Jonas Balčius. A. Nyka-Niliūnas: poezijos stebuklo valanda

1992 m. Nr. 7–8

Nežinau, kaip kitiems, bet man A. Nykos-Niliūno poezija, ypač rinkinys „Žiemos teologija“ (Chicago; 1985), pasirodė esanti verta lyginti su Amerikos atradimu – lietuviškosios, intelektualinės poezijos prasmė – ir būtent Ameri­koje, išeivijoje. Tai iš tikrųjų buvo poezijos stebuklo valanda, pralėkusi kaip akimirka ir pasilikusi visam gyvenimui, nes atradimai neužmirštami – jų ne tiek jau daug pasitaiko mūsų gyvenime.

Neperdėsiu pasakydamas, jog su šiuo rinkiniu lietuvių poezija nenuginči­jamai įaugo į pasaulinės poezijos kontekstą kaip lygiavertė dalis, papildanti ir netgi užbaigianti tam tikrą jos raidos fragmentą. Ir štai dabar, kai pirmasis galvos apsvaigimas nuo to, kas patirta, perskaityta, pajausta, jau daugmaž pra­ėjęs, tikslinga pamąstyti, kodėl tai įvyko, kuo galima visa tai paaiškinti, pa­bandyti pagrįsti. Juk literatūros kritika iš esmės nepretenduoja nei atstoti lite­ratūros, nei jos papildyti. Jos tikrasis turinys ir prasmė kitur – pabandyti pa­aiškinti, pagrįsti, logizuoti tai, ko poezija anaiptol nepajėgia ir nenori pada­ryti.

A. Nykos-Niliūno „Žiemos teologija“ – reiškinys, kuris galutinai sugriauna ir paneigia dar iš devynioliktojo amžiaus mūsų poetų paveldėtą ir plačiai prak­tikuotą tradiciją, jog eilėraštis – tai tam tikru būdu, t. y. logikos ir semantikos priemonėmis, sklandžiais sakiniais atpasakota situacija ar jausminė poeto bū­sena, išgyvenimas. Pavyzdžiu čia galėtų būti kad ir Maironis: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis…“ Lietuviškoji poetinė tradicija, maitinama ir nuolatos gaivinama įgimto lietuvio jausmingumo, senti­mentalumo ir ašaringumo, pasakyčiau, netgi tam tikro svaiginimosi saviguoda. A. Nykos-Niliūno poezijoje visiškai paneigiama, atmetama kaip neabejotina at­gyvena, išnara, kurią pasaulio, Vakarų poetinė tradicija jau nebegrįžtamai yra palikusi poezijos istorijai.

Pirmas ir bene pats reikšmingiausias žingsnis „naujosios“ poezijos Vakarų pasaulyje įsitvirtinimo, įsigalėjimo prasme, be abejo, sietinas su vadinamuoju verlibru (vers libre), t. y. laisvo, nerimuoto eiliavimo banga, pavyzdžiui, kaip Vitmeno ar Verharno poezijoje. Tačiau ši naujoji poetinio „mąstymo“ ma­niera tiek pat lengvai ir netgi pagrįstai gali būti siejama ir su, pavyzdžiui, anglosaksams būdingu, tiesiog įgimtu santūrumu, nenorų nei vadovautis jaus­mais, nei juos reikšti – ne tik poezijoje, bet ir gyvenime. Iš čia ir vadinamasis „džentelmeno kultas“ visuomenės gyvenime, suklestėjęs klasikinėje Anglijoje Viktorijos laikais, tebekultivuojamas netgi dabar. Džentelmenas – tai ne tiktai šiaip sau padorus, civilizuotas, kultūringas žmogus, bet ir griežto emocinio etiketo besilaikanti individualybė, kuriai tiesiog privalomas jausmų ir elgesio korektiškumas.

A. Nykos-Niliūno pasidavimas minėtajai anglosaksiškajai protinei manierai ir netgi tam tikras susitapatinimas su ja pasireiškia pirmiausia tuo, jog būtent „Žiemos teologijoje“ šiam lietuviško kraujo ir, be abejo, prigimties poetui pa­vyksta pamatyti save, pasaulį, žmoniją ir istoriją kitos kultūrinės tradicijos kon­tekste, kaip sakoma, kitomis akimis. Kuo tas kontekstas čia grindžiamas?

Pirmiausia, be abejo, nepaprastu mums, užaugusiems sovietiniame aptvare, netgi neįmanomu kultūrologiniu intelektualumu. Tai reiškia, jog poetas ne tik­tai puikiai išmano meno, muzikos, poezijos istoriją, kad jis yra nė tiktai visų šių sričių subtiliausias žinovas, bet ir asmenybė, kuri apkeliavo pasaulį ne kaip turistas, bet kaip tremtinys, žmogus, praradęs Tėvynę, gimtuosius namus – visa, kas mums Dievo ir tėvų malonės dėka duodama kartu su kūdikyste, vai­kyste, paauglyste, jaunuolio svajonėmis, džiaugsmais ir atradimais. Visa tai jam, deja, galėjo būti prieinama tik kaip atsiminimai ar kaip kultūros ženklai bei simboliai tremtinio buityje, jos kasdienybėje.

Ašaromis, aimanomis ar padejavimais tokio masto nuostoliai bei praradimai, deja, jau nebegali būti nei kompensuojami, nei pateisinami. Kultūra tampa jo kasdieninės būties fantomu ir fatumu, o josios reiškimosi forma – istorija. Poezija taip pat tampa istorija, tačiau tiktai taip ir tokiu būdu, kokiu ji įmanoma suvokti bei įprasminti poetinėmis priemonėmis, kitaip tariant, veiksmu arba – dar konkrečiau – kaip orgia – senovės graikų vartoto vaizdinio prasme. Tremtim paženklintas, nubaustas, prakeiktas ir pasmerktas poetas – ir pasmerk­tas ne už kokius nors nusikaltimus, o tik dėl to, jog metafiziniam Rytų Drako­nui prisireikė šio mažyčio krašto, tėvų ir prosenių vadinto Lietuva, – toks kū­rėjas, be abejo, vargu ar gali kada nors pamatyti istoriją, gyvenimą ir būtį kitaip negu orgia, kur susilieja į viena ir tai, kas kitados buvo, ir tai, kas yra, ir netgi tai, kas dar galbūt įvyks…

Tačiau poetas čia, t. y. „Žiemos teologijoje“, – anaiptol ne auka. Taip ma­nyti būtų bene didžiausias nesusipratimas. Jau greičiau jis – akylas ir nuožmus plėšrūnas, pasaulį regintis tartum žvilgsniu prie pat horizonto linijos prispaus­tą, persekiojamą auką, kurios persekiojimo procese subjektas ir objektas tiesiog praranda prasmę – išnyksta arba susikeičia vietomis. Ir tai įvyksta ne tiktai erdvėje, bet ir laike – gamtoje, visuomenėje, kalboje, mene ir t. t. Orgialinis tikrovės suvokimas ir jos traktavimas poezijoje čia pateisinamas dar ir tuo, jog tai, matyt, bene vienintelis įmanomas būdas poetui išvengti officium, t. y. moralinės pareigos viską sustatyti į savo vietas, pateikti vertinimus. Visa tai anglosaksų, o šiuo atveju – ir A. Nykos-Niliūno poezijai neįmanomi, ne­toleruotini dalykai. Poetas – ne (kunigas, ne pranašas ir ne teisėjas: jis – re­gėtojas, mediumas, per kurio akis, sielą, poetinį įkvėpimą, plunksną liejasi visa, ką mes vadiname tikrove, būtimi arba šiuo konkrečiu atveju – orgia ir kas neturi nei prasmės, nei tikslo, tik nepabaigiamą buvimą, procesą, vyksmą.

Toks istorijos supratimas marksistinio teleologizmo (tikslingo istorijos su­pratimo) dogmomis apstatytose, išmuštruotose galvose gali sukelti ir, be abejo, sukelia vien tik sumaištį, paniką, netgi tam tikrą emocinį, jeigu ne intelektualinį šoką. Čia, matyt, kaip tik ir glūdi toji visa užburiančioji (bent jau „tarybinį lietuvių skaitytoją“, tegu ir buvusį) galia. Mes dar nesusitaikėme su istorijos neprasmingumo samprata: istorija mums egzistuoja tik tiek, kiek ji neatskiriama neatsiejama nuo marksistiškai ištatuiruotos „istorinio determinizmo“ sąvokos, istorinės pažangos ir kitokių vaizdinių knibždėlynės. Negana to: tradicinis teorinis estetikos mokslo konceptas čia taip pat mąstytinas ne kaip preciziškai apibrėžtas subjekto ir objekto santykis, taigi ir šia prasme A. Nykos-Niliūno poezija mums neblogas atradimai, kadangi čia, kaip minėjau, šito kriterijaus taip pat nesilaikoma. Poetinio „regėjimo“ procesas čia sutapatinamas, sulyginamas su objektyvaus istorinio, galbūt netgi būtiškojo vyksmo procesu. Poetas poezijoje istorines būties teurgijoje atlieka tik tam tikro meltin pot, t. y. tiglio, lydymosi krosnį į pareigą.

Ir vis dėlto, kad ir kaip „Žiemos teologijoje“ būtų proteguojami minėtieji poetiškumo principai, kad ir kaip uoliai jų būtų laikomasi – žmogaus dvasia, sąmonė, intelektas, netgi jausmai tam tikra prasme įmanomi tik kaip vienaip ar kitaip sutvarkyti, suklasifikuoti ar sureikšminti fenomenai. Šito, deja, tiesiog neįmanoma išvengti, nes visiškos netvarkos kupina tikrovė analogiška tik gy­vuliško instinkto tamsai, jo iracionalumui, o žmogaus sąmonėje, vaizduotėje, jausmo atmintyje ji įmanoma tik kaip tam tikras būties simbolis, ženklas ar įspaudas, nesvarbu, ar tai būtų neviltis, ar siaubas, palaima, pasigėrėjimas ar netgi vadinamasis katharsis. Ir tai suprantama: neįvardytas jausmas – ne jausmas, juo labiau ne estetinė sąvoka ar kategorija. Todėl ir „Žiemos teo­logijoje“ poetinis pasaulio įprasminimas, drįsčiau manyti, vyksta trimis lygme­nimis – gamtos, žmogaus ir tautos arba valstybės.

Tačiau ir toks „suskirstymas“ anaiptol nereiškia, jog esama trijų tematikos ar poetinės įžvalgos lygių. Priešingai – apie viską mąstoma vienodai, ta pačia avangardistine, alogiška maniera, netgi metaforos tos pačios. Skirtingi tik eilė­raščių pavadinimai:

Rytas atvertė didžiulį foliantą.
Dulkėto paveikslo gatvėj
Žaidžia melancholiški vaikai <…>

Pražilęs sekmadienis snaudžia
Le Tamps retrouvé tome. Aguonos,
Išskleidę baltus lietsargius,
Šnabždasi darže. Nuvytusių alyvų
Natiurmortas (su citra, Gentileschi)
Nuodija atsiminimais. („Vasara“, p. 27)

Arba:

Dabar man būtų laikas
Namo, bet kur aš imsiu naują,
Be kaukės veidą,
Kad jį pažintų
Tavo apkurtę akys,
Tavo apakusi ranka,
Ir aš grįžtu į savo
Leisgyvį pasaulį,
Kur, žodžių nužudyti, guli
Daiktai ir aklas rytas
Tebekovoja su būties
Fonetika ir morfologija. („Veidas“, p. 87)

Tačiau ypatingą poetinę įtaigą orgiastinis tiek savo turiniu, tiek ir forma būties regėjimas pasiekia kaip tik tada, kai šios būties „fonetika ir morfolo­gija“ įgauna tam tikrą politinį, socialinį mastą. Pastarojo tipo eilėraščiai – vieni įspūdingiausių. Juose, matyt, ir sukoncentruota visa šios neperprantamos būties, tikrovės, aukščiausių jos formų – asmenybės ir tautos – likimo energija, nes tik tokį lygmenį pasiekusi būtiškoji beprasmybė darosi prasminga. Ir nie­ko čia nepadarysi: tokia jau A. Nykos-Niliūno pasaulėjauta, tokia jo filoso­fija.

Rytas.
Sėdžiu šviesoje už stalo,
Žiūrėdamas į medį
Už lango,
Nežinodamas,
Kas yra stalas,
Kas yra šviesa,
Kas aš. („Rytmečio mintys“, p. 115)

Dar siaubingiau savo beprasmiškumu ir iracionalumu neperprantama realybė atsiskleidžia tada, kai liaujamas! sėdėjus ir pradedama veikti. Čia ji apsireiškia žmogui ir žmoguje tiktai kaip kraujo, mirties, prievartos ir geometrine progre­sija gausėjančių kančių, sielvarto visuma. Tokie būtų šio rinkinio šedevrai „Bizantijos imperatoriaus Andronikos Komnenos I mirtis“ (p. 84), „Termopilų kareivis rauda po Letos topoliais“ (p. 88) ir ypač – kas mums dar įdomiau – eilėraštis, pavadintas „Algirdo kareivis prisimena žygį prieš totorius“:

Prajoję lygumas, aukštai, virš debesų,
Išvydom dunksančius tamsaus granito kalnus,
Kurių sniegynai ir gigantiškos ledų kaskados,
Plūstančios kaip lavos upės grėsė mums išėsti
Akis. Vidurnakčiais, kaip kraujo vėliava, danguj
Plevendavo Aurora borealis, kybanti (kaip mums atrodė)
Viršum Uralo. Tik košmariškuose sapnuose,
Perplaukę ištvinusias upes ir prasimušę
Pro dvasių ir vaiduoklių saugomas girias ir pelkes, 
Sugrįždavom į gimtą kaimą. Priešaušrių vienatvėj
Užpuldavo mus dvokiančiomis žvėrenomis apsirengę
Žmogystos nejudančiom vabalų akim. Ir vieną rytą
Kartu su saule tolimam akiratyje pasirodė
Su kaukolėm, boluojančiom ant žalvarinių iečių,
Su žvengiančiais žirgais ir moterų klyksmais,
Sūnų ir baubiančių galvijų triukšmo lydima,
Kraujuotom nuo arklienos lūpom Aukso Orda. (p. 37)

Nežinau, kaip šį eilėraštį, kurį čia cituoju ištisai, perskaitęs pajus skaity­tojas, bet aš jaučiu nenumaldomą norą dorai prisipažinti, jog tik šį eilėraštį per­skaitęs pagaliau – kartą ir visiems laikams – supratau, kodėl sužlugo Lietuvos valstybė: Azijos nugalėti neįmanoma! Nenugalėjo jos ne tik narsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai – nenugalėjo nė visa sukarinta Euro­pa – Napoleonas, Hitleris, nenugalės ir būsimieji pretendentai, jeigu jų ir atsi­rastų. Azija nenugalima dėl to, jog fantomų ir fatumų pasaulio nugalėti ne­įmanoma. Jis gali nebent pats išnykti. Ir nyksta. Jau šiandien, jau dabar.

Tokia tad būtų poezijos meno atskleidžiama tik jam būdingomis priemo­nėmis A. Nykos-Niliūno poezijos stebuklo valanda. O kadangi jos objektas – gamtos, istorijos ir kultūros vienovė – tik besikeičiantys būties iracionalumo simboliai, kuriuos įspraudę į paveikslo rėmus, muzikos natas ar poezijos eilutę paverčiame kultūra, menu, tai drauge ir būčiai, kaip orgia apskritai sinoni­mui, tokia poezija suteikia ne tiktai sumaišties, bet ir aukos, atnašavimo prasmę. Tokia jau šios poezijos paskirtis – ji negali nieko ir gali absoliučiai viską!

Ir dar. Pabaigai norėtųsi pridurti, jog „Žiemos teologija“, kaip, beje, ir visi didieji meno, muzikos, netgi mokslo kūriniai, šedevrai, pasmerkta išdidžiajai būties vienatvei nuolat įvairėjančio ir seklėjančio poezijos proceso sraute. Tai neišvengiama, nors galbūt ir tragiška. Kalnų viršūnės didingos savo vienišumu ne tik dėl – to, kad jų nedaug, bet todėl, kad jos nepasiekiamos, sunkiai įveikia­mos. O gyventi jose ir visai neįmanoma.

Taip ir didžioji poezija: jos taip pat negalima nei pakartoti, nei jai prilygti. Ją galima tik pranokti. O tai irgi ne dažnai atsitinka, nes ne tik didingų viršu­kalnių, bet ir talentingų žmonių žemėje nedaug.