literatūros žurnalas

Vytenis Malaškevičius. Moters refleksija A. Nykos-Niliūno kūryboje: mergaitės

2003 m. Nr. 12

Vytenis Malaškevičius (g. 1979 m.) – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros ka­tedros magistrantas. Mūsų žurnale spausdinamas pirmą kartą.

 

Lietuvių literatūros tyrinėtojų A. Nyka-Niliūnas visuomet aptariamas kaip egzistencinės pasaulėjautos reiškėjas, gilios filosofinės ir intelektualinės poezijos kūrėjas, tačiau dažnai apeinama (arba mažai išryškinama) jo eilėraščiuose iš­skirtinę poziciją užimanti juslingojo prado, erotiškumo dimensija. Moteriškoji te­matika nusidriekia per visą poeto kūrybą, ji tampa labai svarbia A. Nykos-Niliū­no poetinio pasaulio dalimi.

Moters sampratos A. Nykos-Niliūno kūryboje formulavimas verčia visiškai atsiriboti nuo feministinės kritikos, besidominčios moterimi vien kaip socialiniu ir kultūriniu vienetu. Šiuo atveju daug parankesnis yra fenomenologinis aspek­tas, siekiantis atskleisti reiškiniuose (fenomenuose) slypinčią esmę, perprasti, kas juose yra reikšminga ir nekintama. A. Nykos-Niliūno kūryboje į moterį ge­riausia žiūrėti kaip į subjekto reflektuojamą fenomeną. Tai leidžia analizuoti moterį pro subjekto (netgi autoriaus) sąmonės prizmę. Visi teksto „stilistiniai ir semantiniai aspektai suvokiami kaip organiški kompleksinės vienovės dėmenys, kurių vienijanti esmė yra autoriaus sąmonė“1. Dėmesys sutelkiamas ties auto­riaus sąmonės „giluminėmis struktūromis“, kurias galima atpažinti iš pasikar­tojančių temų ir stilistinio braižo. Taip skirtingi tekstai skaitomi kaip vienis. Fenomenologinė kritika pripažįsta, kad „literatūros kūrinys yra organiška vie­novė ir kad tokią vienovę sudaro visi to paties autoriaus kūriniai“2.

Ši metodologinė nuostata leidžia pasirinktą temą plėtoti remiantis A. Nykos-Niliūno eilėraščių interpretavimu. Į eilėraštį žvelgiama vienu rakursu, t. y. tiek, kiek jis gali suteikti informacijos moteriška tematika. Tokios eilėraščių interpre­tacijos yra paremtos koncentruotu kalbėjimu, bandymu kuo glausčiau išdėstyti svarbiausias mintis, numanomas tendencijas. Taigi kalbėjimas apie moterį tam­pa siužetiškas – moteris iš pradžių pristatoma bendrais bruožais, vėliau jos sam­prata vis tirštinama, atskleidžiant kuo gilesnes jos reikšmes. Todėl pirmųjų eilėraščių interpretacijų galutinė reikšmė ima aiškėti tik pačioje pabaigoje, interpre­tuojant paskutiniuosius.

Bandant įsiskverbti į moters pasaulį vyrų parašytoje literatūroje neįmanoma išsiversti be paties vyriško subjekto analizavimo, kadangi kaip tik jis yra moters buvimo tokiame tekste galimybė. Tai iškart suponuoja tik vyriško požiūrio į moterį tikimybę. Ir tai visiškai nenuostabu, kadangi vyrų literatūroje moteris visuomet yra kita3, ji aprašoma, reflektuojama tik iš vyriškos pozicijos. Moteris A. Nykos-Niliūno poezijoje yra tokia, kokią ją mato, jaučia ir suvokia subjektas. Tad iš esmės moters analizė tampa ir vyriško subjekto vidinio pasaulio atvertimi, jo paties ana­lize. Moteris tarsi virsta vyro atspindžiu veidrodyje. Pats svarbiausias moters pažinimas įvyksta tuomet, kai su ja užmezgami tiesioginiai santykiai: Aš ir Tu. Toks išskirtinis dėmesys santykiams su subjektu analizuojant moterį yra esminis bet kurioje vyrų literatūroje, kur moteris beveik visuomet yra aprašomasis, arba patiriamasis, objektas. Tai labai svarbu išryškinti, kadangi visapusiškas moters atskleidimas, jos fenomeno suvokimas tampa iš esmės neįmanomas – vidinį mo­ters pasaulį galima pajusti tik tiek, kiek jį suvokia pats subjektas.

Santykiai su moterimi A. Nykos-Niliūno poezijoje pradeda formuotis dar vaikystėje nuo santykio su motina, kuris yra prigimtinis, atsiradęs savaime ir iš esmės beveik visiškai užgožęs motinos moteriškumą. Sūnui motina pirmiausia ir yra motina, o ne moteris. Moteriškumo sampratai susiformuoti daug svarbesnė yra ne motina, o kita moteris.

Apibūdinimas kita – tai siekis padaryti griežtą skirtį ne tik nuo motinos, suvokiant, kad kita moteris yra svetima, ateinanti iš kitur, ir dominanti savo moteriškumu, bet pirmiausia išryškinant sąmoningą jos skirtingumo nuo savęs suvokimą. Pirminis moteriškumas atrandamas lyginant su savimi. Šį skirtumą, ko gero, tiksliausiai iliustruotų paties A. Nykos-Niliūno žodžiai: „Iš vaikystės tarp daugelio kitų dalykų, kuriuos randu besirausdamas tolimiausiose atminties zonose šmėkšančiame jausmų ir idėjų griuvėsių labirinte, ypač gyvas ir neišdil­domas liko moterų skirtingumo, ne tiek fizinio, kuris tuomet man buvo visiškai nereikšmingas, bet mistinio skirtingumo įspūdis. Man atrodė, kad jos gyvena, nors ir čia pat, su mumis ir tarp mūsų, bet kartu ir visai kitame pasaulyje, kito­je būties zonoje, kurios sąranga ir etika – amžina ir niekam neprieinama paslap­tis, durys pro kurias draudžiama įeiti, raktas, kurio niekam nevalia pasukti“4.

Jau vaikystėje pastebėtas moters skirtingumas yra projektuojamas ne į fizinį kūną. Tai – visiškai kito pasaulio atradimas, suvokiant, kad jis iki galo taip ir nebus pažinus. Pajuntama neperžengiama riba, atskirianti nuo moters paslap­ties, kurią visuomet bus stengiamasi įminti bendraujant su moterimi. Visa tai jau nuo mažų dienų lemia išskirtinę jos padėtį vyro sąmonėje. Moters paslaptis, jos priklausymas kitam, sunkiai vyrui reflektuojamam pasauliui veda prie tam tikro jos nerealumo užčiuopimo, kuris generuojamas kaip kultūrinės tradicijos suformuotas išskirtinės [tobulos] moters portretas. Kai su moterimi užmezgamas tiesioginis santykis Aš ir Tu, pradedamas į ją projektuoti visas kultūros moters potencialas, susiformuojantis iš įvairių moters interpretacijų dailėje, literatūro­je, pasakose. Taip moteris A. Nykos-Niliūno poezijoje reflektuojama atsižvelgiant į tam tikrą kultūrinę tradiciją. Ji tampa savotišku realybės ir fantazijos koncent­ratu subjekto sąmonėje.

Kultūrinė mergaičių prigimtis ir stilizacija

Mergaitės – viena plačiausių moters koncepciją formuojančių A. Nykos-Niliūno poezijos dalių. Ši moteriška figūra fiksuoja ne tam tikrą brandos stadiją, o greičiau yra paties poeto perimta prustiška tradicija, nusidriekianti iki pat Ch. Baudelaire’o eilių. M. Prousto žydinčios mergaitės5, kaip fatališko juslingumo prototipai6, yra taip stipriai įaugusios į A. Nykos-Niliūno poeziją, jog kartais tampa sunku ir beskirti, ar čia M. Prousto „jeunes filles“, ar paties A. Nykos-Niliūno reflektuojamos mergaitės. Toks skyrimas iš esmės būtų visiškai bepras­mis, kadangi mergaitės yra apibendrinanti kitą moterį sąvoka; ir jos analizuo­jamos apskritai kaip juslingos moterys, priverčiančios subjektą pajusti gilius išgyvenimus, patirti lig tol nežinomus jausmus.

A. Nykos-Niliūno poezijos mergaitės sampratą taip pat formuoja ir kitas kultūrinis kontekstas, suteikiantis jai kitokias konotacijas nei prustiškosios „jeunes filles“. Tai XVII a. olandų dailininko Jano Vermeero van Delfto paveiks­las „Mergaitė su perliniu auskaru“. Poeto dienoraščiuose mes randame kelis įra­šus susijusius su šiuo paveikslu. Dar 1942 m. lapkričio 17 d. įraše minima, kad ponia B. H. netikėtai padovanoja šio paveikslo reprodukciją, kuri palieka didelį įspūdį. Šis mergaitės portretas giliai įsitvirtina A. Nykos-Niliūno sąmonėje, tampa neatsiejama jo pasaulio dalimi: „Nuosavybė. Kas yra nuosavybė? Knyga, perskaityta, tampa mano nuosavybe. Kaip Vermeero Mergaitė, pamatyta, tapo viso mano gyvenimo nuosavybe“7. Ir pats A. Nyka-Niliūnas prisipažįsta, kad ši iš dailės atėjusi mergaitė tampa pirmavaizdžiu moters refleksijai: „Vaikystėje, gel­bėdamasis nuo skurdo (fizinio ir dvasinio), aš pabėgdavau į fantazijos (poezijos ir meno) realybę, iš kurios dar vis nepajėgiau išsivaduoti. Turiu skubėti, nes riba vis tolsta. Vermeero mergaitė <…> man vis dar tebeatrodo realesnė už realybę“8. Siekiant perprasti A. Nykos-Niliūno poezijos moterį, šis įrašas dienoraštyje yra labai svarbus. Jis nurodo kultūrinę projekciją į realios moters sampratą.

J. Vermeero van Delfto paveiksle krentančios šviesos išryškintas mergaitės vaizdinys įsigali ir A. Nykos-Niliūno poezijoje, kurioje skleidžiasi mergaitės romaus dvasingumo, trapumo ir nekaltumo nuotaiką. Visą tą būseną, kuri verčia ją suvokti kaip ne[pa]liečiamąją. Ši mergaitė yra visiškai priešinga juslingosioms Prousto „jeunes filles“. Tačiau A. Nykos-Niliūno mergaičių savitumas ir yra tas, jog poetas sugeba susieti šiuos nesuderinamus moteriškumo pradus, taip mer­gaitėms suteikdamas tik dar daugiau paslaptingumo, gilumo ir neapčiuopiamu­mo. Taip tarsi ir komplikuodamas jų sampratą.

Mergaičių paveikslas A. Nykos-Niliūno poezijoje neišvengia vienokios ar kito­kios stilizacijos, t. y. jis formuojamas sudarant tam tikrą dekoratyvumo įspūdį. Subjekto požiūris arba pačių mergaičių jam sukeliami išgyvenimai greičiau pri­klauso iliuzijų, svajonių, o ne kasdienybės patirčių sferai. Todėl mergaičių portre­tai estetizuojami, labai tiksliai jas apibūdina A. Nykos-Niliūno eilėraščio „L’offrande à Vénus“ eilutės:

Mergaitės ėjo prieblanda. Tykus
Šlamėjimas jų permatomų rūbų
Tekėjo šešėlingom kūnų formom
Ir dužo į tamsos plonytį stiklą.
Juodi žolės plaukai, dulkėtos krūtys,
Veidai ir skambančios koralo rankos,
Tylaus ir plono šypsnio nušviesti,
Išnirdavo iš sutemų aksomo
Nuskęsdavo šiltam tamsos glėby9.

Prieblandoje išnyrantys mergaičių siluetai fiksuojami perteikiant jų kūnų kontūrų stilizuotą trapumo ir lengvumo įspūdį. Tai nepakartojamas tikslumo ir švelnumo derinys, verčiantis pajusti mergaičių rafinuoto skaidrumo ir nekasdie­niško puošnumo nuotaikas. Mergaitės išvystamos kaip vizija, regėjimas; jos tarsi matomos, bet neapčiuopiamos, pranykstančios, verčiančios prarasti bet kokį realybės jausmą.

Jų paveikslo stilizacija išryškinta ir labiausiai sutelkta į tris jų bruožus. Tai – gamtiškumas, erotiškumas ir nuolatinis jų estetizavimas.


Gamtiškumas

Gamta A. Nykos-Niliūno poezijoje dažniausiai yra gilių egzistencinių išgyve­nimų išraiška, ji neretai būna grėsminga, paslaptinga, atverianti žmogaus gyve­nimo beprasmybės klodus. Tačiau gamtiškumas yra visai kitoks, jis išryškina natūralaus mergaičių juslingumo pradą.

Mergaitės yra neatsiejama gamtos dalis (visiškai ištirpstančios jos apsupty­je). Jose yra kažkas pirmapradiško, gaivalingo ir savaiminio. Kartu jų gamtišku­mas įgavęs rafinuotumo atspalvį; jos dažniausiai sutinkamos sukultūrintoje gamtoje, perteikiančioje aristokratinio subtilumo jauseną. Vienoje poetiškų re­miniscencijų A. Nyka-Niliūnas prisimena: „Mergaitės, giedančios gegužinėse pamaldose, einančios nušienauta pieva birželio mėnesyje ir besimaudančios nuošalioje sietuvoje… Mergaitės alyvomis ir jazminais trenkiančiose kapinėse lengvomis kaip vasara suknelėmis ir po didžiulėmis skrybėlėmis degančiomis mėlynomis akimis…“10

Šis jų rafinuoto aristokratiškumo būvis, jų subtiliai gamtiška prigimtis eilė­raščiuose ryškinama apipinant jas gamtiškais motyvais, užuodžiant jose laukinį kvapą, skonį, pajaučiant jų kūnų gamtiškumą: „Bet aš žinau, kad tavo / Akys ir plaukai dar tebedvelkia / Kmynais, ajerais ir duona“ („Tristesse“); „Tavo pečiai ir strėnos bliaukė juodu / Vasarvidžio medum ir iš akių / Tryško kartaus atmi­nimo pienas“ („Grįžimai“). Tampa svarbu paryškinti ne žmogiškąją jų prigimtį, bet priklausymą gamtai. Mergaitės gamtiškieji motyvai plėtojami eilėraštyje „Aukštaitija“:

Aukštaitija – mergaitė
Kruvinais nuo vyšnių
Dantimis ir lūpomis. Žaliais kanapių
Spalvos ir šiurkštumo plaukais:
Tavo krūtys, kurias aš glosčiau
Alksnio luobu sutepta ranka,
Dvelkė išskalbtu žlugtu
Ir pakelės ramunėm.

Eilėraštis parašytas 1977 m. Baltimorėje, jau daugiau kaip trisdešimt metų esant toli nuo gimtosios Aukštaitijos. Eilėraštis tampa grįžimu, išgyvenama vi­zija. Kuriami vaizdai – tolimos praeities intensyvus išjautimas. Tai ypač svarbu pabrėžti, kadangi jaunystės erdvė grąžina ir jaunystės jausmus. Aukštaitija pri­lyginama mergaitei. Mergaitė prisimenama kaip gamtos įsikūnijimas, visos jos kūno dalys susijusios su augalais: dantys ir lūpos su vyšniomis, plaukai – su kanapėmis, krūtys – su ramunėmis. Mergaitė kartu apibūdinama ir erotiškai: paryškinamos kruvinai raudonos lūpos, išskiriamos erogeninės jos kūno dalys (dantys, lūpos, plaukai, krūtys), tiesiogiai pajaučiamas jos kūnas (krūtų glosty­mas), užuodžiamas jaunatviškas šviežumas, mergaitės kūno aromatas. Taip vie­nu metu išgyvenama ir prigimtinė aplinka, ir juslingąjį pradą skleidžianti mer­gaitė. Atsiranda mergaitės erotiškumo siejimas su gėlėmis, žydėjimu.

Pirminės nuorodos į gėles ir žydėjimą A. Nykos-Niliūno poezijoje dažniausiai būna netiesioginės ir dar neryškinančios juslingumo prado, pvz., per suknelę – Tu, / Kaip tąsyk, nuskalbta su mėlynom gėlelėm suknele, jau nukirstų rugių plaukais“ („Rauda Sorellinai“); per tiesioginį palyginimą su gėlėmis – „Siūbuoja moterys takais kaip gėlės / Ir kaip laivai kelionės mėlynos“ („L’embarquement pour Cythére“) arba tiesiog gėles įdedant į pačios mergaitės glėbį – „Ir ūžiančio vandens spalvos akių mergaitę su žibuoklėmis / Rankytėse sugniaužtomis, par­einančią namo“ („Berlyno improvizacijos III“). Tačiau svarbiausia, jog mergaičių kūnas pradedamas suvokti augalų vegetacinio ciklo šviesoje. Kaip būties pilnatvė yra prinokimas: „Viskas, – net tavo akys, rankos ir liemuo, – prinokę, permatoma, pilna“11. Tačiau tobuliausia mergaitės būtis yra žydėjimas, skleidžiantis erotišku­mo aromatą: „Gamtos prozodija: sulytas žydinčios mergaitės veidas, lašai ant rankų, marškiniai prilipę ant melsvų ir nepažįstamų krūtų“12.

Netgi pati gamta įgauna mergaitiško erotiškumo: „Iš miško grįžta balta skrybėle diena; / Rasa pažliugusiu žaliu aksomu pridengtas jos šiltas kūnas“ („Vasaros simfonija II“); „Kad vėl sugrįš kaip moteris su vaisiais ir gėlėm nuoga diena veiduos“ („Mistiškas rudens peizažas“). Ši gamtos erotika A. Nykos-Niliū­no yra apsvarstoma ir dienoraščiuose. Metų laikai suvokiami kaip mergaitės kū­no apraiškos: „Pavasario laukai su sniego skiautėmis – kaip baigiančios nusi­rengti mergaitės kūnas“13 ir „Ruduo. Ar gali būti kas liūdnesnio ir žavingesnio už rudenėjančias moteris rudenį“14.

Mergaičių gamtiškumas leidžia užčiuopti jų pirmapradį juslingumą, prasi­skleidžiantį tarsi žiedas. M. Prousto žydinčių mergaičių provaizdis verčia įdė­miai įsižiūrėti į šį atsiveriantį erotiškumo pradą.


Mergaičių poveikis subjektui

Subjekto santykiuose su mergaitėmis galima išskirti savotiškas tris pakopas: susitikimas, saugojimas ir praradimas. Šie tarsi nuo pradžios į pabaigą vedantys etapai nebūtinai reiškia, kad susitikimui jau automatiškai bus nulemta pasi­baigti praradimu, tiesiog fiksuojamos trys skirtingos patirtys, nulemiančios mer­gaičių poveikio subjektui intensyvumą ir reikšmingumą. Pradėkime nuo susiti­kimo, pirminės patirties, paskatinančios netikėtą mergaičių atradimą pasaulyje.


Susitikimas

Subjekto akiratyje mergaitė pasirodo netikėtai. Ji ateina iš kitur, iš kitos erd­vės. Jos pasirodymas tarsi tam tikra mįslė: „Aš nežinau, iš kur jinai atėjo, / Neži­noma ir svetima šitiem laukam“ („Pavasario mergaitė“). Staigus mergaitės atsi­radimas išgyvenamas kaip sužeidžianti patirtis: „Tu buvai kaip paukščiukas, spurdantis rankoj, / Vidudienį, užbėgus nuo lietaus senon bažnyčion, / Ir kaip strėlė, karaliaus paleista iš lanko, / Pataikiusi į širdį man netyčia“ („Įrašas durų staktoje Nemeikščiuose: Jonei“). Dar netikėtesnis yra jos poveikis. Subjekto dvasiai ji sukelia sunkiai paaiškinamą nerimą ir priverčia išgyventi dvipras­miškus jausmus.

Šis subjekto sumišimas ryškiausiai perteikiamas viename gražiausių A. Ny­kos-Niliūno mergaičių tema eilėraščių „A l’ombre des jeunes filles en fleur“. Eilėraštis pavadintas pagal garsųjį M. Prousto romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romaną „Žydinčių mergaičių šešėlyje“. Tad vieną perskaitymo kodą pateikia šio romano semantinis laukas su ryškia erotine moterų dominante. Tačiau šis eilėraštis atveria daug platesnę A. Nykos-Niliūno poezijos prasmę. Jame sukoncentruota beveik visa moters refleksija, susiejanti mergaičių ir moti­nos paveikslus, jų tarpusavio konkurenciją. M. Prousto poveikis nekvestionuoja­mas, tačiau negalima užmiršti, kad tai greičiau autentiškai reflektuojamos niliūniškos mergaitės.

Šaltų alyvų tirpstantys žiedai
Užnuodydavo sutemų trapumą,
Ir mes, kažko neaiškiai išsigandę,
Virpėdami besibarančių durų
Oktavose ir kvintėse, staiga
Išgirsdavom jų dūžtančius balsus:
Mus šaukia! Ir, tarytumei suvokę
Jų kūnų ženklo slėpiningą prasmę,
Pradėdavome naktimis sapnuoti
Fantastiškų archipelagų jūras,
Spalvingas eisenas, keistai siauras
Gatves ir nenubudusiom dar rankom
Mes žaisdavom ilgai tyra smiltim
Jų pilvo linijų amfiteatruos.

Pirmosios eilėraščio eilutės nukelia į vėlyvą pavasarį, gegužės mėnesį, prisod­rintą sklindančio žydinčių alyvų aromato. Erdvė tampa keistai mistiška – ją for­muoja nuodai (kaip tam tikra apsvaigimo būsena) ir dar kol kas esanti tamsa. Šis išgyvenamas nekasdieniškumas atveria nežinomybę, sukelia nepaaiškinamą nerimą, nujaučiant įvyksiančią iki šiol nepajaustą patirtį. Subjekto, kuris eilė­raštyje išreikštas daugiskaitine mes forma, išgąstis yra nereflektuojamas, jis pats nesuvokia savo baimės priežasties („kažko neaiškiai“ – dvigubas neapibrėž­tumas). Kita vertus, nežinia, kur yra subjektas, aišku tik viena, kad jis yra atsidūręs tarsi tarpinėje pozicijoje: iš vienos pusės besibarančios durys, iš kitos – išgirstami kažkieno „dūžtantys balsai“. Šis neaiškus išgąstis ir nerimas – tai neapsisprendimo situacija. Durys A. Nykos-Niliūno poezijoje yra riba tarp namų ir pasaulio, jos yra autoritetingos, jos barasi, tarytum perspėdamos apie „dūž­tančių balsų“ grėsmę. Durų priekaištai parodo, kokią svarbą subjekto sąmonėje išlaiko gimti namai. Tačiau priekaištai kartu ir atskleidžia, kad subjektas yra linkęs durims neatsakyti, išduoti gimtus namus, pasiduoti „dūžtančių balsų“ kvietimui. Nėra tiksliai pasakyta, kieno šie „dūžtantys balsai“. Tačiau iš tiesų juos kaip tik galima priskirti jau pavadinime įvardytosios „jeunes filles“.

Išgirstami balsai subjektui yra labai svarbūs, tai išreikšta emociškai jaus­mingu „Mus šaukia!“ Tačiau pačių mergaičių dar nėra, yra tik jų balsai. Ir iš esmės šie balsai paties subjekto išgyvenami kaip užgimstantis susidomėjimas moteriškumu. Santykiai su mergaitėmis dar neprasidėjo, susitikimas dar neį­vyko, subjektas dar tik bando savo sąmonėje kurtis moteriškumo sampratą. „Ir, tarytumei suvokę, / Jų kūnų ženklo slėpiningą prasmę.“ Šis „tarytumei“ yra la­bai svarbus. Jis pabrėžia, jog tai tik iliuzija, įsivaizduojamo susitikimo preliudi­ja. Juo labiau, kad viskas vyksta sapnuose. Pirminio kūniškumo užgimimą sub­jektas išgyvena taip intensyviai, jog manosi jau suvokiantis mergaičių kūnų prasmę, sugebantis žaisti „ilgai tyra smiltim / Jų pilvo linijų amfiteatruos“. Taip tarsi išgyvenama dar tik įsivaizduojama patirtis. Tačiau svarbiausia, kad sub­jektas mergaičių sampratą susieja su atsiveriančio pasaulio vaizdu: fantastiškų archipelagų jūros, spalvingos eisenos, keistai siauros gatvės. Taip „jeunes filles“ reikšmė labai išsiplečia. Susidomėjimas jomis yra kartu ir noras išsiveržti iš uždaros namų erdvės, eiti pasaulio pažinimo keliu.

Eilėraštyje „Mergaitės“ susitikimas su mergaitėmis tampa kaip visiškai naujo pasaulio atradimas, kurio pažinimas privalo būti lėtas, nuoseklus ir jokiu būdu ne drastiškas. Subjektas šalia mergaičių išgyvena dvi visiškai skirtingas būsenas: jis jaučiasi ir kaip nedrąsus vaikas, ir kaip tylus princas nugalėtojas. Pirminis mergaičių pažinimas yra apgaubtas mistine skraiste. Tai tarsi pasakų apleisto sodo atradimo mitologema, kuri verčia išgyventi mistišką baimę ir pa­garbą, virstančią šventumo pajautimu (pagoda). Mergaičių buvimas visiškai kitam, nerealiam pasauly žymi pagrindinę ribą tarp jų ir subjekto. Šios ribos peržengimas ir sukelia mistišką baimę, žadina šventumo pagarbą. Mergaičių pažinimas yra tarsi lėtas naujai atrasto pasaulio tyrinėjimas. Šis tyrinėjimas labiausiai yra sutelktas į mergaičių kūną, atveriantį erotiškumo kodą. Pirmieji kūno atradimai – tokie intensyvūs ir paliekantys tokią ryškią žymę,kad suvo­kiami kaip sužeidžianti patirtis. Mergaičių kūno atradimas tampa jo paslapties suvokimu (pavydžiai saugojantys rūbai); pirmasis kūno palytėjimas reikalauja jį apribojančių aplinkybių: „tikėdami tik prieblandom ir sienom“ ir yra labiau vi­zualus, o ne tiesiogiai taktiliškas – „liesdavom krūtis drėgnom blakstienom“.


Saugojimas

Mergaičių priskyrimas nepažiniam pasauliui, išskirtinumas ir nekasdieniš­kumas jų sampratą papildo vertės konotacija. Subjektui jos tampa vertingos ir brangios. Taip susiklosto tokia tarpusavio santykių išraiška kaip bandymas mer­gaites išsaugoti. Nors ji ir nėra A. Nykos-Niliūno poezyoje labai išplėtota, tačiau papildo tarpusavio santykius. Mergaites bandoma išsaugoti, nes suvokiamas jų vertingumas, kaip tai fiksuojama eilėraštyje „Kaip Tulės karalius taurę“:

Kaip Tulės karalius taurę
Aš saugau paslėpęs tave
Žiauriam ašigaly, šiaurėj,
Ir kas metai su paukščių erdve

Grįžtu į žiemos kristalo
Degantį miestą nakčia, –
Kur lyja tavo plaukais ant stalo
Ir guoboje kybo delčia.

Šis paprastas, lakoniškas A. Nykos-Niliūno eilėraštis yra bene vienintelė užuomina apie bandymą išsaugoti mergaitę. Tai yra nenuostabu, kai suvoki, kad poetas didžiausią dėmesį skiria tiems momentams, kai būtent mergaitės pri­verčia subjektą išgyventi dviprasmiškus jausmus, jos daro tiesioginę įtaką, o ne šis joms. Tačiau, kita vertus, bandymas išsaugoti parodo, kokį poveikį mergaitės yra padariusios subjektui, kaip jis jas vertina.

Eilėraštyje „Kaip Tulės karalius taurę“ yra tiesiog prisipažįstama, kad mer­gaitė jau yra saugojama. Tai ne bandymas, tai jau konstatavimas. Mergaitės iš­saugojimas yra tarsi brangenybės paslėpimas, kaip kad legendinės šiaurės šalies Tulės karalius saugo paslėpęs savo brangiąją taurę. Ši atšiauri vieta parinkta visiškai neatsitiktinai. A. Nykos-Niliūno pasaulėjautoje ji užima išskirtinę pozi­ciją: „Nuostabiausias gamtos garsų gamtoje yra žolės šiurenimas, ypač aukštos, pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, bet kada, ir ne čia, – šiaurėje, nykiai pilkoje tuš­tumoje, kada staiga pakilusio vėjo gūsis suvarto smilgų viršūnes. Aš tada ne tik gyvendavau, bet ir būdavau. Pietuose gamta absoliučiai nemuzikali, persotinta. Ji nemoka sukelti ilgesio ir numalšinti metafizinio alkio“15. Šiaurė yra siekiama erdvė, joje norima būti amžinai: „Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm šiaurėj. / <…> Mes būtumėm vieni, bet niekuomet nebūtų vienos mūsų akys: / Jos amži­nai paliktų tyros / (Šiaurėje išaugę akys daug tyresnės)“ („Aš norėčiau, kad mu­du gyventumėm šiaurėje“). Galima nuspėt, kad A. Nykos-Niliūno šiaurė atitinka prigimtinę erdvę: „O neaprėpiamos, neišsakomos, tūkstančius metų trukusios vasarų naktys Nemeikščiuose, kur aš išmokau, kad mylėti galima tik šiaurėje!“16 Taip šiaurė suvokiama ne tik kaip siekiama erdvė, kurioje ir norima paslėpti ir išsaugoti mergaitę, bet kartu ir ta vieta, į kurią norima grįžti, kurioje buvo išmokta mylėti. Šios vietos atšiaurumas (žiaurus ašigalis) yra tarsi jos labai stiprus suintensyvinimas, o kartu ir noras mergaitę paslėpti amžiams, negrįžta­mai, ją užšaldant, kaip „užšaldyti“ ir Nemeikščiai.

Pabrėžiamas mergaitės nerealumas, jos sukūrimas. Eilėraštyje ji apibūdinama tik vienu fantastiniu vaizdu – „Kur lyja tavo plaukais ant stalo“. Prisiminus visą A. Nykos-Niliūno poeziją ir tai, kas jau buvo pasakyta apie mergaites, šis išsaugo­jimas įgyja visiškai kitą reikšmę. Šiaurėje, kuri siejama ir su siekiamu jaunystės būviu, paslepiama ne mergaitė, paslepiamas jos susikurtas idealizuotas portretas, kurį ir trokštama amžiams išsaugoti ir pasilikti. Didžiausią vertę įgyja ir bran­giausia ne pati mergaitė, bet šis jos subjekto sąmonėje susikurtas portretas.


Praradimas

Dramatiškas mergaičių poveikis subjektui sustiprinamas, kai tarpusavy susiklosto nutrūkstantis ryšys. Mergaitės praradimas sužadina nepakeliamą vienišumo jausmą. Šis melancholiškas vienatvės išgyvenimas, praradus ryšį su ja, gražiai atskleidžiamas A. Nykos-Niliūno eilėraštyje „Tyli daina“:

Nieko neliko tyloj. Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,
Degančia saulėj žole.

Nieko neliko tyloj. Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus. Laukinė saulė
Dieną pažinus glosto
Ilgesį tavo plaukų.

Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas,
Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.

Praradimas išgyvenamas kaip visiškas ryšių su aplinka netekimas. Kiek­vienas eilėraščio posmas pradedamas viską paneigiančiu „Nieko neliko tyloj“. Suformuojama begarsės tuštumos iliuzija. Subjektas jaučiasi visiškai vienas, kadangi visa, kas turi bent kokį ryšį su aplinka, yra tiesiogiai siejama su mer­gaite. Jos praradimas tą ryšį nutraukia. Aplinka prasminga tik tuomet, kai joje yra mergaitė. Priešingu atveju aplinka paneigiama arba paprasčiausiai išnyksta kaip visiškai beprasmė ir nereikalinga.

Šioj tuščioj begarsėj erdvėj realumo jausmą subjektui suteikia tik nuolat išgyvenami prisiminimai. Subjektas aplinką suvokia tik pagal tai, kas jam pri­mena prarastą mergaitę. Šioj tuščioj tyloj girdimas tik jos vienišas žolėj skam­bantis balsas ir tyliai pakrantėm slenkantys josios žingsniai. Prisiminimuose mergaitės akivaizdus siejimas su šviesa parodo kažkada buvusį subjekto ryšį su aplinka, pilna daiktų, užpildyta ir įprasminta. Kai mergaitė prisimenama, pa­saulis tviska skaisčiai ryškiom spalvom – „…ir tavo žingsniai / Tyliai slenka pa­krantėm, / Degančia saulėj šviesa“.

Aplinkinis pasaulis taip pat negali susitaikyti su mergaitės išnykimu. Tai, kas vyksta aplink, yra intensyviai vykdomos mergaitės paieškos: „Auksinis ry­tas / Ieško tavęs po namus. Laukinė saulė / Dieną pažinus glosto / Ilgesį tavo plaukų“. Aplinka subjekto sąmonėje tarsi vėl įgauna prasmės, ji yra nesusitai­kiusi su mergaitės praradimu, kai ieško bent kokių nors jos buvimo ženklų.

Tačiau aplinka ir patvirtina, kad mergaitės jau nėra. Jeigu eilėraščio pradžio­je kaip prisiminimas žolėj skambėjo dar vienišas mergaitės balsas, tai dabar žolėj jau kraupiai šnera josios nebuvimas. Aplinkiniai daiktai, įprasminti prisi­minimu apie ją, tik dar labiau atskleidžia, kad mergaitės nėra, kad ji jau am­žiams prarasta.

Mergaitės praradimas subjektą veda visiško išnykimo link: „…ir tavo rankų / Švelnūs tonai ant veido / Gęsta kartu su manim“. Kuo mažiau jaučiamas mer­gaitės buvimas (jau nyksta jos pirštų prisilietimai), tuo labiau subjektas ne tik praranda ryšį su aplinka, bet ir pats pradeda jausti savo fizišką išnykimą iš netekusio prasmės pasaulio.

 

Mergaitės A. Nykos-Niliūno poezijoje užima išskirtinę vietą. Tai moteriškumo tipas, leidžiantis aprėpti beveik visą poeto moters koncepciją. A. Nykos-Niliūno poezijoje kita moteris iš esmės ir yra mergaitė, savyje susiejanti juslinio erotišku­mo pradą su nekaltumo dvasia. Tai ji subjektui sukelia džiaugsmą ir nerimą, baimę ir palaimą, neviltį ir pilnatvę. Ji skatina ir kviečia eiti pasaulio pažinimo keliu.


1 Eagleton T. įvadas į literatūros teoriją. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 68–69.
2 Ten pat. – P. 69.
3 Visiškai nesuteikiant šiam žodžiui jokios neigiamos reikšmės.
4 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai 1971–1998. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1999. – P. 123.
5 G. Baužytė-Čepinskienė versdama M. Prousto romaną „A l’ombre des jeunes filles en fleur“ jį pavadina „Žydinčių merginų šešėlyje“, tačiau iš A. Nykos-Niliūno eilių matome, jog poetas „jeunes filles“ įvardija žydinčiomis mergaitėmis, todėl mes jas irgi vadinsime mergaitėmis, o ne merginomis.
6 Baužytė-Čepinskienė G. Žydinčios merginos, moterys – gėlės ir šešėliai. – Metai. – 1999.–Nr. 4.
7 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai 1938–1970. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998. – P. 287. Toliau cituojant dienoraščius bus nurodomas tik tomas ir puslapiai.
8 T.I. – P. 140.
9 Nyka-Niliūnas A. Eilėraščiai 1937–1996.–Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 231.
10 T. I. – P. 428.
11 T. I. – P– 369.
12 T. I. – P. 325.
13 T. II. – P. 291.
14 T. I. – P. 417.
15 T. I. – P. 269.
16 T. I. – P. 304.

Mylimas ir kritikuojamas: Alfonsas Nyka-Niliūnas „Metuose“

2024 10 18 / Šiemet minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) 105-ąsias gimimo metines. Šia proga iš žurnalo archyvų sudarėme „Litera-turą“ ir kviečiame skaitytojus geriau pažinti poeto kūrybą, biografiją ir jo įtaką.

„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui

2022 m. Nr. 12 / Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai…

Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2020 m. Nr. 10 / spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai…

Namai visuomet lieka namais: Alfonso Nykos-Niliūno laiškai namiškiams

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

„Kol aš juos redaguosiu, literatūra nebus ten nuskriausta“. Kazio Bradūno laiškai draugams

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

„Labai lauksiu parašant“. Algirdo Landsbergio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

Kęstutis Nastopka. Šiapus nebūties

2015 m. Nr. 2 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20 / Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą

Giedrė Šmitienė. Prigimtinė erdvė Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

2005 m. Nr. 7 / Alfonso Nykos-Niliūno poezija išsiskiria teksto koncentruotumu. Dėl koncentruoto kalbėjimo eilėraščiai tampa elipsiški, metonimiški. Nuo vienos visumos fragmento pereinama prie kitos visumos, kuri vėlgi tik nurodoma…

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Vytautas A. Jonynas. Drąsaus apsinuoginimo autobiografija

2000 m. Nr. 10 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. 1971–1998. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. 1999. – 750 p.

Vytautas Kubilius. Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija

2000 m. Nr. 7 / Ir Lietuvoje dienoraštis tampa savarankiška meninės literatūros forma. Dienoraštinių knygų daugės nukritus baimės varžtams, kad rašyti dienoraštį pavojinga. Jos varžysis su fikcine beletristika, kuri vis rečiau bestebina naujais atradimais.

Rita Tūtlytė. Vokiečių romantika A. Nykos-Niliūno kūryboje

1999 m. Nr. 7 / Alfonsas Nyka-Niliūnas paprastai siejamas su prancūzų, Vidurže­mio jūros kultūra. Esminė jo poezijos ir gyvenimiškoji linija kyla iš stu­dijų metais skaityto Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ įtai­gų.