Eglė Frank. Išsirinkusi geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta

2025 m. Nr. 1 

Poetei Nijolei Miliauskaitei atminti

 

Žinojau: tik pradėsiu rašyti apie Nijolę, ženklai ir sutapimai ims sklęsti kaip plaštakės žvakės švieson.

Į „Šiaurės Atėnus“ plaukte plaukia begalė poezijos rankraščių, bet tik pradėjus rašyti šį tekstą, atsiunčia savo kūrybos Joana. Rašo, kad viena jos mylimiausių poečių yra Nijolė Miliauskaitė, o kitą dieną gaunu laišką iš Jurgitos Jasponytės, kurios pirmoji knyga „Šaltupė“ (2014) buvo lyginama su Nijolės Miliauskaitės „Uršulės S. portretu“ (1985). Jurga atsiunčia man Nijolės eilėraštį – sutapimas? Ne, žinau, kad čia Nijolės monai, kurie jau prasideda, – kurį laiką būsiu apspista šių sutapimų plaštakių, turėsiu skaityti ženklus ir nesibaiminti.

Rašau savo sodyboje, Šiaurės rytų Lietuvoje, kur jau lapkričio pabaigoje pradeda snigti, o važiuojant iš Vilniaus pusiaukelėje akyse pradeda šviesėti – pakelės nubertos, nupudruotos dar trapia būsimos žiemos baltuma. Ryte užkuriu pečių ir per mišką išsiruošiu į savo „liurdą“. Ties dviejų ežerų sankirta, kur anksčiau būdavo statomos pagoniškos šventyklos – Švč. Mergelės Marijos grota. Šalia grotos – dar šalčio nepakirsta rožė, irgi visa padengta pirmuoju sniegu, bet tebesibaudžianti skleistis. Nors Nijolė Miliauskaitė iki mirties išpažino krišnaizmą, ją matau ir krikščioniškosios dvasios šviesoje. Prisimenu Mortos ir Marijos paveikslą iš Evangelijos pagal Luką. Iš pirmo žvilgsnio Nijolė artimesnė Mortai, – visada pasirūpinanti pirmiausia kitu nei savimi, atsidavusi tiems, kuriuos myli, ir tik paskiausiai prisimenanti savo poreikius. Tačiau Kristaus žodžius, pasakytus Mortai: „Marija išsirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38–42), drįstu priskirti Nijolei. Turbūt šio Evangelijos skaitinio esmė ir yra ne atskyrimas, o abiejų seserų savybių darnus sugyvenimas vienyje. Juk Marijos pradas Nijolėje buvo ne mažiau ryškus kaip ir Mortos pareiga – rūpintis begale buitinių dalykų, kad po to galėtų pasišalinti į savo sielos kambarius, o juose būdama, įsiklausyti į tai, kas bylojama iš aukščiau; atsidėti tikrajam savo pašaukimui – poezijai.

 

„Einu einu, Gražinute“, – veriasi reminiscencijų koridoriai. Mudvi su teta – mano mamos seseria Gražina Ramoškaite-Gediene – Nijolės ilgamete drauge, atvykstame į Druskininkus. Man septyneri, esu drovus ir jautrus vaikas, ir nors Nijolę jau esu mačiusi, kiek nejaukiai jaučiuosi, kad reikės viešėti man nepažįstamuose namuose. Bet juk atvažiavom pas Nijolytę, – taip su meile sako Gražina. Nijolei atidarius duris, patenkame į jos valdas, kurios mano atsiminimuose – tarsi tekstilinis kūrinys, kur daug dėžių dėželių, džiovintų augalų ir visur – balta spalva. Žolelių kvapai, švara, mereškuoti peltakiuoti visi namų kampai. Tarsi iš jos eilių:

kvapai
iš praeities, akis užmerkus

giliai giliai jtraukiu: levandų, rozmarino
ir rožių žiedlapių, ir paprasčiausio
jeronimo, ir apelsino
aitrių žievelių — sunkius pravėrus stalčius

stebuklingi
žolių maišeliai, surišti šilkiniais kaspinais
tarp skalbinių, kietai krakmolintų
tarp marškinių ir drobių
sena komoda, stovinti kampe

<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)

Apima anapusybės pojūtis, tarsi būčiau įleista ten, kur patikėta išrinktiesiems. Medus, daug medaus stiklainių – bet ar tikrai ten medus, ar tai jau dabartinė mano fantazija. Nijolė ima raudoną siūlą, įmantriu pynimu veja iš jo juostelę, tarsi simbolinę kabalos pynę. Prie jos riša paprastą vario širdelę, ištapytą gėlėmis, ir kabina man ant kaklo. Esu Nijolės palaiminta, tokia ir palieku jos namus. Daugiau Nijolės nebeišvysiu.

Pas Gražiną ir Sigitą Gedas jų bute Žaibo gatvėje, kuriame dažnai viešėdavau, vis matydavau Nijolės siūtą lėlę. Jų dukrai Uršulei dovanotą skudurinę Onutę ilgainiui jau tapatindavau su pačia Nijole – tokia pat „guvernantiška“ suknele, balta apykakle; tarsi ji nuolat ten būtų, kad ir nemačiomis. Viskas, ko imdavosi Nijolė, būdavo iš širdies, su begaliniu kruopštumu ir meile atliekama. Glostydavau lėlės suknelės mezginius, tokius pat peltakiuotus kaip ir jos namuose matyti. Lėlės plaukai – geltonų siūlų, spalva panašių į Uršulės.

Įbėgi
juokdamasi, tokia mažutė

vieną vasaros dieną, prieš keletą metų
į mano gyvenimą

ir tebestovi ten

sulaikius kvapą, išpūtus akis
žiūri, kaip ištraukiu
lėlę: pirmiausia galva, rankos dvi
liemuo ir kojos, ji sako tau labas

tau
ją pasiuvau

<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)

 

Prisimenu vieną iš vaikystės vasarų, kai viešėjau Sigito gimtinėje Pateruose, netoli Veisiejų. Sigito tėvo – vadindavome jį Dzieduliu – kiek prisibijojau dėl ūmaus ir agnaus būdo. Būdavo, su Sigitu užsimodavo eiti apkulti kaimyno, neva pavogusio jų valtį, bet, Gražinos sumaniai atkalbėti, likdavo troboje, o kaimynas išsaugodavo sveiką kailį. Mėgdavau sekti paskui Dziedulį į tvartą, kur kriuksėjo milžiniškas paršas, žiedu pervertu šnipu, – kad neknaisiotų patvartės. Dar dabar, regis, galiu atkurti kvapus – nuo Dziedulio sklindančio aštraus tabako ir laukų vėjo, nuo jo guminių kaliošų – mėšlo ir senos gumos, švelnaus trobos pelėsio, kamaros drėgmės, kurioje slėpdavausi, kai, pasak Gražinos, vaikus dažnai aplankydavęs ožys įlįsdavo ir į mane. Dienas leisdavau piešdama viską, ką matydavau aplinkui. Uršulė dar buvo kūdikis, todėl piešiniuose atsirasdavo ir ji, jos vežimėlis, trobos langas, gėlių vaza. Su Sigitu ir Gražina keliaudavome uogauti – į sausom samanom kvepiančius Dzūkijos miškus, kur plytėdavo ištisos žemuogių pievelės. Būdavau ir savaip laiminga, ir ne, nes ilgėdavausi namų, kur laukė ką tik gimęs mano brolis. Ir štai, vieną dieną sužinojau, kad mus aplankys Nijolė su Vytautu iš Druskininkų, bet visiškai neapsidžiaugiau, nenorėjau svečių, bijojau jų. Slėpiausi kamaroje kartu su savo „ožiu“, nutarusi neišlįsti tol, kol svečiai neišvyks. Ten tūnodama, išgirdau Nijolės balsą – progiesmiu tariamus žodžius su švelniomis užsikirtimo sinkopėmis. Stebėdama ją pro pravertas duris, mačiau sėdinčią už ilgo senovinio pirkios stalo. Šalia sėdėjo Vytautas, bet švietė tik Nijolė – tuo vos matomu nežemišku švytėjimu. Priminė pas religingą mano močiutę matytus paveikslus – ten jos, madonos, taip pat per vidurį perskirtais plaukais, taip pat švytinčios. Vytauto galva buvo aprišta odine juostele, jis kalbėjo garsiai, griausmingai, regis, pilna troba turėjo būti jo buvimo. Bet ne, troba buvo pilna Nijolės, todėl nė nepajutau, kaip ištykinau iš savo priebėgos, kamaroj palikusi ir ožį, ir baimę, genama smalsumo ir noro pažinti. Nepamenu, ko manęs klausė tąkart Nijolė, bet kalbino su atida ir pagarba mažam žmogui – vaikui. Vytautui ir Nijolei išvykus atgal į Druskininkus – tuo metu Nijolė jau pati vairuodavo, klausiau Gražinos: ar Nijolė yra keista? Gražina juokėsi ir klausinėjo manęs, kas būtent man, vaikui, Nijolėje pasirodė keista. Tik dabar suprantu, kad tąkart pirmą kartą sutikau žmogų, kuris, kad ir trumpai, man pasirodė ne iš šio pasaulio.

Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas, kiek matyta jos akimis. Net ir zuikiai atgyja mėnesienoje tomis ypatingomis naktimis sodyboje, kai šviečia tokia skaisti pilnatis, kad išėjusios vidurnaktį į kiemą šešėlis ištįsta iki pačios pamiškės.

 

prie lango prieini
nubudinta

pievelėj, priešais namą, mėnesienoj
laksto zuikiai (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)

 

Pajūriu eidama, dažnai kartoju jos pirmą rinkinio eilėraštį – nomadiško pajūrio klajūno mantrą. Kurioje lieki dviese su jūra ir jos vandenų nugludintais akmenimis, vaikystėje atstodavusiais tikrus turtus, nešlifuotus brangakmenius:

<…>
su ženklais, sunkiai įžiūrimais

vieni nušlifuoti, kiti neužbaigti dar

akmenys
po kojom, geriausio
juvelyro darbas (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)

Sausio 23-iąją sukanka septyniasdešimt penkeri metai, kai gimė Nijolė. Kažin, kiek jai savas ir priimtinas būtų šis laikmetis su jo pokyčiais, bet būtent tokio amžiaus matau ją gyvenančią Vilniuje, į kurį dėl jame vykstančio aktyvaus kultūrinio gyvenimo visada troško sugrįžti iš Druskininkų – „z nudnego miasteczka“, kaip rašydavo laiškuose draugams. Taip ir negrįžo.

 

Per Vėlines visada aplankau jos kapą Antakalnio Menininkų kalnelyje, ten iš medžio išdrožtas angelas amžinai kužda paslaptis jai ausin. Viskas taip, kaip ir pritinka Nijolei – su natūraliais lauko akmenimis, tarp jų želiančiais viržiais. Vainiką perku visada tik iš sausučių; gajos gėlės, tokios pat ir gyvos, ir mirę; savaip nemirtingos.

Nijolės man dovanota vario širdelė po daug metų kažkur pradingo. Kartais atrodo, ką tik mačiau stalčiuje ar papuošalų dėžutėje. Sapnuose, būna, ieškau ir randu ją, ištapytą gėlėmis, – jau savo uždraustame įeiti kambary.

2024 m. gruodis, Ažvinčių kaimas