metrais ir minutėmis, niekad jai nepriklausysiantis. Jis numato atvertį nenuoseklumui su viskuo, kas supa namus, ir laužo bet kokią tėkmę ir bet kurią ekosistemą, persodina svetimumo elementą, kuris net ir misdamas supančiais dalykais nesidalija kūniškumu.

Kiekvieni namai – tai kosminės chirurgijos veiksmas, gaminantis ekstrateritoriškumo zonas planetos mastu. Nežemiška invazija. Namai yra ugnikalnis, išmetantis į planetą alternatyvų erdvėlaikį, nežemišką tikrovę. Svetima erdvė. Nes, užuot pasiskolinę erdvę iš Žemės gelmių, namai ją paima iš neapibrėžtinos kitybės. Namai yra tikroji išorybė, regima planetos žvilgsniu. Panašiai kaip rašydami patirtį papildome elementais, kurių neįmanoma dedukuoti nei nuspėti iš mus supančio konteksto ar mūsų dabarties, taip ir gyvendami mes įtraukiame į geografinį ir ekologinį kontekstą kažką, ko neįmanoma nuspėti nei dedukuoti iš aplinkos. Lygiai kaip avilyje išskiriamas medus, taip ir namai išskiria ir išlieja skirtingas patirtis. Tai apverstas ugnikalnis, vulkanas, spjaudantis dangų į žemę. Kosminis vulkanas, liejantis ant Žemės dangišką lavą, erdvę ir laiką, neturintis su aplinka nieko bendro.

Taigi įžengti į namus – nesvarbu, kokie vargani ar prabangūs jie būtų, – visad prilygsta kelionei laiku ir erdve. Tai tarpgalaktinis kruizas, gabenantis į kitą atmosferą, kitą ekosistemą, kitą populiaciją ir kitą laikotarpį. Juodoji skylė, neišaiškinama paslaptis. Štai kodėl naivu manyti, kad namai gali apibrėžti autochtoniškumo formą. Kartą įžengę į namus mes virstame planetiniais migrantais, turistais po kitų psichodeliką.

Kelionė į ten gyvenančiojo sielą nukelia toli nuo tuos namus supančio miesto. Ne įregistravimas vietovėje padaro namus tuo, kuo jie yra, veikiau namų visuma per emanaciją ir aidą apibrėžia vietovės tapatybę.

Mūsų namuose esama kažko giliai antierdviško. Ir būtent todėl kiekvieni namai yra tokie pavojingi miestui, gamtai ir Žemei. Tai antigeografinė galia, planetinio geografinio antirealizmo srovė. Priešingai nei miestai, namai nėra fantasmagorija, projektuojanti ant akmens nuo tikrovės atskilusį vaizdinį. Namai privalo kurti kitą pasaulį.

Galėtume visa tai apibendrinti teigdami, kad veiksmas, teikiantis prielaidą kiekvienai gyvenamajai erdvei, yra erdvės virsmas vieta. Namai leidžia homogeniškoje materijos išplėstyje rastis kitokybei, lygiai kaip žodžiai mažyčiame materijos fragmente (balse ar puslapyje) leidžia rastis svetimai tikrovei, neturinčiai nieko bendro su pačiu žodžiu. Namai – tai sąmoninga kitokybės paieška, tai kelionė liekant vietoje: jie autonomiški tiek, kiek ir signifikatas yra sutartinis bei autonomiškas signifikanto atžvilgiu. Namai yra rašymo forma, tik kosminė – iš planetos odos, kūno, kaulų ir kailio. Kaskart mums ar kuriai kitai gyvybei statant namus dalelė Žemės virsta psichodeline substancija. Medumi.

Versta iš: Emanuele Coccia. FILOSOFIA DELLA CASA. LO SPAZIO DOMESTICO E LA FELICITÀ. Einaudi, 2021.