Timo Maran. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 

Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė

Timo Maranas (g. 1975) – estų mokslininkas semiotikas, poetas, Tartu universiteto profesorius, šešių poezijos knygų ir knygelės vaikams autorius. Tartu universitete studijavo zoologiją ir semiotiką, dirbo Estų literatūros muziejuje. Moksliniai T. Marano interesai pastaruoju metu krypsta į ekosemiotikos, zoosemiotikos ir aplinkos humanitarikos tyrimus, biomimikrijos teoriją ir semiotiką. Anglų kalba publikuotos jo semiotinės studijos „Mimicry and Meaning: Semiotics of Biological Mimicry“ (2017) ir „Ecosemiotics. The Study of Signs in Changing Ecologies“ (2020). Kartu su Kristiina Ehin, Aare Pilv, Berku Vaheriu, Mehis Heinsaaru ir kitais priklausė XX a. paskutiniame dešimtmetyje susibūrusiai literatūrinei grupuotei „Erakkond“ (paradoksalus pavadinimas: daiktavardis erak estų kalba reiškia vienišių, atsiskyrėlį, -kond atitinka sudurtinių žodžių visuomenė, bendruomenė darybinę priesagą, tad išeitų – „Vienuomenei“ ar „Vienišijai“). 2020 m. už penktąjį poezijos rinkinį „Metsloomatruudus“ („Laukinio žvėries ištikimybė“, 2019) pelnė Gustavo Suitso literatūrinę premiją. T. Marano gamtos įvaizdžių kupinai poezijai būdingas neskubrus, tykus kalbėjimas bei atidus žvilgsnis į aplinką, kasdienos niuansus ir kaitą – gamtos reiškinių ir pavidalų, laiko tėkmės. Šiame „Metų“ numeryje publikuojami eilėraščiai iš jo naujausio rinkinio „Ainult puudutused on“ („Tėra prisilietimai“, 2023), tai pirmoji šio autoriaus vertimų į lietuvių kalbą publikacija.

 

* * *

Eglių šaknys, šermukšnio šaknys
raizgosi tau po kojų.
Kamienus samanų kasos apkamanoję,
ūkteli meleta juodoji,
ranka kopia voras.
Visa kažkaip susieina
būtent šitą akimirksnį.
Tavo kvapas pamiškėje – tūkstantis neregimų dalelių,
nuostaba stirnos akyse.
Niekad taip ir neperpratau,
kur prasidedi tu ir kur baigias šitas pasaulis.
Tėra prisilietimai.

 

* * *

Pėdos sniege
nelyg rašmenys popieriuj.
Leidies šlaitu,
skinies kelią ranka per šakas.
Eini, vis pirmyn,
į tankmę, lauk.
Miškas sukasi, po šakomis
kažkieno akys,
po oda kalasi pumpurai.
Stabteli, patrauki pečiais.
Atskrenda bukutis
ir ima tau laipiot po nugarą
žemyn galva. Kažkur čia,
tarp pipirlapės ir gegužlinio, –
vieta, kur
iš tikrųjų sustoji.

 

* * *

Tavo akyse, jo akyse,
mano akyse atsispindi
tai, kas yra. Žalia šviesa,
pustonių žaismas.
Tūkstančių balsų kuždėjimas,
miško įtamsė, samanos
ir trūnėsiai. Visa keičiasi,
mainos ir per kraštus
stiebias.
Stovim patylomis, nuleidę
galvas, ir tvirtai laikomės
įsitvėrę kits kito šaknų.
Aplink, kur tik pažvelgsi,
jauni medeliai.

 

* * *

Žąsys vėl skrenda virš miesto
į užliejamas pievas,
kurių šviesią platybę sunku akimis aprėpti.
Iš tenai, iš aukštai upė, rodos, mėlynu kaspinu
tarp miškų driekias,
namai ir žmoneliai – glaudžiai susispietę.
Žąsys vėl skrenda virš miesto.
Tyrame ore pusiausvyrą laiko,
po kojom penki šimtai tuštumos metrų.
Vėjas kedena plunksnas pakaklėje.
Tolydus jų girgsėjimas
primena – tas gyvenimas, kurį pats gyveni,
tik vienas iš galimų.

 

* * *

Lai ši upė gyvena
savo gyvenimą
kuojų būriais, žuvėdrom ir vandens lelijom.
Lai ji kyla ir leidžias
liūčių ritmu.
Lai nusineša permerktas šieno kupetas,
senas lydekas, būrius laukinių žąsų.
Lai vėsina vasaros kaitros apniktą miestą.
Lai vingiuoja keistomis kilpomis,
senvagėm ir bedugniais atavarais.
Kiek laiko reikėjo išdildyt
šitą vagą smiltainy.
Kiek laiko prireiks,
kol suprasim.

 

* * *

Duot balsą padarams,
gyvenantiems savo gyvenimus be žodžių.
Duot balsą upei, kuri nepasako,
kaip tekanti ir norinti tekėti.
Vorai ant palangės, beržas kieme, lietus – tūkstantis tylenių.
Pro debesis matyti Didieji Grįžulo Ratai, Kasiopėja.
Klausytis ir mėginti suprasti.
Šuo tylomis tau nusišiepia.
Ir paduoda tylą.

 

* * *

Vidur rugpjūčio būna tokia diena,
kai visa įtampa nuo pečių ūmai
nuslenka žemėn ir joks
nė mažiausias rūpestėlis neišmuša
tavęs iš vėžių.
Ir tada vėl pamatai,
kaip skruzdė kopia per slenkstį,
kaip flioksai vienu ypu praveria žiedus,
kad kiekvienas debesis turįs veidą.
Ir tu vėl namie,
ir nebuvai niekad išėjęs.