Audrys Antanaitis. Ilga kelionė į save

1999 m. Nr. 1

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. 1938–1975. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų lei­dimo fondas, 1998. – 541 p.

Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimą, kaleidoskopiškai, puslapis po pusla­pio, metai po metų atsiveriantį ir vėl grimztantį į nebūtį „Dienoraščio fragmentuose“, galima pavadinti il­ga kelione, kurios pradžia ir pabai­ga slypi miglose, ir tik trumpas, ne­pakartojamas dabarties mirksnis yra vienintelis ir svarbus, apšviestas ryškia jausmo ir minties refleksijos šviesa. „Dienoraštis…“ man regisi begaline kelione pasaulyje ir laike, kelione, kurioje gyvenimo žybsnis tėra ryški, tačiau labai maža švie­selė, greitai judanti dieviškojo likimo pažymėta trajektorija. Išties A. Nyka-Niliūnas – kūrėjas, kurio kelias dvasinio idealo arba tobulybės link konkrečiame kūrinyje ir laike yra susipynęs su realiu žmogaus gyveni­mu, kasdieniniu bandymu suvokti pasaulį arba bent jau priežastis, da­rančias jį džiuginantį, skaudų, ste­binantį. Ir visada nepakartojamą… Gal todėl jam kelionė, judėjimas yra daugiau dvasinė, o ne fizinė kate­gorija, nes buvimas ne toje pasaulio vietoje, kur galbūt norėtųsi būti la­biau, poetui nereiškia dvasinės tremties. Pirmą kartą po 1944 metų į Lietuvą atvykęs 1998 metų vasario 9 d. Nyka-Niliūnas sakė: „Nevadin­kite manęs išeiviu, nes aš visą laiką gyvenau namie“. Svetur dvasinius namus susikūręs poetas Lietuvon tada atvyko tyliai ir kasdieniškai, nekeldamas jam svetimo ir bepras­mio šurmulio. Grįžo, nors ir buvo šiek tiek nedrąsu. Stengėsi grįžti lyg po eilinės išvykos, eilinės komandi­ruotės. Tik ar tai pavyko? Ar išties tie siaubingai ilgi dešimtmečiai tebu­vo čia pat, šalia, ar visgi istorijos šėlsmo blaškytas žmogus atsidūrė kitoje erdvės, laiko ir pasaulio suvo­kimo emanacijoje, kuri tegul ir bū­dama šalia, sukelia didžiulę nostal­giją dėl visiško bejėgiškumo nors ką pakeisti didingoje ir nuostabioje, ta­čiau visiškai vienišam ir sutriku­siam žmogui abejingoje tikrovėje. Ar buvo išvykęs kur nors Alfonsas Ny­ka-Niliūnas? Kiek jis besigintų ir bevadintų save „ne išeiviu“ – išvy­kimo fakto nepaneigsi. Iš „Dienoraš­čio…“ puslapių dvelkia ilgesys, gali­mas išreikšti tik bodleriškuoju spleen, nostalgija – ne vien prabėgu­sioms jaunystės dienoms, vietoms, kurios liko toli ir kur nebegalima pabūti, bet ir dvasiai, kuri nebesupa naujajame gyvenime, – poetas verčiamas užsidaryti, įkvėpimo šal­tinių ieškoti daugiausia savo dvasi­nėse refleksijose.

Išvykimo fakto nepaneigsi. A. Ny­ka-Niliūnas gal ir buvo savo dvasi­nėje tėviškėje, bet jo nebuvo Lietu­voje. Jis buvo kultūros ir literatū­ros sluoksniams žinomas žmogus, bet fizinis jo nebuvimas Lietuvoje neleido mūsų skaitytojui susipažin­ti su jo poezija, straipsniais, verti­mais. A. Nyką-Niliūną skaitė nedide­lis būrelis inteligentų, vienaip ar ki­taip sugebėjusių gauti išeivijos spaudą bei Vakaruose pasirodan­čias knygas, dešimtmečiais ir pas mus palaikiusias ne vien oficialio­jo literatūrinio gyvenimo postamentinį degimą, bet ir šildančią lietu­višką liepsnelę. Jo knygos Lietuvon grįžo anksčiau už jį patį – 1989 m. „Vaga“ išleido eilėraščių rinktinę „Būties erozija“, 1997 m. „Baltos lankos“ – poezijos, kritikos ir verti­mų rinktinę. „Dienoraščio fragmen­tai“ – nauja, įsukanti į gyvenimo, minties ir laiko tėkmę ir drauge fragmentiškai mozaikiška knyga. La­bai gaila, kad jos negalima vadinti dar vienu, tikruoju sugrįžimu, nes bent jau Lietuvos skaitytojo ji ne­pasieks – išleista tik 600 egz. tiražu Čikagoje, ji ir vėl taps prieinama tik išrinktųjų elitui.

Gal jau ir grįžo A. Nyka-Niliūnas Lietuvon, tik ar mes patys prie jo pripratome, pripažįstame, radome vietą literatūros apyvartoje? Kuris iš mūsų galėtų padeklamuoti jo ei­lių, pacituoti minčių, pakartoti bent vieną kitą frazę. Manau, vienetai. B. Brazdžionį žino ir cituoja kas antras moksleivis. Tiesa, B. Braz­džionis – tribūnas, su fanfaromis atvykstantis Lietuvon, griausmingu balsu raginęs tautą pakilti, Sąjūdžio metais jis vėl staiga tapo savas, my­limas, lengvai suprantamas. Žmo­nės mėgsta einančius su jais kar­tu. A. Nyka-Niliūnas buvo ir tebėra visiškai kitoks – toli nuo politikos, okupuotos Lietuvos problemos, lū­kesčiai, skausmai ir viltys tame pa­čiame „Dienoraštyje…“ atsispindi tarsi probėgšmais. Jis, grynasis es­tetas, sielos virpesių fiksuotojas, ne­galėjo ateiti Lietuvon su Sąjūdžiu ir lipti tribūnon. Jam reikėjo kitokio laiko, ir galbūt šis laikas atėjo da­bar. kai poetas pajuto, kad Lietuvo­je virsmo bangos rimsta, o į jo nerė­kiantį bei mąslų žodį jau gali būti įsiklausyta. Ir jis grįžo. Po ilgos jo kelionės į save atėjo laikas, kai pra­sidėjo mūsų kelionė prie jo. Pratinamės, bandom prakalbinti, įsiklau­syti. Jei pajėgsime – suvokti. Gal kada ir susikalbėsime…

„Dienoraštis…“ pavadintas frag­mentais. Biografine prasme tai iš­ties yra gyvenimo nuotrupos. Jame nerasime ilgesnių buitinių apraši­nėjimų, pedantiško kiekvienos die­nos įvykių fiksavimo. Maža to, ne­fiksuojami netgi kai kurie etapiniai autoriaus gyvenimo momentai – ve­dybos ir t. t. Žinoma, svarbiausi gy­venimo atspindžiai yra, ypač anks­tyvieji – studijos, pasitraukimas iš Lietuvos, gyvenimas Vokietijoje. Ta­čiau poetui daug labiau rūpi maži pasaulio stebuklai, kurių sukelti formuojasi spalvingiausi jo jausmo ir minties mozaikos fragmentai, su­darantys vieno gyvenimo stebuklą, galbūt pirmiausia suvokiamą kaip minties stebuklą. Minties gyveni­mas, minties dienoraštis. Omnea mea mecum porto. Susikūręs pa­saulį ir namus savo viduje, A. Ny­ka-Niliūnas išties negalėjo niekur jaustis esąs svetur, jam gal mažiau reikėjo kankintis dėl išsiskyrimo ar atotrūkio. Sugebėjęs daugiau pasi­imti su savimi, jis bandė išvengti tos kančios, kuri vargino išeivius, siejusius save su gimtąja žeme tra­diciniais patriarchaliniais ryšiais. A. Nykos-Niliūno kūrybos ir egzis­tencijos plotai kitur. Kur? Vargu ar kas gali atsakyti. Kita vertus – nie­kas nedraudžia bandyti. Pateikęs mums savo „Dienoraštį…“ (gyveni­mą), poetas tarsi pasakė: ieškoki­te, kapstykitės, jei jums įdomu. Vis­kas, ką rasite – jūsų. Ir mes ieško­me…

A. Nykos-Niliūno nostalgija dvejo­pa. Jis ilgisi tėviškės – Nemeikščių, Utenos, tačiau tradiciškai supran­tamų etnografinių, politinių lietu­viškų motyvų dienoraštyje maža. At­rodo, kad Lietuva, kaip politinė re­alija, valstybė, kurios pilietis jis vis dėlto yra. poetą nelabai domina. Ta­čiau greičiausiai taip galima būtų galvoti tik žvelgiant labai paviršu­tiniškai. „Mano patriotizmas. Lietu­vai aš negaliu būti nei neutralus, nei objektyvus, nes tai mano oras, kuriuo kvėpuoju, mano kūnas ir kraujas“ (p. 78). Suprantama, A. Ny­ka-Niliūnas nėra politikas, žurna­listas, visuomenininkas, ir ieškoti esteto knygoje politikos, kuri jau pa­čia savo esme yra antiestetiška (kad ir labai gražiai įpakuota jinai būtų pateikiama), yra visiškai beprasmiš­kas reikalas. Tačiau susirūpinimas Tėvyne ir politika visiškai neprivalo sutapti. Išreikšti meilę Tėvynei pa­saulyje yra begalinė daugybė būdų, ir kiekvienas juos gali rinktis pagal savo supratimą ir sugebėjimo laips­nį. A. Nyka-Niliūnas pasirenka gro­žio kelią. Vienos dienos įraše (1963.VII.4) randame: „Valstybė ir estetika. Estetinės kultūros požiūriu JAV (kaip valstybė) yra viena pačių nekultūringiausių pasaulyje“ (p. 405). Regis. A. Nyka-Niliūnas lieka su tais. kurie teigia. Jog grožis iš­gelbės pasaulį. Lietuva, išsklaidžiu­si tamsą, išskaidrinta, suvokta kaip estetinė kategorija, gali būti stipres­nė ir tvirtesnė negu siaurai politi­zuota, rėksminga. Tam tikra pras­me jis galėjo būti teisus – prieš de­šimtį metų atsitiesti tautai padėjo dvasios stiprybė ir tiesa, kuria ir Lietuvoje nė sekundei nebuvo su­abejota.

Kur ir kada gyvena A. Nyka-Niliūnas? Kartais gali pasirodyti, jog „Dienoraštyje…“ laikas yra tarsi su­tingęs. Penkiasdešimt metų tos pa­čios brangios vietos ir vardai: Nemeikščiai, Utena, Vilnius, ta pati jausmų įtampa, amžinas, bet nepa­siekiamas idealo ilgesys. Penkias­dešimt metų nesikeičiančios išraiš­kos formos, reikalingos tik tada, kai padeda siekti gelmės. Kas tai – su­stabarėjimas ar susikaupimas, kai energija eikvojama ne formos ieško­jimams, bet gilinimuisi į būties ir reiškinių esmę, ją išgryninant, ab­strahuojantis nuo visko, kas laikina, nepastovu, praeinama? Atrodo, for­ma gali būti ta pati. nekintanti, jai nereikia jokių transformacijų, nes ji negali būti kliūtis išreikšti tikrai minčiai. Forma nėra rėmai, kuriuos reikėtų laužyti, verstis per galvą, iš­radinėti kažką nauja. Su forma ne­reikia kovoti, nes ji nekliudo, kai poetas jau yra priėjęs prie svarbes­nių dalykų. Tiesa, kartais pasidaro gaila, kad forma apskritai yra rei­kalinga, tačiau be jos, deja, išsivers­ti neįmanoma. Mintis išsakoma žo­džiais, tačiau jie, anot A. Nykos-Ni­liūno, poeziją gali profanuoti (o gal tik garsus poezijos skaitymas?). Va­dinasi, esmė ne žodžiai. Kažkas ki­ta yra svarbiau.

Ką poetas, leisdamas savo „Die­noraštį…“, norėjo pasakyti? Apie ką jis kalbėjo? Greičiausiai niekam ne­pavyks, o ir nereikia vienprasmiš­kai į tai atsakyti. Juk išleistas die­noraštis yra žanras, kuriame gyveni­mas išdrįsta atsiverti ne tik auto­riui, bet ir skaitytojui, pagaliau tai bandymas susivokti ir tą suvokimą išreikšti. „Dienoraštis…“ – labai tal­pi knyga, ir kiekvienas joje gali ieš­koti ir rasti tą, ką nori. Teksto daugiabriauniškumas leidžia kiekvie­nam pažvelgti į jį iš savo varpinės, gilintis į labiau dominančius biogra­fijos, kūrybos ar pasaulėvokos mo­mentus. Literatūros istorijos požiū­riu gauname nepaprastą galimybę iš arti susipažinti su vienu iš mūsų kultūros grandų, įvertinti jo gyve­nimo įvykius, santykius su kitais li­teratūros ir kultūros veikėjais, paga­liau mums atsiveria ilgą laiką ne­pažįstamo išeivijos kultūrinio gyve­nimo panorama. „Dienoraštyje…“ išties atsispindi mūsų literatūros is­torijos dalis. Likimas lėmė, jog poka­rio metais JAV atsidūrė daugelis lie­tuvių rašytojų, savo kūrybine veik­la aktyviai kovoję už pavergtos Tėvy­nės reikalus. J. Aistis. B. Brazdžio­nis, V. Alantas. V. Krėvė ir daugybė kitų, sielodamiesi dėl tragiškos tau­tos būklės, jautė pareigą aiškiai ir aktyviai reikšti savo politinį užsian­gažavimą. Jaunesnės kartos moder­niųjų lietuvių rašytojų būrelis – J. Kėkštas, A. Gricius. K. Ostrauskas. K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas ir kiti, turintys energijos ir siekių to­liau stumti kūrybinį procesą išeivijoje, grįžo prie nepolitizuotos litera­tūros, paremtos meninio vertinimo kategorijomis. Taupiai, lakoniškai, vengdamas per ilgų aprašinėjimų, poetas pasakoja, kaip buvo rengia­mas almanachas „Žemė“, aprašo sa­vo darbuotę „Literatūros lankuose“, santykius ir bendradarbiavimą su artimiausiais literatūriniais bendra­žygiais – H. Radausku, H. Nagiu, A. Vaičiulaičiu, J. Kaupu, K. Bradūnu, J. Girniumi. Prisimenami, verti­nami, kai kada ir gana griežtai, Mai­ronis. K. Boruta, V. Mykolaitis-Pu­tinas. A. Venclova ar dabartiniai mūsų amžininkai – K. Saja. Ir nors šie vertinimai yra subjektyvūs, kai kada šiek tiek šokiruojantys, jie ir­gi jau tampa mūsų kultūros istorijos intrigos dalimi.

Kitas požiūrio taškas – A. Nykos-Niliūno poezijos ištakų ir poetinio pasaulio pagrindų ieškojimas, jo poezijos genezė. Apie jį formavusią literatūrinę aplinką, jo literatūrinę mokyklą galima kalbėti labai ilgai, nes autorių, su kuriais jis šnekė­josi, iš kurių sėmėsi peno apmąsty­mams, spektras labai platus. Ne veltui „Dienoraštyje…“ gana skru­pulingai fiksuojama perskaityta lektūra. Tik reikėtų vengti įprastų tokiais atvejais nuorodų į vienokią ar kitokią literatūrinę įtaką, nes šiuo atveju su Ch. Baudelaire’u, Valéry, O. Milašiumi, R. M. Rilke, Calderonu, F. Moriacu, J. Boschu ir begaline daugybe kitų autorių ir kūrėjų yra kalbamasi, jų mintys, muzika ar tapyba A. Nykai-Niliūnui kelia aliuzijas, o gal tik neryš­kias vizijas, ieškančias savo vietos sudėtingame jo trumpalaikio pa­saulio modelyje. Kūrėjo santykis su kitais kultūros korifėjais nėra tradicinis, jis yra dialogiškas, lite­ratūrinės įtakos kuria pasažus, ku­rie „Dienoraštyje…“ kai kada yra labai netikėti: „…rūpinkis tik for­ma: emocija pati ateis ir užpildys ją. Geras butas visuomet randa gy­ventoją“ (André Gide „Caracteres“). Lakus ir subtilus paradoksas. Ma­no galva, emocijos santykis su for­ma greičiau panašus į Hoffmanno pasakos tarėjo Krespelio santykį su jo namu“ (p. 348). Pagaliau tre­čias dalykas – gal tai ir yra svar­biausia – egzistencinis sluoksnis, atskleidžiantis žmogaus pasaulio ir visatos suvokimą, jo etines nuo­statas. Svarbiausia todėl, jog pats dienoraštis kaip žanras arba kaip tekstas gimsta nebūtinai ir ne tiek siekiant paaiškinti savo poezijos prasmes ar apibūdinti savo gyve­namąjį metą. Tam egzistuoja me­muarų žanras. Dienoraštyje, kaip žmogaus pokalbyje su savimi, pir­miausia kalbama apie savo gyveni­mą, savo požiūrį į pasaulį, todėl čia ir slypi patys svarbiausi daly­kai. Jei juos suvoksime, autorius taps mums pašnekovu, negarsiai, bet labai įtaigiai kalbančiu apie pa­matinius dalykus. „Dienoraštyje…“ yra aprašytas konkretus žmogaus gyvenimas, ir kiekvienas gali jame ieškoti ir rasti mūsų istorijos, kul­tūros, literatūros atspindžių, fak­tų, detalių. Tačiau puslapiams skaičiuojant metus matyti, kad gy­venimo konkretikai dėmesio lieka vis mažiau, o esminiams būties klausimams jo skiriama vis dau­giau. Poetas mąsto, ką likimas da­ro su žmogumi, kaip žmogus jaučia buvimą gyvenimo erdvėje, kas yra tikra. Ką reiškia žmogui praeitis? Pagaliau koks laiko vaidmuo: „Lai­kas abejingai graužia viską. Dienos trumpėja ir tamsa jau čia pat, už langų. Nejaugi aš Tau taip ir nebe­sakysiu?“ (p. 441).

Iš tiesų A. Nykos-Niliūno „Dieno­raščio fragmentai“ – tai knyga apie žmogaus gyvenimą, prasidedantį paikystėje, iš vaikystės išeinantį, paikystėje gaunantį įkvėpimo. Apie asmenybę, formavusią gimtinę. Apie gamtos paprastumą, šaknis, kurios ir kitame pasaulio gale esantį sugeba maitinti gimtosios žemės syvais. „Aš tiesiog fiziškai girdžiu, kaip kukčioja langinės, vaikystės vakarais man neišsprendę skausmo mįslės amžinos“ (p. 92). Apie gyvenimą, neatsakantį į klausimus, nes bėgantis, einantis ar šliaužiantis laikas irgi į juos ne­atsako. Tačiau gamta, vaikystė, tė­viškė, knyga tampa būties pagrin­du, langu, pro kurį žiūrint pasau­lio savivoka pasidaro tokia, kokia yra. Šie dalykai tampa vertinimo kriterijumi. Gal kam kitam tas kri­terijus būna proziškesnis, žemiškesnis, o A. Nyka-Niliūnas viską pakyli, į gyvenimą sąmoningai stengdamasis žvelgti kuo švares­niu, jokiomis apnašomis neaptem­dytu žvilgsniu. Pradžių pradžia Nemeikščiuose išugdė mąstytoją, ku­rio jokios amerikos nebegali pa­keisti. Nei pasaulis jo. nei jis pasaulio nepakeičia ir nemato prasmės keisti: „Išsijungti iš su­pančio pasaulio (kuris man dabar atrodo kažkur už manęs, visiškai kitam erdvės ir laiko plane, nerea­lus ir vienamatis kaip teatro deko­racijos) ir įsijungti į amžinai ir vis­kam abejingai vykstantį gamtos procesą…“ (p. 99). Gal gyvenimo siekis – nustumti praeinančius da­lykus, nesiblaškyti minutinėse re­alijose – tikro gyvenimo siekis. Ži­noma, šis siekis sunkiai realizuoja­mas, bet gal dar sunkiau suformu­luojamas. Poetas neretai sutrinka: „Aš esu kaip šv. Augustinas: kol niekas neklausia, žinau, kas yra laikas, bet klausiamas nemoku nieko atsakyti“ (p. 311).

„Dienoraštyje…“ nėra išplėtotų ap­mąstymų, sudarančių daugiau ar mažiau vieningą sistemą. Sutinkant su A. Nykos-Niliūno iš esmės egzis­tenciniu požiūriu į pasaulį, mato­me, kad tas pasaulis dėliojamas iš pastebėjimų, eskizų, nedidelių frag­mentų. Garsas, peizažas, perskai­tyta eilutė žadina jausmą, įspūdį, apmąstymą. Pasaulis „Dienoraš­čio…“ autoriui nėra sistema, kuri keičiasi ar tobulėja. Nuolat kisda­mas jis iš esmės išlieka toks pat, tiktai jo suvokimas kiekvieną aki­mirką gali būti kitoks: „Pasaulis man kiekvieną rytą auštant prasi­deda iš naujo“ (p. 371). Sukurtas pasaulis jau nebeturi paslapties. Jis amžinas, bet išnyra iš nebūties tik akimirkai ir tuoj pat vėl pasineria į nebūtį. Jis nepakartojamas, nes kiekvienam yra kitoks. Tai, ką pri­imame visi, tėra socialinio susitari­mo dalykas, laiduojantis žmonių sambūvį. Tikrajame, asmeniniame pasaulyje nebėra socialiajam pasau­liui būdingų bruzdesio ir siekių: „…ar aš kada norėjau būti laimin­gas? Laimingas? Niekad. Aš norė­jau tik gyventi. Vienas, visas, savy­je ir su savim“ (p. 401).

Pasaulio amžinumas ir trumpalai­kiškumas, minties ir jausmo begaly­bė bei gyvenimo šventės trumpu­mas, buvimas ir netekties neišven­giamybė kuria skausmingus priešta­ravimus. Pasaulis kaip esanti realybė poetui neįdomus. Jis įgyja prasmę tik tapdamas žmogaus sa­vastimi. „Lapkritis, <…> lapų kriti­mo laikas. Mano lapkrityje lapai bū­davo Jau seniai nukritę ir medžiai pilni amžinai gedinčių kuosų“ (p. 389).

A. Nykos-Niliūno pasaulis pilnas pajautų, idėjų, minties virsmo. Ta­čiau kiekviena pajauta įgyja tik aki­mirkai tinkančios tiesos dimensiją. Ji yra trumpa ir labai asmeninė. As­meninė todėl, kad poetas teisę aiš­kinti Jos reikšmę, pagaliau ją su­vokti, sutapatinti su savimi pirmiau­sia pasilieka tik sau. Jam nesvar­bu, paprasčiausiai neįdomu, ką ta tiesa galėtų reikšti kitiems. Jei ji ką nors ir reiškia, tai jau yra ne jo rei­kalas. A. Nyka-Niliūnas saugo savo nepriklausomybę ir teisę būti toks, koks nori: „Laisvė būti savimi, lais­vė savaip išgyventi pasaulį. Laisvė gyventi, laisvė mirti. Laisvė mylėti, laisvė neapkęsti. Laisvė išduoti, lais­vė pasiaukoti“ (p. 399). Deja, ne kar­tą tenka atsidūsėti, sutinkant, Jog ir laisvė tėra viena iš prievartos, ku­rios vienokiu ar kitokiu pavidalu iš­vengti nepavyksta, formų.

Sunkus ir šaltas yra tas atsive­riantis A. Nykos-Niliūno „Dieno­raštyje…“ pasaulis. Sunkus jis ne­būtinai todėl, kad toks yra iš tik­rųjų, bet todėl, kad autorius jį tokį susikūrė pats sau. Galbūt tokio pa­saulio jam reikėjo norint išgyventi atsidūrus svetimoje aplinkoje, sie­kiant mobilizuoti visas jėgas bega­liniam kūrybos troškuliui numal­šinti. Sunkus ir šaltas jo pasaulis, bet tokio reikia, kad žmogus jame pasidarytų stiprus. Galintis kaip gy­venimo credo ištarti: „Niekad, nie­kam ir niekuo nesiskųsti. Viską pri­imti kaip dovaną. Kiekvienas skun­das veda į savęs gailėjimąsi, never­tą blaivaus ir stipraus žmogaus vardo. Mirti naktį, nesigailint, kad rytoj ir vėl patekės saulė. Nebijoti vienatvės, nes gamta dar vienišes­nė. Niekuomet neprarasti kantry­bės, nes ir gamta jos niekuomet ne­praranda“ (p. 536).

Šią lietuvių literatūros išminties knygą galima skaityti be galo. Tik kažin ar verta be galo narstyti ir aiš­kinti. ką ir kaip rašo A. Nyka-Niliūnas. Geriausia, matyt, būtų, kad kiekvienas ieškotų šioje knygoje to, ko pats poetas ieškojo kitose – min­ties, idėjos, užuominos, jausmo. Jei ji bus priimta ne kaip šlovinga pra­ėjusių dienų istorija (prisiminkime: „Niekad netapti eksponatu savo pa­ties gyvenimo muziejuje“ – p. 441), o kaip sunkiai surandamas, bet gaivi­nantis šaltinis, be abejonės, pradės prasmingą polilogą su tais. kurie iš tiesų norės į jį įsitraukti.