Vytautas A. Jonynas. Drąsaus apsinuoginimo autobiografija

2000 m. Nr. 10

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. 1971–1998. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. 1999. – 750 p.

Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ antroji dalis (1971–1998) – pirma tokios apimties ir mąslumo autobiografija mūsų raštijoj, leidžianti pajusti šio literatūrinio žanro laisves ir varžas. Ji sodri, turi­ninga, Įvairi, stebinanti skaitytoją autoriaus minčių sklaida bei pasta­bų originalumu. Nemažiau ji patraukli ir cituojamų tekstų atranka. Ap­kūniame 750 puslapių tomelyje vaizdžiai atkuriama autoriaus gyvenimo kronika. Jo pomėgių spektrai, kelionių po Europą ir viešnagės Lietuvoj įspūdžiai.

Tiek pirmojoj „Dienoraščio fragmentų“ dalyje, kurią man teko aptar­ti „Akiračiuose“ 1999 m. vasario mėnesį, tiek jos tąsoj, Nyka tvirta ran­ka brėžia savo emocijų bei potyrių punktyrą, įvaldydamas specifinę šio žanro techniką. Bet nors ir sumesti priešokiais, be išankstinio plano (ir kartu padriki) jo įrašai yra pasigėrėtinai taiklūs, glaudūs ir neretai atmiešiami smagia ironija.

Tai toli gražu nereiškia, kad Nykos knyga – lengvai įveikiamas skai­talas. Būdami momento įspūdžių, susimąstymų bei pergyvenimų skiau­tiniu, „Dienoraščio fragmentai“ reikalauja iš skaitytojo susikaupimo, o neretai ir vaizduotės pastangos prisiminti aprašomojo laikotarpio įvykių eigą. Kaipo grynai asmeninių išgyvenimų sampynos, dienoraštiniai teks­tai nepaiso jokių nuostatų ir nesileidžia būti palyginami tarpusavyje. Dau­gių daugiausia leistina kritikui pareikšti pasipiktinimą literatūrine tų teks­tų ubagyste, pasmerkti rašančiojo polinkius į savigyrą, į ilgybes, aprašinėjant smulkius rutinos įvykius, ir apskritai į trivialybes.

Tokių nusipiginimų Nykos knygoje nėra. Protarpiais net apmaudu, kad jis taip retai užsimena (antrojoj daly – dažniau) apie savo valkų prob­lemas, apie bėdas darbovietėj ar šiaip savo kolonijos įvykius bei renginius. Nors reikia pripažinti, kad kai jis probėgom paliečia tą tematiką, komentarai būna spalvingi ir raiškūs.

Pažvelgus į „Dienoraščio fragmentus“ giliau, matyti, kad tai yra tinka­mų proporcijų ir varsų mozaika. Tačiau toks vaizdas skaitytojui susidaro ne iš karto. Jį gali stulbinti nekonformistinis Nykos mąstymas, kategoriški teiginiai bei kitos tariamos „paklaidos“, už kurias jis gali būti kaltinamas megalomanija, staipymusi ir kitomis vadinamosiomis Izraelio nuodėmėmis.

Spėjamai pramatydamas tokių priekaištų galimybę, Nyka perspėja skaitytoją, kad „Dienoraščio fragmentai“ nepretenduoja į jokį mokslini traktatą, kad tai audinys, austas sau pačiam, be jokių žmonių dorini­mo ar tiesinimo užmačių: „Daug kas nesupranta. – rašo jis. – kad die­noraščiai rašomi nieko neplanuojant, neturint nieko specifiškai pro ar contra, tik fiksuojant momento patirtis, nuomones, įspūdžius, kokie jie bebūtų, nebijant klaidų, kontradikcijų ir net apsinuoginant, t. y. vi­siškai taip, kaip kalbama ir galvojama tik sau“ (p. 7).

Šį autoriaus perspėjimą būtina skaitytojui nuolatos prisiminti, idant jis pajėgtų objektyviau vertinti kūrinį. Ir tai, pridėkim, ne taip paprasta.

Apibendrinti, kas nulemia dienoraščio atsiradimą (ir jo tęsimą), bū­tų keblu, kadangi paskatos būna labai individualios. Išeivio atveju, ra­si leistina būtų prielaida, kad rašantysis siekia žymėtis savo asmenybės kaitą sandūroj su svetima aplinka, perkainodamas aibę iki šiol laikytų vertybėmis dalykų – įpročių, pažiūrų ir ritualų. Visus šiuos „sielos spurdesius“ aptinkame dienoraščio puslapiuos, ir tai paaiškina, kodėl Ny­kos knyga tokia sava. Žinoma, tai nereiškia, kad akultūrizacijos virsme jo reagavimas į įvykius (tiek išeivijoj, tiek Lietuvoj) būtų visados kaip ki­tų – įprastinis, konformistinis.

Nors likimas leido Nykai išvengti galynėjimosi su skurdu bei mate­rialiniais nepritekliais, prasiskolinimais, įsiligojimais ir panašiom nelai­mėmis, jam, kaip ir kiekvienam išeiviui, teko pergyventi šeimos narių, ne­tektis, draugų mirtis ir depresinius momentus dėl politinių įvykių tėvynėje. Tačiau jam būdingas vienas bruožas. Artimųjų netektis (pavyz­džiui, brolio Petro, kuris iš visko sprendžiant savo patarimais bei kny­gų dovanomis vaidino labai svarbų vaidmenį formuojantis Nykos vidi­niam pasauliui) palydima labai lakoniškos eilutėj. Tuo tarpu kitų gyvenimo kelyje sutiktų žmonių mirtys nesiliauja jo kankinusios be­veik groteskiškom atminties išdaigomis. Protarpiais susidaro įspūdis, jog Radausko vėlė nemarūnė sekioja jį iš paskos. Jo plunksna atkuria įvai­rias Radausko manijas – įtikėjimą meteorologijos biuro neklaidingumu, įprotį žvilgčioti, kas dedas pas kaimynus, ir kitas obsesijas.

Panašiai Nyka prisimins ir kai kurias Juliaus Kaupo charakterio silp­nybes. Sakykim, jo analfabetizmą gėrimų srityje, kai „mėgstamiausiu jo gėrimu tapo „siaubingasis „Southern Comfort“, už kurio vartojimą Ra­dausko valstybėje būtų baudžiama mirtimi“.

Nesunku atspėti, kad šių anekdotinių smulkmenų atsiradimą lėmė autoriaus atsisakymas hagiografinio tono, paprastai įsmunkančio rašant Raštų įvadus. Vis dėlto skaitytojui visų tų mažmožių atskleidimas ne vi­sai suprantamas.

Dar labiau jį nustebina nelauktas Nykos išpuolis prieš prof. V. My­kolaitį0Putiną ir poetą Antaną Miškinį. Abu juos Nyka tiesiog su ajatolišku įsiūčiu vanoja už padlaižiavimą okupantui, ir tie pykčio protrūkiai skaitytojui neskoningi. Išvis jie iškrenta iš knygos visumos.

Kiekvienas sutiks, kad Nyka galėjo visiškai laisvai žymėtis savo frustracijas bei kitus burleskinius, „žmonėm nepasakojamus“ dalykus sa­vo bloknotėlyje. Bet ar nevertėjo leidžiant tekstą viešumon kai ką apkar­pyti? Negi taip būtina nesužaloti originalo integralumo?

Kiekvienas susidarys savo nuomonę, bet žiūrint grynai formaliai – Nykos laikysena pateisinama. Svariam savo dviejų tomų traktate „Les lectures du moi. Lignes de via I“ (Paris, Odile Jacob, 1990) prancūzų filo­sofas Georges Gusdorfas puslapių puslapiais aiškina (nepagailėdamas literatūrinių pavyzdžių), kas skiria autobiografijas nuo dienoraščių. Pa­sak jo, riba esanti neaiški, išskyrus tai. kad autobiografijos imamos ra­šyti pasiekus tam tikrą gyvenimo pakopą, kai rašančiajam atsiveria pa­noraminė perspektyva su visais sąryšingumais. Dienoraščiui ta aukštumėlė nereikalinga. Jis pradedamas, nutraukiamas, vėl tęsiamas be jokio pla­no. be jokio „kryptingumo“. Savaime aišku, dienoraštiniai užrašėliai – nuo­stabi žaliava kurpiant autobiografijas, bet tie visa savo prigimtimi frag­mentiški. neapdailinti tekstai rašyti atsiradus staigiam impulsui.

Atrodytų, kad Nykai rūpėjo išsaugoti savo dienoraščio spontanišku­mą, todėl jis ir nesileido į jokį jo kosmetizavimą – pritaikymą skaityto­jo pageidavimams. Jam paprasčiausiai atrodė gėdinga atsižadėti kažka­da jaustų emocijų bei turėtų minčių. Ir, ko gero, atsisakymas retušuoti savo tekstą vertas pagarbos.

Būtina prisiminti, kad „Dienoraščio fragmentai“ yra rašytojo blokno­tas ir kad kai kurių Nykos minčių paryškinimo bei pagilinimo tenka ieš­koti jo eseistikos rinktinėje „Temos ir variacijos“ arba pokalbiuose su spaudos atstovais Lietuvoje. Derėtų ir tuos tekstus išleisti atskiru lei­dinėliu.

Nesunku atspėti, kad „Dienoraščio fragmentų“ atsiradimą paskati­no autoriaus smalsumas pažinti save, sekti savo asmenybės kaitą. Bet tą ryžtą palaikė ir įgimtos dovanos: imli regimoji atmintis, dovana išreikš­ti savo pagavas grakščia, įtaigia ir glausta forma, proto aštrumas ar sa­vistabos žvarba.

Tačiau prie šių visų dalykų prisidėjo ir išorinės aplinkybės. Likimas lėmė Nykai gauti darbą ne kokiam nuošaliam provincijos užkampyje, bet Vašingtone. Darbovietėj (Library of Congress) jam teko būti tarp žmonių, kurių dvasiniai poreikiai buvo jam artimi. Bendravimas su vietiniais šviesuoliais palaikė jį moraliai, ugdė naujus pomėgius ir nesiliovė plėtęs ir taip nesiaurą Nykos akiratį. Antrasis dienoraščio tomas akivaiz­džiai atveria tą sąveiką. Nyka yra nuolatos kalbinamas „Aidų“ arba „Metmenų“ redaktorių brūkštelt kokią recenziją, pateikti atsiminimų pluoštą ar imtis nagrinėti iki tol jo nedominusius dalykus. Paprastai Nyka suranda būdą išsisukti nuo tų klastingų, o kartais ir rizikingų pasiū­lų. Tai netrukdo kai kurioms jo analizėms atsirasti „Dienoraščio fragmen­tų“ puslapiuose. Sakysim, dr. Jono Griniaus eseistikos. Lėto poezijos ar V. Alanto romanų aptarimams.

Bet didžiausią galimybę išsikvosti apie Nepriklausomos Lietuvos kultūros padėtį Nykai duoda bendravimas su vyresnės kartos mūsų in­teligentais.

Tos atodangos šauniai paįvairina knygos tekstą. Nors Nyka turi ir sa­vo manijų. Jo „bziku“ yra, sakysim, sklaidyti antologijas arba kažkada ėjusių žurnalų komplektus („Krivūlė“). Jis susidomi visokiom senie­nom, kaip, sakysim, K. Puidos ir O. Pleirytės-Puidienės romanais, ku­rių gailisi neradęs Library of Congress saugyklose. Sutikdamas redaguo­ti Anapilin iškeliavusiųjų raštus, jis kariais aptinka pageltusiuos popieriuos siaubingų mažaraštiškumo apraiškų. Tai paskatina jį su­šukti idėjos broliams tokį perspėjimą: „Pamoka gyviesiems! Skubėkite nai­kinti privačius ir skelbimui neskirtus savo raštus, kol jie nepateko į po­mirtinių redaktorių rankas!“ (p. 650).

Vis dėlto Nykos susimedžiota informacija tikrai įdomi. Taip, pavyzdžiui, sužinom, kad K. Puida, kaipo „Krivūlės“ redaktorius, buvo negailestingas debiutuojantiems, kurie vėliau iškilo be jo pagalbos. Nyka patvirtina sklei­džiamą paskalą, kad I. Simonaitytė buvo paskolinusi nemažą sumą litų Iš savo valstybinės premijos saldžialiežuviui Liudui Girai. Pasirodo, jog pri­reikė paties ministerio pirmininko įsikišimo, kad toji skriauda būtų laurea­tei atitaisyta. (Padengta iš valstybės iždo.) Sužinome taip pat. kad Liudu­ko būta nemažo Vziatkos Vziatkovičlaus. papildžiuslo savo biudžetą kyšiais tuo metu, kai jis direktoriavo Švietimo ministerijos viename skyrių.

Savaime aišku, pasikliovimas geranorių liežuvautojų paslaugomis ke­lia pavojų nusipigint ir nučiuožti į anekdotinės smulkmės (la petite histoire) šlynduobę. Nuo tos pragarmės Nyką gelbsti jo stilistinė kultūra, ge­bėjimas apgaubti insinuacijas (apie Borutą, Baltrušaiti, Inčiūrą, Churginą) nuogirdų šydu. Blogiausiu atveju jam visada po ranka argumentas – vi­sa tai tėra vien nekalti pasižymėjimai sau intymiame juodraštėlyje. Vis dėlto nuostabiai tvari regimoji Nykos atmintis leidžia jam pailiustruoti savo pasakojimą raiškiais, skaitytojui įsimenančiais piešiniais – buvu­sių savo draugų atvaizdais (M. Indriliūno, K. Umbraso, Jonės), šiaip su­tiktų gyvenimo kelyje ar pažintų iš kitų žmonių pasakojimų asmenų ški­cais (pulk. K. Škirpa. A. Churginas. A. Zaskevičius. grafomanas. įsipykęs jam ir Radauskui Berlyne savo saviliaupa).

Lyginant abi „Dienoraščio fragmentų“ dalis. įspūdžiai maždaug to­kie: savo sąranga abu tomai panašūs. Nemažą jų turinio dalį sudaro Ny­kos skaitinių Išvardijimai, prasidedantys žodeliu „Lektūra“, kurį lydi knygų pavadinimai.

Žinant, koks alergiškas yra pasidaręs mūsų dienų žmogus knygai, tų skaitinių gausa yra tikrai imponuojanti. Bet stebina ne tiek jų skai­čius ir net ne įvairovė, o Nykos ryžtas plėsti savo akiratį. Autorius ne­sikelia į puikybę, pripažįsta, kad tam tikrą dalį tų „pervarytų“ knygų su­daro skaitalai traukinyje, trenkiantis į darbovietę. Būdinga, kad net ir šioj „produktyvaus laiko sunaudojimo“ plotmėj Nykos esama išradingo ir pragmatiško. Užuot pliekęs kriminalinius romanus ar kokį feministi­nį skiedalą. Nyka persiskaito kažkada jaunystėj jį veikusius kūrinius. Ori­ginalu ir protinga.

Iš tiesų jis jaučia tikrą alergiją žiniasklaidos-melasklaidos išliaupsintiems autoriams, ar tai būtų G. Marquezas, D. Lessing ar M. Kundera. Jų išgarsėjimas veikia Nyką priešiškai. Skatina įtarinėti tuos auto­rius arba pataikavimu mažaraštės publikos skoniui, arba atvira kičo gamyba. Kartais nelauktoj jo atrankoj pasitaiko ir polinkio į savibaudą, atseit mazochistinių instinktų patenkinimą:

„Mano dabartinis planas labai kuklus; skirti daugiau laiko matema­tikai, ypač skaičių teorijai, artimiau susipažinti su Gödel, Teniyama ir galbūt grįžti prie filosofijos (ne populiariausia prasme)“ (p. 328)
„Ruošdamasis šventinėms atostogoms visą popietę ieškojau mano ignorancijai įkandamų knygų poenšteininės teorinės fizikos temomis…“ (p. 285).

Šalia to antrajam dienoraščio tome išryškėja ne vien Nykos skaiti­nių eklektiškumas, bet ir mažiau suprantamas išankstinis jo nusiteiki­mas prieš antisovietofilinę raštiją. Juodajam jo sąraše figūruoja kaip bau­bai ne vien kažkodėl nobelizuoti rašytojai kaip G. Grassas, Solženicynas ar Cz. Miłoszas (p. 305; 376), bet ir V. Nabokovas, B. Brechtas, Hemingway, O. Pazas ir A. Koestleris (p. 204). Nepasitikėjimą jais visais Nyka išreiškia šiais žodžiais:

„Visų tautų emigrantų bei disidentų tarpe praktikuojama saugios kovos doktrina (kovoti pasitraukus Iš realios kovos lauko) yra ne tik absurdiška, bet ir žiauriai nemorali. Tokie kovotojai „už tvoros“ neišvengiamai Išsigimsta. Iš čia jų tiesos monopolio pretenzija ir kitos absoliutizmo formos“ (p. 290–291).

Kurioziška, kad formuluodamas šias orias sentencijas Nyka visai ne­pastebi, jog jis plėšia Vakarų sovietofilų intelektualų nugiedotus kuple­tus ir prasikalsta ta pačia „tiesos monopolio“ pretenzija, kai talžo Puti­ną ir Miškinį.

Pora papildomų pastabų ta tema. Nykai tenka pripažinti nuopelną, jog šitaip elgdamasis jis nesidangsto pretekstu, kad jo nuomonei prita­ria tas ar anas autoritetas. Kita vertus, iš dienoraščio nematyti, kad jo nuosprendžiai ilgainiui būtų pakitę, sušvelnėję. Veikiau priešingai. Kai jis antrąkart pamini kurį iš savo baubošių, paprastai gelia jam dar skaudžiau; sakysim, Miłoszui ar Solženicynui.

Maloni staigmena antrajame tome yra Nykos kelionių po Europą ir viešnagės Lietuvoj aprašymai. Autorius nustebina savo pastabumu deta­lei ir išprusimu. Puikiai pagauta Versalio parkų melancholija. Akivaizdus Nykos meno istorijos išmanymas. Aišku, tai skaitinių, atliktų „namų darbų“ pasekmė. Turistinis maršrutas, žinoma, gerokai perkrautas, įspū­džiai iš Lietuvos pakartoja duotus interviu tenykštės spaudos atstovams.

Šiaip susidaro įspūdis, kad Nyka namisėda, nelinkęs turistauti. Priešingai Sandrai, kuri nuolatos kur nors pakeliui, Nyka lieka saugot namų, prižiūrėt jų gyvūnijos. Yra knygoje (p. 367) žavingas gabaliu­kas, kuriame Nyka samprotauja apie lango kiaurymę, pro kurią jam pralekia įvairiausios vizijos ir kur jis palygina save su tinginėle įname kate, visai panašiai pasimetusia savo godose. Tačiau vienišyste jis ne­siskundžia. Gal tik dėl jos antrajam tome esama daugiau įrašų apie tai, kas jo nuveikta tursiantis aplink namus: deginant lapus, nors tai poli­cijos draudžiama, kapstantis darže, perrūšiuojant knygų kauges gara­že. Nors apie tai užsimenama labai taupiai, iš šių eilučių dvelkia papras­tumas ir žmogiška šiluma.

Abiejose dalyse esama tam tikro skaičiaus eilėraščių bei vertimų įtarpų. Eilėraščių antrojoj daly gal net gausiau negu pirmojoj. Vertimų sri­tyje Nyka reiklus sau. Profanui jo versto V. Hugo eilėraščio „Demain dès l;aube“ tekstas skamba visai lakiai ir išjaustai, bet Nyka palydi tą teks­tą pastaba: „Deja, vis tiek ne viskas tvarkoj, deja“ (p. 426). Jis taip pat ketina dar padirbėti prie garsaus P. Claudelio teksto (p. 405).

Tas reiklumas sau leidžia skaitytojui pateisinti faktą, kad vertinda­mas kitų vertėjų darbus Nyka yra toks „kirvis“, ypač kritiškas ir niurgz­lus. Lakoniškų pasisakymų knygoj nemažai, ir visiems vertėjams – Pu­tinui, Just. Marcinkevičiui, Nagiui, Churginui, T. Venclovai – Nyka neatlaidus.

Pirmojoj dienoraščių daly Nykai pasitaikydavo kada ne kada išsipa­sakoti savo sapnus. Antrojoj tų užuominų žymiai daugiau. Dažnai juo­se apsireiškia mirę draugai. Ypač dažnai – Radauskai. Viena proga Ny­ka ketina pasinaudot sapno medžiaga eilėraščiui. Tai patvirtintų prielaidą. Jog jam nebuvo svetimas siurrealistų propaguojamas pasąmonės lobių eksploatavimas.

Daug kas pripažįsta, jog Nykos stiprybė yra jo literatūriniai portre­tai. Be minėtų Radausko ir Kaupo atvaizdų papildymo, aptinkam išjaustą ir šiltą kalbininko P. Skardžiaus škicą sangvinu. Juodu dirbo toj pa­čioj „šapoj“, beveik kasdien susitikdavo per pietų pertrauką ir bematant susiginčydavo dėl kokio nors kalbinio niekelio. Nyka mėgdavo pamėgdžio­ti Skardžiaus kalbėseną. Būdingus jam užsikirtimus bei mikčiojimus. Bet profesoriaus netektis buvo jam skaudi, ir tai galima jausti iš jo lakaus ir jautraus teksto, kuris tiktų ne vieno išeivio nekrologui. Jis palygina Skardžių su tolimoje šiaurėje augusiu medžiu, savo bekompromisiniu kie­tumu atsilaikiusiu prieš gamtos elementus ir niekad neišmokusiu švel­niai šlamėti. „Iš čia jo perdėtai defenzyvinė laikysena, praktiniame gy­venime pasireiškusi nepakentimu nė mažiausios kritikos, paniška baimė pasirodyti ko nors nežinančiu arba apsirikti, gimdančia nepasitikėjimą ne tik kitais, bet ir savim pačiu“ (p. 128).

Kitas įsimenantis skaitytojui piešinys anglimi yra Tučio iš Austra­lijos atvaizdas. Aiškiai pretenzingo tipelio, liurškiančio, jog tautai esan­ti didelė gėda didžiuotis tokiu tepliorium kaip Čiurlionis, įsiskaitęs skai­tytojas ima atspėti, kad tas ekscentriškas staipūnas – tai Vytautas Janavičius, laimėjęs pripažinimą savo apysaka „Pakeliui į Atėnus“. Ny­ka atpasakoja jo apsilankymą gana detaliai, neslėpdamas, kad svečias gerokai ištąsęs jo nervus, bet jis negalėjęs atsispirti šios neurotiškos, hipochondriškos asmenybės traukai. Skaitytojo vaizduotėj šio nepažįsta­mo žmogaus profilis įsirėžia tarsi lietuviško J. Cocteau, tik be nesuskai­čiuojamų prancūzo talentų. Nykai teks vėliau tvarkyti jo literatūrinį palikimą ir jis pripažins, jog tas paveldas – liesokas.

Protarpiais knygoje užsimenama apie K. Bradūną – kaip šiltą žmo­gų, entuziastą, gerą draugą ir patikimą bendradarbį. Ta proga išryški­nami kai kurie „Literatūros lankų“ leidimo užkulisiai. Nyka nebando iš­vardyti visų idealisto Bradūno dorybių, bet leidžia suprast, kad jis vertas visuotinės pagarbos jau vien už „Egzodo lietuvių literatūros“ pa­rengimą ir išleidimą.

Panašiai atsiliepiama ir apie A. Vaičiulaitį, kaip dvasios aristokra­tą bei nuostabų stilistą (p. 178; 323). Be to, jam dar priskiriami nema­ži diplomatiniai gabumai redaguojant kultūrinius žurnalus.

Apmaudu, kad daugybės asmenų, su kuriais Nykos kartu dirbta ir džiaugtasi, siluetai neužfiksuojami. O tarp jų juk esama tokių tikrai kū­rybingų asmenybių kaip V. Kavolis, K. Ostrauskas, K. Almenas, iš viso nelinkusių į skardenimąsi.

Gal tai gyvenimiška, bet vis vien keista, kad „Dienoraščio fragmen­tuose“ aptinkam mažokai pasisakymų apie du asmenis, su kuriais jis pa­laikydavo savaitinį, o gal ir dažnesnį telefoninį ryšį. Tai V. Kavolis ir J. Girnius. Tiesa, Girniui Nyka paskiria dienorašty daugiau erdvės. Skai­tytojas sužino, kokiom aplinkybėmis juodu susipažino, kaip jų keliai kry­žiavosi, kokie buvo J. Girniaus santykiai su savo ideologinio bloko va­dais, kokių jis turėjęs sankirtų redaguodamas „Aidus“ su įvairiais rašaliais. Nelaukta atodanga yra tai, kad Bostone Girnius jautęsis gero­kai vienišas, palaikydavo glaudesnius ryšius nebent su A. Gustaičiu. Jo portretas neretušuotas, bet skaitytojui dingojas, kad galėjo būti spalvin­gesnis. Vis dėlto Girnius buvo „Literatūros lankų“ idėjos rėmėjas. Kita vertus, jo knyga „Tauta ir tautinė ištikimybė“ vienu metu buvo plačiai skaitoma ir komentuojama. Nyka apie tuos dalykus neužsimena. Kodėl? Rasi priežastis paprasta. Nyka buvo recenzavęs tą leidinį, ir tie tekstai yra jo eseistikos rinkinyje „Temos ir variacijos: literatūra, kritika, pole­mika“ (Vilnius, „Baltos lankos“, 1996).

Skaitant pirmąją dienoraščių dalį aiškiai prasišvietė Nykos abejin­gumas krašte kuriamai raštijai. Nemažiau to negatyvaus nusiteikimo yra ir antrajam tome. Jis pasiekia tokį laipsnį, kad prieinama prie nežinia kam taikomų šūksnių:

„Tauta, kuriai Montvila. Mozūriūnas (…) etc. yra poetai. Baltušis – didelis beletristas, o Bronius Radzevičius – Proustas. intelektuallškai te­bėra neišsivadavusi“ (p. 652).

Pernelyg padrika demagogija. Vargu ar kas yra kėlęs išeivijoje Montvi­lą ar Mozūriūną. Kam prireikė tokios retorikos? Šis tas paaiškėja iš .Sak­mės apie Juzą“ vertinimo:

„Sugrįžęs namo dar mėginu skaityti prieš porą dienų gautą (pagaliau) Baltušio „Sakmę apie Juzą“, kurią visi taip giria, net rusai („Literaturnaja gazeta“), bet tuojau pat turiu atidėti į šalį; perdėtas, įkyria maniera vir­tęs pseudoliaudiškas visko hiperstilizavimas (jauties, lyg vaikščiotum ant kojūkų) jau po keliolikos puslapių atima bet kokį norą tęsti“.

Vėl susiduriam su būdingu Nykai polinkiu į priešginystę. kai į jo ran­kas patenka kitų beatodairiškai liaupsinamas kūrinys. Bematant jis šo­ka suvaryti Jį į šipulius priskirdamas kičo etiketę.

Kiek santūriau, nors iš esmės panašiai, atsiliepia Nyka ir apie Just. Marcinkevičiaus lyriką, vėl pabrėždamas tariamas poeto nuolaidas pub­likai bei cenzūros reikalavimams:

„Jo poezija – populiarizuotas miesčioniškos publikos ir respublikos gyvenimo ir „išgyvenimų“ suvedimas į visiems lengvai suprantamas ir įsi­menamas simplistines formules, paremtas valdžiai priimtina etika ir estetika.“ (p. 376)
„Jis rašo ne eilėraščius, bet skriptus deklamatoriams ir vidutiniam skaitytojui lengvai prieinamas jo ribotą emocinį pasaulį tiksliai išreiškian­čias formules, kurias skaitant ar jų klausantis išsipildo sentimenta­laus katarsio iliuzija, padedanti jam gyventi brutaliai pilkoje kasdieny­bėje. Šitaip laimimas populiarumas, aplodismentai etc., bet dažniausiai sukompromituojama poezija.“ (p. 459)

Nykos priešiškumas retorinei utilitaristinei, plačioms masėms skiria­mai patriotinei poezijai akivaizdus. Tačiau vis vien pripažįstama tokios lyrikos terapinė vertė, Just. Marcinkevičiaus deklamuojamos poezijos galimas poveikis auditorijai, kurią Nyka įsivaizduoja kaip okupanto su­niurkytą, demoralizuotą, trokštančią bent trumpalaikio katarsio iliuzijos.

Verta šioj vietoj prisiminti (ir Vlado Kulboko bibliografija „Lietuvių li­teratūrinė kritika tremtyje“ tai patvirtintų), kad Nykos požiūris į tenykš­tę raštiją ne visai sutapo su kitų komentatorių, svarsčiusių literatūrinę pa­dėtį krašte, nuomone. Ne vienas jų gyveno iliuzijomis, jog jinai nebūtinai beviltiška, jog tenykštėj raštijoj apčiuopiama tam tikra pažanga. Nyka nesileidžia jų įtaigaujamas bei klaidinamas. Iš viso jo kritiškas požiūris yra absoliučiai savitas. Jau 1980 m. sąvartoj jis teisingai pramatė, jog ne­įtikėtina. kad krašte rastųsi kokia reikšmingesnė „stalčinė“, disidentinė, raštija. Jo skeptišką nusiteikimą tiek dėl lietuvio charakterio veržlumo, tiek mūsų literatūros gajumo ir dinamikos patvirtina tokie įrašai:

„Ne laisvė garantuoja kūrybingumą, bet greičiau kūrybingumas ga­rantuoja laisvę, nes kūrybingas Individas Jau savo prigimtimi yra lais­vas. Laisvas grafomanas vistlek pasilieka grafomanas“ (p. 177).
„Mes – lietuviai – vis dar tebesame kažkaip kone privalomai atsili­kę. Kas pas mus skelbiama nauja, iš anksto gali būti tikras, kad tai se­na. Mes vis ką nors vejamės, užmiršdami, kad autentiškai (kritiškai) iš­gyvenamas ir traktuojamas atsilikimas būtų žymiai daugiau negu bergždžios pastangos ką nors pasivyti“ (p. 500).

Nesunku atspėti, kad abu šie pareiškimai taikomi pirmiausia išei­vijos kritikai, linkusiai pateisinti kūrybinę stagnaciją sunkiomis darbo sąlygomis. Bet jais pasmerkiamas ir Lietuvoj įsigalėjęs paprotys vaiky­tis „novatoriškumo“, šiuolaikiškumo, modernizmo, kurių, Nykos nuomo­ne, iš viso nesama ten kurpiamoje lyrikoje. Ji esanti pasenus, „kaip vakardienos laikraštis“ (p. 613). Štai kodėl Nyka bent trijose vietose pasitenkina ta pačia formule tenykštei lyrikai aptarti: ji „stokojanti emo­cinės ir intelektinės energijos“. Kalbėdamas konkrečiau apie J. Juškaičio ir M. Martinaičio rinkinius, Nyka pasižymi:

„…jiems trūksta emocinės bei intelektualinės energijos ištesėti; jų po­ezija lieka horizontali, įdomūs formaliniai pažadai nerealizuoti, nepajė­giant visiškai atsikratyti tam tikrų oficialiosios poezijos žargono gaidų“ (p. 255).

Ką jis nori tuo pasakyti, paaiškintų šie įrašai: „Simetrija poezijoj yra visų nesklandumų motina… tobulybės iliuzi­ja ir pagunda, kurios nemažai pakenkė Radauskui…“; „Pavojingiausia „vilkduobe“ poetui yra gulti į „jau paklotą lovą“, t. y. oportunistiškai perimti savo pirmtakų kalbą, kuri nei jam, nei jo lai­kui nebegalioja“.

Visai kaip pirmoje dienoraščių dalyje, antrajam tomelyje gaiviausi, poetiškiausi puslapiai yra tie, kuriuose Nyka grįžta mintimis į vaikystę, kur jis prisimena savo motiną, aptaria pažangaus mokytojo bruožus, ap­sako socialinę kaimo buitį ir atskleidžia, kaip grūdinosi jo asmenybė. Vi­sur čia skaitytojui sunku nesigėrėti Nykos žvilgsnio skvarba, minčių aiš­kumu ir atvirybe. Kokiu vaiskumu nušvinta jo motinos atvaizdas:

„Ji tyliai, nesitrankydama įeina pro duris, amžinybę siekiančiu ju­desiu pastato viedrą ant suoliuko ir sniego atspindžio nušviestu veidu kelioms akimirkoms sustoja prieš langą…
Ir mane staiga nusmelkia pirmą kartą išgyventa patirtis, kad aš beveik nieko, išskyrus keletą nereikšmingų epizodų, nežinau apie jos vai­kystę ir jaunystę, kad aš gyvenau šalia jos, paskendęs savo parazitiškai egoistinėje būtyje, nė nebandydamas suprasti, ko ji siekė, kokios buvo jos svajonės, ko ji, viena palikusi, sėdėdama po Šv. Jono paveikslu, šyp­sodavosi arba verkdavo“ (p. 103–104).

Vienoj knygos pastraipoj Nyka sakosi, kad ji persekiojanti mintis pa­rašyti knygą apie vaikų pasaulio sąrangą (jo etiką, politiką, filosofiją etc.), remiantis savo paties patirtimi. Tos savo užgaidos Nyka neįgyvendino, bet iš to, kas pažarstoma „Dienoraščio fragmentų“ skiltyse, aišku, ko­kio įžvalgumo tai būtų buvęs traktatas. Juk paprastai tiek mokslinin­kai. tiek memuaristai ar prozininkai būna pasidavę vaikučių idealizavi­mo, angelaitinimo, aistrai. Nyka tuo tarpu yra kur kas akylesnis jų pasaulio atradėjas. Jis neužmiršta kovos už būvį bei konformizmo as­pektų, ir jo mintijimas skvarbus:

„Aprašyti pasaulį, kuriame kiekvienas trūkumas (fizinis ar dvasinis) buvo nuodėmė, silpnumas – yda, stiprumas – dorybė, kuriame su inkvizicišku žiaurumu bei uolumu buvo persekiojamas kiekvienas, kuris tu­rėjo nelaimės gimti negražus, luošas, neturtingas arba kuo išsiskirti iš pilkos vaikų minios. Teisę išsiskirti turėjo tik tas. kuris buvo už visus kitus stipresnis. Vaikai šia prasme buvo atsakingi ir už savo tėvų ydas arba keistenybes. Atsimenu, kiek aš prikentėjau, mano tėvui sumanius pirkti margą arklį, tarp kitko, labai greitą, vien tik įsivaizduodamas būsimus persekiojimus už tokį nedovanotiną viešosios moralės įžeidimą, nes pagal visiems privalomus lokalinės etikos bei estetikos kanonus margą arklį galėjo sau leisti tik žydas arba čigonas. Ir tą dieną, kuomet tėvas dėl man nežinomų priežasčių nutarė minėto arklio nepirkti, aš bu­vau laimingiausias vaikas pasaulyje“ (p. 206).

Gal šioj vietoj dvelkteli skaitytojui socialinio darvinizmo tvaikas, bet nemažiau akivaizdu, kad Nykos įžvalgos nėra jokie pramanai. Kiek­vienas esam daugiau ar mažiau panašius spaudimus išgyvenę ir įveikę. Žavu tai. kad aptariant tuos faktus jam pavyksta išvengti savigailos ir grožėjimosi savimi. Pripažindamas, kad „galingiausias ir išmintingiau­sias žmogus pasaulyje yra vaikas, nes jo taktikos, strategijos ir diploma­tijos resursai neišsemiami“, jisai nenutyli nei savo depresijos momentų, nei gudravimų, nei vaikystės potyrių poveikio jo asmenybės raidai. Jis neslepia, kad vaikystėj dažnai ožiuodavęsis ir kad vienintele priemone broliams ir tėvams grąžinti jį protan būdavęs skaitymas jam Biliūno „Kliu­džiau“ ir „Brisiaus galo“ (p. 170).

Tas epizodėlis yra žavingas, bet nemažiau įspūdingos yra ir kitos Ny­kos mintys apie kaimo gyvenimo sąrangą:

„Mano vaikystės pasaulyje viskas buvo paremta absoliučios nelygy­bės principu – kaip gamtoje. Žmonės buvo skirstomi į daugybę grupių ir pogrupių – turto, luomo, sveikatos, išminties, jėgos, išvaizdos etc. pa­grindu. Buvo geros šeimos ir ne taip geros šeimos. Iš ne taip geros šei­mos kategorijos pakilti į geros šeimos pakopą reikėjo bent kelių kartų <…>. Buvo turtingos ir neturtingos šeimos. Turtingos šeimos net ir pra­radę turtą dar ilgą laiką naudojosi, bent nominaliai, senuoju prestižu bei privilegijomis. Neturtas buvo didžiausia gėda, savotiška gimtoji nuodė­mė, panašiai kaip fiziniai trūkumai. Mokykloje vaikai tarpusavyje pravardžiuodavosi sakydami: „Tavo tėvas šlubas“ arba „Tavo motina žvai­ra“. Todėl kiekvienas visomis išgalėmis stengėsi pakilti į aukštesnę pakopą. Kiekvieno „žemesniojo“ idealas buvo „aukštesnieji“. Suaugusiųjų tarpe pavadinti ką nors „ubagu“ buvo skaudžiausias ir nenuplauna­mas įžeidimas. Mieste pabuvusi tarnaite mergina, grįžusi namo į kaimą, jau reikalavo didesnio respekto iš kitų savo luominės grupės narių.
Ir aš galvoju: kad socialinis pastatas gali išsilaikyti tik ant nelygybės pa­matų; kad nelygybė yra lygiai reikalinga visiems – net ir pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems (nes visų idealas yra aukštesnioji pakopa), ir kad lygy­bė yra svajotojų (prie kurių aš visą gyvenimą priklausiau) sukurtas mitas“ (p. 412–413).

Jei ne tas intarpas tarp skliaustelių („prie kurių aš visą gyvenimą pri­klausiau“), rastųsi pagunda priskirti Nyką prie atžariausių reakcionie­rių ar bent vadinamųjų (Kanadoj) „pažangiųjų atžagareivių“. Tai būtų klai­da, kadangi Nykos svarstymai yra grynos racionalizacijos, operavimas silogizmais. Savo jausmais jis yra nepalyginamai arčiau anarchistų ar. kaip jis sako. „svajotojų“. Ir vis dėlto jo atsivėrimai neskamba narcisiz­mu ar grožėjimusi savo stoiškumu. Tai veikiau polinkio į savitvardą ir askezę pateisinimas:

„Kiek kartų buvau pasižadėjęs, Epikteto pavyzdžiu, nepasikliauti tuo. kas nuo manęs nepriklauso, nebandyti kontroliuoti ir niekuomet per­dėtai nereaguoti, ypač asmeninių santykių plotmėje. Nieko nereikalau­ti iš kitų vien tik dėl to, kad reikalauji iš savęs, nes kitas visuomet yra absoliučiai kitas ir kitur. <…> Skųstis, kad kas nors nesupranta, absur­diška. neišmintinga, silpnuoliška, beveik nemoralu. Nes kas gi kada nors ką nors supranta? Priimti viską, neieškant skirtumo tarp dovanos ir smūgio. Tarp kitko, tokia laikysena nėra nei rezignacija, nei nusiže­minimas: tai tik skirtinga etinė stratagema“ (p. 115).

Ši išpažintis palengvina pajusti Nykos asmenybės sudėtingumą ir jo elgsenos paradoksus. Literatūrine prasme tai tobulas dienoraštininko ap­sinuoginimo pavyzdys. Jį papildo nemažiau nelauktas jo prieraišumo ar, sakytumėm, skolos pareiškimas prancūzų poetui P. Valéry:

„Niekas taip nenuplauna ir nenuskaidrina dvasios kaip Valéry, šis prancūziškiausias iš prancūzų… Niekas taip nepadeda kovoti su vulga­riu atsitiktinybės antplūdžiu, tobulai paslėpti save, absoliučiai atsiribo­ti nuo minios ir nuosekliai vykdyti Epikteto preceptą, niekad nepasikliau­ti, kas nuo tavęs nepriklauso“.

Lengva pastebėti, kad didžiausią įspūdį Nykai daro P. Valéry užda­rumas, hermetizmas – jo atsisakymas laimėti minios prielankumą leng­vai parašomomis, atsitiktinėmis eiliuotėmis, jo nenoras vertelgauti ak­tualijoms, jo siekiamybė tobulai paslėpti save, podraug perteikiant savo dvasinę sujaukti bei neišvengiamą tikram kūrėjui susidvejinimą.

Šio teksto šviesoj skaitytojui atsiveria ir Nykos lyrikos savitumas, jos tariamas neįveikiamumas, kurį jo niekintojai skubėdavo pavadinti mis­tifikavimu, švaistymusi akademiniu žargonu, manieringumu ir kitomis mandrybėmis. Daug pastraipų gali būti teisingesnio Nykos lyrikos įver­tinimo visrakčiu. Bet yra nemažiau ir kitų, kurios bylote byloja apie jo pomėgį ginčytis su pačiu savim:

„Aš niekad nesakau, ką iš tikrųjų galvoju, nes tai būtų niekuo ne­pateisinamas ekshibicionizmas. Aš tik ieškau išraiškos pakaitalo: just testing (p. 286).
„Ieškokime, kas mus vienija, ne kas mus skiria!“ Kokia šiurpi nesą­monė! Atvirkščiai, ieškokime, kuo mes skiriamės, kuo mes kitoki, kuo mes nesame identiškų avinų banda, tuomet galbūt rasime ir bendrą kalbą“ (p. 456).

Tai vis, kaip sakoma, ekstravagantiški, kontroversiški Ny­kos pasisakymai, leidžiantys atspėti nemaža prancūzų literatūros, ypač jų moralistų, įtaką. Tačiau tai jokie pasisavinimai, nes tos mintys nėra defetistinės, mizantropinės:

„Aš esu prieš per didelę vienybę, nes ji žlugdo kūrybingumą ir jo pa­kaitalu siūlo taikingą nuobodulį. Aš esu prieš ekumeniškumą, nes jis žlugdo Dievo ieškojimo kelių avantiūrą ir įvairovę, jų vietoje siūlydamas monotoniją. Juo daugiau kelių, tuo daugiau šviesos“ (p. 442).

Panašiai kontroversiškai Nyka pasisako ir prieš pacifizmą, ir net prieš toleranciją: „Taika iš tiesų reiškia viską priimti ir su viskuo sutikti“.

Žymėdamasis savo juodraštėlin buities nuoplėšas, Nyka ne kartą su­abejodavo tų pratybų prasmingumu. Nuotaikų svyravimų dienorašty nemažai ir tai suteikia knygai slėpiningumo, taip būtino literatūriniam veikalui. Vienur Nyka lygina save su Šecherezada, guosdamasis, kad die­noraščio rašymas apsaugąs jį nuo dvasinės mirties. Kitur jis šmaikštau­ja, jog biografijos iš viso turėtų būti kaip antkapių įrašai: Gimė, nuobo­džiavo, bandė gyventi, mirė (p. 321).

Trečiur jis nuogąstauja, jog „Dienoraščio fragmentai“ galintys būti „atavistine, pavėlavusia knyga“.

Nykai tikrai nėra ko baimintis, kad jo dienoraščiai pakartoja tai, kas kitų išeivijos metraštininkų seniai nugiedota. Pasekėjų tikriausiai atsi­ras, bet tai pirmas dienoraštinis kūrinys mūsų raštijoj ir vargu ar su­silauksim panašaus kalibro veikalo ateityje. Juo prabyla į skaitytoją plačių dvasinių poreikių žmogus, nesivaikantis populiarumo, bet išsa­kantis savo dvasines kolizijas daugiakultūrinėje visuomenėje pasigėrė­tina tiesosakos galia.

Tai pastebima ir iš leidinio citatų. Išanalizuoti jas būtų beviltiška.

Nėra abejonių, kad Nyka veikiau šypteli skaitydamas, nei šoka žymėtis patikusią minti (ypač humoristinę) savo juodraštėlin. Viena aišku, tarp tų citatų neaptinkame visiems žinomų, plačiai vartojamų žurnalistikoj. Mieliausios, kas be ko, mums tos, kurios yra lietuviškos kilmės, kaip, sakysim, šauni citata apie meilės kankynę, pasiimta iš J. Tumo laiško putinui.

Dar įdomesni Nykos literatūriniai svarstymai. „Dienoraščio frag­mentai“ nepretenduoja į mokslinį veikalą ar literatūros vadovėlį, ir skai­tytojas daug kur nesutiks su Nykos teiginiais, jo pažiūromis, sakysim, į Čechovą, Solženicyną, Marcinkevičių ar Baltušį. Kita vertus, jo surink­ta informacija apie nepriklausomos Lietuvos literatūrinį gyvenimą ir jo užkulisius tikrai spalvinga – visi tie Churgino skundai prieš Borutą ar Cvirkos bėgiojimas į sovietų pasiuntinybę leidimėlio jam eiti į Bunino va­karą. Kai kurie Nykos nuosprendžiai gerokai nelaukti. Taip, sakysim, jis suglumina skaitytoją entuziastingai priskirdamas Šatrijos Raganai lite­ratūrinį talentą,“ bet daro tai taip įtaigiai, kad skaitytojui nebelieka ki­tos išeities, kaip perskaityt iš naujo „Sename dvare“. Taip pat jis pripa­žįsta Savickiui bulvarinės raštijos mūsų literatūroje pradininko titulą, kažkaip užsimiršdamas pasakyt, kokia jinai banali ir nuobodi. Bet Ny­ka pradžiugina savo įžvalgumu, kai iškelia N. Miliauskaitės savitumą.

Atsargiais potėpiais tapomas „Dienoraščio fragmentų“ puslapiuose Nykos autoportretas yra santūraus kolorito ir neužginčijamai savitas. Juo neabejotinai naudosis studijuojantys autoriaus kūrybą, norintys ne vien pažinti jo kūrybinę asmenybę, bet taip pat ir išeivijos dinamiką. Kaip ant delno čia matyti istoriko misijos (p. 437), idealaus pedagogo samprata arba tokios prielaidos: kas būtų ištikę išeivijos lyrikos raidą, jei būtu­mėm turėję tokį autoritetą kaip J. Keliuotis.

Temų įvairove, saiko nuovoka bei stilistine kultūra A. Nykos auto­biografija prilygsta žymiems Vakarų pasaulio dienoraštininkų – W. Gombrovicziaus, J. Greeno ar E. Ciorano ir t. t. – skiautiniams. Žinia, deta­lus to žanro kūrinių sugretinimas neįmanomas, bet bendrais bruožais laikytini tokie savumai kaip dvasinių poreikių nekintamybė, prieraišu­mas prie Vakarų kultūros klasikos, atkaklus savojo identiteto ieškojimas svetimų civilizacijų ekrane. Visi šie elementai lengvai apčiuopiami Ny­kos veikale. Paradoksalu, bet „Dienoraščio fragmentai“ giminiuojasi su svetimtaučių kūriniais ir dar vienu bendru bruožu – vengimu komentuo­ti ne vien reikšmingus politinius įvykius, bet apskritai mutacijas, ištin­kančias nūdienę visuomenę planetos mastu. Tokius reiškinius kaip ly­tinė revoliucija, narkomanija, informacinė civilizacija (ją suprantant kaip žiniasklaidą ir internetą). Dalykus, kuriuos Nyka palieka anali­zuoti žurnalistams.

Aptarti keliais žodžiais visuminį įspūdį, kurį sukelia abu dienoraš­čio tomai, nelengva. Tinkamiausias manding sugretinimas būtų palygin­ti tą pirmąjį įspūdį su svaiguliu, kurį patiriam stambiam knygyne, an­tikvariate ar bibliotekoj. Anglosaksai vadina tą savijautą serendipity vardu, atseit atsidūrimu Serendipo karalystėj, kurioj lankytoją kas žingsnis pasitinka nelauktos atodangos arba svaigių reminiscencijų apžavai. Visai nesvarbu, ar knyga bus skaitoma įprastiniu būdu. ar paskraidom, tas įspūdis lieka vienodo intensyvumo, nes iš esmės „Dienoraščio fragmentai“ yra knyga-kvieslys paklajot drauge su autorium nekasdie­ninių dvasinių reikmių platybėmis.