Marijus Gailius. Augustė Gilytė

2025 m. Nr. 1 

Romano fragmentas

 

Vadas

Mano tėtis dirba su žodžiais, mama – su reprodukcija, o aš esu jų reprodukcijos rezultatas, pavadintas žodžiu Augustė.

Auginame seną katiną, nors už mane jaunesnį. Savo dienas leidžia pintinėje po virtuvės stalu ir išlenda nebent užuodęs šlapią dešrą. Mama jį pavadino Vladuku, kai tai buvo galima. Toks vardas tiktų jūrų kiaulytei, nors abejoju. Tėtis katiną pravardžiuoja chazeinu.

Man sakė: katinas pasaulį išvydo vado mirties dieną, todėl gavo vardą vadui atminti. Garbingą vardą pritaikėme kaip pakaitalą vietoj visų namuose įprasto portreto. Mūsų koridoriaus sieną puošė ir pablukęs Borisas Zaicevas. Atėję svečiai nustemba, kodėl šis kabo ne salione. Bet jis nebe vadas, jis net nebe generalinis! Visi dideli įvykiai valstybėje sukelia atgarsį žmonių būstuose. Katino pravardė – ne išimtis.

Tėtis buvo sakęs, kad likusias dieneles Boria vyresnysis leidžia Molėtų apylinkėse, dvimetrine betono tvora apjuostoje teritorijoje. 

Borisui Zaicevui panorėjus pasiplaukioti privačiu laivu privačiame ežere, per minutę pakeliamas arba nuleidžiamas vanduo, sakė tėtis. 

Ta prasme – privačiame, nesupratau.

Taip ir suprask: privatu yra tai, kas ne tavo nosiai, dukra, paaiškino tėtis.

Oho, pasakiau. 

Vladi Vladi, pakvietė mama dairydamasi po stalu ir pjaudama dešros gabalėlį, man ant virtuvinio stalo kampo ruošiant matematikos namų darbus. Vladukas įsitempęs tykojo po stalu lyg bunkeryje. 

Mama manė, kad toks katino elgesys – paveldimumo pasekmė, genetinis defektas. Sakiau, reikia imt šunį, trenkė virtuvės durimis ant namų vaduko supykusi mama.

Po ilgų metų šeimoje Vladukas nepelnė tėvų pagarbos. Jautėsi lyg namų šeimininkas, bet šeimininkė namuose galėjo būti tik viena. 

Paaiškink tu katinui.

Ne šitas

Kiūtojo kampe mielas. Bandžiau nufotografuoti ir įkelti į sėtį – šuniui ant uodegos. Pagaliau nustačiusi fabrikinius parametrus, savo „Elektroniką BK-17“ vis dėlto įjungiau. Katinas suprato, ko noriu, užšoko ant palangės, susirangė tarp mamos pelargonijų ir begonijų. Juodas kailis susiliejo su lauko tamsa. Šitoje elektronikoje nebuvo daug pikselių. Geresniais kameros pikseliais pasižymėjo „Elektronika KR-8“, tik mūsų socialiniam statusui ji buvo nepasiekiama.

Prieš šventes paskyrą naujam aparatui tėtis gavo tik vieną, dėl jos tekę Ploščiui padus bučiuoti. Sakiau, norėčiau „Elektronikos KR-8“! Arba „Elektronikos BF-2“ – blogiausiu atveju. Žinoma, Augut, rasim mes šitą, sakė tėtis tyrinėdamas lentynas. Lentynose gulėjo vien į kartoną įpakuoti BK modeliai. Tie modeliai pakuojami blizgaus popieriaus dėžutėse, o KR – paauksuotais krašteliais. Blizgių pakuočių šitose lentynose nebuvo nė vienos – vėl iššlavė arba neatvežė, o gal nė nepagamino. Tai reiškė, kad, atėję į univermagą trys savaitės iki Naujų, mes pavėlavome.

Tai ne šitas? Tėtis norėjo įsitikinti.

Ne šitas, atsidusau.

Susierzino, bet neišsidavė. Dar ne tas atvejis, kad keiktųsi. Viską prisiimdavo sau. Kartodavo: „Ne šitas, ne šitas.“

Paskambinsiu Albertui, jis ką nors sugalvos, patrypčiojęs vietoj tarė tėtis ir akimis persmeigė prie pustuščių lentynų lyg agitacinis plakatas priklijuotą kasininkę. Per gruodžio pliurzą troleibusu pariedėjome iki Krašto Dūmos, išlipome ir tiltu priėjome namus.

Paskambinsiu Albertui kitą dieną, Augut, pakartojo tėtis vietoj labanakt ir pranyko už saliono širmos.

Atsiprašant

Kol pirmąjį Naujųjų metų savaitgalį kramčiau nagus laukdama savo elektronikos, mama iš nuobodulio perdažė saliono sienas. Teisybės dėlei, ji sugalvojo, o perdažė tėtis. Jie dalijosi valdžią ir atsakomybę: vienas sprendžia, kitas vykdo. Tokia sistema vadinosi demokratija.

Kartu jis perdažė ir knygų lentyną iš Vilniaus baldų kombinato – dažais iš tos pačios skardinės, negi išmesi. Senelių iš tėčio pusės dovanota pušies lentyna buvo smėlinė. Mama užsigeidė: noriu pieninės! Pamatė pavyzdį kataloge iš Lenkijos.

Jos bendradarbė, grįždama iš komandiruotės Lenkijoje, tarp savo apatinių paslėpusi parsivežė baldų žurnalą apie namus, kuriame miegamieji atrodo kaip iš cukraus vatos, salionas kaip iš kondensuoto pieno, o virtuvės baldai sunkia seilę lyg glaistyti ledai ant pagaliuko.

Mama pavartė katalogą ir ją ištiko apreiškimas.

Dienomis, kai už lango apniukę, cukraus pudros skaistumas buvo gal ir nieko. Tačiau pro langus suspindus ryškiai sausio saulei efekto nebeliko. Viršutinėje lentynoje įsitaisiusi marga užsienio novelių serija suteikė gyvumo, bet sudėjus „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygas išryškėjo remonto klasta: tamsūs serijos viršeliai tarp pieninės medienos tik patamsėjo.

Tėtis interjero pertvarką pasveikino nuosekliu abejingumu, užtat pasiryžo paskambinti Albertui, skambutis buvo beprasmis, Albertas niekuo negalėjo padėti. „Elektronikos KR-8“ nebuvo likę net inžinierių vaikams, ką kalbėti apie lituanistus ir kitus filologus.

Ar tai BF-1, klausė Albertas.

Ne šitas, atsakė tėtis.

KR ketvirtas?

Ne šitas.

Tėtis padėjo ragelį, gūžtelėjo pečiais, pažvelgė į mane lyg prasikaltęs ir nusisuko. Tėčiui buvo liūdna. 

Jam iš nusivylimo tuščiomis akimis vėpsant į lentyną, mane nusmelkė šiurpi ir kartu labai aiški mintis. Iškodavau, ką reiškia tas lenkiškas katalogas iš šikėjos. Šitoje šalyje viskas, ką parsineši namo, yra lyg, atsiprašant, iššikta. Ką nors priėmęs privačion žinion, negali atsisakyti, nes neturėsi kuo pakeisti. Nebebus, nebeliks. Šaldytuvų, lentynų, elektronikų. Na, gali pakeisti kombinato baldą kitu tokiu pat baldu iš kombinato arba vieno modelio elektroniką to paties modelio elektronika, ir viskas. Baldas po baldo, daiktas po daikto tik kaupiasi ir kaupiasi, ir nei perdažius, nei perdėjus į kitą vietą jų nesumąžta, o plūsta lyg iš užsikimšusio unitazo. 

Mes kiekvieną dieną, išeitų, dauginome šūdą. Tvinome, skendome, švinkome. Joks vėdinimas nei drenažas nebebūtų padėję, nei moderni kanalizacija. Niekam negalėjai pasakyti, kaip tave dusina, kaip trošku. Nebuvo nei kam pasakyti, nei kam išgirsti. Taip ir bėgo mūsų dienos šitoje, šit, šalyje, be jokio atsarginio išėjimo.

Kitą dieną mama pasiskolino katalogą, kad palygintų jos pačios gautą rezultatą su katalogo nuotraukomis ir išsiaiškintų, kurioje vietoje klaida įsivėlė. Katalogas vis dėlto vadinosi IKEA, bet jau nebegalėjau išmesti iš galvos minties apie savo tokią šalį ir visa kita. Keisk nekeitęs baldus naujutėliais kad ir kas savaitę – nepadės, kai viskas iš vidaus supuvę. Nuo neprideramos minties lyg suspaudė papilvę. Pasistengusi galėčiau nederamų dalykų ir negalvoti. Negali juk žinoti, ar kas nors neišgirs.

Tėvas nieko negalėjo atsakyti, kai kitą dieną pats Albertas paskambino. Tėvo veidas pablyško. Atsakinėjo kapotais teiginiais. Įsivaizdavau, kaip vyras su sunkvežimio vairuotojo ūsais (jis ir buvo sunkvežimio vairuotojas, visų vairuotojų viršininkas) kremta vištos kulšį savo virtuvėje Karoliniškėse, viena ranka laikydamas elektroniką, kita valydamas riebalus nuo ryžų šerių, ir į aparatą beria įsakmias komandas tėvui: ateisi į minėjimą? Vodkės paimt? 

Taip, atsakė tėtis. Žinoma, be abejo, drauge Albertai.

Pasikviesk dukrą, ateis mano Jurgis.

Žinoma, nesiginčijo tėtis.

Taip jiedu sutarė, tiksliau – Albertas nutarė už tėtį. Jeigu neprieštarauji, išeitų, pritari. Mūsų valstybės gyvenimas rėmėsi neprieštaravimais, visuotiniu neprieštaringumu. Privačiose mintyse su daug kuo nesutikau. Bet vis tiek tarsi uoli mokinė vaidinau, kad viskam pritariu. Nes mintis buvo nuosprendis, o žodis – mirtis.

Nežinau, kuo buvo prasikaltęs Albertui, kad jo akivaizdoje elgėsi kaip mazgotė, įsiskolinęs gal. Nepasakos, norėtum. Privati teritorija.

Padėjęs ragelį pažvelgė į mane, papurtė galvą, duodamas suprasti, kad ne, nėra. Nėra elektronikos, nebuvo ir nebus. Bet, tarė tėtis, dėdė Albertas kviečia į Sausio minėjimą.

Nemačiau prasmės atsisakyti – kaip nemačiau prasmės ir eiti. Alberto Jurgį, tai yra Tadą, buvau mačiusi per Spalio minėjimą, iš tolo. Kaip ir jo tėvas – garbanotų plaukų ir raudono veido. 

Raudonas veidas

Niekam dar nepasakojau, kas yra raudonas veidas. Raudonas veidas – tai tarytum įdegis užsibuvus kaitrioje saulėje. Manytum, įdegęs veidas bus morkinis, bet ne. Pavyzdžiui, mano tėvo veidas nuo nerimo, nuovargio ir šnapso būna paraudęs, bet nemačiau jo raudono. Nėra paprasta paaiškinti skirtumą tarp paraudusio ir raudono – reikia pamatyti. Alberto veidas raudonas nuo smakro iki kaktos giliausių kapiliarų, Jurgio veidas neatsilieka. Tadui Barkauskiui, kaip man, šešiolika.

Ar tokia savybė paveldima iš savo reproduktorių, ar su metais įgyjama, velniai žino. Tik pastebėjau, kad raudonumas susijęs su amžiumi, nors tai ne konstanta. Iki šeštos klasės raudonų skruostų nepasitaiko, nebent ponų mokyklose. Paskui su kiekvienais metais vaikų veidai raudonėja, kol paskutinėje klasėje dauguma, apšvitinti valstybinių vertybių, būname paruošti tvirtu žingsniu žengti į Raudonojo Saulėtekio Rytojų.

Pastaruoju metu rytais prieš veidrodį spaudydama spuogus pasitikrinu, ar jau ir aš, ar raudona.

Ritualai

Abu nenorėjome važiuoti, bet nebuvo kas daryti. Mūsų laukė trys nemalonūs dalykai: kamščiai, Barkauskiai, Sausio minėjimas. 

Tėvas pasistengė grįžti iki piko ir vis tiek papuolėme. Trečią po pietų išsukti iš Maksvos gatvės užtruko dešimt minučių. Tėčio opeliukas, kad ir vokiškas, eisme neturėjo privalumų – būtent dėl to, kad vokiškas. Mano nuostabai, pasielgė ne pagal savo būdą ir įkirto, priversdamas pypsinti kažkokio pasipūtėlio volgą.

Užlįsti prieš volgą buvo ne tiek garbės reikalas, kiek būtinybė. Stovėjimas už dyzelinės volgos sustingusiame kamštyje reiškė viso gero plaučiams. 

Neturėjome tas dvi valandas ne tik kuo kvėpuoti, bet ir apie ką kalbėtis. Todėl paklausiau: tėti, kuo šitas vyras pasižymėjo, kad nusipelnė memorialo? Vien tuo, kad jį nušovė? Tai juk ne pergalė.

Tėvas išpūtė žandus ir dirstelėjo į laikrodį. Judėjome kilometro per valandą greičiu, arba penkiolika metrų per minutę. Tokį atstumą per tą patį laiką galėjau nušliaužti ant nugaros, ir kodėl visi vilniečiai tokie avinai? Kadangi į mano pirmą klausimą neatsakė, uždaviau kitą: tėti, kodėl mes ne per parką dviračiais? 

Turėjau ryškų ereliuką su vienu bėgiu ir septynbėgę kregždutę, rūdijančią per suvirinimo vietas. Sandėlyje dulkėjo tėčio vyriškinis, bet jis dviratį išsivarydavo tik išsirengęs su vyrais žvejot prie Neries vingio. Firminė metalinė emblema ant dviračio rėmo nurodė praeitį, kurios dar neištrynė korozija ir cenzūra: „Vairas, Šiauliai“. Paleckyje gyvenančių pusseserių nelankiau trejus metus, nes mama susipyko su teta.

Už kelių metrų pratrūko – lyg spragtukas iš baleto. Nevyniosiu į vatą, Auga, žinokis. Šatskichas buvo galvažudys! Pareiškė. Nieko sau, nieko sau, nustebau. Tai bent žodžiai! Šitoje šalyje statome paminklus žudikams, Augut, išpūtė orą pro nosį tėtis. Žinoma, tau šito nesakiau ir tu niekam nesakysi. Tylėsi, kad ateityje nereikėtų statyti paminklo mano žudikui, poniala?

Neblogas sąmojis: abiem buvo aišku, kad niekas nestatytų paminklo draugo Giliaus žudikui. Geras mano tėtis, leidžia daugiau negu kiti tėvai, geras, bet dar ne iš paminklinės socklasės.

Kai opelio skydelyje užsidegė tepalų lemputė, sunerimo. Opeliams Vilniuje trūko detalių. Po paraliais, po pravodkėm, tarė tėtis, kitais metais minsime dviračiais. Minsim, net jei snigs, net jei iš gėdos mirsiu.

Taip ir patikėjau.

Mano požiūriu, važiuoti dviračiu nėra gėda. Kodėl vaikams visai ne gėda, paklausiau tėčio, o suaugusiesiems pasidaro gėda?

Nes šitoje šalyje mašina yra socmetras! Jei nori išlikti, dėkis į galvą ir kartok: vienintelis socmetras. Šitokį keistą paaiškinimą pateikė tėtis ir įjungė dešinį posūkio signalą. Be to! Tai yra žmogiškumo matas, patikslino tėtis ir pats balsu nusistebėjo, kas gali būti bendro tarp žmogaus ir mašinos. Pridūrė dar tipinį: kai suaugsi, suprasi. Kai pati nebebūsi vaikas. Kai norėsi išlikti žmogumi būdama suaugusi. Vieną dieną ir tu, Auga, suprasi.

Karočė.

Kodėl mašina statuso matas, dar nesijaučiau tokia suaugusi, kad suprasčiau. Logikos, aišku, buvo. Tarkim, neturėdamas geradarės tetos Amerikoje arba Vokietijoje, pretenduoti į kitokį garderobą negu kiti negalėjai. Pagrindiniai drabužių tinklai „Zaraza“, „Persik“ ir „ONO“ ne pristatydavo naujas kolekcijas, o kas sezoną sukabindavo pagal senus modelius pasiūtas šmutkeles, kokias visi pirko ir vilkėjo prieš porą metų (tokiu būdu susidarydavo grįžtančios mados efektas). Butais ir jų socminimalistiniais apstatymais daugiabučiuose nepasididžiuosi – kiekvienas atrodė nuobodesnis už kitą, o nauji statomi namai – dar nuobodesni. Kas liko? Mašinos. Bet ir tai iliuzija. Nors be naujos kartos volgų ir ladų gatvėse riedėjo nenaujos BMW, vis tiek visos buvo be ryšio didelės ir dvokiančios. 

Mašinai radome vietos už septynių šimtų metrų nuo televizijos. Naujojo memorialo bronzinė kupra iš tolo blizgėjo lyg povandeninio atominio laivo nugara betono vandenyne.

Užeikime kavos, pasiūlė tėtis.

Bet mūsų gertuvės…

Vietoj išgersim.

Mūsų šalyje daiktai vienam kartui buvo draudžiami per amžius. Žmogų vienam kartui galima, daikto – ne. Kareivis gali būti vienkartinis, kava – negali. Todėl niekas negėrė kavos iš vienkartinių puodelių. Kartą mačiau piratiniame filme tokį, vienkartinį. Negalėjau patikėti, kokia nesąmonė. Kava pas mus tik karti ir daugkartinė.

Karti aromatinė arabika iš Afganistano. Pakvėpinta, nes be aromato neimtum į burną. O daugkartinė todėl, kad galutinį kavos skonį žmonės rinkosi daugybę kartų. Praėjo dešimt minučių, kol dvi vėliavuotos klientės apsisprendė, kokio sirupo pilti. 

Stambesnioji, mūvinti džinsais, pareiškė: žinote, ko aš noriu?! Ir nutilo. Visiems su nekantrumu stebint nutilo.

Jos rinkosi daugybę kartų. Arbūzinio? Ne. Braškinio su mėtų tonais? Ne ne. O kuo kvepia kokosinis? Šienu, atkirto rūsti bufetininkė.

Pašaukimo, sprendžiant iš vėliavų, nestokojančios studentės nebuvo patenkintos atsakymu ir parodė tokius veidus. Išsirinkti sirupą buvo garbės reikalas ir svarbus socmatas. Ritualas, kokio nepatirsi krautuvėje ar turguje – net privatiniame. Tėtis klydo: mūsų šalyje išsiskirti iš kitų gali ne mašinomis ir drabužiais, o sirupais. Ne minimalistine maniera perdažytais baldais, ne elektronikomis ar opeliukais, o cukriniais tirpalais.

Jos rinkosi daugybę kartų ir išsirinko. 

Teta už bufeto teikėsi atsisukti į mudu. Nieko nepasakė. Nei laba, nei. Atsirado, matai, interesantai.

Man juodos, tarė tėtis, įsigūžęs į paltą.

Man su pienu, tariau.

Kokia kava yra juoda? – kilo klausimas.

Juoda? – sutriko tėtis. Juoda – tai karti ir gryna. Kitokios neimu į burną. Nors ir šita – ne stebuklas. Per pusę vanduo.

Paragavau savosios. Kava kaip kava. Geriausia man tokia, kai užpili karštu vandeniu. Nereikia knistis, o tirščius gali panaudoti įvairiems reikalams, veidui ar gėlynėliui.

Kodėl mes lenkiamės žudikui, tėt? – paklausiau po minutės, siurbčiodama tokią tarsi putelę. Pažvelgė, lyg kūju iš herbo užsimodamas. Neklausinėk nesąmonių, pasakė. Ateis diena – suprasi.

Tėvas tuo viralu, geriamu iš standartinio Rygos keramikos puodelio, liko nepatenkintas. Ir vis tiek už kavą ir svetingumą kavinės atsiliepimų elektronikoje skyrė penkias žvaigždutes, nes niekas nenori nereikalingų klausimų. 

O jau lauke lauke užtat – kita nuotaika. 

Kreida ant kaktos

Kraipydamas galvą į šalis tėvas iš tolo dairėsi memorialo. Mus lenkdamos plūdo žmonių minios: žemaūgiai, kvadratiniai vyrai ir trumpakojės moterys plačiais užpakaliais. Ką tėvas regėjo tolumoje? Ko žvalgėsi minioje? Liaudis šliaužė susigūžusi, paskendusi privačiose elektronikose ir nepasakytum, kad linksma.

Radome ant kalvos laisvesnę vietą, nuo kurios viskas matėsi. Albertas Barkauskis su savo Jurgiu liko kitoje tirštu puslankiu susispietusios liaudies pusėje, todėl susitikimo galėjome išvengti turėdami pateisinamą priežastį. Iš tolo pamojau Tadui, jis išsišiepęs atmojavo.

Naujomis „Tauragės keramikos“ trinkelėmis išklota aikštė atrodė kaip bet kuri kita tomis pačiomis medžiagomis išklota aikštė. Vietoj televizijos pastato vakarinio korpuso, kurį per Lapkričio išpuolį susprogdino nacionalteroristai, kyšojo naujutėlis, bronzinis ir blizgus kamazo dydžio objektas – nei paukščio snapas, nei lėktuvo pirmagalis, nei pusėtiną pritarimą rodantis nykštys.

Oficialios kalbos ėjo į pabaigą: kai sekasi, tai sekasi. Mus pastebėjęs Barkauskis mojo prieiti, tėtis tik suplevėsavo rankomis vaizduodamas, kad nemoka skraidyti. Organo veikėjas rėžė patriotinius žodžius.

…noriu pabrėžti, kokio svarbumo yra mūsų herojų atminimas, ir ne tik ypatingomis datomis. Drąsa, drąsa ir neišmatuojama meilė Tėvynei mums amžiams tebus žmogiškosios garbės pavyzdys. Kiekvieną dieną specnazų darbuotojai rizikuoja savo gyvybėmis dėl mūsų gyvenimo ramybės ir patogumo…

Kai organo veikėjas baigė kalbėti, nušvito šoniniai monumento žibintai. Paminklą prieš dieną parodė per „Panoramą“ – uždengtą neperregimu polietileniniu tentu. Paliko paslaptį progai. O šį vakarą – apnuogino. Ir dar apšvietė. Herojui. Nacionalistų nudaigotam Viktorui Šatskichui.

Skirtą, dedikuotą.

Pompastišką.

Organą.

Tėvas vos tvardėsi, ne vien jis. Atmosferoje sklandė neapibrėžta liaudies piktdžiuga, tarsi ore papurškus dichlofoso. Ceremoniją stebėjusieji per didžiulius „Tauro“ ekranus gėrėjosi: jiems viskas atrodė rimta ir prakilnu. Paminklo kadrus transliavo kamera nuo Savanorių prospekto, todėl tokiu rakursu kulką priminė. Lenktą, vis dėlto kulką – AK-47 automate užtaisomą geluonį. 

Bet tik ne mums, kulkos požymių turintį daiktą regintiems iš natūros… Koks talentas automato kulką padarė panašią net ne į lūpdažį, ne į kabliuką, ne į atidarytuvą, o į?..

Apie organus mokėmės nuo penktos klasės. Švietėjiškais tikslais kiekvieno biologijos kabineto lentynose penių tekdavo po kelis kiekvienam mokiniui: medinių, gipsinių, net metalinių, todėl chujuko funkciją ir fiziologiją visi pažinome kaip šalies himną. Vislumas buvo šios šalies prioritetas; nuo reprodukcijos penkmečio planų prieš laiką pražilo ir mano mama.

Galvoje sukosi nepadorios mintys – nepadorios politiniu požiūriu. Juk neįmanoma, kad… Kažkas bus suklydęs… Pirma, ar jaunasis pražuvėlis buvo didvyris, anot valstybės, ar galvažudys, anot tėvo, pagerbti organu vis tiek nedera. Toks tiktų pornoskulptūrų parkeliui, pornografija valstybėje buvo remiama ir skatinama, tai tokioje vietoje tiktų. Antra. Ar nevertėjo aštuonių metrų ilgio, pusmetrio skersmens kulką Tėvynės herojui iškelti lyg obeliską? Būtų logiška. Ir trečia, kieno galva lėks viršūnėlėms pamačius atitinkamą rakursą ir supratus, ką iš bronzos išliejo menininkas?

Priėjau prie vieno iš daugybės ekranų. Rodė postamente iškaltą dedikaciją.

Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos
Marcelijus Martinaitis, 1969

Memorialas skirtas lietuvių nacionalistų brutaliai kulka į nugarą likviduotam laisvės kovų prieš buržuazinį sukilimą didvyriui, grupės „A“ leitenantui Viktorui Šachtinkui (1969–1991)

Suprunkščiau. Bėda. Korektūros klaida! Tu pabandyk užrašyti: Nelinas, Slatinas, Tupinas, – čiuožtum Sibiro laukais kaip didelis. Jau regėjau, kaip rieda Krasnojarsko kraštan sausakimšas ešelonas su funkcionieriais, aparatčikais ir politrukais, kurie svarstė projektą ir apsvarstė, jį palaimino, patvirtino parašais. Kas bronzakalys? A, Anzelmas Pokinskis, tas pats. Viskas aišku. Tas pats, kuris Žirmūnų tiltą apstatė keturiais komunarais, nors analogiško stoto porų ketveriukę nuo seno gairino saulė ir merkė lietus ant Černiachovskio tilto. Tai tas pats, kuris Šepečio vardo magistralėje šalia Kaišiadorių pastatė blizgų ir baugų buvusio sekretoriaus biustą – bronzinį išsigimėlį. Paminklo apakinti arba negalėdami patikėti, kokią pabaisą regi savo akimis, vairuotojai tame ruože, anot tėčio, sukelia masines avarijas. Palyginus su visomis Pokinskio postsocmodernizmo anomalijomis, netgi Petras Cvirka atrodė orus ir vakarietiškas.

Grįžau pas tėtį. Pasistengėme nusimuilinti iki iškilmių pabaigos, kad nesusidurtume su Barkauskiais ir nedustume kamštyje.

Kitą rytą iš lūpų į lūpas pasiekė gandas, neva vandalai paminklo smaigalyje nupaišė brūkšnį. Kad objektas dar labiau primintų tai, ką primena. Kad su visa jėga išsipildytų poetinė pranašystė: „neteisybę užrašė kreida ant kaktos“.

Žmonės pasakojo, kad valytojos iš gretimo kombinato mėgino pasiekti tą brūkšnį pasilypėjusios kopėčiomis, užkeltomis ant kažkieno parūpinto biuro stalo, bet nieko nepešė. Mat, nors ir palinkęs tam tikru rakursu, organo galas stirksojo apie tris metrus virš žemės, ir visiems valymo pastangas regėjusiems praeiviams liko mįslė, kaip vandalams pavyko pasiekti tokį aukštį.

Po pietų atvyko troleibusų avarinės tarnybos sunkvežimis ir darbininkai acetonu nušveitė paminklo galiuką, kartu užtildydami politinį skandalą.

Tokia politika

Pasaulis išprotėjo, jeigu herojams statomi lytiniai organai. Ar žudikams? Ką galvoje turėjo tėtis? Mokykloje mokė, kad paminklu pagerbtasis Viktoras buvo Sausio kovų herojus ir pergalės auka.

Pusryčiams kramtydama avižų košę su sviestu sulaukiau standartinio filosofinio atsakymo. Tėčio reikia nereikia kartojamas „ne šitas“ reiškė viską ir kartu nieko. Reiškė jausmų blokadą.

Vieno dalyko negaliu atleisti. Kad jis kaip „ne šitą“ nurašė Valerijų iš paralelinės klasės. Buvome šeštokai, Valerai meilės būgnas išmetė mano vardą. Tai reiškė, kad jo vizitas į mano kambarį buvo ne tik socaspektu priimtinas, bet ir, be abejonės, pageidautinas. 

Aišku, man būtų labiau patikę, jeigu jis būtų pasiūlęs bučiuotis mokyklos kieme arba tame brome, arba prie upės. Būčiau norėjusi prie upės, bet jis pasirinko namus – jo teisė. 

Valera tik pradėjo pasakoti kažką apie Kovo nuorašą, prie manęs nė nelindo – į kambarį įsiveržė tėvas. Atplėšė duris ir pareiškė: ne šitas! Ne!

Ir po tiek metų, po ketverių, atsimenu tai su siaubu. O kas, jei mes tuo metu būtume užsiėmę privačiu reikalu? Meilės taisyklės yra kolektyvinės, tačiau jos praktika – privati, ir gerbti šį privatumą – kiekvieno pareiga, įskaitant tėvus. Pirmiausia – tėvus.

Ne šitas! Pakartojo grasindamas. Savo rankose laikiau visas kortas, valstybė man prieš kelis mėnesius buvo suteikusi paauglystės statusą – teisę apskųsti bet kurį šeimos elementą vaikomui. Bet tylėjau, neprieštaravau. Sėdėjau iki vėliavos raudonumo įkaitusiomis ausimis ir tetroškau išnykti. Nesupratau, kas vyksta.

Praleidau progą. 

Valerijus nuo lovos krašto pasičiupo savo kailinę kepurę ir spriegė pro duris kaip paleista guma, dar koja užkliudė pasipainiojusį vargšelį chazeiną. Sugniuždyta stebėjau žemės grumstelius ant grindų: kambaryje mano pirmasis berniukas lankėsi nenusiavęs batų. 

Prie upės nieko panašaus nebūtų nutikę. Valera nepagalvojo apie paupį, pats kaltas.

Praėjusį pavasarį kitas berniukas, palydėjęs iki laiptinės, žadino jaudulį tarsi Gagarino žvilgsnis iš plakato, bet man ir šitas vien iš nuojautos atrodė it „ne šitas“. Po tėčio pikto ne-šito joks vaikinas nebeįžengė į mano kambarį. 

Negaliu savęs apgaudinėti, nepavykęs romantinis aktas mano kambaryje turėjo valstybinio masto reikšmės. Tokios, apie kurią negalima kalbėti. Bučinys neįvyko. Karščiu šlaunyse ir lūpų sausumu patyriau, kokiu keistu būdu meilės reikalai susipynę su valstybės. Meilė nematomu būdu priklausė nuo politikos. Ne tik priklausė – daugeliu atvejų sutapo.