Juozas Grikis. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 1
Vertė Edgaras Platelis ir Kornelijus Platelis
Juozas Grikis gimė 1951 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvių šeimoje. Jo tėvai emigravo į JAV po Antrojo pasaulinio karo. J. Grikis augo lietuviškai kalbančioje aplinkoje, aktyvioje lietuvių bendruomenėje Niu Britene, Konektikute. Pagal profesiją – vadybos konsultantas. Jo eilėraščių ir vertimų buvo publikuota „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachuose, leidinyje „Lituanus“ ir „Vilnius Review“. Į netrukus pasirodysiančią sapnų poezijos antologiją (Lamar University Press) bus įtrauktas jo eilėraštis apie Vilniaus įkūrimą „Lizdeikos sapnas“.
Rengiant publikaciją autoriui talkino Kornelijus ir Edgaras Plateliai.
Auka kraujo bankui
Kai buvau mažas, mama man paaiškino apie
vėliavos spalvas: geltona yra kviečių laukas mano
gimimo mėnesį; o žalia – tai miško medis vasarą;
ir raudona yra Lietuvos kraujas, išlietas, kad ji čia
būtų ir man viską papasakotų.
Žemė traukia mus; traukia kaip juodoji
skylė. Kaip ir įvykių horizontas, stepė tęsiasi iki
begalybės, kaip kūnas, tempiamas ant kankinimų stalo.
Arba kūnas suspaustas ir susitraukęs – kaip visi
geri ketinimai – neutroninės žvaigždės paviršiuje.
Žiema visada pasitraukia, galiausiai. Galiausiai
šarvuotį pakeičia traktorius. Ir traktorius atverčia
priemolį: atkasa šrapnelį, korpuso šarvų gabalus,
100 metų dantis po strateginio bado, kaulus su
šviežiais čiulpais kažkam apsiskaičiavus.
Žemė visada atgimsta ir visada per
irimą. Augalų puvimas; gyvūnų ir žmonių
puvimo atliekos; gyvūnų puvimas; žmonių
skilimas mirties duobėse ir nešiojamų
krematoriumų pelenuose.
Kaip šioje vietoje kažkas man gali šypsotis?
Pakelti ranką sveikindami? Nukreipti į gatvę ar pastatą?
Kaip gali dainuoti darniai, be ašarų? Ar visi jau tokie
geresni už mane?
Ten, kur dabar gyvenu, žmonės šūkauja
drąsindami iš šalies – kaip futbolo ar teniso
rungtynėse, bet rėkia tik ant tolimų kūno dalių.
Žmonės trokšta nekaltumo, bet ne daugiau.
Gal tai dėl kažko mūsų vandenyje, kad
liekame vujaristais? Kažkas inertiško yra
dirvožemyje, nebent sumaišai su krauju?
Ar čia veši Lotofagų ūkiai ir sodai?
Prie sirenių salos
Taip jos giedojo balsais maloniais. Man širdį užplūdo
Noras klausytis <…> (Odisėja, XII giesmė, vertė Antanas Dambrauskas)
Mano puikybė išsipūtė kaip burės
nuo dievų kvėpavimo, ir tariau:
nevalia to niekam išgirsti. Joks vyras
išgirdęs neliks gyvas. Pririškit prie stiebo
ir leiskit man virpėti kūnų giesmėj.
Ir beveik atlaikiau išbandymą
ekstaze, bet vienas balsas ištarė tai, ką
man reikėjo suprasti: išgirsk nebūtį
tarp širdies dūžių. Be manęs tu uždusi,
supamas oro. Ir aš – toks jau esu –
išsiplėšiau iš odinių pančių ir
mečiausi link jūros atnešamos dainos.
Žiemos bangos sausai šlavė
jūros dugną, tada kilo aukštai,
keteros buvo kaip sniegas. Ir
taip aukštai iškilus, mano plaučiai
nelaikė, pažvelgęs žemyn
mačiau, ką ir aklas būtų išvydęs.
O arčiau kranto vanduo
išsirietė, palinko tarsi į savo
atspindį, bloškė mane įdubon,
kur tu laukei, kad mane apglėbtum,
įsitrauktum, tarsi vandenys, kurių
dugno negalėjau pasiekti.
Ką krivis Jam pasakė
(Lizdeikos sapnas)
Aš Jam išaiškinau Jo sapną. Jis buvo patenkintas.
O ko kunigaikščiui nepatikti? Pilis ant kalno. Apačioje
miestas sidabruotas. Šilkinė upės juostelė. Gražiausias
miestas didžiausioje karalystėje, kad ir į kurią pusę
žiūrėtum.
Tačiau antrą vakarą regėjau Jo paties sapną. Aš stovėjau ten
pat, Šventaragio šventame miške. Aš mačiau, ką Jis matė.
Girdėjau, ką girdėjo. Jaučiau orą drebinantį
Geležinio Vilko staugimą.
Tą rytą aš dievams aukojau ožkelę ir prašiau aiškaus ir tikro
regėjimo. Griaustinio dievas, pats Perkūnas, išgirdo, ir vėl
galėjau matyti dienos atstumą.
Aš mačiau, sapnas gyvena kaip sėkla. Tvirtėja atminties
miško šakos. Jo lapai visada iš ašarų. Supratau, miško mirtis
ir gyvybė auga iš šaknų ilgesio.
Išaiškinau savo sapną. Suprato. Nieko neatsakė.
Tylėjo. Pasilenkė. Išsirinko ir iškėlė gražų ir sunkų
akmenį. Pradėjo lipti į kalną su kertiniu akmeniu
piliai.
Lietuviškai sukurta Juozo Grikio ir Edgaro Platelio
Filosofijos paguoda
Ekvinokcija temstant.
Po to – slysti atgal,
Žemyn į juodmedžio įsčias.
Demetros dukra,
Kaip verkiau su tavim,
Pėda už pėdos – pėdsakus
Paglemžia šešėlis
Ir aš
Į žemę grimztu,
Tavęs traukiamas,
Subadytas mėnulio spindulių –
Kiekvienas sidabruotas kvėpsnis
Mirtis.
Fragmentai
Sapfo imitacija
Sakei: „Jokios progos. Tiesiog užsuk.
Kelios draugės.“ Bet apie ją neprasitarei.
*
Ji dievas – tavo viešnia, ši mergina, kurios akys
tamsios tartum dirva pavasarį – kad ir kas ji būtų.
Šalia tavęs ji sėdi, tavo pašonėj, ir linksta
į tavo žodžius, ir juokias taip, kad žyra žiedai,
trankos krūtinėj širdis.
Jos lūpos
žiojas, man liežuvis kliūva – tylios ugnys
kiekvieną gyslą tvilko po oda.
Ausys pilnos kuždesio aido; naktį
jos matau akyse ir šaltas prakaitas
srūva – lyg žiemos lietus ant žolės.
Mėnuo lauką dažo švelniu blyškiu,
tokį vaizduojuos jos pilvą. Ar pakvietei mane,
nes esame draugės? Ar pakvietei mane,
nors esame draugės?
*
Bet viską galiu išdrįsti –
net vargšai trokšta jaustis turtingi.
*
Per daug laiko turiu mintims apie ją.
Kažkam sakau: ateik ir tvirtai prisiglausk.
Bet kuri mieloji: šis alkis ryja miestus,
gyvus ryja karalius; ką man jis padarys?
*
Klastingoji, nemirtingoji Afrodite,
kokia juokinga tau atrodau. Negi ką tik
sakiau kažkam? Nusišypsok dar, prašau.
Kaip galėjau leptelti bet kuri?
Vertė Edgaras Platelis ir Kornelijus Platelis