Aleksander Fiut. Sužeistos kartos poetai – Zbigniewas Herbertas ir Paulis Celanas

2024 m. Nr. 12

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

Išties sunku įsivaizduoti skirtingesnius poetus – kilme, vaizduotės ypatumais, jautrumo tipais, poetinės kalbos koncepcijomis. Bet būtent Paulį Celaną – kitus plunksnos meistrus itin retai ypatingai garbinęs! – Zbigniewas Herbertas pavadino „vienu didžiausių dvidešimtojo amžiaus poetų“. Šitaip jį įvertino savo interviu, kurį 1997 metų gruodžio 26 dieną transliavo Lenkijos radijo antroji programa. Tame pačiame interviu papasakojo apie susitikimą su Černivcų poetu septintajame dešimtmetyje ir apie jųdviejų pasivaikščiojimą naktinėmis Frankfurto gatvėmis, kartu tylint, bet jaučiant stiprų tarpusavio ryšį. Taip pat apibūdino ir savo susižavėjimo priežastis1.

Būtent šis išgirstas pokalbis mane suintrigavo tiek, kad drįstu pasidalinti keliomis pastabomis, jas dera traktuoti kaip prolegomenus studijai, kurią turėtų parašyti kas nors už mane kompetentingesnis, visų pirma, pažįstantis Celano poeziją originalo kalba, taip, kaip ją skaitė „Šviesos stygos“ autorius [Z. Herbertas]. Bet minėtas interviu man atrodo svarbus ir todėl, kad jame yra keli esminiai takai, vedantys į Celano poezijos gilumą, taip pat ir dėl tos priežasties, kad skatina iškelti klausimų ir pačiai Herberto poezijai. Šias pastabas surišu į nedidelį įvairių temų pėdą, viliuosi, kad jos viena kitą papildys ir sugretintos sušvytės naujomis prasmėmis.

Miestas žaizda

Herbertas atkreipia dėmesį į tai, kokią reikšmę jo paties ir Celano kūrybinėje biografijoje vaidina faktas, kad jiedu augo įvairiataučiuose, daugiakultūriuose, tarpusavyje persipynusių tradicijų, religijų ir kalbų miestuose. Jis lygina Černivcus, kur gyveno žydai sefardai, armėnai, lenkai, rumunai ir huculai, su savo jaunystės Lvivu. Vadina Bukovinos sostinę „paskutiniąja Europos Aleksandrija“, iš kurios kilę daug įžymių kūrėjų. Taip pat su nemažu pasididžiavimu pabrėžia, kad ir jo šeimoje, šalia lenkų, buvo nemažai anglų, austrų ir vokiečių kraujo, o jo senelė buvo kilusi iš Armėnijos.

Tačiau Černivcų daugiakultūriškumas neprasisunkia tiesiogiai į Celano eilėraščius. Rašyti vokiškai, jie visų pirma kalba apie žydų likimus. Žaliuojanti Ukraina yra tiktai prisiminimų apie nužudytą motiną (eilėraštis „Drebule, tavo lapai…“²) fonas. Kitur šmėkštelėja Paryžiaus, kuriame poetas gyveno, Kelno, Ciuricho, Tiubingeno ir Jeruzalės, kur jis lankėsi, vaizdai. Analogiškai ir Herberto kūryboje. Vaikystės miesto kultūrinė mozaika jo poezijoje išryškėjo labai vėlai, ir tik labai siauro, riboto šeimos rato lygyje. Panašiai kaip Černivcai Celanui, Lvivas Herbertui liko tokia skaudi žaizda, kad dešimtis metų jo eilėraščiuose arba dalyvavo mažai, arba buvo aprašomas šifru, prieinamu tik nedaugeliui žinančių paslaptį. Negana to, moraliniai įsipareigojimai žuvusiems bendraamžiams stūmė šalin iškylas į asmeninę praeitį, kurios galėjo būti pripažintos nesavalaikiu pasidavimu sentimentams, o auklėjimo įskiepyta tradicinio lenkiškumo dvasia, Lvivo ereliukų legendos aura darė sunkiai įmanomomis mintis, kad ukrainiečių pretenzijos į miestą, kuris nuo amžių buvo laikomas lenkišku, galėjo būti teisingos.

Sužeista karta

Jie buvo tos pačios kartos atstovai (Celanas buvo vos ketveriais metais vyresnis už Herbertą), o jų poezija gimė iš traumos, sukeltos paskutinio [Antrojo pasaulinio] karo. Celanui, vokiečių žydui, skaudžiausiu išgyvenimu buvo jo tautos išnaikinimas, Herbertui – kartos, kuriai jis priklausė, tragizmas. Abu juos ištiko milijonų žmonių, išvytų iš mažosios tėvynės, gimtojo miesto, nuo vaikystės pažįstamo kraštovaizdžio, likimas. Jie tapo – giliausia prasme – benamiais, ir buvo priversti tarsi iš naujo gimti. Herbertas, be abejo, pasirašytų po Celano išpažinimu: „Pasiekiama, artima ir neprarasta iš visų tų praradimų liko tiktai viena: kalba.“ Taigi poezija – „tai galynėjimasis to, kurį slegia žvaigždės, žmonių darbo vaisiai, kas išstumtas iš pastogės – taip pat ir ta, iki tol net nenumanyta prasme, o dėl to, pačiu neįprasčiausiu būdu likęs laisvėje, jis savo egzistavimu įžengė į kalbą, sužeistas tikrovės ir tikrovės ieškantis“³.

Benamystė

Paulis Celanas, primena Herbertas, „neturėjo šalies. Prancūzija nebuvo jo mylimas kraštas. Vokietija buvo šalis, į kurią jis reagavo alergiškai, <…> Austrijos nekentė dar labiau negu Vokietijos“⁴. Gyveno iki savižudybės taip, lyg jo likimas „priklausytų partitūrai, kurios jis neparašė, bet grojo“. Jo pasikėsinimas į savo gyvybę, Herberto nuomone, buvo ne „romantiškas gestas“, bet „pojūtis, kad tai išsipildė“⁵. Jo gyvenimo pozicija liko herojiška iki pat galo.

„Pono Cogito“ autoriaus [Z. Herberto] poezijos tyrinėjimai, ypač po jau klasika tapusios Stanisławo Barańczako knygos, ne kartą grįždavo prie paveldo praradimo problemos. Bet ar Herberto liudyta tragiškų savo kartos likimų atmintis ir prisirišimas bei lojalumas Lenkijai neužstojo jo asmeninės dramos? Tik kūrinyje „Rovigo“ jis išpažino, kad mylėjo Ferarą, nes ji priminė jam „apiplėštą tėvų miestą“. Pridurdamas:

<…> Gyvenau ištemptas
tarp praeities ir dabarties akimirkos
vietos ir laiko daug kartų nukryžiuotas

O vis dėlto laimingas nė kiek neabejodamas
kad auka nebus veltui

Savo ruožtu po tais žodžiais galėtų pasirašyti ir Celanas. Išskyrus eilėraščio konkliuziją – už savo benamystę ir visišką atskirtį jis juk sumokėjo aukščiausią kainą.

Sava kalba – kalba svetima

Ypač esminis atrodo kalbinis jautrumas, išlavintas kontaktų su kitomis kalbomis. Tas bruožas suartina Herbertą ne tik su Celanu, bet ir su Miłoszu, kuris savo lenkų kalboje irgi aukštino jos paribių savitumą, jos priešinimąsi rusų kalbos spaudimui. Kaip sako Herbertas, „daugiakalbystė įpratina žmogų prie to, kad kalba yra žaidimas“, kad gimtoji kalba kitų fone suvokiama kaip viena iš galimybių, o ne būtinybė. Interviu jis kalba apie jidiš kalbos mokėjimą, taip pat apie ypatingą klausos išlavinimą kitos kalbos garsams. Prisimena savo naktinius pasivaikščiojimus po Londoną su Canetti’iu, kuris prabilo į jį sefardų kalba. „Tai buvo stebuklas. <…> Visiškas nušvitimas, kalbinis nušvitimas kalbos garsais. Iš to gimsta kalba“⁶.

Analizuojant Herberto poeziją, į šį aspektą iki šiol nebuvo atsižvelgiama. Gal jo lenkų kalbos taupumą, rūstumą, lakoniškumą kartu su jautrumu eufoninei darnai bei ritmui, kartais moduliuojamam pagal antikinį metrą, dera pripažinti priešinimosi rusų ar ukrainiečių kalbų melodingumui forma? Taip pat paslėptų lenkų poezijos kalbos galimybių ieškojimais? Tai ypač liečia avangardinės tradicijos leidimą per skirtingo kalbinio jautrumo filtrą. Apie tai įtikina kad ir Herberto sugretinimas su Józefu Czechowicziumi, kurį juk „Šviesos stygos“ autorius labai vertino ir kuriam buvo už nemažai ką dėkingas. Visų pirma čia pribloškia Czechowicziaus dainingumo baiminimasis. Herberto kūryboje šitai stipriai išreikšta, bent jau polinkiu vartoti šiurkščius, aštrius, kasdienei kalbai artimos melodikos žodžius ir sakinius.

Žinoma, Celanas buvo nepalyginamai sunkesnėje ir kartu dviprasmiškoje padėtyje. Herbertas vartojo gimtąją kalbą, kartu totalitarizmo aukų, su kuriomis, jas užjausdamas, tapatinosi, kalbą. O Celanui teko kalbėti savo tautos ir savo šeimos budelių kalba. Tai buvo bene skaudžiausias paradoksas ir tragiškas jo kūrybinės biografijos bruožas. O juk jis gilinosi tik į vokiečių kalboje slypinčias galimybes, vartojo ją rašydamas eilėraščius, nors mokėjo jidiš, rumunų, prancūzų, anglų kalbas ir buvo vertinamas kaip daugelio vertimų, ypač prancūzų poezijos, autorius.

Poezijos tamsa

„Čia turime reikalą su poezija, kurią neteisingai pavadino tamsia“; „Tie visi eilėraščiai yra suprantami. Arba galimi suprasti, taip pasakytų filosofas, tai reiškia: tinkami suprasti“⁷. Herbertas vadina savo poetinį metodą „klasikinių kubelių“ dėliojimu, o Celanas, anot jo, stato eilėraščius pagal kitus gravitacijos dėsnius. Ir toliau aiškina: „Mano gravitacijos dėsniai yra niutoniški. Jo gravitacijos dėsniai yra traukos laukai.“ Tokių filosofų, kaip Gadameris ar Adorno’as, domėjimasis Celanu kyla iš to, kad, Herberto nuomone, tai yra poetas, kuris „sukūrė naują poetinio subjekto išraišką. Jo kūryboje „aš“ atsiranda labai retai“⁸. Taip pat randasi „nauja tikrovė: tai yra ta tikrovė nėra vaiduokliška, nėra idėjos atspindys; tai nėra daiktai, kurie yra netikri, tariami, tik jie yra ne tokie sunkūs, mažiau aplipę kažkuo žemišku“. Skirtingai negu filosofai, Celanas nei keičia savo santykį su tikrove, nei prilenkia tikrovę prie savęs. Lyrinis subjektas ir aprašomas daiktas yra „pakeisti“ perstūmus „gravitacijos lauką“. Priešingai negu eksperimentatoriai, tokie kaip Mallarmé (kurį Herbertas įvardija kaip savo „priešą numeris vienas“) ar Przybośis, taigi tie, kurie siekia esencijos, poezijos „išvalymo“, Celanas „gyvena tikrovėje“, bet ne „fantazijų“, o tokioje, „kuri turi sąsajų su realybe“. Ir paskutinė citata: „Paulio Celano tekstuose viskas vyksta plyšiuose. Jis vadina tai Gitter, tai grotos, <…> ortakiai, ertmės“⁹.

Išvados iš lektūros

Herbertas akivaizdžiai nesivelia į ginčus apie tai, kaip reikia suvokti Celano poeziją: ar pagal filosofinį modelį, kuris semiasi inspiracijų iš Heideggerio filosofijos, kaip Lacoue-Labarthe’as, ar pagal dekonstrukcinį modelį kaip Derrida, ar hermeneutinį kaip Gadameris¹⁰. Kartais, kai kalba apie semantinius poslinkius, atrodo esąs artimesnis struktūralistinei tradicijai, kitą kartą, kai kalba apie silpną subjektą, yra arčiau hermeneutikos, o kai skatina skverbtis į teksto plyšius, tarsi perima dekonstrukcionizmo terminologiją. Bet vis dėlto jį labiau domina praktinis, „gamybinis“ Celano eilėraščių aspektas nei interpretacijos teorija.

Taigi kyla esminis klausimas, ar iš tų eilėraščių skaitymo Herbertas padarė kokių išvadų savo kūrybos praktikai. Šiame kontekste ypač svarbus atrodo interviu tekstą ir jo mokslingas išnašas rengusios Joannos Roszak komentaras. Leidžiu sau pateikti jį čia in extenso.

Verta pabrėžti, kad „Kalbos grotų“ autorius tarsi nušviečia poetiniais spinduliais paskutinį Zbigniewo Herberto eilėraščių tomą „Audros epilogas“, išleistą nedaug likus iki jo mirties, prisodrintą kančios. Lenkų poetas rašo jame apie gerklėje stringančius žodžius, staigų, kalkinį baltumą, apie tuštumos ir nebūties grūdą, apie archipelagus ir žvaigždynus. Siunčia aiškius skausmo signalus. Jau anksčiau jo knygose buvo galima aptikti tokių Celanui charakteringų metaforų, sudarytų oksimorono pagrindu, kaip „juoda saulė“ ar „tamsi žvaigždė“, „Rovigo“ autoriaus poezijai nesvetimų akies ir akmens reikšmių laukų persidengimų. Kinta mirštančio poeto braižas, keičiasi ir jo kalbos būdas. „Brevijoriuje“ jis prašo gebėjimo kurti ilgus sakinius, tiesti gijas nuo įkvėpimo iki iškvėpimo: „kaip / branduolys pritraukia elektronus nematomų gravitacijos dėsnių jėga / ilgų sakinių tada meldžiu <…> tokių erdvių / kad kiekviename jų tilptų / veidrodinis katedros atspindys.“ Ilgi sakiniai dažniau yra buitinės kalbos sakiniai negu pokalbiai eilėraštyje. Susidaro įspūdis, kad „Brevijoriuje“ skamba aidai Celano kūrinio, gimusio Paryžiuje, praėjus keturioms dienoms po pokalbio su Nelly Sachs, vykusio viešbučio „Zum Storchen“ verandoje Ciuricho ežero pakrantėje, netoli romaninės katedros¹¹.

Šių pastebėjimų taiklumą, atrodo, patvirtina citatos iš „Brevijoriaus“ sąskambis su pacituotu radijo interviu pasisakymu. Bet ar čia jau neryškėja esminis abiejų poetų skirtumas? Minėdamas „gravitacijos dėsnius“, eilėraščio subjektas meldžia „sakinių ilgų, išsišakojusių kaip ąžuolas, talpių“, „taip pat, kad pagrindinis sakinys tvirtai valdytų šalutinius, kontroliuotų painų jų vyksmą“¹². Tokių sakinių Celano eilėraščiuose rasti sunku. Kas dar svarbiau, autoriaus malda tarsi lieka išklausyta dar jos metu, nes pats eilėraštis yra to idealaus, prašomo pavyzdžio įgyvendinimas. Be abejo, „Audros epiloge“ galima rasti eilėraščių, skambančių kaip žavėjimosi Celanu aidai. Prie jų priskirčiau tokius kūrinius kaip „Du pranašai“, „Balso bandymas“, „Lyrikos sfera“, „Laikas“, o ypač „Audinys“. Jų išskirtinis bruožas yra drausmingo intelektualinio diskurso atsisakymas dėl semantinių įtampų, nukreipiančių į teksto vidų ir išorę, aiškiai išreikšto pasisakymo subjekto ištrynimas. Pagal Celano taisyklę, kuri, taikliu Felikso Przybylako apibūdinimu, yra kaip „atskirų žodžių daugiapoziciškumas kūrinio visumos rėmuose <…>, darbo su žodžiais, vienu metu įkinkytais į reikšmių laukus, pagrindinių teiginių kolonijas, esminių žodžių ruožus, taisyklė“¹³.

Nutylėjimas

Į celaniškųjų inspiracijų ratą hipotetiškai galima įtraukti ir Herberto eilėraštį „Czesławui Miłoszui“ iš poezijos rinkinio „Rovigo“, kūrinį, kurį galima suvokti kaip savotišką Celano eilėraščio „Totnaubergas“ repliką¹⁴. Jau iš pirmo žvilgsnio tie du eilėraščiai panašūs savo pabrėžtinai juodraštiniu, eskiziniu pobūdžiu, neryškiu subjekto ir objekto pasisakymų santykiu, o visų svarbiausia – užšifruota išraiška. Susidaro įspūdis, kad jie išreiškia – žavėjimąsi? nusivylimą? – gimusį tiesioginio susitikimo su kažkuo, kas buvo laikomas mokytoju, metu.

Totnaubergas

Arnika, akišveitė,
gurkšnis iš šulinio su
žvaigždėkauliu viršuj,
toj
trobelėj,

kur į knygą
– kieno vardai patekę
į ją iki manęs, –
kur į knygą
įrašyta eilutė apie
viltį, šiandien,
mąstytojo
ateinančiam
žodžiui
į širdį,

miško velėna, nesulyginta,
gegužraibė ir gegužraibė, pavieniui,

rupumas vėliau, važiuojant,
aiškiai,
tas, kuris mus veža, žmogus,
kuris pasiklauso,

pusiau
praminti takai iš
rąstų per aukštapelkę,

drėgmė
kiek daug¹⁵

Czesławui Miłoszui

1

Virš San Francisko įlankos – žvaigždžių šviesa
rytą rūkas pasaulį skiria į dvi dalis
ir nežinia kuri geresnė ir svarbesnė o kuri prastesnė
net pašnibždom pagalvot nevalia kad abi vienodos

2

Angelai leidžias iš dangaus
Aleliuja
kai jis rašo
pasvirusias
praskiesto mėlio
raides¹⁶

Celano eilėraštis, aprašantis jo vizitą pas Martiną Heideggerį Švarcvaldo kalnuose 1967 metų vasarą, sulaukė nemažai prieštaringų komentarų. Gadameris ironiškai rašo, kad spėliones apie šio vizito nesėkmę dera palikti „biografų – kartu su autobiografu – pačiu poetu – išminčiai“¹⁷. Nes kūrinys gana tikroviškai atkuria kraštovaizdį, kurį sudarė šlapios pievos ir durpynai, troba ir prieš ją esantis šulinys su išraižytu žvaigždės ornamentu. Taip pat kalbama apie svečių įsirašymo į šeimininko knygą paprotį. Įsirašydamas Celanas „uždavė sau klausimą, ar mąstytojas, toks kaip šis“, „turi žodį, kuris tvinsta širdyje“¹⁸. Ką tai iš esmės reiškia? Artėdamas prie atsakymo į šį klausimą, Gadameris įrodinėja, kad bent kai kurie žodžiai peržengė gryną aprašymą ir turi paslėptą simbolinę prasmę: arnika yra vaistinis augalas (pažodžiui teikianti gėrį), eilutė „gegužraibė ir gegužraibė, pavieniui“ (originale „Orchis und Orchis, einzeln“) nėra augalų pristatymas, kalbama „apie vienatvę, atskirumą abiejų vaikštinėjančių, kurie štai ėjo kartu, bet liko atskirai kaip gėlės, pro kurias jie ėjo“¹⁹. Taigi viso eilėraščio atpasakojimas atrodo taip: „Pirma strofa susijusi su stiprinančiu kuklios sodybos kraštovaizdžiu, antroji, perkelianti į trobelės vidų, rodo šeimininko reikšmę ir slaptą svečio lūkestį; trečias posmas yra pasivaikščiojimas, buvimas atskirai vienas šalia kito, ir paskui grįžimas, kurio metu aptariami įspūdžiai. Tai, kas eina toliau, jau nėra „veiksmas“, tai lyg susumavimas to, kas įvyko grįžtančių žmonių pokalbyje: koks drąsus bandymas vaikščioti neperžengiama teritorija.“ Kokia viso to bendra prasmė? Gadameris teigia, kad tai Heideggerio „rizikingų minčių kelio paveikslas“, taip pat „situacija, kokioje mes visi, kaip žmonės, mažiau ar daugiau sąmoningai esame“²⁰.

Bet kaip skiriasi Lacoue-Labarthe’o komentaras! Visų pirma, anot tyrinėtojo, visa Celano poezija yra dialogas su Heideggerio filosofija, o ypač su jo Hölderlino interpretacijomis. Iš to randasi užslėptos aliuzijos į romantinio poeto formules, taip pat į Heideggerio vedančius į niekur „Miško kelius“. Tačiau svarbiau yra kas kita: eilėraštis pirmiausia išreiškia kalbos santykį su būtimi, nes „stingantis žodis“ reiškia „žodžių stygių išreikšti tai, kas yra, nes tai nėra prigimtinė kalba, ne visai gimtoji kalba“²¹. O konkrečiau: tai yra negalėjimas išreikšti, ypač budelių kalba, Holokausto patyrimą. Dėl tos priežasties „Totnaubergas“ yra „apie kalbą, pasirinktą raiškai to, kuris išreiškė Aušvicą“. Todėl taip pat atspindi didelį nusivylimą. Kaip rašo Lacoue-Labarthe’as, „Celanas – poetas, ir dar žydų – atvyko pas Heideggerį – mąstytoją, vokiečių mąstytoją – su vienu vieninteliu, bet labai konkrečiu prašymu“. Kokiu? Kad tas filosofas, poezijos žinovas, kuris susikompromitavo bendradarbiaudamas su nacizmu, tiesa, su juo ginčijosi, bet „visiškai nutylėjo Aušvico temą, – taigi kad tas mąstytojas ryžtųsi tarti vieną žodį kančios tema“²². Tą žodį, dėl kurio tampa galima „egzistencija, poezija, kalbėjimas. Kalba. Tai yra santykis su kitu žmogumi“. Koks žodis turimas omenyje? Galima tiktai spėlioti. Anot prancūzų mokslininko, tai žodis, „kurio visi Vakarai savo atpirkimo patose niekada nemokėjo ištarti ir kurį mums belieka išmokti, jeigu patys nenorime nuskęsti: tas žodis yra a t s i p r a š a u“²³.

Herberto eilėraštyje nėra tokių aiškių sąsajų su vieta. Ji yra tik pažymėta keliomis – tiesa, esminėmis, – detalėmis. „Vaizdas į San Francisko įlanką brėžtas lyg pro Miłoszo namo Grizzly Peak gatvėje langą, o, kaip žinoma, Herbertas tame name ne tik lankėsi, bet septintajame dešimtmetyje ir trumpai gyveno. Taip pat įmanoma nustatyti metų laiką, ir net mėnesį: tai yra liepa, kai rūkas virš įlankos užkloja San Franciską ir slenka ant Berklio. Tai klimato savybei Miłoszas eilėraštyje „Užburtas kalnas“ suteikė simbolinę prasmę. Europiečiui aiški metų laikų sekos sumaištis – „Karštas spalis, šalta liepa, vasarį žydi medžiai“ – skatina poetą medituoti apie įvairius laiko, kurį galima matuoti ir trapia vieno gyvenimo trukme, gamtos kalendoriumi bei sunkiai įsivaizduojama ir apibūdinama amžinybe, ritmus ir matmenis.

Sunku pasakyti, ar Herberto eilėraštis siejasi su „Užburtu kalnu“. O jeigu taip, jų sąsajos yra nepaprastai gerai užslėptos. Pirmoje strofoje poetas tarsi netiesiogiai nurodo į neognostikinius Miłoszo vaizduotės polinkius, bet kartu akivaizdžiai kvestionuoja pasaulio padalijimą į „geresnę svarbesnę“ ir „prastesnę“ dalis. Negana to, sako, kad „net pašnibždom pagalvot nevalia kad abi vienodos“. Kyla keli klausimai be atsakymų: kas tai, kad taip galima pagalvot, draudžia – ir dar taip griežtai? Ar padalijimo neigimas yra holistinės pasaulio koncepcijos priešpriešinimas dualistinei koncepcijai? Kam tarnauja beasmenė pasisakymo forma? Objektyvios, nepažeidžiamos ir nekvestionuojamos nuomonės formos pabrėžimui? Ar, priešingai, yra išsilaisvinimo iš autoriteto būdas, pašaipios distancijos nuo kažko, kas skelbia tokius įsitikinimus, išraiška? Tegalima kelti abejotinas hipotezes, rizikuojant prisišaukti klaidingą interpretaciją, kurios auka neretai tampa Celano eilėraštis Lacoue-Labarthe’o perskaityme.

Panašiai ir antroje strofoje: vaizdai, kuriantys išskirtinį, beveik sakralinį eilėraščių atsiradimo akimirkos matmenį (angelai leidžiasi iš dangaus ir gieda Aleliuja kaip Dievo gimimo momentu!), staiga silpsta ir desakralizuojasi. Pakilumo efektą tuoj pat panaikina detalė, kad poeto žodžiai, rašomi mėliu, yra rašomi „praskiestu“ mėliu. Panašiai kaip ankstesnėje strofoje, priešpriešų aštrumas užleidžia vietą išplaukusiems kontūrams, atsiranda žemyn krypstantis judėjimas (iš dangaus į žemę) vietoje kylančio judėjimo (į žvaigždes), opozicijos raiškumas užleidžia lauką neaiškiai, drumstai, menkai atpažįstamai sferai. Tad šis eilėraštis yra garbinimas ar pašaipa? Ypač, kad jis buvo publikuotas šalia eilėraščio „Chodasiewiczius“, kurio kandžiai pašaipi intencija nepalieka abejonių. Atsakymo raktu tampa pavadinimas. „Czesławui Miłoszui“ skamba kaip tiesioginis, intymus kreipinys, beveik pradžia poetinio laiško, kurių Herbertas parašė kelis. Bet eilėraščio tekste neatsiranda lauktas adresatui skirtas Tu! Vietoje privataus dialogo su mokytoju apie esminius reikalus, liečiančius abiejų poetų filosofinių pasaulėžiūrų skirtumų pagrindus, pateikiamas nerūpestingas susitikimo vietos aprašymas ir lengvai pažymėtas šeimininko užsiėmimo eskizas. Kitaip tariant, Herberto eilėraštis, panašiai kaip Celano eilėraštis, grindžiamas Dideliu Nutylėjimu. Gal žodis, kuris čia neatsirado, o kuris po „Chodasiewicziaus“ turėjo atsirasti, irgi yra žodis „atsiprašau“?

Ant tylėjimo ribos

Visi tie momentai, be abejo, svarbūs ir verti detalesnio nagrinėjimo, negali užgožti esminių abiejų poetų skirtumų.

Celanas žiūri į kalbą dvigubai įtariai. Nes tai yra budelių kalba, bet taip pat kultūros, kurioje jis užaugo ir kuri jam yra šaltinio svarbos, kalba. Kartu tai yra kalba, kurią poezija po Mallarmé, pernelyg distiliuodama, privedė iki abstrakcijos, visiškai atplėšusi nuo tikrovės. Herberto poezija tokių įtarimų nemaitina. Jo gimtoji kalba neperėjo, kaip Celano vokiečių, per „baisingus nutylėjimus, per tūkstančius kalbos mirtį nešančių tamsų“. Net kai cituojamame interviu jis sako, kad šiuolaikinė gimtosios kalbos būklė verčia jį „kurti lenkų kalbą“ iš naujo, tarsi nuo nulinės padėties, sielojosi vien dėl to, kad lenkų literatūros tradicijoje stinga poetinės kalbos esmės tyrimo, proceso, per amžius kuriančio filosofų dialogą su poetais – panašaus į Heideggerio dialogą su Hörderlinu ir Celano su Heideggeriu. Be to, išsakė būtinybę rasti tokį poetinį diskursą, kuris pajėgtų spręsti subtiliausias ir sudėtingiausias filosofines problemas.

Priešingai negu Celanas, Herbertas nesibrauna prie tikrovės per eilėraščius, kurie, būdami per plauką nuo tylėjimo ir murmėjimo, trokšta pademonstruoti pačią žmogaus egzistencijos ar žmogiškos esmės jų šakniniu pavidalu neišreiškiamumo problemą (čia esama aiškaus Celano panašumo su Leśmianu, Różewicziumi ar Białoszewskiu). Nors abu poetus sieja santūrumas ant tylėjimo ribos bei eilėraščių kaip slepiamo skausmo šifro traktavimas, Herberto eilėraščiuose nėra tokių aiškių, kaip Celano tekstuose, būties prošvaisčių – žaibiškų žvilgtelėjimų į būties siaubingumą. Būties, pažymėtos nebūtimi ir absurdo pojūčiu, taip pat nesiduodančiu suprasti ir būti paaiškintu blogiu, kurį vienas žmogus daro kitam. Todėl „Pono Cogito“ autoriui artimesni stoikai ir Elzenbergas negu Heideggeris.

Retorinių lotyniškų pavyzdžių pagrindu išlavintas Herbertas niekada neneigė komunikacinių kalbos galimybių. Todėl kitokią nei Celanas reikšmę teikė tylėjimui: tai ne po Holokausto išlikusio bejėgio žodžio „nutilimas“, bet veikiau kalbos netekimas svetimos kančios akivaizdoje, arba išdidus nutilimas prieš budelius. Bet kiekvieną kartą tylėjimas prabyla retoriškai: ar poetiniu vaizdu, ar metafora. Todėl ir savo geriausiuose kūriniuose Herbertas vartoja, pavadinsiu taip, susilpnintą alegorizaciją. Alegorizaciją, nes savo egzistencinį patyrimą išreiškia figūratyviai. O susilpnintą – arba ironija, arba kintančiais, aliuzijų prišaukiamais – nutolusiais laike ir šiuolaikiniais – kontekstais.

Žodžiu, Herberto poezijos atsižvelgimas į Celano poeziją virsta vienu iš „Šviesos stygos“ autoriaus mėginimų atšviežinti poetinį diskursą dviejose paskutinėse knygose, bet pati jo vaizduotės esmė lieka vis dėlto skirtinga. Tačiau negalima atmesti, kad Herberto žavėjimasis „Mirties fugos“ autoriumi nekilo iš nerealizuotos jo paties poezijos galimybės – atvertos keliais eilėraščiais ir staiga nutrauktos mirties.

Versta iš: Aleksander Fiut. PO KROPCE. Kraków: Wysoki Zamek, 2016.