Regimantas Tamošaitis. Tuštumos vėjas

2024 m. Nr. 8–9

Jonas Liniauskas. Vėjo akys. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 112 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Aštuntosios, naujausios Jono Liniausko poezijos knygos pavadinimas „Vėjo akys“ – ypatingos semantinės konstrukcijos: tai stichijos ir antropomorfinio elemento, žmogiškosios juslės simbiozė. Vėjo akys – tai įsižiūrėjimas į pasaulį vyriškuoju žvilgsniu. Vėjas rinkinio eilėraščiuose yra stichiškos galios ir begalybės, neapibrėžtumo ženklas, tai atvirumas ir laisvė, o kartu ir būties tuštuma, gyvenimo ištuštėjimas. Tai centrinis šios eilėraščių knygos leitmotyvas. Akys, regėjimas – žmogiškojo sąmoningumo savybė.

Vėjas yra senas indoeuropietiškas archetipinis motyvas. Indoiranėnų ir vedų mitologijoje vėjas (sanskr. vayu) yra mirties valdovas, bedvasės tuštumos personifikacija. Jis žinomas ir slavų, ukrainiečių mitologijoje, o įspūdingiausiai šis mirties personifikacijos vaizdinys įkūnytas ukrainiečių rašytojo Nikolajaus Gogolio apysakoje „Vijus“. Būtent Vijus ir yra toji indoiranėnų baisioji dievybė, kažkokiais būdais įsikūrusi rytų slavų ir ukrainiečių folklore. Galingas tuštumos, mirties judėjimas.

Taigi J. Liniausko knygoje įžvelgtume poetinę nujautą, gana logišką archetipinių vaizdinių pasitelkimą, siekiant išreikšti atitinkamo amžiaus tarpsnio psichines būsenas, kai žmogiškajam žvilgsniui ima vertis būties tuštuma, kurios akivaizdoje išryškėja egzistencinis žmogaus gyvenimo trapumas. Maironis gyvenimo gyvasties sugrįžimo į chaosą nuojautas išsakydavo vandenų motyvais, kurie ambivalentiškai jungia ir gyvenimo pradžios, ir pabaigos reikšmes, taip pat ir dūmų simboline semantika, bet visais atvejais tai yra minorinės „vakaro mintys“.

Vėjo akys gali regėti sustojusį laiką, ir toje sustingusioje ramybėje išryškėja esminis gyvybės ženklas, kuris irgi yra universalios reikšmės bei vertės, tai sakrali meilės idėja:

Vėjo akys yra varno spalvos,
Kai žiūri į amžinybę, – ten stovi laikas.
Nėra nei vakar, nėra nei rytdienos,
Vien begalinė Meilė.  (p. 5)

Taigi vėjo tuštumoje esama ir gyvybinės traukos, gyvenimo geismo. Vėjas – tai dvasia be kūno, nerami, besiblaškanti, ieškanti namų (p. 48).

Pacituotas pirmasis knygos eilėraštis, pasirinktas savotišku epigrafu, pradedamas metafizinėmis ir mitologinėmis užuominomis. Varnas – šitas neoromantikų niekados (Nevermore), yra anapusybės pranašas, jis liudija sustojusį laiką ir gyvybės jėgą, siejamą su begalybe, ir joje išnyksta visos individualios egzistencijos, susilieja į vienį visi esantieji. Vėjo būtyje, tarsi okeane, ištirpsta visos esatys, tačiau jos ir vėl atsiranda, o noras būti iššaukia gyvenimą per žodį, pasaulis sukuriamas žodžio jėga: „Visi virpėdami iš nežinomybės / Laukiame pirmojo žodžio…“ (p. 5). Nes pirmiausia juk buvo žodis, Logos, ir tas žodis yra kuriančioji jėga bei vyriškoji galia.

Iš to pirmapradžio žodžio, tarsi iš gausybės rago, pabyra gyvenimai, prasideda pasaulis. Jis yra gausus ir įvairus – kaip turgus, kaip chaosas, kuriame griūva visos hierarchijos, nelieka tvarkos, ir už šitą puikybę herojus / didvyris (p. 10–11) yra baudžiamas. Jis yra baudžiamas ir už savo atskirumą, tiesiog už norą būti, todėl yra mokomas „Kasdienio kuklumo, galbūt – amžinai…“

Gyvenančio žmogaus tuštybė, jo vėjiška esmė yra dangstoma žmogiškojo jausmingumo pavidalais, kurie tarsi kokie drabužiai apgaubia pavidalo tuštumą, tarsi Herberto Wellso fantastiniame romane „Nematomas žmogus“. Žmogiškasis jausmingumas, ar juslingumas, suteikiantis mūsų sielai individualią formą, žinoma, yra poezija. Mes galime prisidengti subjektyvumu, lyrizmu, jausmingumu ir tada esame matomi. Todėl logiška, kad poeziją galima tarsi prisimatuoti, nešioti, dėvėti, net dalintis. Eilėraščiai, kuriais dangstosi žmonės, yra kaip drabužis, o kad ilgai dėvimas – tai darosi tik geresnis. „Man kartais papuola eilėraštis iš antrų rankų – / Gerai panešiotas, bet dar visai tvirtas, / Ir senos metaforos dar vis žaižaruoja, / Stilingas kirpimas ne šito dešimtmečio. / Atrodo, lyg būtų dėvėtas Maironio <…> Visi čia aplink su mintim panešiotom – / Net kaimo kvailelis Maceiną cituoja“ („Second hand“, p. 17). Čia galima įžvelgti ir postmodernistinio sąmoningumo recidyvą, kūryba yra tik tų pačių žodžių perrašinėjimas, skirtingos amžinųjų kalbos elementų konfigūracijos.

Vyriškas kalbėjimas neturi būti jausmingas, neturi būti silpnas. Tačiau kokia gali būti lyrika be jausmingumo? Jausmingumas dalyvauja šiuose tekstuose, tai gyvas eilėraščio nervas, bet jis yra maskuojamas, slepiamas po ironijos kauke. Ironija – stilistinis J. Liniausko eilėraščių šydas. Panašiai kaip už Henriko Radausko estetinio žaismingumo jo eilėraštyje slypi egzistencinis siaubas, tuštumos ir beprasmybės nuojauta.

Už J. Liniausko ironijos irgi slypi toks tylus, egzistencinis liūdesys, tarsi susitaikymas su laiku. Antai, kreipiamasi į čia nebesantį bičiulį: „…Žinok, o pas mus tai pasikeitė viskas – / Centrinio pašto seniai nebėra / Ir savo savaitraščių nenusipirksi…“ („Gatvelė prie pašto“, p. 18).

Apskritai kyla įspūdis, kad J. Liniausko lyrinis subjektas daugiau bendrauja su mirusiaisiais nei su gyvaisiais. Nes tie, kurie jau yra ten, anapus ribos, atrodo kažkokie artimesni, žmogiškesni, su prasminga gyvenimo patirtimi, galintys visą buvimą vertinti sustojusiame laike, kai viskas darosi taip aišku ir paprasta. Tai gyvenimo geroji dalis, iškelta anapus skliaustų ir kantriai laukianti mūsų. Tad nėra ko kalbėtis su tik pradedančiais egzistuoti, kuriems nieko tikro pasakyti negali, nes pradedantys gyventi nieko nesupranta. Jiems jų buvimas – absoliučiai tikras, jie nesuvokia reiškinių totalinio reliatyvizmo, nemato daiktų tuštumos. O tie, kurie jau anapus, supranta mus, čia užsibuvusius, supranta iš pusės žodžio, o patiems artimiausiems ir žodžio nereikia, nes jie yra čia pat, mūsų atmintyje, ir tyliai kalbasi su mumis, sakytume, vėjo balsu. Toks tad yra šių eilėraščių kalbėjimas, jungiantis tuštumos vėją ir gyvenimo meilę.

Taigi rinkinyje vyrauja mirties tema, ją bandoma prisijaukinti, gal per buvusius draugus, kurie jau tenai nurimę, ir su jais draugaujama kur kas intymiau nei su efemeriškais kaimynais. Šis mirties jaukinimasis nėra negatyvus, jis slepia gyvenimo meilę, aistrą, norą būti. Todėl ir žmogaus išėjimas anapus nėra kokia fatališka nelaimė, tik draugiškas ir gražus susitaikymas su lemtimi: „Nebus mirties bausmės, tiktai mirtis / Užeis iškart į daugelį namų, – / Taip eina spinduliai rytais, ir tik / Pamatęs juos, pasijunti ramus <…> Gal su šviesa išėjo ir ateis / Vėl su šviesa, ir vėl žydės, gausės… / Kol Paskutinis teismas nenuteis, / Tebus mirtis ir ji nebus bausmė“ („Po to“, p. 21). Tame po to esama daug šviesos ir vilties, o mirtyje slypi prisikėlimo, atgimimo, ryto spindulys – štai jums ir gyvenimo ciklo, gyvybės atsinaujinimo archetipinė struktūra.

Rinkinyje esama įspūdingų eilėraščių, patraukiančių ir mintimi, ir vaizdo platumu, tarkim, „Kenotafas“, kuriame matome, kad mirusiųjų pasaulis daug didesnis nei gyvųjų, jame daug nematomo judėjimo, o gyvieji žmonės, patys to nesuvokdami, maudosi ežere tarsi kape (p. 22–23).

Mirtis neturi būti mąstoma, tada jos kaip ir nėra (čia, regis, kaip Epikūro filosofinė sentencija). Ji tiesiog atsitinka, bet mirtis, anot Ludwigo Wittgensteino, yra „ne šio pasaulio faktas“, tad išmintingas yra tas žmogus, kuris nesuka galvos dėl to, kam lemta atsitikti, kas nepriklauso nuo žmogaus valios. „Mano kaimo kaimynai / Iš vakaro ravi daržus, / O naktį jau ravi žvaigždynus. // …Amžinai nepabudę, / Gal todėl nepražus…“ („Staiga“, p. 30). Taigi pasaulyje niekas neatsitinka, niekas nei atsiranda, nei pražūsta, tik nepastebimai pasikeičia būties statusas: kas buvo šiapus, nejučia persikelia į anapus, samsara tampa nirvana, o veikla – ramybe. Ir apskritai – gyvenimas – kaip sapnas: „Sapnuoki, / Kol baigsis tavo sapnai / Ir sapnuose nebebūsi“ („Sapnuok“, p. 31). O toliau tavieji vaikeliai sapnuos „Tavo regėto pasaulio sapnus“. Žodžiu, mūsų gyvenimas yra kolektyvinis sapnas, o mes jame turime dalyvauti ir ramiai paklusti jo logikai. Reikia mokėti pažiūrėti į gyvenimą vėjo akimis.

Bet sapne juk nėra nieko tikro, jame tik būsenos, sąvokos, žodžiai, mes sapnuose esame tik sakinio dalys, kalbos dalių dinamika. Tačiau tai tik paviršius, kalbos gelmė yra iracionali, nesuvokiama, neartikuliuojama: „Ir kas man telieka – jungtukai, / Dar kirčių – fonetikos spąstai, / Į įsčias kalbos nusileisti, – / Tuomet – amžinai…“ („Tuomet“, p. 41). Taigi kalbos pasaulis fatališkas, kaip ir gamtos kosmosas. Kas visa tai judina – nežinia, nes tai amžinybė, kuri nemąstoma. Tiesiog tuštumos vėjas.

Amžinybės nežinome ir todėl, kad dienų sraute, užgožti veiklos, mes jos nepastebime, pražiūrime, kaip tą Ivano Krylovo pasakėčios dramblį. Kai tavo gyvenimas yra puota ir linksmybės, svaigulys, tai nieko ir nepamatai, net paties savęs: „Nesuprantu, kaip viską pražiūrėjom, – / Gal per ilgai su svetimais puotavom, / Kol visas laikas tapo nebe mūsų / Ir taip netekom savo amžinybės“ („Anapus horizonto“, p. 44–45). Svetimi čia – tai mes visi, nes tiek vienas kitą ir težinome, anot Aido Marčėno, sielos artimai susijungia tik toje gelmėje, anapus horizonto.

Šiuose apmąstymuose pernelyg daug metafizikos, tiek jos eilėraščiuose gal ir nėra, tačiau tokie jau yra tų eilėraščių žodžiai, tokia kalba, kuri kreipia žvilgsnį anapus kalbos, į vėjo tuštumą. Svarbus yra ir J. Liniausko eilėraščio estetinis momentas, jo skambesys, poveikis. Jis patraukia, įtraukia, net nesigilinant į visas tas semantines gelmes. Tarkim, gražus eilėraštis apie sekretus – „Drugys ant serenčio“ (p. 50). Arba antai: „Ir iš ašarų, ir iš mirčių atstatyti teks miestą, / Metų metais statyt, bet septintąją parą – ilsėtis… / Kol į atmintį grįš pamažu – saulė, vėjas, pavėsis…“ („Miestas“, p. 46). Taigi mūsų pasaulis yra mūsų sąmonė, iš jos negalime iššokti ir paliesti gyvenimo tiesiogiai. O sąmonė – tai tiesiog atmintis, gyvenimo patirčių kaupykla. Tos patirtys – ne tik mūsų pačių kuriamos, jos užpildo mus kaip gyvenimo dovana…

J. Liniausko eilėraščiuose priešinamasi užmaršties praradimui, visas brangias gyvenimo patirtis siekiama nusinešti, kaip sraigei namelį, anapus, kur jau susirinkę visi kaimynai…

Šie eilėraščiai gimsta iš to santykio, iš intymios artumos, kur jausmas paliečia daiktą, bet jo nepraryja, nesunaikina. Čia viskas daiktiška, paprasta, žmogiška. Apskritai Jono Liniausko eilėraščiai gimsta tokioje buferinėje zonoje – kur susitinka sąmonė ir daiktas, tai vaizduotės ir žaismo sfera. Joje esame gyvi, sąmoningi žmonės. Iki jos ir už jos mes esame nežinia kas, gal ten mūsų iš viso nėra, ir vien tik vėjas mato mus.