Maarja Pärtna. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 8–9
Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė
Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna (g. 1986) Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, dirbo kultūros mėnraščių „Müürileht“ ir „Värske Rõhk“ redakcijose. Per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino estų poezijos lauke: nuo 2010 m. pasirodė penki jos poezijos rinkiniai, pelnytos svarios literatūrinės premijos: 2013 m. Juhano Liivo premija už vaizdingumą, atidumą detalei ir žodžio meistrystę rinkinyje „Läved ja tüved“ („Slenksčiai ir kamienai“, 2013), 2020 m. – Gustavo Suitso premija. M. Pärtnos kūryba versta į daugiau nei dešimt kalbų. Į estų kalbą yra išvertusi Margaret Atwood, Katleen Jamie, Roberto Macfarlane’o eseistikos knygų. 2024 m. poetė tapo Tartu miesto rašytoja – kartu su titulu suteikiama stipendija kūrybinei veiklai, atsiveria galimybė imtis kultūrinės diplomatijos. Maarja vasario mėnesį lankėsi Vilniuje, dalyvavo Baltijos poečių skaitymuose (renginys buvo Estų literatūros metų programos dalis).
Čia publikuojami eilėraščiai proza iš rinkinio „Elav linn“ („Gyvas miestas“, 2022). Jame susitelkiama į miesto gamtą, jo erdvių kaitą, į gyvenimą mieste su kitomis gyvomis būtybėmis, ekologinius rūpesčius ir apskritai į gajumą.
|
Taškas Kaip nakties tamsą sugauti kalbon? Sutemos išpiešia dantytus kalvelių siluetus. Gyjančio kraštovaizdžio gilumoje – saulėlydžio viržynų gaisai, dangaus platybėse, kur tik pažvelgsi, palei horizontą žioruoja gęstančios žvaigždės žara. Tolumoje – uždaryta kasykla, kairėje – būrys lėtai besisukančių vėjo turbinų, trisparnių paukščių pakeliui iš vienos technologijų eros į kitą. Tamsa auga pamažu, gesindama spalvas ir formas. Pasaulis mažėja, traukiasi, netrukus jau ne ką didesnis už juoduojantį lango kvadratą kambario sienoje; paskui staiga priartėja, tada ūmai tampa mažas ir tirštas tarsi plunksna sakinio pabaigoje padėtas taškas.
Ši aukštyn kojom apversta erdvė didumo kaip mano gimtas miestelis. Vietoj gatvių – akmenimis grįsti takai, apkraštuoti berželių sulig krūtine, šen ten boluoja pilki lyg dulkė smulkutėliai atsparieji šalpusniai, nesmurtinio pasipriešinimo meistrai. Tarp šešėliais nublėsusių kaimų dirbtiniais fjordais alma nikeliuoti gruntiniai vandenys. Ar žinai, kur tavo pėdsakai, kieno vaikystėn jie veda? Sugriauti namai, gimtieji miškai, buveinės, suniokotas kraštovaizdis, širdį sudaužęs. Vakare bergždžios plynės pakrašty statau palapinę, po pasodintomis pušimis kurkia lėlys, aš ryžtingai darbuojuosi, žodžių adata lopau žaizdas.
Juodas laukys skaidriam vandeny rakinėjas sparnus ir skabo žolynus, o aplink jį vandens ratilėliai rimba. Iš jo plunksnų pasaulin sutemos sunkiasi, išmargina tvenkinio pakraščius vilkdalgių siluetais ir lauknešėlio nuograužom. Naktis per nago juodymą ūgteli, iš dumbloto dugno rausia žodžių nuolaužas, į kurių akis vis neria ir iš jų išneria narsūs juosvi padarai. Vašiose klevo šakose ilsisi kuosų būrelio brailis, aplink miestą ridinėjasi mėnesio ir saulės maldos ratas.
Žiema – tai periodiškai pasikartojantis ekstremumas. Šiemet miestas – tarsi sniego rutulys, tik be sniego. Man jį papurčius, virš stogų nesukyla pūgos verpetai, namų nenukloja ledo patalas. Dabar šitas stiklinis rutulys sklidinas šalto vandens, nusiminęs lyg vaikas, iš kurio pasaulio išnyko kerai – sutirpo nelyg snaigė šiltame jo delne. Ketvirtą valandą vakaro pamažėle einu namo per šį drėgną miestą, tamsu, dulkia lietus, balose plieskia žibintų šviesos, geltonos lyg snieginės pelėdos rainelės. Rytoj – žiemos lygiadienis. Slidinėjimo maratonas atšauktas, bambliai nesusiburs Kassitoome parke. Dainos, prekybcentriuose tik ir suokiančios apie baltas Kalėdas, staiga ima rodytis keistos, lyg išmirusių žinduolių fosilijos – tos, kurias čia ras po kelių milijonų metų, kai niekas manęs nebeprisimins.
Šiame krašte aukštumų nėra, užtat esama prarajų: šaltos pelkinių ežerų gelmės, tamsios karstinės traumų grotos, uoloje vingiuojančios kasyklų šachtos. Virš siaurų šachtos nasrų, kurių pragarmė slepia pamirštus daiktus, nusidriekusia palaike gija vaikštinėju lyg voras, dar nežinantis, kokį tinklą audžia. O apačioj, tamsiose gelmėse raudonuoja griuvėsiai; juose stovi močiutė – dešimties metų mergaitė. Po karo ji su savo tėčiu grįžo į gimtąjį kaimą, ir štai stovi priešais namą, iš kurio teliko dvi laiptų pakopos, o virš jų stiebiasi tuščia durų stakta. Kambary ant grindų želia žolė. Po daugelio metų, didžiąją dalį nugyvento gyvenimo jai jau pamiršus, pro šias duris įžengsiu aš.
Karas, palikęs mano močiutę be namų, užsuko didžiulį greitėjimą, kurio supama gyvenu. Lauke – neįprasta žiemai šiluma, gruodžio sekmadienio pabaiga, absurdiškas, vos juntamas eksponentinės augimo fazės sprogimas. Peržengus planetos ribas nepasigirsta nė garso, tik pasaulis pastebimai susitraukia, pavasarį vos mažiau paukščių giesmių, vos mažiau vabzdžių bimbimo. Prisiminimus apie karą močiutė išsinešė su savimi, išskyrus tuos, kurie įsirašė į mane ir po griūvančiais nervų tiltais tylomis nenugarmėjo žiovaujančion prarajon, ant kurios krašto sėdėdama atsisakau ateities kūne išplėšti saugumo jausmo žaizdas, nes puikiai žinau, kaip sunku jas užgydyt.
Širdies kertelėj nešiojuosi suniokotą kraštovaizdį tarsi rūke ant lango stiklo pirštu išpieštą panoramą. Skalūnų karjero prarytus kaimus, nusausintas pelkes, užterštų upių nebylias žaizdavietes, – jų opose ateities vėjas sėja prisikėlimo viltį. Smurto akivaizdoje atsiremiu gajumo, nenumaldomo troškimo gyventi, gebėjimo sudygti ten, kur kitų dar nedygta. Niekad nesužinosiu, koks jausmas augti draustinyje, bet žinau, kaip mylėti išgrobstytas vietas, kaip atsilikti lekiant lenktynėse link išmirimo. |