Jaan Kaplinski. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 

Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas

Į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas Jaanas Kaplinskis (1941–2021), rašęs ne tik estų, bet ir anglų, suomių kalbomis, prieš keliolika metų skaitytojus gerokai nustebino ėmęs kurti poeziją ir rusų kalba. Rusiškai pasirodė penkios jo eilėraščių knygos. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš 2018 m. išleisto rinkinio „Tokie ilgi mūsų šešėliai“ („Наши тени так длинны“).

 

* * *

Yra tiek pat karų, kiek yra vyrų.
Kiekvienas mūsų turi antrininką – savo karą.
Vienas jų gimė drauge su manim.
Buvome dar berniūkščiai, kai bombardavo mūsų miestą,
kai susprogdino mūrinį tiltą
ir senieji prekybos namai sudegė iki pamatų.
Aš ir manasis karas klausėmės, kaip mano senelis
ginčijasi su komisaru apie žmogaus prigimtį
griaudėjant vokiškoms patrankoms;
mes skaitydavom knygas apie partizanus
ir prisiekinėjom, kad esame visados pasiryžę kovoti
už didį Lenino-Stalino reikalą,
o dabar mudu sėdim autobuse
iš Tel Avivo pakeliui į Elatą
ir snūduriuodami klausomės, kaip rusiškai
kalbasi du vaikinai su kipomis ant galvų
ir automatais tarp kelių.

 

* * *

Kartais man atrodo, kad rašau eilėraščius
paprasčiausiai dėl to, jog man nepavyksta
nugrimzti į miegą, išmiegoti nuo lapkričio iki kovo
arba išskristi su žąsimis ir gulbėmis į pietus.
Eilėraščiai – tai tiesiog nevilties koncentratas,
nevilties, kurią junta žmogus, negimęs gyventi Hiperborėjoj,
tautinėj vienatvėj, pavargęs nuo mėginimų
įtraukti šį stebuklų pasaulį į klausimus ir atsakymus,
formules, straipsnius, požiūrius, nuo atgrasios būtinybės
turėti vardą, pilietybę, specialybę ir profesiją,
būtinybės būti kažkuo, nors aš pats
seniai supratau, kad niekad niekuo nebuvau
ir ateityje niekuo netapsiu.

 

* * *

Kažin kas manyje miega, sapnuoja neišbudinamas,
ir kartais paveikslėliai, vaizdai iš šio sapno pasiekia mane,
sukeldami dvejones dėl mano gyvenimo, manojo „aš“ realumu.
Galimas daiktas, tai tik žaliava, pradinė medžiaga,
iš kurios kažin kas kuria ką nors suvis naũja, nematyta,
arba aš tik šio sapno kiautas, apvalkalas.
Suprantama, jis nepriklauso man, o aš – jam,
ir vienąsyk jis pakirs, išeis iš manęs,
it paukštukas iš kiaušinio, it numirėlis iš sarkofago,
kaip nesumeluota tikrovė iš iliuzijų,
ir aš nežinau, ar gyvensiu amžinai tame savo prisikėlusiame
sapne,
ar būsiu išmestas ir pamirštas, ar tapsiu
nauju savo pakirdusio sapno sapnu.

 

* * *

Kiekybė pereina į kokybę, veiksmažodis į daiktavardį,
praeitis į ateitį – greitai ir efektingai. Dabarčiai
veik nelieka vietos, ji spraudžiasi tarp dviejų žodžių,
gal net tarp dviejų raidžių, tarp „r“ ir „p“,
o kartu su ja ten išsitekti turiu ir aš su savuoju pasauliu,
aš pats, mano mintys, mano meilė, mano ilgesys, mano
eilėraščiai.
Tarp meilės ir ilgesio, tarp „m“ ir „i“, tarnauti tašku arba
kableliu,
kartais klaustuku, kartais šauktuku,
viliantis, kad gausiu laisvę tądien, kai ateitis pasibaigs
ir priešaky neliks jau nieko, tik tuščia balta begalybė.

 

* * *

Skausmas gyvena savo gyvenimą, serga už save,
kovoja už savo gyvybę, o pati gyvybė irgi yra
ypatingos rūšies skausmas. Skausmas
nusmailintu pieštuku apveda
mūsų, mūsų likimų, mūsų vilčių ir nusivylimų
kontūrus – gyvenimas ne tapyba,
gyvenimas – tai piešinys aštriu pieštuku;
mes – pavidalai, figūros spalvinimo knygoj,
mes galim rinktis spalvas, bet ne kontūrus,
ir mes nežinom, kas iš tiesų yra ten, už tų kontūrų,
už plonytės juodos linijos, mes nežinom,
kas nutiks, jei prie jos prisiliesim,
ar liks iš viso to, ko mus išmokė,
prie ko pripratom, kuo tikėjom,
šis tas daugiau nei tik dūžtančio stiklo žvangėjimas.

 

* * *

Viskas it veidrody: bangos ir jų ošimas ties pakrantės uolom
ir debesys, nekantraujantys pasislėpti vakaruose už jūros.
Sunku rasti ir atpažinti save šitam atspindy,
atpažinti savo balsą, savo žodžius, savo kelią nuo A iki B,
nuo vieno veidrodžio rėmelio krašto iki kito.
Gal kas nors šiam glotniam paviršiuj įžvelgs
vabalėlį, pernelyg mažuliuką, kad būtų galima pasakyti,
kiek kojelių jis turi – dvi, šešias ar aštuonias, ir ar lieka po jo
lipnių siūlelių tinklas arba kažkas užrašyta,
ar jis tiesiog ropoja sau tamsėjančiu stiklu
podraug su savo šešėliu, su savo mintim ir svajonėm
žingsnis po žingsnio virsdamas siluetu, veik nematomu tašku,
o jaunas mėnuo kyla susyk danguj, jūroj
ir veidrody, pamirštam ant pakrantės suoliuko.

 

* * *

Dar vienas ciklonas tarytum migruojantis paukštis,
turintis vardą arba bevardis,
nešasi paskui kitus iš Atlanto į Sibirą.
Po jų šlapiais pilkais sparnais
praeina mūsų dienos lyg laukiant kažin ko,
sniego, saulės, saulėgrįžos, pavasario, o gal ir dar ko,
ko nors nežinoma, antrojo atėjimo, Senio Šalčio,
NSO atbildančio pranašo Elijo arba tiesiog žiemos su pūga,
kuri užties baltą maršką ant mūsų praeities,
ant kavos ir likerio ar lūpdažio dėmių,
ant eilėraščių eskizų, skaičiavimų ir nuotraukų,
ant malonių ir nesmagių prisiminimų, ant visos praeities,
kad ir vėl būtų galima pradėti nuo naujo lapo, nuo kito pavasario.

 

* * *

Beethovenas, Sonata fortepijonui Nr. 32, II dalis, Arietta.
Adagio molto semplice e cantabile

Vis sunkiau išgyventi šią žiemą.
Gruodžio dienų drumzlinas srautas neša tolyn
nuo šviesos, nuo visko, kas šviesu – pavasaris ir vasara
ne artėja, o tolsta.
Nevaisingai mėginu kabintis
į laivų nuolaužas, į knygas, paveikslus, natas…
Viskas garma dugnan, skęsta niūrumoj,
kur toršero šviesa pamažu darosi vis tamsesnė,
bemaž juoda, ir dar vienas košmaras
jau tupi ant palangės, laukia savo valandos.
Bet tikiu, jį dar aplenks kieno nors miklūs pirštai,
atėję man į pagalbą – jie bėginės klavišais,
ūmai tapsiančiais baltut baltutėliais, šviečiančiais net
giliausioj nakty,
ir aš kurį laiką rasiu sau priebėgą natoje mi,
o gal la,
ir Volfgangas Amadėjus ir Johanas Sebastianas atleis man
už mano nusiminimą, mano paikystę, mano negrabumą,
o Liudvikas
išties man ranką ir mudu žengsim toliau ir toliau.

 

* * *

Čiurlio mojis sparnu, tvenkiny kvarkiančios varlės,
jaunatis viršum eglių gyvatvorės,
Merkurijus ten pat, prie mėnulio pjautuvo. –
Čia viskas kartu – vasara, erdvė ir tai,
kas dar vos prieš akimirką buvo laikas,
o dabar tapo kone amžinybe, ir dar šis tas,
jau seniai pažįstama ir vis nepažįstama,
apie ką man taip dažnai norėdavosi,
bet taip retai pavykdavo parašyti. – Laimė,
šį vakarą tai vargu ar turi reikšmės:
Mėnuliui ir Merkurijui drauge ir taip gera,
o rytdiena – tebedelsia ateiti.