Adam Zagajewski. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis
Šiai žymaus lenkų poeto ir humanisto Adam Zagajewskio publikacijai eilėraščiai parinkti iš pomirtinio rinkinio „Trzy czwarte“ („Trys ketvirtosios“). Poetas mirė 2021 metais, knyga išleista 2024-aisiais. Niekas nežino, kaip jis pats būtų pavadinęs šią knygą, prie kurios tekstų dirbo paskutiniaisiais gyvenimo metais. Greičiausiai būtų „pasiskolinęs“ kokio eilėraščio pavadinimą – taip jis elgdavosi dažniausiai. „Trys ketvirtosios“ – tai vieno iš rinkinyje esančių eilėraščių pavadinimas.
Eilėraščius Krokuvoje įsikūrusiai leidyklai „a5“ perdavė poeto našlė Maja Zagajewska. Visi knygoje skelbiami dvidešimt penki eilėraščiai itin organiškai dera tarpusavyje, vienas kitą papildo, netgi tam tikra prasme pakomentuoja. Tai – poezija, itin taikliai iliustruojanti XX amžiaus aktualijas.
Poetas neabejotinai ir pats tapo XX amžiaus istorijos dalimi. Jis rašė apie visuomenės problemas, nagrinėjo laisvės ir nelaisvės problematiką. Tačiau visų pirma jis kovojo su abejonėmis dėl savo paties poetinio kelio, tad knygoje ryškiai atsispindi asmeninio A. Zagajewskio gyvenimo refleksija, kuri susipina su gyvenimo – kaip visuotinio proceso – apmąstymu. (Paruošta pagal knygos redaktorės Annos Czabanowskos-Wróbel komentarą.)
Šią publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
Žydi liepos
Vėl žydi liepos ir vėlei esu
kaip po narkozės – o tie, kurie eina alėja,
greičiausiai taip pat desperatiškai bando
suprasti, ko nori žiedai,
kokios ekstazės reikalauja iš mūsų,
ar tai mirtis juose kalba – išradinga
ir dosni, ar meilė, lakoniška meilė,
nes pasaulyje tikriausiai nieko kito nėra,
tiktai sumišimas, tik netikrumas,
ir klausimai, ir eilėraštis, ir tylėjimo daug,
ir rėmai juodi, kurie laukia ilgai,
ir šviesa nepalaužiama, plieskianti.
Laisvė
Žmonės netrokšta laisvės (Benedetto Croci). (iš Sándoro Márai’aus1 dienoraščio)
Žmonės netrokšta laisvės, anksčiau
To nežinojai, amžinas kandidate
Į nedrąsų maištininką;
Žmonės trokšta sausos ir šiltos vietos,
Neakmenuoto paplūdimio, saugių
Dienų, padengto stalo, apvalių obuolių,
– bet jie netrokšta laisvės, laisvė
Neleidžia ramiai miegoti,
Laisvė yra akmuo,
Laisvė yra metafora, o metaforos
Visiškai suprasti neįmanoma.
1 Sándoras Márai’us – XX a. vengrų rašytojas, savo kūriniuose vaizdavo šeimos degradavimą naujaisiais laikais.
Bukas
O gal tavo nesibaigiančios paieškos,
tavo svajos apie liepsną, apie didžią ugnį,
apie akimirką, kai atsivers akis žydrynės2,
tėra iliuzija, dar viena apgaulė,
chimera, kokių daugybė?
Esi Plantų3 parke, Krokuvoje,
artėji prie pilies, kurioje reziduoja
karaliai, svajonės ir kvaili balandžiai.
Matai puikų buką, giliai
nugrimzdusį į rudeninį autizmą.
Šakos kaip voratinklis užstoja katedros bokštus,
senas varpas parpia teisuolių miegu.
Lengvas lietutis turi ironijos prieskonį –
it mokslinis šventojo teksto komentaras.
Žinoma, kad šiame rajone net vaikai
kalba tyliai, tarsi bijotų kažko –
o Vagių Bokštas4, tvirtas ir bukas, primena
apie neišvengiamas pasaulio patyčias.
Gal iš tiesų tai – tik chimera, kliedesiai,
savotiška dievobaiminga apgaulė?
O jei tos liepsnos – nė padujų,
tai nėra nieko, visiškai nieko,
tik ieškojimas, tyla ir naktis,
ir tamsi lietaus begalybė.
2 Greičiausiai turima omeny mėnulio metafora iš Cypriano Kamilio Norwido eilėraščio „Virš Džuljetos Kapuleti kapo Veronoje“.
3 Planty – vienas didžiausių Krokuvos parkų, apjuosiantis senamiestį.
4 Baszta Złodziejska – vienas iš trijų išlikusių Vavelio bokštų.
Las Meninas
Štai trumpas dalyvaujančių sąrašas: las Meninas5,
arba freilinos, infantė Margarita,
Velaskesas, paklusnus vilkšunis, liliputė ir aš,
žiūrintis į gyvųjų minią,
vis ieškau drobės, į kurią galėčiau suvynioti
kančią ir džiaugsmą, ir nedrąsų artumo troškimą
Akimirksniu šis paveikslas tampa visu pasauliu –
norėtųsi čia apsigyventi
Bet neužtikrinti mėnesiai plazda virš mūsų
kaip didelė geltona vėliava
ir liejasi Herakleito ašaros
pavėjui, prieš saulę
Niekas negali mums pasakyti,
kaip sujungti mikčiojantį gyvenimą
ir meną, tobulą
Niekas to nesupranta
Nieko nesiimama
Netrukus grįšiu namo,
namai nesugrįš
5 Las Meninas (isp.) – „Freilinos“, paveikslas, dar žinomas dažniausiai neverčiamu pavadinimu „Meninos“ – ispanų baroko tapytojo Diego Velázquezo figūrinė kompozicija, kurios centre vaizduojama Ispanijos karaliaus Pilypo IV duktė, maždaug ketverių metų amžiaus infantė Margarita su freilinomis.
Elzė Ožeškienė Gardine
Elzė Ožeškienė6 – pagyvenusi moteris,
įsimylėjusi jaunesnį vyrą,
visai patenkinta, kad jis yra nelaimingas
ir dar tikriausiai dėl to, kad jis gyvena taip toli –
laiškai buvo absoliuti būtinybė.
Ji – išmintinga, bet ne kasdien.
Atidžiai seka Rusijos politikos pokyčius
(Rusija siūbuoja po Japonijos katastrofos).
Ji stebi naujojo gubernatoriaus veiksmus,
kuris yra palankiau nusiteikęs mūsų reikalui.
Tėvynė netrukus atgims,
ji to nežino ir nesužinos,
mirs įprasta sunkia mirtimi,
per anksti, įklimpusi šios gausios
korespondencijos gintare.
Jos laiškai byloja: gyvenau.
6 Eliza (Elžbieta, Elzė) Paulauskaitė-Ožeškienė-Nagorskienė (lenk. Eliza Orzeszkowa, slapyvardis Gabriela Litwinka) – XIX a. pab.–XX a. pr. lenkų rašytoja, novelistė, publicistė.
Strazdai
Skaičiau Adamo Važyko7 eilėraščius, sukurtus
iš beaistrių, šaltų vaizdų, bet po jais
jaučiau gyvą (ir atsargų) protą
Buvo saulėta diena, vaizdai grįždavo
Priešais mane neskubėdama judėjo
Krokuvos gyventojų procesija
Gyvenimas žygiavo ramiai,
apskritai gan patenkintas savimi
Kuklūs žmonės vedėsi už pavadėlio
pinčerius, mišrūnus; daugiausia mažus šunyčius
O šalia jų strazdai kaip modeliai ant podiumo
puikavosi savo grožiu
Juk buvo gegužė, ta garsioji gegužė
Mėnuo didžiausių pažadų,
kurių vėliau niekas nesilaiko
Eglūnas
Eglūnas8 yra švelnus, jo lapeliai šviesiai žali.
Mėgsta druską ir šilumą, bet auga ir šiauriniuose kraštuose
Ten jis yra emigrantas, labai ramus
Jam reikia saulės, vėjo ir nakties
Kai žydi, kai kurie praeiviai gatvėje
sustoja ir įsižiūri
7 Adamas Ważykas – XX a. lenkų rašytojas. Avangardizmo poezijos atstovas.
8 Eglūnas (lot. Tamarix) – eglūninių (Tamaricaceae) šeimos augalų gentis. Jai priklauso apie 50–60 rūšių, augančių sausringuose Eurazijos ir Afrikos regionuose.
Gerbiamieji diktatoriai
Nežiūrėkit kaip vilkas į žmogų
Tadeuszas Różewiczius
Gerbiamieji diktatoriai, įdomu, kas jums
taip patinka mūsų pasaulyje,
kad visai nenorite pasitraukti.
Ar jums patinka filmai apie serijinius žudikus?
Kakava? Šunys ar katės? Gyvatės ar vabzdžiai?
Tiesa, jūsų limuzinas yra juodžiausias,
ir pokalbiai nutrūksta, kai praeinate pro šalį,
tai akivaizdu, niekas nedrįsta tuo abejoti,
niekas negali to iš jūsų atimti.
Bet taip pat niekas nemato jūsų ketvirtą valandą ryto.
O taipogi – ar sapnai jums paklūsta?
Ar veidrodžiai yra jūsų draugai?
Ar apskritai turite draugų?
Kaip spindi jūsų sąžinė per saulėlydį?
Ir dar – ar prisimenate, kad Mocartas
stiprindavosi prie tarnų stalo?
Pagalba
Krokuvos Plantų parke senas vyras
tauriu veidu laikė kortelę su užrašu
„Esu dramatiškoje situacijoje“.
Kai paskambinau bandydamas ieškoti pagalbos,
išgirdau, kad jis iš tikrųjų turėtų gauti baudą
(nebeprisimenu, dėl kurio straipsnio).
O BBC šiandien skelbia nuotrauką
besišypsančio lapino, nužudžiusio kitą lapiną.
Pasirodo, lapių kraujas irgi raudonas.
Nežinau, ką daryti. Čarlis mirė.
Poezija nėra labai populiari,
(mažai paspaudimų), o vienas dantistas
draugiškai paklausė manęs, kai sėdėjau (gulėjau)
baltame giliame krėsle: kodėl
ponas nenori verčiau rašyti tekstų dainoms?
Čia yra mūsų namai
Muzika, įkalinta plokštelėse,
daug neperskaitytų knygų,
aitrus uogienių kvapas –
čia yra mūsų namai, išties,
nėra kuo pasigirti svečiams
iš geresnio pasaulio (jei toks egzistuotų).
Mūsų namuose yra daug ironijos
ir entuziazmo atomų.
Kambariuose rūko atminties paminklai.
O netoliese, priemiestyje,
virš rožinio ugniakuro
šildosi šiurkščias rankas žudikai,
laukiantys progos.