literatūros žurnalas

Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 1

1. Mahlerio simfonija

kiek trunka miegas
ramus lyg Mahlerio
simfonija
kai išsibarsčiusios natos
sujungiamos
į vieną audinį

ir aš gyvenu eilėraštyje
smuiko raktu
mane ten
užrakinus

neišleidžiant kuriam laikui
stebint
kiek trunka miegas

ir aš gyvenu uoliau
tyliau
negu natos

joms karts nuo karto
į mane kalbant
pačiais suprantamiausiais
verlibrais

gyvenu eilėraštyje
kurio sienos
tai Mahlerio simfonijos natos

visi klausosi
vėjo varstomų durų
pro jas taip ir neįžengiant
paskutiniam akordui

lyg šios sienos
būtų jį sugėrusios
ir pratęstų save
iki amžinybės

 


2. Vivaldi metų laikai

žiema išsigretina
iš laiko eilės

viską pridengia
baltas nerimas

jis akina mane iki begalybės
matematinio ženklo mokykloje
kartojimo kol užmirštamas
Vivaldi „Metų laikų“ skambesys

visos natos sudūžta
atsitrenkusios
į mirtinos tylos sienas

arba pagarbios tylos
minutes

tarsi kažko gedime
žvakės šį gedulą šildo
prieš pat įsisupant
į baltų snaigių apklotą

nepastebiu kaip baigias ruduo
bet skelbiu jam gedulą

šiomis pačiomis eilutėmis
nesvarbu kad niekas neskaitė jokio Austino
ir neįsteigia rudens gedulo
kaip visuotinės normos

man nomos* skamba kitaip
nei praeinantis metų laikas

žiemą pasigendant rudens
švenčiame tylą


*Nomos (graik. νόμος, lot. nómos) – įstatymai, reguliuojantys žmogaus elgesį.

 


3. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta

apie meilę neparašyta nieko
tik trikdančią paauglystę
kažkas pastūmėja

iš teksto į tekstą

ir intriga skamba įtikinamai
visai be žodžių

kitaip nei Shakespeare’o mokyme
apie vardus
kur svarbu – Montekiai ir Kapulečiai

bandau įsivaizduoti jų amžiaus požymius
jis tarsi ištęstas
savaip begalinis

viskas įnirtingai ūmu
tarsi jaunystėje

kur tėvų rožės
panašios į vaikų ginklus (uždraustus bučinius)

kartą Veronoje
tyliai paklausčiau
o kas jeigu
pavadintume šį miestą
kitaip

ar jis vis dar būtų
apie meilę
o gal liautųsi
buvęs

be manęs
kaip dar vienos
personažės

kartą Veronoje
apie meilę pradėčiau
iš naujo

pavadinčiau Džuljetą
kitaip

 


4. Šostakovičiaus antrasis valsas

meilę lyginti su valsu
būtų banalu

bet jeigu meilę pavadinsime Šostakovičiaus valso
skambesiu
negi ji skambės kitaip?

svarbiausia – net pačiam tau nežinant
ką šitaip mylima ir apie ką
nutylima

iki pat lemtingo
dviejų šokančiųjų
posūkio

gal net arčiau
nei valso viduryje

gal net nuošaliau
nei kam nors plojant

kai ausyse jau spengia tyla
bet vis dar sukamės dviese

tarytum negalėdami sustoti
parketo girgždesiui net keisčiausiai
pritariant į taktą

apie tave nutylima
net mano vaizduotėje

jai vos įspiginant
vieną kitą
vos atpažintino atvaizdo
potėpį

atrodai visai kitaip
nei Šostakovičius

atrodai valso ritmu
man dar tik laukiant
kol pirmąkart pasirodysi

 


5. Chopino noktiurnas Nr. 1

pasiklydę paukščiai pridengia
rudeninį
medžių nuogumą

tik pora vėjo įsikibusių lapų
sukasi noktiurno ritmu

paukščiai yra natos
lengvai įsisiūbuojančios
į nuolankų minorą

apsiginklavusios smuiko raktais
kurie atrakina
fortepijonų paslaptis
tokias kaip

kažkieno neatsargiai
paliktas kavos puodelis
trupiniai (bene duonos)
įsiterpę tarp baltų klavišų

tartum ne alkis
būtų atpažįstamas
šitaip iš tolo

slepiamas nuo paukščių
kad nebūtų išlestos
visos pamestos natos

pačiais savimi
jiems susitupdant naujai
ant savo samanaspalvės penklinės

įstrižai
lyg ruoštųsi
skrydžiui

į man nežinomą
antrąjį noktiurną

 


6. Dvořáko devintoji simfonija

neramu
lyg pakilusios bangos rietųs tarpusavyje

viena didesnė už kitą
neišmatuojamais skaičiais akibrokštais
kai sūrus vanduo
brūkšteli akį
ir viskas kas matoma
tirpsta

į mažas smėlio dulkes
įsitrinančias tarp delnų –
tai sugriuvusios pilys
iš naujojo pasaulio žemėlapio

jis toks trapus
kad mane gąsdina
kiekvienas mažiausias
vandens purslas

visai kaip nežinia
į kurią paneriu išneriu
besiblaškydama
sunkiais pelekais

jaučiu
kad tuojau ir mane
išmes į krantą

kažkur
puikaus naujo pasaulio
atodangoje

kur kiekvienas
blizgina žvynais savaip

stengiasi nenublankti
net blyškiausioje šviesoje

susitinka savo kitą „aš“
ir kartais jį išgelbsti

iš dulkių ne į dulkes

 


7. Mendelssohno dainos be žodžių

kažkur tyliai beldžiasi
tarsi įšaldytas
laikas

nepavyksta išeiti
ir man

tarsi dainose be žodžių
būtų šis tas
romantiško

balerinos dar liaunesnės nei
baleto scenoje

išdėlioju jų miniatiūras
lyg žaidžiantis vaikas

po vieną pajudinu
ir stebiu
kaip sukasi

atrodytų be sustojimo
kol nupučia vėjas

grakščiai sukasi
likusi tik viena

po šiais žodžiais
slepiu jos istoriją

tai mergaitė be degtukų
įžiebianti draugystę
tarp pasiklydusių lapių

ant kurių kailio jau sninga
ir manęs link artėja
Kalėdos

galbūt draugystė su paukščiais
senuose atvirukuose

juos kartais dovanoju žmonėms
kurie klausosi

 


8. Delibes karalius linksminasi

įsivaizduoju stalus
pilnus vaišių

aplink juos risnojančius žirgus
dar grakščiau
mažuosius ponius

su blizgančiomis
aukso karūnomis

berisnodami jie nusilenkia
karaliui

kaip ir tarnai
žaismingai besimėtydami
šventinėmis puokštėmis

sparčiai šuoliuodami scenoje
šokio judesiais

kai pėdos įsikimba
į išblizgintą parketą

ir ledo lauke tarsi nebuvę
viskas pakvimpa amžina vasara

baleto fonas mano vaizduotėje
susilieja
su blizgiais
į sceną įžengiančių dramblių
apklotais

kažkas per sunkaus
ir per lengvo

karalius linksminasi
į sceną įpučiu
tik liūdną juoką

 


9. Paganini šeštoji sonata

panašu
kad einant gatve
kažkas pametė raktą
nuo smuiko

nuo Paganini smuiko
kuris atrakina
šeštąją sonatą

apie pokylį
gal netgi karaliaus Saulės
rūmuose

kur patekėjus mėnuliui
viskas jau pridengta

gal ir iš gėdos
gal būsimos
apie damų nuraudusius skruostus

po kiekvieno pakštelėjimo
vis panašiau
į netyčia per gausiai
užteptus skaistalus

kažin kokį nuovargį
gal nuo gyvenimo
jį apipaišius
saulėmis ir mėnuliais

tarsi vaikų
žaidimo kambaryje
kai žaislai baigiasi
o šventė tęsiasi

kažkur tarp tuščių
vyno taurių
ant nosinaitės piešiu
grįžulo ratus

prie rūmų vartų atrieda
paauksuotos karietos
ir visi atsisveikina
skruostikauliu į skruostikaulį

 


10. Beethoveno septintoji simfonija

gimiau septintą dieną
galbūt buvo šilta ir beveik
saulėta

galbūt aplink mane buvo skubama
tarsi šokio judesiu
kad niekas nepavėluotų

prieš kurį laiką drumstus
vandenyną pilve
tarsi laukiamai
Knausgårdo romano herojei

kuri papasakotų
visą muzikos istoriją

visas istorijas
apie muziką

atsirastų vietos ir Beethovenui
kad ir kaip nemėgstu biografijų

gal kas papasakotų
apie audringą vaikystę
su draugais
pažymius mokykloje

man pasižymėjus
reikiamais solo registrais
taip ir nepradėjus
dainuoti chore

kad balsas nepradingtų
nepasislėptų už kitų

įdomu kaip šiandien
atsisakytų dainuoti
Beethovenas

Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / karūnavimo dieną
niekas nepasigenda karūnos
tik kai vėjas suneša lietų

Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / atsibusti ryte reiškia
skaityti naujienas
kurios per naktį paseno ir susijaukė
ne mažiau nei nusiaubtos planetos reljefas
įsmeigęs į save tavo akis
tau perdūrus žuvies akį
pasenusiu dantų šepetėliu

Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Agnė Alijauskaitė gimė 1992 m. Kaune, baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 2016 m. Vilniaus universitete apsigynė komunikacijos mokslų bakalauro diplomą…