Vaida Venskutonytė. Šuns metamorfozė

2025 m. Nr. 1

Uršulė Toleikytė. Šuo vaiduoklis. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 116 p. Knygos dailininkė – Greta Šležaitė.

Debiutinė Uršulės Toleikytės poezijos knyga „Šuo vaiduoklis“ išauga ne iš filmų ar kitų meno sričių, bet iš autentiškos vaikystės patirties. Nors eilėraščių rinkinio pavadinimas tiesiogiai siejasi su nurodytu Jimo Jarmuscho filmu „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ (p. 67), tačiau šis bendrumas tėra modernus žaidimas, o ne pagrindinė poezijos ištaka. Apie Uršulės rašymo pradžią knygos viršelio atvarte liudija poetės brolis Algirdas, kuris pasidalina vaikystės istorija apie šunį Snaigių: „Pamenu, kai vieną dieną Snaigių partrenkė mašina. Turbūt tuo pačiu partrenkė ir Uršulės mintis. Taip stipriai, kad ji pradėjo kalbėti eilėraščiais.“ Iš dalies tai jautri ir daugeliui pažįstama vaikystės patirtis – tragiška mylimo augintinio netektis, tačiau ši pabaiga Uršulei tampa nauja pradžia. Ribinis įvykis sukrečia vaikišką sąmonę ir pažadina kūrybines galias. Taigi šių dienų poezijos gimimas vis dar kartoja klasikinę pradžią – poetė turi autentišką vaikystės istoriją, leidžiančią kalbėti savo balsu ir įsirašyti į lietuvių literatūrą ne kaip kultūrinei kartotei ar kopijai, o kaip savarankiškai kūrėjai.

Nors U. Toleikytės poezijos inspiracija klasikinė, jos poetinė raiška akivaizdžiai moderni. Nebėra rimo, ritmo, strofų, nesilaikoma tradicinių skyrybos ir rašybos taisyklių. Eilutės pradedamos mažosiomis raidėmis ir baigiamos be taškų, žyminčių pabaigas. Išlieka tik eilėraščių ir skyrių pavadinimai, yra keletas epigrafų. Poetei svarbi estetiška ir originali eilėraščio forma – ieškoma kito šrifto, tarpų, netgi iš skaičių kuriamos vizualios figūros. Nėra vienos formos ar šablono, leidžiančio iškart atpažinti poetės stilių, naujam eilėraščiui parenkama tik jam tinkama forma. Poetė dirba tarsi juvelyrė – kiekvienas eilėraštis lg naujas vėrinys, iš žodžių sukuriami nauji subtilūs pasauliai: ir giminingi, ir labai skirtingi. Pavyzdžiui, eilėraštis „Jūros kriauklė“ turi vizualų kriauklės kontūrą ir du posmus, kurių pabaigos susilieja – skaitymui tarsi reikalingas veidrodis. Eilėraštis „10 dienų“ išmargintas pasikartojančiais skaičiais, o pabaigoje atsiranda paveikslas iš skaičių, primenančių V forma skrendančius paukščius. Šie pavydžiai liudija modernios poetinės formos ieškojimus – svarbu ne tik KAS, bet ir KAIP parašyta. Kai kurie eilėraščiai panašūs į dailius meno kūrinius – vėrinius ar skulptūrėles – norisi juos paimti į delną ir apžiūrinėti. Sakyčiau, kad tai vizuali poezija, kurioje vertinamas grožis ir originalumas. Poetė kiekvienam tekstui ieško jam tinkančio „kūno“: kai kurie eilėraščiai skyla į neproporcingas dalis, kiti vientisi (lyg vienas ilgas posmas), o treti turi piešinio elementų. Galima manyti, jog iš klasikinio šaltinio – asmeninės patirties – išaugusi autorės poezija vilki modernų rūbą.

Trys knygos skyriai: „Kiemas“, „Turėjau užmiršti“, „Daugiau neskaudės“, apima ir simbolizuoja žmogaus raidos etapus. Pirmame skyriuje vaizduojama mergaitės patirtis ir atmintis, antrame – paauglės, o trečiame – moters. „Kieme“ veikia mama, brolis, sesė, teta – simbolinio vaiko kiemo personažai. Fiksuojamos sudėtingos, įtampą keliančios patirtys: skendimas vonioje, lūžęs sesers žandikaulis, psichiatrinėje ligoninėje atsidūrusi artima draugė. Skyriuje „Turėjau užmiršti“ daugiau erotiškumo, romantikos, ilgesio. Tačiau erotika susipina su mirtimi ir tai ypač ryšku eilėraštyje „Korys“. Kartais santykis su kitu vaizduojamas tik kaip prisiminimas iš fotografijos arba kaip sapnas. Tai stiprina vienatvės dabartyje ir santykių siurrealumo jausmą. Trečiame skyriuje „Daugiau neskaudės“ nagrinėjama suaugusios moters tapatybės krizė, kuri išreiškiama trupėjimo metafora (eilėraštis „Trupėjimo metas“). Savęs praradimas kartais vaizduojamas kaip disociacija: „esu lubose / du esu ir nė vienas / palikau savo kūną“ (p. 94). Mokomasi išbūti nesaugiame, vienatvės kupiname pasaulyje sau kartojant tarsi mantrą: „tik 10 dienų / reikia nejudinti savo minčių“ (p. 107).

Eilėraščius į vientisą istoriją jungia moters tapsmo kelias. Nuo mergaitės, kuri susiduria su nesaugiu, trapiu ir laikinu pasauliu per šuns žūtį, iki moters, išgyvenančios egzistencinę krizę. U. Toleikytė apmąsto šių laikų temas: nelaimingus santykius ir vienatvę, psichologinius sutrikimus ir vaistų vartojimą, tapatybės praradimą. Panašiai kaip Vytauto Mačernio poezijoje pasirodo paukštis, simbolizuojantis nesaugų pasaulį, ne viename šios autorės eilėraštyje išnyra šuo. Skaitant įdomu rasti atsakymą, kas yra tas šuo. Galbūt tai modernus žaidimas įvaizdžiu ir tekstų jungtis? O galbūt tik atrodo, kad kiekviename eilėraštyje „pakastas šuo“, o iš tiesų jungties nėra – tik skilusios dalys. Poetė dažnai skaldo eilėraštį į dalis, o kartais nagrinėja egzistencinio trupėjimo temą („manęs niekad nebuvo / tik dalys“, p. 54), todėl fragmentiškumas čia svarbi idėja. U. Toleikytė ir kuria poetinio pasaulio vientisumą, ir kita ranka jį ardo, parodydama gyvenimo trapumą. Mirties įtampa ir neišvengiamybė žmogų nuo mažens seka lyg šuo.

Šuo vaiduoklis išnyra iš trečios klasės sąsiuvinio – pirmasis tekstas yra autentiška fotokopija. Joje išsaugotas vaikiškas raštelis apie šuns praradimą, sukrečiantis nuoga tikrove. Pirmasis tekstas dar ne poezija, o dokumentika, iš kurios vėliau išauga pagrindinė šios knygos metafora – šuo. Kai kuriuose tekstuose jis veikia kaip realus gyvūnas: „tik šuo nuo daugiabučio stogo suloja“ (p. 103), o kituose eilėraščiuose žmonės įgauna gyvūno savybių: „kai brolis pradėjo loti“ (p. 9). Eilėraštyje „Brolio metamorfozė“ atpažįstama Franzo Kafkos novelės „Metamorfozė“ situacija, kai brolis praranda žmogišką pavidalą. Brolis vaikystėje įsivaizduoja, kad yra šuo: loja ir ginasi nuo išorinio pasaulio – ginkluoto seniūno, agresyvaus girtuoklio. Kaimas vaizduojamas kaip itin žiauri ir nesaugi aplinka, kurioje suaugęs žmogus drįsta sviesti į berniuką kirvį. Vaizduotė tampa ginklu prieš šį smurto pasaulį, būdamas šunimi vaikas nieko nebijo. Kitame eilėraštyje „Turėjau užmiršti“ šuo veikia kaip prisiminimas. Lyrinis subjektas stengiasi pamaitinti alkaną šunį, nori išleisti jį į lauką – tai realistiškesnis įvaizdis. Galiausiai paskutiniame eilėraštyje „Mestas kaulas“ samprotaujama apie simbolinį tapimą šunimi: „ar glaustumeis prie kojų / ieškotum savo kaulo“ (p. 110).

Debiutinė U. Toleikytės knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, tačiau iš tiesų reikalauja išsilavinusio skaitytojo, mėgstančio gilintis, sugrįžti prie teksto ne vieną kartą. Aš pati šią knygą statyčiau į modernios filosofinės, o ne tradicinės lyrikos lentyną.

Nors poetinė kalba estetiškai išdailinta, pats pasakojimas fragmentiškas, paslaptingas, todėl neįmanoma perskaityti ir išgyventi vientisos lyrinio subjekto patirties – tai patirčių polifonija. Poetės stilius turėtų patikti daug skaitantiems, mąstantiems, norintiems perprasti modernias mįsles. Tačiau autorės gali nesuprasti ir kritikuoti skaitytojai, kurie ilgisi jausmo, skausmo – nuogų emocijų be konteksto gelmės. Skaitytojui, nesidominčiam modernia poezija, tai nepasirodys intriguojanti vidinė kelionė – veikiau pasijus sutrikęs kryžkelėje. Kartais poetė itin „sušukuoja“ tekstą: mėlynas rašalas, išskirtinis šriftas, reti žodžiai („percepcija“; „haloperidolis“; „palentologas“), tarpai, pauzės – viskas tarsi apskaičiuota arba tobulai sudėliota, lyg poezijos pasauliui taikytum matematines formules. Tačiau riba iš tiesų neaiški – ar ji peržengta, ar skoningai išlaikyta – matyt, tai ir tema diskusijai. Šis Uršulės Toleikytės debiutas skatina susimąstyti apie šiuolaikinės poezijos esmę, vertę ir prasmę.