Uršulė Toleikytė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 5–6
Uršulė Toleikytė gimė 1992 m. lapkričio 2 d. Švėkšnoje. Įgijo klinikinės psichologijos išsilavinimą Vilniaus universitete, studijas tęsia sociologijos doktorantūroje, domisi teatru. 2024 m. išleido debiutinę eilėraščių knygą „Šuo vaiduoklis“. Knygos pagrindu sukurtas ir garso takelis (muzikos autorius – Lukas Černiauskas).
Drugelio efektas
iš įkaitusio dangaus krenta plazdantys
drugelio pelenai kraujuojantis
Indonezijos krateris mano širdis
prasižioja
drugelio draiskanos sunkios lyg akmenys
taikos į plaukus
purtau kad neperštėtų pakaušio
drugelio užuominos mumifikuojamos
skauda kaskart kai drugelis vėl užsidega plasnoti
naktimis girdžiu kaip daužos į plastiką
mus skiria tik plaštakos judesys tektoninių plokščių poslinkis
drugelį įleidžiant į vidų išauga cunamio rizika
Tigrei
tavo kūnas stiprus
medžiotojai traukias į šoną kai tu atsistoji
tavo kailis vėjo šukuojamos savanų žolės
tavo širdis plaka lyg tik ką peršokus rezervatą
nors tu guli suglaudus letenas
tavo žingsniai lėti lyg valdytumei laiką
tavo veidas rami diena po ciklono
linko lajos beždžionėlės krito paukščių tobula mechanika
užstrigo
tris kartus praradai paauglę dukterį
atsukinėju Discovery lyg sustabdyčiau
tavo žingsniai lėti
kaily šlapiuoja žaizda
Poliarinė naktis
kodėl tokia ilga ši naktis
purtoma šaltkrėčio klausia eskimų mergaitė
mėnulis apglėbia upę
ties Arktim galvą kilsteli baltasis lokys
visa žemė turėtų miegoti
bet nakties akys apuoko
galėtų jau švisti
pirmieji ryto garsai
karksinti varna kulniukai į asfaltą primintų
mes gyvi
medžiai dar laikos
riksmas už lango
nejaugi
ko stovi įšalęs
bėk paskui riksmą
tuoj jis nutils
bet naktis tokia aštri
perveria stuburo ašį palikdama
budrią sąmonę visa stebėti
lyg pripylus paralyžiaus miltelių į gėrimą
ji karščiuoja
prieš akis žaižaruoja pašvaistė
mėnulis eskimų mergaitei sugirdo sirupą
žemė sukruta
Lotoso pėdos
gėlių dubenėliuos įspraustos
bręstančios pėdos
pojūčiai sustėrę ledo kubeliai
negalima rėkti
nė vieno žingsnio į šalį
žydėkit
virš arbatos garų
virš dzen dvasios
virš ryžių kruopelių
gėrisi lotosais
nepajudėsi – veš rateliais
viena mergaitė kampuotų judesių
planetoms išsidėsčius simetriškai
pieninėm iltim išgriaužė gėlių dubenėlius
o įraudusiai saulei pakilus virš zenito
apsuko pėdas kaspinu
ir vėl galėsiu atrišti
virš arbatos garų
virš dzen dvasios
virš ryžių kruopelių
gėrisi lotosais
kol vienas lotosas saulei užsnūdus
sudrumstė vandenis
Oro
mes vėluojam į oranžeriją
ryškios spalvos vijokliai lyg smaugliai
plūstantys tropikų garai
aš svyruoju
sparnai apsunkę raštais
tiek sveria gražūs kadrai
mes niekad nešlubuojam
net jei ir nagais laikydami įdreskia
pasibaigus galiojimui eksponuoja muziejuose
nenutuokdami apie skrydžio ir kritimo trajektorijas
ir vėl bus pavasaris
plyš šilko lizdai
vietoj nektaro – vaisiais paišyti kalendoriai
vietoj lapijos drėgmės – elektra įkrauti garai – kvėpuojam
gal ir naiviai gal ir kaip dronai
mes skriesime kirsti oranžerijos stiklą trokšdami
ORO
Ginklas
snieguolės yra ginklas
ne žaislinis o tikras
pasilenkus uodžiu paraką
snieguolės mano pirštuos
laikau nutaikius į tave
nemarus pavasario prisiminime
vėjas gairina niršta
snieguolės siūbuoja nevalingai
atleidžiu
…………………………………………….
visgi ginklas žaislinis
vėl viską prisimenu
Laisva
mačiau tave švytinčią
Gvadalupės veidu
minkštomis gėlių dvelksmo krūtimis
glausdavau savo vaikišką galvą
tu šyptelėjai
ir pro atvertą burną lyg pro arką
ėmė byrėti sunkios baltos suknios atplaišos
dabar tu laisva
pati gražiausia
samanų akimis apklostai
spąstų pakąstą lapę
dabar ji kaip niekad gyva
jaučiu kaip krūtinėje laksto
ji nebijo būti peršauta
jos širdis lieta geležies
o šiltumo lyg Argentina
neverk dėl manęs
dabar iš tavo gerklės srautas liūties
iš žemės dygsta dantyta kalba