Vilius Jakubčionis. Ana

2024 m. Nr. 10

Apsakymas

 

Į ankšto kambario kampą, kuriame laikė kone visas turimas knygas ir komodą, kažkieno pikta valia iš kiemo užnešė giedrą juoko skiemenį. Ilgai žiūrėjusi į seną nuotrauką, Ana tą skiemenį išgirdo tiktai tada, kai pažvelgė į savo atspindį vėlyvame lange. Pašokusi perėjo koridorių. Tamsiame kambaryje atvipusi dūsavo orlaidė. Už lango kieme pūsdami dūmą flirtavo jauna mergina ir jos aiškiai vienkartinis bernas. Ana užtrenkė orlaidę tebelaikydama nuotrauką rankoje.

Rusvas atvaizdas, dvi mergaitės, ji pati ir sesuo, prilaikomos tėvų rankų. Mamos rankos ant juoką tramdančios sesės peties, o tėvo – ant josios, nepalenkiamu, net išdidžiu žvilgsniu stebinčios objektyvą. Tose akyse Ana atpažino ryžtą ir nebyliai perduotą įpareigojimą, kurio tikėjo savo gyvenimu neatsižadėjusi. Surinktos, saugomos knygos ir rašto darbai liudijo pasišventimą tęsti tėvų pradėtus darbus, o mergaitės žvilgsnis nuotraukoje – priminė, kad visada tokia buvo…

Tęsti ką, – galvojo timpčiodama lūpą. Pritemus planšetės ekranui vėl išvydo jame savo atvaizdą ir staigiai pakrutino pelę. Ekrane atvertame lange pilkavo Anos profilis. Ji paguldė nuotrauką ant stalo ir ištiesino, tada sugriebė planšetę ir palinkusi virš nuotraukos mėgino sufokusuoti kamerą į mergaitės veidą. Fotografavo kelissyk, su blykste ir be jos, šiltoje stalinės lempos šviesoje ir kaži kaip užlenkus prietaisą; nuotraukoje gaudydama savo žvilgsnį, šviesos blizgėjimą nukreipdama taip, kad anas kristų ant sesės akių, – nieko baisaus, vypsodama toji vis tiek buvo užsimerkusi.

„Tai buvo kiti laikai…“ – pradėjo įrašą FB, bet iš karto ištrynė. „Niekuomet nedrįsčiau teigti, esą gyvenome idiliškai. Retas kuris tais laikais…“ – kuo čia dėti tie laikai? O vis dėlto… „Anuomet, nors tebuvau vaikas, tėvų ir artimųjų veiduose regėjau… ir lig šiol savo darbais…“ – vai, nepersigirk. Pagnaibiusi lūpą galop užrašė, kaip ant nuotraukos tušu pažymėta – tik datą. Tegu akys pačios byloja, sumojo. Nekantraudama nutarė užsiplikyti arbatos. Kai stojosi, praviras stalčius įsikibo į megztinį ir trūktelėjo ją atgal kaip šuva. Ana nukabino prairusį megztinio skverną ir paspyrė stalčių. Jau įkyrumas tų daiktų!.. Jei taip nutikdavo žmonėse, sakydavo, kad jai duotas pašaukimas turi daugiau kampų nei kankorėžis žvynų, ir su metais, su patirtimi į kone kiekvieną tų kampų yra mėgstamo rūbo akį išnėrusi ar bent klubą užsigavusi. Žinia, sąmojis užsiuva įplėštą graciją. Tačiau Ana iš savęs niekuomet nesijuokdavo – trypdavo.

Iš apatinio buto pasigirdo senės priekaištas. Ana liovėsi trypusi ir nusispyrusi kaukšinčias basutes išėjo iš kambario. Megztinį numetė svetainėje ant kušetės, kur siūdavo, megzdavo, lopydavo. Teks ir šį vakarą, nes skalbtis naują drabužį rytojui vėlu – koks kultūros renginys prasideda taip anksti? Grįždama į kambarį su arbata dar nebuvo užmiršusi nuoskaudos ir apėjusi kėdę sėdosi iš kitos pusės, kur stalčiaus nebuvo. Tuo tarpu į FB įkelta nuotrauka susilaukė saldžių komentarų, kuriuos dabar turėjo kuo užgerti. Visas tuzinas liaupsių bei paglostymų. „Ir Jūsų mamutė turi tokias akis. Bet žvilgsnis koksai!“ Taip, išties, gerbiamoji… „Globiančios rankos, ir tebeglobia, lydi Jus, šitiek nuveikta!“ Išties, kiekvieną mūsų, kurie neužsimiršta, gyvenime lydi laiminančios tėvų rankos… „Kaip Jūs gražiai…“ Ačiū Jums, gerbiamasis… „Kokia graži tebesate…“ Na jau, gerbiamasis… Vis dėlto. Patinka. Patinka. Patinka. Šitaip žaidė linkėjimų tenisą iki vėlumos, planšetę padėjo tiktai sulaukusi sesės žinutės. „Turbūt jau miegi…“ – toliau neskaitė. Tyčia, – galvojo. – Parašė tyčia, kad sugėdintų.

Paryčiais įsitaisė ant taburetės virtuvėje ir mėgavosi su gresiančia diena sutaikančiu kavos kartumu. Susiūtas megztinis it suknia vėsavo pakabintas ant durų. Net prietamsy buvo matyti, kad vakarykštės siūlės kitokio atspalvio. Netrukus ant puodelį laikančių rankų ėmė lašėti šviesa. Ana nuleido jas po stalu ir sunėrė pirštus. Jos galva nejučia kryptelėjo, o nugara išsitiesė. Šaldytuvo vietoje ji dabar įsivaizdavo į kavinės kiemuką susirinkusią visą kultūrinę burkuomenę ir pirmininkę, iš atminties vardijančią jos laurus, skoningai įterpiančią į savo kalbą vieną kitą sąmojį. Jos staliukas pirmoje eilėje, greta sėdi ir palaikančiai šypsosi bei markstosi Raminta, ačiū Dievui, susiprotėjusi ateiti be vyro.

Vėl sulaukė Laros žinutės, šį kartą – su palinkėjimu. Paskutinį kartą paglosčiusi puodelio auselę, pakilo nuo stalo ir nukaukšėjo prie durų. Prie raudonos marškinių apykaklės megztinis atrodė dar blankesnis. Kur nereikia – ištįsęs, kur nereikia – susitraukęs. Ji palenkė veidrodį, kad nesimatytų kaklo.

Eidama pro senės butą išgirdo, kaip ši begėdiškai priglunda prie durų. Išeidama iš namų ir į juos grįždama nuolat jautėsi tykojama. Kol pasiekė baro kiemuką, sušilo, tik delnai drėko vėsiu prakaitu. Pravėrusi vartus suprato, kad atėjo per anksti, ir jos niekas nepasitiks. Nebent pati sumanytų užlipti pas pirmininkę. Bet laba diena – kas pas kurį ir kieno garbei? Ana apžvelgė tuščius staliukus ir susidrovėjusi prisėdo antroje eilėje. Nuo stogo bukai spoksojo beasmenis sutvėrimas – nevalyvas miesto karvelis.

Svečiai rinkosi palengva. Vyresni ir buklesni sveikindamiesi linkčiojo galvomis. Jaunesni, į ją nė nedirstelėję, iškart sušoko vieni prie kitų. Kažkur baro prieangyje mostelėjusi ranka pasivaideno pirmininkė. Ana kilstelėjo smakrą, bet nespėjo sugauti jos žvilgsnio, tad vėl palinko prie knygos, dėl kurios ir buvo pakviesta čia nuobodžiai prakaituoti. Su kiekvienu durų taukštelėjimu ji pakeldavo akis ir įsiklausydavo, mėgindama iš bendro šurmulio išskirti pažįstamus balsus. Iš bromos, kurioje mėgo rūkyti viduriniosios kartos poetai, ataidėjo Ramintos vyro Arvydo balsas.

– Nu tai būk pasveikinta nu, – išmoningai pasilabino. Jam virš peties sužibo kuklus Ramintos šypsnis.

Jie susėdo drauge, bet iš pradžių pokalbis vyko tarsi atstu – replika po replikos. Arvydas susiprotėjęs atsiklausė, kas ko, ir pakilo eiti prie baro. Ana susizgribo, kad dar nevalgiusi, apsvaigs, bet neatsilaikė. Raminta pasijuokė, kad šiandien norisi biškučio, o biškučio, teko sutikti, norisi dažnai. Arvydui nuėjus ji tyliai kreipėsi į Aną.

Kaip tu?

Štai taip. Nublukusi ir suvaltãbyta, bet premijuota.

Ne. Kaip Tu?

Matai gi, kokia garbė.

Kad ir taip – juk ne už popierių įvertino, Ana.

Baik tu. Už popierių. Už popierių popieriumi, ir nešlamančiu. Kas ją skaitė?

Aš skaičiau.

Tu visad. Tu tai visad.

Ana švelniai spustelėjo Ramintos ranką.

Mačiau tavo nuotrauką vakar, – dar tyliau prabilo.

Mačiau, kad matei.

Kaip faina, kad yra tokių, ką? Tokia graži, mažutė, ir dabar matosi, tokia ta…

Tąsa?

Jo-a! Niekas nedingsta, žinok. Viskas, ką uždirbai…

Šokoladinių auksinių.

Nugi ne! Ką uždirbai ir paveldėjai, išmintis ir kantrybė, ir įžvalga – išsaugojai – visa tai tavo, ir visados išliks.

Matai tu mane, – patylėjusi ištarė Ana.

Nešinas alaus buteliuku ir vyno taurėmis sugrįžo Arvydas. Taures pastatė žiūrėdamas į šalį.

– Klausyk, čia filologės tokios dabar? Nebenėriniuotos.

Raminta sukrenkštė.

– Tau prieš akis moteris, o pats į mergaites žiūri, – po stalu timpčiodama megztinį pasakė Ana.

– Tai skalikas kiškį radęs uoslę pameta, ar kaip?

– Arvi, – susijuokė Raminta. – Kur benutupiam…

– Nieko, – įsiterpė Ana. – Aš pošlybių nebijau. Tik apie ką jos?

– Gerai gerai, – paramdė Arvydas. – Va, abiem akimis – į Ramutę.

– O nosimi kur?

Dauguma į kiemą suėjo prieš pat renginio pradžią. Beveik visi braudamiesi kliudė staliuką ir nė vienas atitraukdamas kėdę nepajėgė jos kilstelti, griežė kojelėmis per grindinį. Ana užsimerkusi vartė akis. Į po stalu šiugždenamus popierius gėrėsi prakaitas, ji pasiliko vyno tik lašą, o stotis jau buvo vėlu. Rijo seiles ir pritariamai linksėdama mintyse kartojosi žodžius. Susirinkusiems minutę papliauškus, į priekį išėjo pirmininkė ir palaukė, kol vyresni kultūrininkai atsikosės, kad galėtų pradėti netrukdoma.

– Gerbiamieji, be galo malonu jus pasveikinti susirinkus į mūsų literatūrinę popietę. Kaip žinia, norėjome truputį dėmesio skirti eseistikai, mąsliems prozos etiudams – ta proga turime ir ką pasveikinti už sėkmingą tokį, na, nesinori vadinti debiutu visgi… – šyptelėjo Anai. – Jau kaži kelinta Jūsų knyga, bet štai pirmasis esė rinkinys, kaip ir monografijos, išsiskiria erudicija, istorinės plotmės nušvietimu ir, žinoma, dėmesiu galbūt (ne galbūt) ne taip dažnai prisimenamai (visai neprisimenamai) Aleksandrai Dembienei-Dembei, Jūsų močiutei, arba, kaip pati jautriai vadinate, „motutei“. Tai gal nuo to ir pradėkime, – pirmininkė pamojo šalimais su puokšte ir diplomu stovėjusiam vyriškiui, kad atsibustų. – Taigi šiemet Henriko Žilvičio premiją už esė kūrinį, supažindinantį su mūsų kultūrai ir istorijai reikšminga asmenybe, skiriame mielai Anai…

Tuosyk vyresni ir buklesni, ir šiaip nuovokos turintys, pradėjo ploti. Ana pakilusi atsiėmė apdovanojimą, teatrališkai visus apžvelgė ir, padavusi gėles Ramintai, ketino vėl eiti priekin. Tačiau pirmininkė tęsė sveikinimą:

– Iš tiesų šiandien susirinko nemažai jaunų rašytojų ir, kaip tyčia, viena jų man dar aną savaitę parašė, kad skaito Anos studijas, kad net apie savo šeimos istoriją yra šį tą sužinojusi, ir pasisiūlė šia proga paskaityti premijuotos knygos ištrauką. Tad mielai kviečiu!

Prieš visus pasirodė mergina rimtai sudėtomis lūpomis. Ji meiliai pažiūrėjo į Aną ir tarė jai keletą žodžių, tada ėmė žemu, skaidriu balsu skaityti knygos pratarmę. Ana liko stovėti. Prisidengusi veidą bemaž pakylėta išraiška, tarsi klausydamasi jai skiriamos panegirikos ir skoningų sąmojų, tarsi didžiuodamasi, tarsi pamaloninta. Ji dirsčiojo į žmones: jos kolegos, buki, nenuovokūs sẽniai nepajėgė atitraukti akių nuo merginos raktikaulių ir žastų, ištraukos klausėsi tik viena kita viešnia, deja, vis tiek neatsispirdama grįžtelėti į Aną ir žvilgsniu tarytum sakydama: „Ak, argi ne gražiai skaito, kokia garbė!“ (pamanyk!). Išties, pamanyk, koks balsas, kokios blakstienos, kokia jaunystė, koks mergytės gobis, kokia savivala, nevala, akiplėša, šiukšlė… Pasibaigus ištraukai, per kiemą nutaukšėjo plojimai, keletas vaikigalių šlovinančiais švilpesiais palydėjo šaunuolę atgal prie stalo. Į Aną niekas nebesigręžiojo. Toliau vyko skaitymai, kaip visada, plačiai apie siaurą.

Kažkuris skaitovų atkakliai ir įnirtingai svaidėsi žodžiais; apmirusi Ana girdėjo juos tarsi už sienos, kaip triukšmą, nesibaigiantį ir įkyrėjusį svieto remontą, alinančias savigailos ir savimylos gaidas, kurias metai iš metų nemokšiškai traukia jaunimas. Arvydas lindėjo telefone arba žvalgėsi į merginas, o Raminta stebėjo skaitovus su ta pačia kuklia šypsena. Kai pagaliau atsisuko, ji pastebėjo kraujo lašelį ant Anos įtrūkusios lūpos.

Oi, – sušnibždėjo ir pirštu palietė sau lūpą.

Ana tik kilstelėjo antakius ir nuliežusi lašą nurijo.

Akimirką paspoksojusi tuščiu žvilgsniu, Raminta paklausė:

Kada bus tavo sesė?

Ana atsitokėjo ir suirzusi atsakė, kad nežino, tada sugriebė telefoną.

Primink, ji moko suomių? – vėl pasiteiravo Raminta.

Ji moka tiems, kas moko. Turi kalbų mokyklą ir vyrą suomį. Vargšas greičiausiai moka už juos abu. O mokykla vadinasi „Uksi kaksi kiaulė“.

Eik tu.

Nu.

Baik tu, – sujuko Raminta.

Arvydas palinkęs prie jųdviejų kreipėsi:

– Nugi, ponios, klausykitės, mums kultūrą dėsto.

Ana nusijuokė:

– Mes jau kultūringos, čia tave mokina.

Arvydui besimaivant, virš jo plikės Ana pastebėjo nuo baro durų mojančią ranką; įrudusiame veide sužibo sesės šypsena. Lara stovėjo tarpdury su rankine ant peties ir kokteiliu rankoje.

Į priekinį stiklą tvoskė saulė ir žlibino akis kaskart mėginant nužvelgti laukus už lango. Valandėlę pasimėgavus tyliai skriejančio automobilio burzgimu, Larai jau atrodė, kad lauke šilčiau, nei iš tiesų buvo. Ana sėdėjo greta ir tižo sėdynėje slėpdama žvilgsnį už senų akinių nuo saulės. Įlipusi tik pasakė, kaip čia patogu, ir susmego. Nesileido į kalbas sesutė, į klausimus ir replikas atsakydavo dviem žodžiais – o ir aha. Visą laiką spoksojo pro langą, į nieką. O taip skubino, iš renginio ištempė šiam nepasibaigus. Lara spyrė likti, nors žinojo, kad be reikalo. Net kokteilį teko sriaubti skubiai ir nesigardžiuojant, o tada – tik bėgti, lėkti, nei su sesers geriausia drauge nepapliurpus, nei šios vyro nepakibinus. Kaipgi šitaip? Jeigu Anos neišeina prakalbinti ar pralinksminti, tuomet maga jai bent įžnybti ar įkąsti. Kaip prie kaulo prikibusią kremzlę – krimsnis po krimsnio nugraužti įkyrias sesers charakterio puošmenas: jos baikštų taktą bei ironija dangstomą panieką ir kartėlį. Kad ši pagaliau netektų kantrybės ir suspigtų tiems savo tariamiems kumyrams, prieš kuriuos dabina žodžius, ką iš tiesų apie juos galvoja, kai šie neranda jai laiko. Deja, dabar jos buvo likusios dviese. Po sunkiu išsigalvotos pareigos nuometu pridususi, irzli slėpėsi jaunesnėlė, kurią pažinojo augdama, kurią vaikystėje buvo ne mažiau smagu atstumti negu paimti į glėbį.

– Blemba, gerai paskaitė, ką? – skrodė Lara. Ana krūptelėjo ir kažką sumurmėjo. – Ir graži pana, ane? Ko tokios prie rašytojų trinasi?

– Pasimaivyt, – atsakė Ana.

– Aš taip būčiau atrodžius, tai ką tu!.. – suspigo Lara. – Aišku, jeigu tokios dabar pradės dygt, tai, žiūrėk, jau nebepasistumdysi.

– Su kuo? – sušnypštė Ana.

– Tai tarpusavy, – rimtai atsakė. – Jau ir aš tavęs nebeaprengčiau taip…

Lara pajuto, kad sesuo pro akinius ją įdėmiai nužvelgė. Ana patylėjusi tarė:

– Kaip? Kam? Kuo man gali imponuoti visokios -ytės, -aitės ir -ūtės? Ar žmonės knygas leidžia, kad galėtų vieni prieš kitus staipytis? Tu žinotum, ką ji pati rašo, – Ana niekinamai nusikvatojo. – Truputį grožį su jaunyste painioji. Nespėsim atvažiuot, jau būsi pamiršusi, kad ją gyrei…

– Oi nu!.. – nusijuokė Lara. – O tave prisimins, nes apie giminę knygų parašei. „Protėvių ūksmėj“! 

Ana vėl pritilo, ir Lara netrukus pajuto, kad nuo jos žvilgsnio kaista smilkinys. Ji plačiai nusišypsojo ir linksmai pirštais pabarbenusi į vairą kalbėjo toliau, lyg būtų aną pokalbio atkarpą nutraukusi kaip atspurusią siūlę.

– O mergaitė ne tave pagerbė? Aš tai taip supratau…

– Taip supratai?.. – atsiduso Ana. – Ką tu kalbi…

– Ne-a? – sukniaukė Lara.

Ana nusiėmė akinius ir ėmė trinti akis. Lara toliau kantriai barbeno į vairą ir žvilgčiojo į sesę. Jos tuoj atvažiuos, o ji, ką, nieko neatšaus, neįkąs? Nepatenkinta Lara atsiduso. Ko gero, likusį kelią sesutė sėdės ori, nebeatsigręš, iš paskutiniųjų kaupdama pagiežą, bet Ana staiga prabilo:

– Toji vadinama pagarba yra bučiavimasis sausomis lūpomis. Ir tūpčiojimas prieš ministeriją… Ir prieš senus bei naujus stabus. Zuja vieni apie kitus kaip pabažni kolibriai, minta projektiniais pinigais…

Lara iškart atgavo ūpą ir užjausdama pasimaivė:

– Tai nepatūpčiojo prieš tave mergaitė.

Ana neatsakė.

Lara kilstelėjo antakius ir prabilo neva didžiai sielvartaudama:

– Jėzau, turbūt nieko gyvenime taip daugiau nenervinu, kaip tavęs.

Ana įmurkdė veidą į delnus.

– Algirdo irgi niekur nesimatė, jūs gal susitarę neprasilenkinėti?

– O tu Dieve! – plykstelėjo Ana. – Jis čia prie ko? Ką su juo kada buvo galima susitarti?

Lara susijuokė.

– Ilgai buvot kartu, gal bent šito išmokei…

– Jis tokiuose renginiuose nesirodo, kai žino, kad negaus dėmesio.

Lara vėl susijuokė. Ana dėbtelėjo.

– Tau blakstiena… – žvilgtelėjusi į rūstaujančią sesę pasakė Lara.

Ana nusisuko į langą.

– Nenusiimsi?

Ana atsiduso ir kelissyk perbraukė delnu per skruostą.

– Parodyk.

– Lai būna, – pasakė Ana.

– Dar yra.

Ana vėl pasitrynė veidą.

– Yra dar, žinok. Pažiūrėk į veidrodėlį.

– Tiek to.

– Nu pažiūrėk, gi nematai, kur.

– Ne.

– Pažiūrėk gi, – suirzo Lara.

– Ne.

– Su blakstiena būsi?

– Aha.

– Nu tu kaip mažėlė dabar elgiesi…

– Aš? Aš?

 

Paskutinį kartą mama abi dukras matė pernai. Pagaliau prisikvietė – kiek metų turėjo praeiti nuo tada, kai Larutė atsilankė namuose grįžusi į Lietuvą? Ana, ta tai kasmet atvažiuoja. Va, linktelėjo sekcijoje dailiai įtaisytam velykiniam kiaušiniui, – praeitas Velykas kartu šventė. Et, išėjo dukros, tik iš padorumo pasirodo. Gerai, kad sveikatos yra. Ji pasižiūrėjo į laikrodį ant sienos, iš lėto pakilusi nuo fotelio priėjo prie lango, sugraibė dulkėtą dieninę užuolaidą ir pralindo prie palangės. Netrukus įtempusi žvilgsnį kieme atpažino pirma Anos siluetą, tada – Larą, bet tik todėl, kad iš automobilio išlipo kartu: vyresnėlei kas mėnuo – nauja šukuosena, tas pats su drabužiais, su batais; taip nuo ankstumės, net kai negalėdavo sau daug leisti. O Ana – apsirėdžiusi paprastai, vis tais pačiais drabužiais, nebepatogu kartoti, kad ką nors nauja įsigytų. Gal negali? Dar jauna, o prie sesės atrodo kaip kokia bobelė, kad ir kultūringa.

Gal ir būtų pasakiusi, bet dukroms užėjus į vidų vis dėlto pasidavė švelnumui. Dieve, ir nesvarbu, kad veik neskambina, jas apsikabinti taip gera, kad ir trumpam. Tokios pat, ir sykiu visai nepanašios, Lara taip prisikvėpinusi, kad jos pačios neišeina užuosti. Tik Anos muilu dvelkiantis megztinis priminė mamai seniai uostą vaiką. Atsibučiavusi paklausė, ar nori valgyti. Bute tvyrojo malonus rūgštynių kvapas, bet jos vienu balsu atsisakė. Beliko jai pačiai apsiauti ir išeiti laukan genamai švelnių dukrų paraginimų bei nekantrių žvilgsnių. Dabar, kai jos pagaliau vėl aplankė, važiuoti ant kapų staiga pasirodė taip lengva, nors paprastai po to jausdavosi prislėgta, – šiaip ar taip, juk ruošėsi visą savaitgalį ir visą rytą: parūpino žvakių, gėlių, drabužį išsilygino, nuotraukų albumą pavartė, prisiminė… Na, gal išties ir ne kažin kas; bet atrodė, kad viskam reikėjo tiek susikaupimo, kad užtektų visoms trims.

Kiek to laiko praėjo bežiūrint į antkapį? – pagalvojo. „Pabūkim dar“, – tarė netikėtai griežtu, bet sesėms pažįstamu tonu. Lara prarijo raginimą jau eiti ir sustingo, akimirką paskersavusi akimis. Ana nužvelgė sesę su lengvu priekaištu. Ana… Visad klusni ir tolima, kokia buvo nuo tada, kai supaauglėjo. Su metais iš jos vaikiško artumo nieko neliko, ne, – ją ta mintis išgąsdino, – tiesiog tas artumas neperaugo į tai, ką matė savo kaimynių santykiuose su suaugusiais vaikais. Ji vis atsiversdavo naujausios Anos knygos pratarmę – atrodė, kad visą artumą, kiek jo turėjo, sudėjo į žodžius motutei. Ar ne bjauru savo mamai pavydėti dukros meilės? Laros meilės taip negailėjo; ar manė, kad ji tvirtesnė, o gal dėl Anos turėjo kitų lūkesčių? Tik nesuprato, kodėl jos viena kitos nemėgo, ir niekad to nekláusė. Abi vienodai nemėgo ir tėvų, o gal tik taip atrodė? Tėveliui gyvam paskambindavo. Tėvelį štai ir aplanko.

Kai grįžo, vis dėlto įsiūlė dukroms suvalgyti sriubos. „Nagi, lap lap ir galėsit važiuoti sveikos“, – ragino mama. Žinoma, vos sutikusios pavalgyti sesės iškart suprato, kad įkliuvo, nes ir ankštoje virtuvėje gali atsirasti vietos prisiminimams ir anekdotams apie mamos bei tėvelio jaunystę, apie buvusius ir mirusius draugus, bendražygius, galop apie jas pačias. Mama stengėsi negalvoti, ilgesingai dukros šypsosi ar ciniškai, bet, šiaip ar taip, įsijausti vyresnėlė jai vis tiek neleido.

– Ko apie Anutę neklausi, taigi šiandien pagerbė, – sumurkė Lara.

– Šiandien? – įsakmiai paklausė mama Anos.

Ana padėjo šaukštą ir ėmė šluostytis lūpas.

– Nu, – įsiterpė Lara. – Ir, žinok, po renginio buvo priėjusi tokia jauna pana, poetė, autografo prašė…

Bet mama ją nukirto:

– Tai nesakei, o būčiau…

– O galėjai duot – kodėl nedavei? – neatsispirdama tęsė Lara, dabar jau atsisukusi į Aną. – Taip nefaina dėl jos…

– Kam čia kuklintis, oi, minėjai gi, kad kažkas tokio bus, – neklausydama Laros vėl nukirto mama.

Nieko nepešusi Lara patempė lūpą ir atsilošė.

– Būtų buvę sunku nelaimėti, kai likusios esė vis apie tuos pačius jau žinomus žmones, – aršoku žvilgsniu žiūrėdama į sesę pagaliau prasižiojo Ana.

– O žinai, motutė irgi su „tais pačiais“ darbavosi, ne vieno ir ne vienos darbus adė, ir kaip gyvent ir kaip kalbėt mokė…

– Tai taip… – sutiko Ana.

– Tai jos žingsniais žengi, – pasakė mama ir nedrąsiai palietusi Anos ranką žvilgtelėjo į Larą. – Didžiuotųsi tavimi, – vėl raiškiai tarė. – Tu jos jau ir neprisimeni, bet sykį, kai atėjai su naktinukais į svetainę, vėlu buvo, pažiūrėjo tau į akis ir pasakė – „mintri bus, oi mintri mergaitė“, taip kone perspėjo, – gudriai šyptelėjo mama.

– Mamute, čia apie mane sakė, Anos nebuvo dar, – paprieštaravo Lara.

– Ai, o ar ne apie abi, tai vis tiek dvi mintrios gavosi, – pastebėjusi Anos žvilgsnį ėmė suktis iš padėties mama. – Svarbu, kad dirbi toliau. Žinok, ir tėvelis visada širdy, aš taip tikiu, kad su kiekviena tavo mintimi ir atradimu jis yra kartu ir džiaugiasi.

Ji pažvelgė į dukrą ir išlaukė to žvilgsnio, kurio buvo išsiilgusi – graudžiai nuolankaus, suminkštėjusio. Viltingai žiūrėdama į dukrą, ji galvojo: „Argi tokiomis akimirkomis, kai atsargiai laikomės už rankų, nesusigrąžiname tų, kuriuos praradome ir kuriems skiriame savo vargus? Argi ne tuomet esame šeima?“

Bet pakili akimirka netrukus subliuško.

– Šaunuolė Ana, – neištvėrė Lara. – Caca vaikas.

– Argi ne? – mažne piktindamasi atšovė mama.

– Tarsi prieš tai pati labai gyrei, – šaltai prakalbo Ana. – Dabar jau niekis, neverta minėti?

– O kaip tau pačiai atrodo? – paklausė Lara. – Kad pati tik ir kalbi, kaip tau visa tai nesvarbu.

– Aš nesakiau, kad nesvarbu! – įširdo Ana.

– Kodėl tu jai vis pudrini smegenis? – staiga atsisukusi į mamą užsidegė Lara. – Visą laiką… Ir tėvelis, tėvelis, ar tėveliui būtų rūpėję? Nieko nėra iš tokio gyvenimo.

– Kaip nieko nėra? – sugriežtėjo mama. – Ko… iš ko mūsų visa kultūra austa?

Lara staiga sukvykė iš juoko.

– Pažiūrėk, – mostelėjo į Aną. – Kam ji atnašauja? Kaip su sermėga visur, Jėzau. Taigi tu to norėjai, ir vis negana!

Ana pašoko nuo stalo nurinkti indų.

– Palik, palik, oi, – mėgino sudrausti mama, bet tuojau pasidavusi tūždama atsigręžė į Larą. – Tėveliui visų labiausiai rūpėjo, kad būtumėte išsilavinusios, išprususios, mokytos – jis sakydavo, do mozga kostej štob, ne kad diplomu suknelę papuoštumėt, ne tik kad nereikėtų kvailų darbų dirbti – o iš es-mės.

– Iš esmės, – pakartojo Lara. – Tėveliui taip, o tau – tik paviršius rūpėjo.

– Kaip gali taip kalbėti? – pasipiktino mama.

– Tėtis mūrijo… – skėstelėjo rankomis Lara.

– O namo grįždavo persirengęs – kombinezoną pakeitęs į marškinius.

– Kuriuos jam įbrukdavai kasryt, nes gėdijaisi, kad negrįžtų namo murzinas prieš visas tavo ponias ir jų garbius vyrus. Jam jie atrodė juokingi…

– Kas tau darosi?

– Aš išvažiavau – tu ir sesę sumaigei.

– Sumaigiau? – žagtelėjo mama. – Ana enciklopedijoje! Ją jau… ją jau…

– Tau negana buvo, kad man į galvą kalei, tai po to dar pamainą radai. Aš anksti supratau, kad tai nesąmonė.

Mama suglumusi pasižiūrėjo į Aną, kuri stovėjo prie kriauklės šlapiomis rankomis, čiulpdama vėl pratrūkusią lūpą.

– Tau būtų geriau, jeigu dirbtum kokiam dulkinam archyve, – kone švelniai į sesę kreipėsi Lara. – Ten vis tiek tą patį darytum, tik gaudama pastovų atlyginimą. O dabar vargsti, ir ką teuždirbi? Kažkaip suktis reikia.

– Man darbo užtenka, pati nepersidirbi.

– Ačiū Dievui, – nusijuokė Lara.

– Ačiū Dievui, kad nesugalvojai rimtų darbų gyvenime imtis, – šaltai atrėžė Ana ir ėmė šluostytis rankas rankšluosčiu. Mama sėdėjo tarsi apkurtusi, spoksojo į cukrinę ant stalo. – Jeigu būtų tavo valia, tai viską, kas svarbu ir vertinga, paverstum šaldytuvo magnetu. Pardavinėtum remontines dulkes, jeigu būtų su skoniu. Sakai, kad mamai rūpi tik paviršius, o pati esi lėkščiausias mano sutiktas žmogus, – ji stabtelėjo nusigandusi savo žodžių. – Tu pati visko išsižadėjai dėl kažkokių… Tau tik skrybėlės, atostogos, kažkokios debiliškos jaunystės energijos – tau visada rūpėjo, kad tik nesudžiūtum, o manim kaip kokia kriaukšle dangsteisi ir tebesidangstai nuo tada, kai palikai namus. Neduok Dieve, mama paprašydavo kokį rankraštį surinkti – ne, per gera, kad padėtum, tai tada aš… Ir prikaišioji vis, negana tau, viską turi ir negana – reikia, kad man blogiau būtų? Pinigus mamai siunti, bet aplankyt nepriprašysi, ir svarbu man priminti, kiek išsiuntei!

– Ko ją lankyti – ponia didžiausia. Kada tu pati ją lankai? – suriko Lara. – Aš vaikus auginau, verslą kūriau, kol tu alkūnėmis stalus trynei galvos nepakeldama. Manęs nė karto neklausei, ar padėti su vaikais, kai grįžau!

– Verties verties, sukies sukies, pati apie save, apie save!..

Ana bėrė žodžius negalėdama liautis, kol Lara trenkė laukujėmis durimis. Kiekvieną sesės žingsnį laiptinėje nulydėjusi keiksmais ir priekaištais, Ana trypė po butą varstydama duris ir spinteles kažko ieškodama, nieko nerasdama.

 

Kai važiavo tarpmiestiniu autobusu atgal, už lango jau pamažu temo. Ana nemėgo grįžti į miestą vakare, nemėgo kopti iki savo namo, pastumti vartus, apžlibusi žengti į tamsų kiemą, į laiptinę, į tamsų butą. Mintyse sukosi mamos žodžiai Larai išvažiavus. Reiktų prasiblaškyti, nukreipti dėmesį; tačiau telefono neėmė, nes matė, kad Lara jai per kelias valandas parašė daugiau nei per pastaruosius porą metų. Nejučia vėl nugrimzdo į atsiminimus apie knygas, kokios nereikšmingos jos ėmė atrodyti, tvarkingai sudėliotos lentynose, kai pirmą sykį po ilgo laiko sugrįžo pas tėvus studijų metais. Šiandien, likus laiko iki autobuso, ji vartė senus nuotraukų albumus. Mama, sustojusi tarpdury, ją užkalbino. Paklausė, ar sesė ją užgavo. Ana atsakė kiek patylėjusi.

Jos visos mintys dvišakos. Niekad nepriimu rimtai.

O aš vis tiek negaliu. Ką ji kalbėjo – ar aš užkroviau tau naštą, dukra? Dėl Laros niekad nesijaudinau, bet dabar atrodo, lyg būčiau pradeginusi jai odą… Niekada ji man šito nesakė. Bet tu likai, – susigraudino mama. – Oi, visad visad, kaip žinai: išorę puošti, dvasią lopyti, – šį posakį jos ištarė kartu ir švelniai pažiūrėjo viena į kitą.

Žinau, – pasakė Ana. – Argi galėjo būti kitaip.

Ji pakvietė mamą prisėsti ant gretimo fotelio ir parodė jai nuotraukos, kurią anądien įsidėjo į FB, kopiją.

Pameni? – šyptelėjusi tarė.

Ji ir sesė, prilaikomos tėvų rankų.

Aš visada jaučiu jo rankas sau ant pečių, jis visur mane lydi, ir kai sunku, ir kai striuka, ir apie tave galvoju, mamyt.

Jos balsas suvirpėjo. Mama negrabiai paglostė jai petį, tada įsižiūrėjo į nuotrauką ir kryptelėjo galvą.

Linksmas vaikas buvai, išdykusi.

Ana pasižiūrėjo į nuotraukoje krykštaujančios sesės atvaizdą.

Aš?

Mm.

Ana švelniai bedė pirštu į savo rimtą miną nuotraukoje.

Lara… – sumišusi atsakė mama.

Čia aš.

Vagi… Aš tave laikau, – parodė mama.

Jos minutėlę stebėjosi. Tada Ana nepatikliai nusijuokė.

– Čia aš, – patvirtino vėl.

– Bet kad mažesnė buvai. Vagi… Larai iki nosies, – parodė mama.

– Čia aš, – tikino Ana.

Mama ilgai žiūrėjo tai į ją, tai į nuotrauką, tada linktelėjusi nusisuko.

Visas per dieną išgyventas siutas ją išvargino. Ana jautėsi sudirgusi, rankos lipo nuo prakaito, negalėjo patogiai įsitaisyti. Tačiau romus autobuso burzgimas ir ritmingai pro šalį skriejančių automobilių šviesos ją užliūliavo.

Ji stovėjo priešais veidrodį matuodamasi drabužius, mėgindama susitvarkyti marškinius ir megztuką, tačiau jie slydo jai iš pirštų.

Ji neturėjo kišenių, jos drabužiai buvo slidūs ir tamprūs kaip oda.

Ji graibstėsi ieškodama sagų, kol veidrodėlyje sužibo nuo apatinės lūpos nukaręs užtrauktukas.

Ana patraukė jį ir nusirengė, nusivilko save pačią.

Šitaip drabužis nusimeta žmogų.

Pabudo šaižiai užknarkusi ir tučtuojau vėl susmuko gilyn į sėdynę. Prisiminus sapną, tarsi vorai per krūtinę perbėgo.

Grįžtant namo iš stoties jos kiekvieną žingsnį lydėjo baimė, o gal gėda. Ana prisivertė žengti greitai, nors jautėsi išsekusi. Ėjo nuleidusi galvą, vengdama žvilgsnių. Vakaru besimėgaujantis miesto jaunimas jai atrodė toks gyvas ir kupinas polėkio. Ji troško pasigėrėti jų spalvomis, užčiuopti jų vaikiškų charakterių faktūras, bet tas jausmas, lyg ji būtų plokščia ir juoda kaip kalkė, smelkė iki kaulų čiulpų. Kiekvienąkart su kuo nors prasilenkiant jai dingojosi, kad yra nužvelgiama priekaištingų žvilgsnių, kad jos vietoje kiti mato tik asmens pretenziją. Atrodė, kad kažkas jai nebyliai kalba. Ilgainiui savęs nebepridengsi, neberasi ko užsivilkti. Ką galima užvilkti ant nieko? Tavęs nėra. Tu viską apie save prasimanei. Viską apie tave prasimanė kiti. O tu patikėjai.

Smukusi į laiptinę užlipo laiptais ir krūptelėjusi sustojo. Apatiniame bute, kaip visada, prie durų akutės dunkstelėjusi prisiplojo senė. Įžengusi pro savo buto duris juto, kad ana tūno tiesiai po ja, pasirengusi lydėti ją iš kambario į kambarį kaip raišas jos pačios kūno metamas šešėlis. Ji nubloškė rankinę ir nusiavusi ėmė vilktis drėgnus nuo prakaito drabužius. Išsirengė plikai iki juosmens ir palinkusi virš vonios šaltu vandeniu prausė veidą, pažastis, vėsino sprandą ir krūtinę, delnus. Grįžo į koridorių nuo grindų pakelti megztinio, tada pakišo jį po vandens srove ir ėmė muilinti bei kruopščiai trinti. Klūpėti persisvėrus per vonios kraštą buvo sunku, nuo vonios ir plytelių atsispindėjo ryški balkšva šviesa, tarsi pirštai, spaudžiantys jos akis gilyn į akiduobes. Remdamasi į vonią pasikėlė, išjungė lempą ir vėl apgraibomis atsiklaupė. Duris paliko praviras, kad vidun iš koridoriaus kristų šviesos lopinėlis. Jai pakako.

Buvo vėlu ir tylu. Namas nuščiuvo. Ji negirdėjo nei žingsnių, nei vamzdžių švokštimo, niekas nekalbėjo kieme, nesijuokė. Tiktai nuo tamsoje melžiamo megztinio kurtinamai varvėjo vanduo.