Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 1
1. Mahlerio simfonija
kiek trunka miegas
ramus lyg Mahlerio
simfonija
kai išsibarsčiusios natos
sujungiamos
į vieną audinį
ir aš gyvenu eilėraštyje
smuiko raktu
mane ten
užrakinus
neišleidžiant kuriam laikui
stebint
kiek trunka miegas
ir aš gyvenu uoliau
tyliau
negu natos
joms karts nuo karto
į mane kalbant
pačiais suprantamiausiais
verlibrais
gyvenu eilėraštyje
kurio sienos
tai Mahlerio simfonijos natos
visi klausosi
vėjo varstomų durų
pro jas taip ir neįžengiant
paskutiniam akordui
lyg šios sienos
būtų jį sugėrusios
ir pratęstų save
iki amžinybės
2. Vivaldi metų laikai
žiema išsigretina
iš laiko eilės
viską pridengia
baltas nerimas
jis akina mane iki begalybės
matematinio ženklo mokykloje
kartojimo kol užmirštamas
Vivaldi „Metų laikų“ skambesys
visos natos sudūžta
atsitrenkusios
į mirtinos tylos sienas
arba pagarbios tylos
minutes
tarsi kažko gedime
žvakės šį gedulą šildo
prieš pat įsisupant
į baltų snaigių apklotą
nepastebiu kaip baigias ruduo
bet skelbiu jam gedulą
šiomis pačiomis eilutėmis
nesvarbu kad niekas neskaitė jokio Austino
ir neįsteigia rudens gedulo
kaip visuotinės normos
man nomos* skamba kitaip
nei praeinantis metų laikas
žiemą pasigendant rudens
švenčiame tylą
*Nomos (graik. νόμος, lot. nómos) – įstatymai, reguliuojantys žmogaus elgesį.
3. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta
apie meilę neparašyta nieko
tik trikdančią paauglystę
kažkas pastūmėja
iš teksto į tekstą
ir intriga skamba įtikinamai
visai be žodžių
kitaip nei Shakespeare’o mokyme
apie vardus
kur svarbu – Montekiai ir Kapulečiai
bandau įsivaizduoti jų amžiaus požymius
jis tarsi ištęstas
savaip begalinis
viskas įnirtingai ūmu
tarsi jaunystėje
kur tėvų rožės
panašios į vaikų ginklus (uždraustus bučinius)
kartą Veronoje
tyliai paklausčiau
o kas jeigu
pavadintume šį miestą
kitaip
ar jis vis dar būtų
apie meilę
o gal liautųsi
buvęs
be manęs
kaip dar vienos
personažės
kartą Veronoje
apie meilę pradėčiau
iš naujo
pavadinčiau Džuljetą
kitaip
4. Šostakovičiaus antrasis valsas
meilę lyginti su valsu
būtų banalu
bet jeigu meilę pavadinsime Šostakovičiaus valso
skambesiu
negi ji skambės kitaip?
svarbiausia – net pačiam tau nežinant
ką šitaip mylima ir apie ką
nutylima
iki pat lemtingo
dviejų šokančiųjų
posūkio
gal net arčiau
nei valso viduryje
gal net nuošaliau
nei kam nors plojant
kai ausyse jau spengia tyla
bet vis dar sukamės dviese
tarytum negalėdami sustoti
parketo girgždesiui net keisčiausiai
pritariant į taktą
apie tave nutylima
net mano vaizduotėje
jai vos įspiginant
vieną kitą
vos atpažintino atvaizdo
potėpį
atrodai visai kitaip
nei Šostakovičius
atrodai valso ritmu
man dar tik laukiant
kol pirmąkart pasirodysi
5. Chopino noktiurnas Nr. 1
pasiklydę paukščiai pridengia
rudeninį
medžių nuogumą
tik pora vėjo įsikibusių lapų
sukasi noktiurno ritmu
paukščiai yra natos
lengvai įsisiūbuojančios
į nuolankų minorą
apsiginklavusios smuiko raktais
kurie atrakina
fortepijonų paslaptis
tokias kaip
kažkieno neatsargiai
paliktas kavos puodelis
trupiniai (bene duonos)
įsiterpę tarp baltų klavišų
tartum ne alkis
būtų atpažįstamas
šitaip iš tolo
slepiamas nuo paukščių
kad nebūtų išlestos
visos pamestos natos
pačiais savimi
jiems susitupdant naujai
ant savo samanaspalvės penklinės
įstrižai
lyg ruoštųsi
skrydžiui
į man nežinomą
antrąjį noktiurną
6. Dvořáko devintoji simfonija
neramu
lyg pakilusios bangos rietųs tarpusavyje
viena didesnė už kitą
neišmatuojamais skaičiais akibrokštais
kai sūrus vanduo
brūkšteli akį
ir viskas kas matoma
tirpsta
į mažas smėlio dulkes
įsitrinančias tarp delnų –
tai sugriuvusios pilys
iš naujojo pasaulio žemėlapio
jis toks trapus
kad mane gąsdina
kiekvienas mažiausias
vandens purslas
visai kaip nežinia
į kurią paneriu išneriu
besiblaškydama
sunkiais pelekais
jaučiu
kad tuojau ir mane
išmes į krantą
kažkur
puikaus naujo pasaulio
atodangoje
kur kiekvienas
blizgina žvynais savaip
stengiasi nenublankti
net blyškiausioje šviesoje
susitinka savo kitą „aš“
ir kartais jį išgelbsti
iš dulkių ne į dulkes
7. Mendelssohno dainos be žodžių
kažkur tyliai beldžiasi
tarsi įšaldytas
laikas
nepavyksta išeiti
ir man
tarsi dainose be žodžių
būtų šis tas
romantiško
balerinos dar liaunesnės nei
baleto scenoje
išdėlioju jų miniatiūras
lyg žaidžiantis vaikas
po vieną pajudinu
ir stebiu
kaip sukasi
atrodytų be sustojimo
kol nupučia vėjas
grakščiai sukasi
likusi tik viena
po šiais žodžiais
slepiu jos istoriją
tai mergaitė be degtukų
įžiebianti draugystę
tarp pasiklydusių lapių
ant kurių kailio jau sninga
ir manęs link artėja
Kalėdos
galbūt draugystė su paukščiais
senuose atvirukuose
juos kartais dovanoju žmonėms
kurie klausosi
8. Delibes karalius linksminasi
įsivaizduoju stalus
pilnus vaišių
aplink juos risnojančius žirgus
dar grakščiau
mažuosius ponius
su blizgančiomis
aukso karūnomis
berisnodami jie nusilenkia
karaliui
kaip ir tarnai
žaismingai besimėtydami
šventinėmis puokštėmis
sparčiai šuoliuodami scenoje
šokio judesiais
kai pėdos įsikimba
į išblizgintą parketą
ir ledo lauke tarsi nebuvę
viskas pakvimpa amžina vasara
baleto fonas mano vaizduotėje
susilieja
su blizgiais
į sceną įžengiančių dramblių
apklotais
kažkas per sunkaus
ir per lengvo
karalius linksminasi
į sceną įpučiu
tik liūdną juoką
9. Paganini šeštoji sonata
panašu
kad einant gatve
kažkas pametė raktą
nuo smuiko
nuo Paganini smuiko
kuris atrakina
šeštąją sonatą
apie pokylį
gal netgi karaliaus Saulės
rūmuose
kur patekėjus mėnuliui
viskas jau pridengta
gal ir iš gėdos
gal būsimos
apie damų nuraudusius skruostus
po kiekvieno pakštelėjimo
vis panašiau
į netyčia per gausiai
užteptus skaistalus
kažin kokį nuovargį
gal nuo gyvenimo
jį apipaišius
saulėmis ir mėnuliais
tarsi vaikų
žaidimo kambaryje
kai žaislai baigiasi
o šventė tęsiasi
kažkur tarp tuščių
vyno taurių
ant nosinaitės piešiu
grįžulo ratus
prie rūmų vartų atrieda
paauksuotos karietos
ir visi atsisveikina
skruostikauliu į skruostikaulį
10. Beethoveno septintoji simfonija
gimiau septintą dieną
galbūt buvo šilta ir beveik
saulėta
galbūt aplink mane buvo skubama
tarsi šokio judesiu
kad niekas nepavėluotų
prieš kurį laiką drumstus
vandenyną pilve
tarsi laukiamai
Knausgårdo romano herojei
kuri papasakotų
visą muzikos istoriją
visas istorijas
apie muziką
atsirastų vietos ir Beethovenui
kad ir kaip nemėgstu biografijų
gal kas papasakotų
apie audringą vaikystę
su draugais
pažymius mokykloje
man pasižymėjus
reikiamais solo registrais
taip ir nepradėjus
dainuoti chore
kad balsas nepradingtų
nepasislėptų už kitų
įdomu kaip šiandien
atsisakytų dainuoti
Beethovenas