Kęstutis Nastopka. Istorija ir sapnai

2003 m. Nr. 10

Jonas Juškaitis. Eglė vasaros naktį. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 116 p.

Gyvenimo istorijos ir sapnai susitin­ka Jono Juškaičio poezijoje kaip dvi savarankiškos tikrovės. Žmogus sap­nuoja savo gyvenimą ne tokį, kokio norėtųsi, o tą, kurio nori sapnai. Są­monės žiedas stiepiasi iš pasąmoningos gelmės:

Kibirkščiuojančios naktys… Virš galvas ant žemės padėjusių puolat,
Žvaigždės. Norėtum sapnuoti gražiausia, kas buvo, – amžinai
Užmigtum su tokiu sapnu, ir šviestų nuolat…
Bet sapnuoji, ką nori sapnai. („Šypsena krintančiai žvaigždei“, 1979)

Naujojoje lyrikos knygoje kara­liškuoju pasąmonės keliu išeinama į kūrybos erdvę:

Noriu užmiršto sapno – neranda
Kur, su kuo užmigdyt amžinai
Lyg žaizda taip užgijus be rando.
Bet sapnuoju, ką nori sapnai. (p. 7)

Tokių nuorodų į ankstesniąsias kny­gas šiame rinkinyje ne viena. Savo kū­nu atrandamos žemės motyvas, išraiš­kingai suformuluotas eilėraštyje „Že­mė“ (1965) („Pilnais jausmais jos, pil­nomis / Jos mintimis, kol riešai / Su pul­su, metai su mumis, / Jos ausimis ir akimis / Jos pilnomis, jos ieškai // Sau pėdai“; senesnieji eilėraščių variantai cituojami iš rinkinio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“), perfrazuojamas įžan­giniame naujosios knygos eilėraštyje: „Čia augom, ir žemės mums pėdai / Beieškant nebuvo kraupu“ (p. 5). Žemės ir vandens kosminės santuokos mitema („Bet apsikabino / Žemę vanduo“) iš eilėraščio „Skaudžiai raudoni ir sūrūs“ (1968) išnyra svarstymuose apie žmogų apraizgiusias tiesas: „Žemę vanduo ap­sikabino, / kaip vyras moterį“ (p. 13).

Paskutiniame rinkinio eilėraštyje varijuojami 1969 m. parašyto eilėraščio „Eglė vasaros naktį“ motyvai. Piliakal­nio eglė, pirminiame variante susiejusi žemę ir dangų, ugnį ir vandenį, naktį ir dieną, mitą ir pasaką, dabar tampa tau­tinio tapatumo interpretante:

Žolę žalią kaip gaisą,
Gaisą žalią kaip žolę matau.
Vėduliavo kadaise
Eglė vasaros naktį man, tau.

Mūsų kartos sutilpo
Visos čia į vardus tuos pačius.
Nuo kalnelio supilto
Jojant – eglė žirgams pro karčius.

Eglė bangpūčiui vartos,
Kur vardu kam pašaukti dar liks,
Nors išmirusios kartos
Ir didžiausia tautos mūs dalis. (p. 102)

Pirminiame variante kosminė eglės vertikalė turi savo istorinę antrininkę – atsuktą aušrai, liūdną be žolinių rūtų ir dūmų Zapyškio bažnyčią:

O seną kaip titnago ugnį,
Apšvietusią baudžiavas. Ugdė
Liepsnos kapuose ji raudoną
Po žaibo medžiu pasiūbuonę,
Giedodama psalmėj vienų
Marų ir karų pelenų:
Ramybė jums.

Naujojoje knygoje tas pats motyvas varijuojamas eilėraštyje „Zapyškio baž­nyčia“:

Languos vitražai kaip karaliaus ugnys,
O atmintyj, lyg titnago ugnis
Senoj, vargonai gaus ir būgnai būgnys.
Ir žmonės iš daržų ravės usnis.

Ir išgiedos pagalbos šauksmą ūmų
Iš susirūpinimų didelių.
Griaustinių kvapas stelbia kvapą dūmų,
O dūmų ūkana pilna gėlių.

Istorijos sapnų liudytoja kontrastuo­ja kasdienybės nykumai:

Raudonai bažnytėlei kvapas daržo.
Kažkas kažkur išplėšia garažus.
Vanduo ir vėjas, paukštis nesivaržo,
Šienaujamas piliakalnis gražus. (p. 10)

Savo paties eilėraščių citatos ir pa­rafrazės ryškina J. Juškaičio poetinės kalbos tęstinumą. Eilėraščiuose, ku­riuos skiria keletas dešimtmečių, kalba­ma tomis pačiomis poetinėmis formu­lėmis. Prie knygos stilistinio konteksto natūraliai pritampa į ją įtraukti penki 1958–1973 m. rašyti eilėraščiai.

Vis dėlto sutapimai nenustelbia skirtumų, priklausančių nuo istorijos permainų ir poeto santykio su pasikei­tusiu istoriniu laiku.

Ankstesnėse knygose, priešinda­masis oficialiajai istorijos versijai, J. Juškaitis ieškojo atsvaros išsapnuoto­je pasąmoningoje istorijoje. Eilėraštyje „Raudonas bokštas“ (1969) „miestas – sapnas kunigaikščio“ suraizgo į viena gotikinio Vilniaus siluetą, žvaigždynų spindesį ir grynai asmeniškus atsi­minimus. Eilėraštyje „Dariaus krau­jas“ (1972) būsimuosius istorijos kataklizmus išpranašauja kruvina Dariaus nosinė, „mano gimimo metais išmest[a] prieš kraujo marias“. Ei­lėraštyje „Daukanto akys“ (1979) is­torinio portreto detalėmis ryškinamas egzistencinis matmuo: „Istorija nė vie­no, jos – visi“, „Visi joj amžininkai va­landą mirties!“.

Naujojoje knygoje istorija vertinama būdraujančios sąmonės. Poetizuojamas herojinis gestas.

Sapną keičia doku­mentas:

Dreba rudenį, lyg uoga traiškų…
Kaip sekundė prie sekundės
Prisiglaudę, partizanai laišku
Šventajam Sostui skundės. (p. 16)

Knygnešiai ir savanoriai dulka.
Ką tyla nutyli, aš klausau.
Širdyje, lyg paskutinę kulką
Partizanas, Dievą saugau sau. (p. 27)

Tam, kad istorijos dokumentas tap­tų poetiniu įvykiu, reikia itin inten­syvios estetinės pagavos. Geriausiuose J. Juškaičio eilėraščiuose poezija gimsta iš tikrovės spalvų, kvapų, garsų ir tikrovę suvokiančio subjekto abipusės sąveikos. Žmogus pasitinka pasaulį sa­vo jutimais, jausmais, mintimis, bet ir pasaulis eina į žmogų. Žmogus ir pa­saulis susilieja estezės mirksnyje, trum­palaikėje būties netvarumo pagavoje. Tokių estetinių išgyvenimų patiriame ir šioje knygoje:

Nakčiai saulė uždega mėnulį.
Užaugintam gaudesio varpų
Man pakalnių vandenys sugulę
Atsidūsta užmiršties kvapu.

Jei bus liūdna šioj šviesoj, tai, skliaute,
Dievas mano liūdesyj gyvens.
Ir keliai, kurie skirti keliauti.
Purvinuos šlamėjimuos rudens.

Ir lelijos, svyrančios į tylą,
Baltos bus kaip buvo nuo pradžios.
Auga žuvys, uodegos joms skyla.
Šakos pumpurus galuos pražios. (p. 41)

Vis dėlto stilistinėje knygos ampli­tudėje patetinis polius stelbia intymųjį, etinis vertinimas lenkia estetinį:

Surink mus ant šimtmečių slenksčio mūs žemėse, Dieve,
Ir dvasioje Tavo, tegu čia mūs dulkes supūs,
Tegu iš jų raitos kaip liepsnos ir žinda pro žievę
Taip ąžuolas žemę, apšvietęs virš lopšio lapus.

Kad krintančių krašto senaisiais keliais neišblokštų
Ir bitėmis saulė kvepėtų nors ties pirkele,
Ramybė jums – varpas keliams pasakytų iš bokštų,
O mirčiau užmigt kaip ugnis pelenų patale:
Palaidotas gultis į santaikos šaknį aš trokštu.
Žaliuot kadugynui su mėlynom uogom (p. 9)

Kita vertus, patetinei ekstazei prie­šinasi ironija. Istorijos žygiai lygia greta vertinami pasaulio galingųjų ir silp­nųjų, nugalėtojų ir nugalėtųjų akinus:

Tik neliūsk – tegu neradus
Vėjo liūdi be prasmės
Vėliava prie ambasados
Iš valstybės didesnės.

Pinigai ateina puotai…
Nuo rytų lig vakarų
Lakt šunims šalmai lyg puodai
Mėtės žemėj po karų.

Nugalėtojai sustoję
Liks paminkluos – laimės link,
Armija, tad, sumuštoji,
Kelkis, kaulus susirink. (p. 18)

Kartais ironija virsta groteskiniu dūstančios civilizacijos vaizdu:

Nematyt žvaigždžių, miškingas kraštas
Naktį toliais, smogo kupinais.
Nemigos per vasarą – per karštas
Mėnesienas maišos su sapnais.

Durpių dūmai, pūt pradėję vaisiai.
Dust šiukšlynų miglose baisu.
Pro kaitras kaip į nailoną baisiai
Nusileidžia saulė be gaisų.

Lyg vanduo per žemę, jai pageltus,
Bėga skruzdės saule ugnine.
Lyg pingvinų eisenos pro baltus
Sambrėškius prieš blizgučius minia. (p. 22)

Dešimtojoje lyrikos knygoje J. Juškaitis – kaip tikras klasikas – naudo­jasi visais savo poetinės kalbos aruo­dais. Klasikai paprastai sudrausmina jaunų dienų poetinį temperamentą, nugludina kampus, ištiesina kreives. Ištikimieji rinkinio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ gerbėjai naujojoje knygoje galbūt pasiges šventą virpulį keliančio poetinės kalbos tankumo, nenuspėjamų frazės posūkių. Bet tegu jie neapsigauna tikėdamiesi įbristi į tą pačią upę du kartus.