Anton Hansen Tammsaare. Kelionė į Italiją

2024 m. Nr. 8–9

Iš estų k. vertė Jonas Kaušpadas

Antonas Hansenas Tammsaarė (tikr. Anton Hansen, 1878–1940) – estų literatūros klasikas, vienas žymiausių XX a. pirmos pusės estų prozininkų.

Pirmuosius apsakymus, kuriuose vyravo kaimo tematika, nuo 1902 m. skelbė periodinėje spaudoje, vėliau išspausdino rinkiniuose. Studijų metais parašė impresionistinių, psichologinių apysakų, dramose ir romanuose gvildeno tragiškas meilės istorijas, sukūrė individualių psichologinių charakterių.

Žymiausiame kūrinyje – epopėjoje „Tiesa ir teisingumas“ aprašė XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Estijos kaimo ir miesto gyvenimą, filosofiškai apibendrindamas problemas, su kuriomis kovodami dėl geresnio gyvenimo susiduria žmonės ir tautos; jo kūrybai apskritai būdingas darbo, doros, žmogaus kovos dėl socialinės teisybės aukštinimas.

Kūryba išversta į trisdešimt tris kalbas.

Čia publikuojame vieną novelę, jos ypatinga vertimo istorija aprašyta Jono Kaušpado atsiminimuose, skelbiamuose šiame „Metų“ numeryje.

 

Novelė

 

Jie šventė medaus savaites, o greičiau tik medaus dienas ir medaus valandas, nes buvo maža laiko. Vyriškis tarnavo eilinėje įstaigoje, po pietų turėjo pagalbinio darbo; moteris buvo mokytoja pradinėje mokykloje, vakarais taisydavo sąsiuvinius ar duodavo pamokas, užsidirbdama priedą prie algos. Mažiausią laisvą akimirką jie stengėsi išnaudoti lavinimuisi, ar skaitydami, ar lankydami kur nors paskaitas. Net į teatrą ir koncertus eidavo ne pasilinksminti, o turėdami omenyje rimtesnius gyvenimo tikslus.

Visa tai jiedu laikė savaime suprantamu dalyku, nes buvo neturtingi kaip bažnyčios pelės: neturėjo nei geresnių drabužių, netgi geresnio buto, nekalbant jau apie baldus ar dar ką didesnio. Turėjo jie vienintelį gerą dalyką – tikėjimą savo laimės žvaigžde, tikėjimą, kuris vertė nebūtus dalykus į tarytum būtus ir realius. Taip jie gyveno ir dirbo, tarsi būtų pasiekę viską, ką taip labai troško turėti: jaukius namus su mažyčiais pobūviais ir draugija.

Žinoma, be viso šito jie turėjo ir savų svajų, tačiau jos buvo tarsi kitapus laimės žvaigždės, kitapus tikimybės. Jos turėjo prasidėti tada, kai laimės žvaigždė bus pasiekta ir kai tikėjimas atiduos viską, kas gyvenime yra būtinai reikalinga. Tik tada turės įsikūnyti svaja, tik tada ji turės atgyti taip, kad galėsi išvysti ją mėnulio apšviestoje gatvėje su šilkinėmis kojinėmis ir lakiniais bateliais.

Savo didžiausią svajonę jiedu surado praėjus porai dienų nuo vestuvių. Tada jie dar mėgo vaikščioti susikabinę už parankės, justi vienas kito kūno šilumą, klausytis vienas kito balso, protarpiais žvelgti vienas kitam į akis. Abiem buvo nepaprastai gera, nes vyro žvilgsnyje spindėjo geidulys, o moters skruostai kaito iš gėdos ir suvokimo, kad nepaprastai gera taip raudonuoti nuo vyro žvilgsnio.

Jie ėjo nuo vienos vitrinos prie kitos, žiūrinėdami jose išdėliotus daiktus, skaitė jų kainas ir grožėjosi brangiais papuošalais, nuo kurių visą moters kūną smelkė šiltas drebulys. Taip jie atsidūrė prie kelionių biuro vitrinos, kurioje akį rėžė įvairiausių transporto priemonių atvaizdai – garlaivių, automobilių, traukinių, orlaivių – su jais turėjo būti smagu, greita ir žavu keliauti.

Per tiek dienų ar valandų į Berlyną, Paryžių, Londoną, Romą ar bala žino kokį pasaulio kraštą.

„Ar atsimeni mūsų pirmą atsitiktinę kelionę?“ – paklausė vyras.

„Atsimenu, – atsakė moteris, – atsimenu netgi apie ką mes tada šnekėjome.“

„Tik pamanyk, kaip keista: su nieku kitu nesu taip šnekėjęs nei prieš tai, nei po to. Su kitais man tai nė į galvą neateitų. Keliauti, ir dar į Paryžių ar Romą, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Tam nebuvo pinigų ir viso kito. Savo ilgiausią kelionę įsivaizduodavau į Kuresarę ar Narvą-Jeesų. Ir tos vietos begėdiškai toli. Bet kai pamačiau tave tame vagone prie lango, iškart pagalvojau: kaip būtų, jei dabar važiuočiau į Italiją? Pavargęs užsnūsčiau, o pabudęs vėl išvysčiau tave prie lango. Tu važiuoji kartu, tarsi būtume susitarę dviese važiuoti. Važiuojame ir važiuojame, o kai žvilgsniai atsitiktinai susitinka, nusišypsome, kaip seni pažįstami.“

„Kaip seni pažįstami“, – pakartojo moteris. „Taip taip. Nuo pat pradžios buvome kaip seni pažįstami. Ir pagaliau paklausiame vienas kito, kur važiuojame, atsakome juokdamiesi: į Romą. O gal užsukim į Veneciją? – klausia vienas. Gerai, – atsako kitas. Ir tada nutariame susitikti Dožų rūmų kankinimų kambaryje. Kitas susitikimas Švento Morkaus aikštėje tarp balandžių. Puiku, džiaugiamės abudu. Taip ir atvažiavome ant Narvos-Jeesų karšto smėlio. Skraidė kregždės, klykė žuvėdros, o mes svajojome apie Morkaus aikštę ir balandžius, būtent balandžius.“

„Tai mano pati gražiausia kelionė, ta mūsų pirmoji kelionė į Italiją. Bet pažiūrėk į šitą garlaivį, koks jis didelis ir šaunus! O, kad būtų galima taip nuo sniego ir ledo įsėsti į jį ir būti ten, kol išvystume kranto jauną žalumą ir žiedus, daug žiedų. Saulė ir žiedai! Kvapai!“

„Ak, kad būtų tai įmanoma! Už tai su malonumu iškentėčiau jūros ligą net ir visą savaitę. Kad būtų galima savo kambarį su visu šlamštu užrakinti, o raktą užmesti ant artimiausio debesio krašto ar atiduoti pirmam pasitaikiusiam elgetai ant gatvės kampo, nurodant namo ir buto numerį, ir pasakyti: visa, ką ten rasi, pasiimk sau, pasiimk ir sunaudok pats, arba išdalink kitiems, daryk, ką širdis geidžia, nes mes išvažiuojame į Italiją, išvažiuojame ten, kur šilta ir žalia, kur žydi medžiai ir krūmai. Mums nebereikia nieko, ničnieko, mes išvažiuojame. Viso gero, viso gero, mielas elgeta!“

„O ką, jeigu pabandytume iš tikrųjų?“ – staiga prabilo vyras blaivesniu tonu.

„Iš tikrųjų!“ – šūktelėjo moteris, ir visą jos kūną persmelkė virpulys, kurį pajuto per drabužius ir vyras.

„Sutarta!“ – patvirtino vyras. „Čia pat prie kelionių biuro vitrinos šventai pasižadame vienas kitam nenurimti ir nepailsti, kol dviese nesurinksim tiek pinigų, kad galėtume nuvažiuoti į Dožų rūmus ir į Švento Morkaus aikštę, liudininkais tebūna šie garlaiviai, lėktuvai, traukiniai ir automobiliai. Savo pirmos atsitiktinės bendros kelionės metu mes juokavome, dabar gi kalbame tik teisybę, kalbame vardan viso to, kas yra šventa.“

„Neimsim buto, gyvensime ir toliau šitame viename kambarėlyje, nepirksim baldų ir servizo, netgi apsieisime su tais pačiais drabužiais ir avalyne. Užmiršime teatrą, kiną, koncertus, visus pasilinksminimus ir saldumynus, gyvensime tik savo kelione“, – tęsė moteris taip pat iškilmingai.

„Per amžių amžius amen!“ – užbaigė vyras.

Stojo trumputė tyla, tarsi vaizduotėje abu mėgautųsi jų laukiančia palaima. Tada moteris paklausė:

„Kaip ilgai mes turėsime taip gyventi, kad pasiektume tikslą?“

Vyras susimąstė, skaičiuodamas mintyse, tada tarė:

„Trejetą ketvertą metų, ne daugiau.“

„Ne daugiau?“ – pasitikslino moteris.

„Ne, tikriausiai ne.“

„Kaip ilgai!“ – sunerimo moteris.

„Ilgai?“ – nusistebėjo vyras. „Koks ten ilgumas! Treji ketveri metai. Dabar man dvidešimt šešeri, tau dvidešimt vieni, o tada aš būsiu trisdešimties, tu tik dvidešimt penkerių. Visai dar jauni, gražiausios gyvenimo dienos.“

„O jeigu…“ – norėjo moteris pasakyti, tačiau nepasakė.

„Kas jeigu?“ – paklausė vyras.

„Jeigu kas atsitiks?“

„Pavyzdžiui, kas? Karas, liga, mirtis?“

„Ne“, – švelniai atsakė moteris.

„Tai kas?“ – kamantinėjo vyras.

„Su manimi“, – ištarė moteris.

„Kas su tavim gali atsitikti?“

„Kvailelis“, – nusijuokė moteris, pačiai gi buvo taip nepaprastai gera, kad jos vyras toks negudrus, visai nesupranta reikalo. „Vaikai“, – sušnibždėjo jinai, ir vyras ant savo veido pajuto jos karštą alsavimą.

Vyras staiga prarado žadą: iš tiesų, koks jis kvailas, kad neatėjo jam į galvą tokia paprasta mintis.

Be žodžių žengė jie ryškiai apšviesta gatve, kiekvienas pasinėręs į savo mintis.

 

Praslinko metai, ilgi, sunkūs metai.

Vyras ir moteris jau seniai nebeina kartu pasivaikščioti, nebesigroži vitrinomis. Kartais atrodo, kad jiedu taip niekada nė nedarė. Ir atsiminimas apie tai tėra tamsus sapnas. Vyras gerokai į kuprą susimetęs, ir jį išvysi nebent einantį į darbą ar grįžtantį namo, nes jo gyvenimas yra vien darbas. Regis, jis neatsigosta, kad yra dar kažkoks kitas gyvenimas. Rūpintis, kaip prasimaitinti ir aprengti savo vaikus ir jų liesutę pavargusią motiną, – tai viso jo gyvenimo uždavinys.

Vyras pamena taip aiškiai, kad buvo prabėgę vos keletas mėnesių nuo jųdviejų iškilmingo pasižadėjimo prie kelionių biuro vitrinos, kai moteris jam pašnibždėjo į ausį tokią paslaptį, kuri privertė jį liūdnai nusišypsoti ir ištarti:

„Mūsų pirma kelionė į Italiją.“

Ir moteris, išgirdusi šiuos žodžius, nusišypsojo, tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai jie prisiminė savo priesaiką. Priesaika atsitraukė kažkur kitapus sąmonės ribos ir ten egzistavo kaip beformė migla.

O gyvenimas ėjo savo keliu. Gimė antras, gimė trečias ir ketvirtas vaikas. Tikriausiai jų būtų buvę daugiau, jeigu ne ligos; moteris dabar galėjo kiek atsikvėpti: šiaip taip krutėjo ir augino tuos, kuriuos jau buvo atnešusi į pasaulį.

Nuo pat pradžių abu vedė vienintelė svarbiausia paskata: kaip gauti butą, baldų, būtiniausių įrankių ir visokių niekniekių, tokių reikalingų, kai turi vaikų. Reikėjo skaičiuoti kiekvieną markę, kiekvieną penį, reikėjo apsvarstyti kiekvieno daikto, kiekvieno drabužėlio kainą – pirkti ar nepirkti. Vaikams augant pranyko koncertai, nusmego į užmarštį teatras, tik į kiną retkarčiais nueidavo, kur nors toli miesto pakraštyje. Vietoj teatro radosi koks drabužėlis ar vadovėlis, vietoj koncerto koks nors triukšmingas žaisliukas.

Taip sekė vienas paskui kitą pilki metai. Nebekilo nė vienos didelės ar kilnios minties, nebeliko nė vieno kilnaus jausmo ar pražūtingos svajonės, kviečiančios į tolius – tolyn nuo savo ankšto būsto, tolyn nuo kasdienio rūpesčio ir triūso.

„Ak, kada gi pagaliau užaugs vaikai!“ – atsidusdavo retkarčiais motina.

„Kai išeis į žmones, patys pradės duoną pelnytis, tada gal kiek ir atlėgs“, – samprotavo tėvas.

Pagaliau atėjo metas, kai namuose liko paskutinis vaikas, duktė – tėvų džiaugsmui ir rūpesčiui. Turėjo ir ji ieškoti tarnystės, tačiau motinos užtartai jai leido pasilikti namuose dar metus.

„Ji juk mūsų paskutinė, – tarė motina tėvui, – daugiau vaikų nebebus, tegu nors jai teks keletas geresnių dienų, prisimins vėliau, kad turėjo tėvą ir motiną. Kiti iškart išėjo svetimiems tarnauti.“

Taip ir pasiliko jų paskutinioji atžala po namus siausti – tarsi paukštė plazdeno, žodžiai kaip drugeliai, juokas kaip varpelis, akys kaip mirguliuojančios žvaigždės danguje.

„Ji panaši į tave, ji į tave panašiausia“, – sakydavo kartais vyras savo moteriai, turėdamas omenyje jų jauniausią vaiką.

„Ji yra tikra aš, tokia pati baltaplaukė“, – atsakydavo moteris.

Tačiau nepraėjo nė metai, kai atsirado vyras, panoręs, kad nerūpestingos mergaitės akys spindėtų jo kambaryje, kad jos juoko varpeliai skambėtų jo ausyse, kad jos žodžiai drugeliai skrajotų apie jį, jis panoro justi arti savęs jos plazdenimą, jos troškimą pakilti į skrydį.

Vyras buvo neturtingas, kaip ir mergaitė, tačiau netrukus tarp jųdviejų įsiplieskė meilė, įsiplieskė galbūt dėl to paties neturto, nes be meilės jų gyvenimas būtų buvęs per liūdnas. Meilė buvo vienintelis jų lobis, vienintelė paguoda, kai jiedu vakare greta vienas kito eidavo apšviestomis miesto gatvėmis ir svajodavo apie visa tai, ko gyvenimas jiems neganėjo: svajojo apie turtus, šaunų gyvenimą, papuošalus, pasilinksminimus, skanius patiekalus.

Taip vakaras po vakaro galėjo jie vaikštinėti dviese ir apie savo svajas šnekėti, o jų vaizduotei ir kalboms nebuvo galo.

Tačiau niekada jiems nešovė į galvą mintis keliauti, nuvažiuoti kur nors toli, kur yra nauji žmonės ir nauja buitis, nauji vėjai ir saulė, nauji paukščiai ir gėlės, kalnai ir slėniai, salos mėlynoje jūroje, žvaigždės juodame vasaros danguje.

Bet kartą jie atklydo prie didžiulės kelionių biuro vitrinos, kurioje kabojo plakatai su įvairiomis kelionių programomis ir žemėlapiais, dideliais šauniais garlaiviais, traukiniais, automobiliais ir lėktuvais, kviečiantys pasigrožėti bei įsivaizduoti, kiek kainuotų ir užtruktų kelionė į Berlyną, Paryžių, Helvetiją, Romą, Neapolį ir t. t.

Ilgai žiūrinėjo ir skaitė jie, gilinosi į kelionių aprašymus ir kelionių kainas. Pagaliau atsiduso mergaitė:

„Ak, kad galėtume taip iškeliauti, kad galėtume taip įsėsti į laivą ar į traukinį ir iškeliauti!“

„Bet juk galima, jei tik tikrai panorėtum“, – atsiliepė vyras.

„Kaip?“ – paklausė mergaitė.

„Taupysime pinigus“, – atsakė vyras. „Ir tu pradėsi dirbti, dirbsime abu.“

„Kada tiek sutaupysime!“ – atsiduso mergaitė. „Pirma pasensime.“

„Tam nereikės daug laiko“, – padrąsino vyras. „Tu pasiliksi gyventi pas tėvus, aš pas tetą, taip mums nereikės buto. Pasiieškosime darbo ir po pietų, dirbsime iš visų jėgų, nė vieno penio neišleisime be reikalo, pinigus nunešime į banką…“

„Na, o mūsų vestuvės?“ – paklausė mergaitė.

„Jas turėsime truputį atidėti.“

„Ar ilgam?“ – pasiteiravo mergaitė.

„Na, sakykim taip, – tęsė vyras savo samprotavimą, – tu uždirbsi penkis tūkstančius per mėnesį, iš pradžių daugiau nėra ko tikėtis. Aš dabar gaunu septynis, kitais metais gal kiek pridės. Jeigu rasime darbą ir po pietų, o mes rasime – esu tikras, – tada galėsime kiekvieną mėnesį dviese atidėti į šalį mažiausiai penkis tūkstančius. Per metus tokiu būdu šešiasdešimt tūkstančių, per trejus – šimtą aštuoniasdešimt, su procentais visus du šimtus tūkstančių, su jais važiuok kad ir į Italiją.“

„Netgi į Italiją?“ – aiktelėjo mergaitė.

„Netgi ten“, – atsiliepė vyras.

„Pradėkim taupyti!“ – sušuko mergaitė ir nusitvėrė vyrui už rankos.

„Pradėkim!“ – ištarė jis, spausdamas mergaitės ranką.

„Bet vestuvės, – po kiek laiko prabilo mergaitė, – motina nenori, kad jas atidėtume.“

„Na, atšvęsime vestuves, o gyvensime taip, kaip iki šiol – buto neimsim, baldų nepirksim, naujų drabužių nesiūsim – gyvensime kaip sužadėtinė ir sužadėtinis.“

„Gyvensime!“ – pritarė mergaitė susižavėjusi.

Kaip tik tą akimirką iš už kampo pasirodė senė ir senis. Savo vaikus jie buvo jau užauginę, šie jau buvo palikę gimtąjį lizdą, išskyrus vieną. Vyras ir moteris liko dviese, kaip prieš daugelį metų. Dabar vėl atsirado laiko kartkartėm dviese pasivaikščioti miesto gatvėmis ir pasigrožėti spindinčiomis vitrinomis. Šiandien tikriausiai būtų priėję prie kelionių biuro, tačiau vyras pačiu laiku pastebėjo ten stovinčius savo jauniklius. Senei netardamas nė žodžio, nusitempė šaligatviu tolyn, tarsi bėgdamas nuo pikto vaiduoklio.

„Ko gi taip mane tempi?“ – paklausė pyktelėjusi senė.

„Jaunikliai buvo ten“, – atsiliepė vyras.

„Kieno jaunikliai?“

„Mūsiškiai.“

„Na ir kas?“

„Jie stovėjo susikibę už rankų prie kelionių biuro vitrinos“, – atsakė vyras.

Šito senei pakako. Daugiau ji nebeklausinėjo. Ir diedui neliko reikalo šnekėti. Tylūs ir paniurę žengė jiedu link namų, sunkumas nuo širdies atlėgo tik tada, kai galėjo įsispirti į minkštas šlepes ir susikuprojusias nugaras atremti į šiltą krosnį.

Versta iš: A. H. Tammsaare. KOGUTUD TEOSED. 4 köide. Tallinn: Eesti raamat, 1979.