Rein Raud. Tobulo sakinio mirtis

2024 m. Nr. 8–9

Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė

Reinas Raudas (g. 1961) – estų rašytojas, penkių poezijos rinkinių, dvylikos romanų autorius, vertėjas poliglotas, tarptautinį pripažinimą pelnęs kultūros teoretikas, filosofas, Azijos kultūrų tyrinėtojas. Už kultūros teorijai skirtą studiją „Veikianti reikšmė“ (2022) R. Raudui paskirta Estijos nacionalinė mokslo premija.

R. Raudas vertinamas kaip puikus stilistas ir prozininkas, gebantis intriguojančiai pasakoti ir mėtyti pėdas. 2015 m. pasirodžiusio romano „Tobulo sakinio mirtis“ („Täiusliku lause surm“) ašis – KGB ir grupelės jaunuolių sankirtos, keliamas ir svarbus pasitikėjimo klausimas, apimantis tiek visuomeninių reikalų ir istorinių įvykių, tiek tarpasmeninių santykių sferą: bičiulystę, šeimą, intymų ryšį. Kritiko Peeterio Helmės teigimu, romane įgyvendintas užmojis perteikti neseną (taigi, daug kritiškų amžininkų tebeturintį) istorinį laikotarpį, suvaldyta struktūra, detalių ir linijų tikslingumas. Jame vaizduojami Sovietų Sąjungos griuvimo laikotarpio įvykiai bei kasdienis įvairių veikėjų gyvenimas keistoje, prieštaringoje epochoje, šių dienų skaitytojams leidžiantis (su literatūros fikciškumo išlygomis) pažvelgti į netolimą ir, laimei, pergyventą praeitį. Kūrinys įtrauktas į Tarptautinės Dublino literatūros premijos ilgąjį sąrašą, jau išverstas į penketą kalbų (olandų, anglų, latvių, suomių, rusų), 2021 m. Latvijos nacionaliniame teatre knygos pagrindu pastatytas spektaklis.

Romano vertimas skiriamas 35-osioms Baltijos kelio metinėms bei Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos paskelbtiems Estų literatūros metams.

 

 

Romano fragmentai

Tą akimirką, kai suskamba telefonas, Raimio šeima sėdi prie pietų stalo. Stalas užtiestas staltiese, ne kokia nors šventine proga, o kad Raimio mamos namuose taip buvo įprasta, nors dėl to jai tekdavę dažniau skalbti. Turi jie ir skalbimo mašiną. Ne tą, automatinę „Viatką“ su priekyje atsidarančiomis durelėmis, – ji, beje, nežinojo, ar apskritai būtų kada drįsusi tokia pasikliauti, – o gerokai paprastesnę „Auriką“, kuriai baigus skalbti skalbinius reikia perkelti iš vienos kameros į kitą, kad galėtų pasidarbuoti centrifuga. Bet tiek to. Šiandien Raimio mama iškepė kotletų. Raimio tėvas kaip tik pasmeigęs gabaliuką šakute, jis jau keliauja praviron tėvo burnon. Mes, aišku, iškart nesuprantame, kad tai kotleto kąsnelis, nes jis visas padengtas padažu. Raimio mama, prieš patiekdama kotletus, paprastai kelias minutes dar patroškindavo juos padaže – vėlgi, taip buvo įprasta jos gimtuose namuose. Na ir kas, kad jos šeimos vyriškiams ne itin skanu, – ir Raimiui, ir jo tėvui traški plutelė labiau prie širdies. Bet kotleto gabaliukas ant Raimio tėvo šakutės sustojo pusiaukelėje visai ne todėl, kad prireikė užgniaužti pasibjaurėjimą maistu. Ne. Raimio tėvas ruošiasi kažką pasakyti – todėl, tiesą sakant, jis ir pravėrė burną, – ir pats labai gerai žino, ką, nors sakinio dar galutinai nesuformulavo. Savaime suprantama, ką nors apie dienos politinius įvykius. Raimio tėvas nori pasakyti, kad tik beprotis, tik visiškas pakvaišėlis ir besmegenis, jeigu ne idiotas, esant dabartinei padėčiai gali sau leisti tokius pasisakymus, galinčius iš dabartinio kurso išmušti laivelį, pamažėl pūškuojantį į geresnį gyvenimą ir didesnę laisvę. Snaudžiančios meškos provokuoti nevalia. Taip sako ir išmintingesni Vakarų žmonės, dvidešimt du savo srities žinovai, sovietologai moksliniuose institutuose, kurių vieno biudžetas didesnis už visą Estijos ekonomiką: raktai – Maskvoje. Ypač dabar, didžiuliams tramdomiesiems marškiniams braškant per visas siūles, nedera pernelyg šakotis. Į tikslą reikia judėti atsargiai ir pasitenkinti tuo, ką pavyks išpešti. Jam asmeniškai svarbiausia galimybė be atitinkamų instancijų leidimo nuvykti į ekskursiją Suomijoje (o jei įmanoma, tai dar ir išsikeisti daugiau nei trisdešimt penkis rublius), o ne tai, kad Aukštojo Hermano bokšte plevėsuotų mėlynos, juodos ir baltos spalvų vėliava. Ir jis tvirtai įsitikinęs, kad didžioji dauguma estų tautos, bent jau dauguma pajėgiančių racionaliai mąstyti apie šiuos reikalus, yra lygiai tos pat nuomonės. Jis žino, kad, jam suformulavus ir ištarus sakinį, turbūt įsiplieks ginčas. Kad Raimondas, jo vienatinis sūnus, jo šviesios galvos ir plačių pečių, valingu smakru sūnus, kuris galėtų būti viskuo, kuo nėra pats tėvas, puls su juo ginčytis. Dažniausiai juk taip būdavo. Tai jam nepatinka, kam patiktų, bet jis su tuo susitaikė. Nes, būkim sąžiningi, taip tarp jo ir sūnaus atsiranda bent koks ryšys. Taip kadaise buvo ir jam su tėvu. Todėl ir sutrinka, telefono skambučiui sujaukus jo minčių eigą. O Raimis – ne, jo akimis tie ginčai jau seniai išsikvėpę. Jis dar nežino, kas skambina ir ar skambutis išvis jam. Bet jau apsisprendė, kad, jeigu jo kas nors ieško, pasinaudos šia dingstimi pasprukti iš namų idilės. Na ir kas, kad pilvas dar tuščias. Jei kotletai nebūtų su padažu, čiuptų kokį vieną eidamas pro duris. Bet dabar yra kaip yra.

***

Nebuvo taip, kaip anuomet matė valdžia: pavieniai, maži, palaužti žmoneliai prisiėmė jos vienybę, didybę, sveikatą teikiančią laimės viziją ir numatytą istorinį likimą kalbėti kita kalba bei laikyti save svetimų karų nugalėtojais. Bet nebuvo ir taip, kaip malonu prisiminti dabar: po kiekviena peleno smiltele rusenusi didinga ugnis, pasiruošusi didžiuliu laužu suliepsnoti vos pasigirdus pirmajam trimitui. Karo būta tylaus, taip, išties, bet jau tokio tylaus, kad ir pati budriausia ausis sykiais užmiršdavusi jo patrankų griaudimą, ir net protingieji dėdės užsienyje tarp savęs buvo nusprendę: tos nugaros taip sukumpusios, kad nebeatsities. Kol apie savo apsirikimą perskaitė laikraščiuose ir neįstengė šito paaiškinti. Karo būta tylaus, be fronto linijos, judančios pirmyn atgal per pažymėtą žemę, vietoj tranšėjų – kraujotaka, grybiena, tūkstančiai, šimtai tūkstančių mažų frontelių, slenkančių susirinkimų kambariu, vestuvininkų svita, šeimos nuotrauka, pavieniu žmogumi, kuris nuo devintos iki penkių galėjo būti šauniu Tarybų tarnautoju, o vakare, per Suomijos televiziją žiūrėdamas žinias, – aršiu idealistu, bet klausti reikia ne: ar apskritai galėjo būti kitaip?, o: kodėl jų įpėdiniai, nors ir pakeitę spalvas, iki šiol tokie patys? Vis dėlto spausdinti pinigai didelės reikšmės neturėjo, nors daugybė prakaituotų delnų jų toli gražu neniekino, tačiau visgi apyvartoje sukosi kita svarbi valiuta. Pasitikėjimas. Gal kas įvardintų paprasčiau, pažintimis, ryšiais, bet nė vieno jų nebūtų be pasitikėjimo, nes juk negali pasitikėti tuo, su kuriuo kartu nebuvo eita mokyklon, pirtin, rinkt obuolių, kartu mokytasi, dirbta, kariauta, vogta, valgyta, gerta, miegota. Su tais, kuriais pasitikėjai, galėjai dalintis knygomis, telefono numeriais, rūkyta dešra, vasarnamiu, visomis savo galimybėmis, o ir pačiu pasitikėjimu – vardais, vietomis ir laiku. Dantų neleisdavai taisyti gydytojui, kuriuo nepasitiki; laiško nuo giminių iš Švedijos neduodavai žmogui, kuriuo nepasitiki. Kiek įstengei, apskritai neturėjai reikalų su žmonėmis, kuriais nepasitiki – kiekvienas jų galėjo būti iš kitapus linijos.

Pasitikėjimas buvo vienintelė galiojanti moneta.

Ak, aišku, tai vargino.

Todėl ja ir sumokėjome už savo laisvę; grąžą smulkiaisiais tebegaunam iki pat šiandienos.

***

Pamenu, kaip kadaise 1988-aisiais (o gal 1989-aisiais) netoli „Pegaso“ kavinės ant sienos kabančiame infostende perskaitęs vieną pavardę prisiminiau vyrą, su kuriuo teko probėgšmais susidurti prieš keliasdešimt metų, dar mokyklos laikais, kai domėjausi esperanto kalba. Tebūnie jis toksai: bebarzdis, bet storais banguotais plaukais ir putlokais, visad rausvais skruostais, dėl kurių jo išraiška atrodė truputį juokinga ir nepaprastai geranoriška – tokia, kokia romantiniuose filmuose būna pagrindinio veikėjo mažumėlę juokingo draugo arba, pavyzdžiui, liūdno cirko klouno.

Tiesą sakant, politiku jis vis dėlto netapo.

Dabar jau miręs, kaip sužinojau sekdamas jo pėdsakais.

Vardu buvo Valevas. Iš prigimties tylaus balso, tačiau susijaudinęs, kartais pats to nepastebėdamas, imdavo mostaguoti rankomis. Savo numerio nepaliko, paskambino pats.

 

Jie vaikštinėjo, vienas aukštesnis, plačių pečių ir valingu smakru, bet vos lėtesnis, kitas – vyresnis, sykiu nervingesnis ir gyvesnis, bet, savaime suprantama, savo bendro mokytojas, atsakingas už juodu abu. Jie vaikštinėjo pirmyn atgal alėja tarp Pergalės aikštės pėsčiųjų tunelio ir Karolio bažnyčios, stebėdami, kad žmonės priešaky ir už jų nesikartotų. Raimis kalbėjo, Valevas susirūpinęs klausėsi jo šnekos.

– Tai, žinoma, nesąmonė, – tarė jis, mikliai žvilgtelėjęs per petį, – ir aš labai tikiuosi, kad Karlas atsilaikys, jam tikrai gali būti sunku, šitai aišku. Nes jeigu jie jo nepaleis per kelias dienas, tada reikia baimintis, kad kibs į jį iš širdies. Jie gi dabar ypač žiaurūs.

Jų pusėn sužiuro praeivis, ir Valevas akimirkai nutilo.

– Nes, žinai, iš tikrųjų tai mes jau nugalėjom, – tarė jis. – Aš ką tik sužinojau, – neklausk, kaip, – kad iš Maskvos atėjusi instrukcija, žinai, iš paties KGB boso: tegu jie pasiruošia, kaip pasitraukti į pogrindį. Lai susikuria legendas sau ir apie ryšius su tais, per kuriuos toliau galėtų plaukti pinigai. Ir, aišku, šantažavimo tinklą.

– Aha, – tarė Raimis.

– Tai reiškia du dalykus, – tęsė Valevas. Jo balsas virto kone šnabždesiu, skruostai raustelėjo. – Pirma, atgausime savo valstybę, anksčiau ar vėliau. Kuo tikriausiai. Nebėra jokios abejonės. O antra, taip, antra irgi… Jeigu jų planas išdegs, šitai gali virsti sukirmijusiu obuoliu. Supranti, sukirmijusiu obuoliu. – Raimiui pasirodė, kad Valevas mėgina ranka ore nupiešti sukirmijusį obuolį. – Sukirmijusiu. Obuoliu. – Jo rankos nusileido, jis krenkštelėjo, grįžo balsas. – Tai yra jei mes nieko nesiimsim.

– Ir ką mes tada darysim? – paklausė Raimis.

Valevas paaiškino. Ir, darsyk apsidairęs, iš užančio išsitraukė vakarykštės dienos laikraštin įvyniotą daiktą.

Tai buvo mažytis fotoaparatas, išrastas Nõmėje gyvenusio ir vėliau į Rygą persikėlusio baltvokiečių kilmės inžinieriaus Walterio Zappo, nuo to laiko esmingai patobulintas „Minox EC“, pagamintas Vokietijoje, ilgai laikytas mažiausiu pasaulyje ir visgi ganėtinai ryškias nuotraukas darančiu prietaisu.

Ir dar jis Raimiui perdavė pavardę, prikeltą iš šešėlių gūdumos: Gromova.

***

Iš kur Valevas turėjo informacijos apie Lidiją Petrovną Gromovą, Raimis jo, suprantama, neklausė. Tačiau dėl visa ko tegul bus paaiškinta. Per atsitiktinumą šios informacijos šaltiniu tapo toji pati kaimynė iš buvusios Lidijos Petrovnos laiptinės, anksčiau jai padėjusi rasti darbą organuose. Tai savo ruožtu irgi buvo atsitiktinumas. O būtent: vyrui ilgam užgėrus ar šiaip kažin kur šlaistantis, kaimynės kartais ateidavo paguosti toks labai simpatiškas vyriškis, kuris, aišku, nenešiojo uniformos, bet visada su savimi turėdavo tarnybinį ginklą. O kaimynei buvo smagu jam pasitarnauti ir kitu atžvilgiu. Vyriškis jai užsiminė apie laisvą ir gerai apmokamą darbo vietą, tačiau toji nemokėjo spausdinti rašomąja mašinėle. Betgi jis žinojo, kad miklios Lidijos rankos tam darbui būtų pats tas. Vėliau, išaiškėjus, kad tasai vyriškis per kaimynę tik renka informaciją apie jos sutuoktinio bendradarbius, jiedu smarkiai susikivirčijo. Tuo metu moteriškės guosti ateidavo jau kitas ir visai priešingų pažiūrų, tačiau nemažiau simpatiškas vyras, vienas vietinių rusų nacionalistų vadų. Jam buvusi Lidijos kaimynė irgi mielai talkino visais atžvilgiais. O nacionalistas, savo ruožu, išties mylėjo tokias storas, baltutėlės odos, mažumėlę motiniškas moteris. Taigi, jie suderėjo. Beje, jūs galbūt ir nepatikėsite, tačiau anais laikais estų ir rusų nacionalistai kuo puikiausiai sutarė, kadangi juos vienijo neapykanta bolševikų režimui, nors, estų manymu, 1940-ųjų okupacija buvusi kur kas baisesnis nusikaltimas nei caro šeimos iššaudymas, tiesa, šitai irgi negražu. Lemiamomis akimirkomis jie ir anksčiau vieni kitus ištraukdavo iš bėdos. Be to, rusų nacionalistai manė, kad jei pavyks perduoti agentų bylų kopijas į Vakarus, jie iš to irgi turės naudos. Be Lidijos Petrovnos, per juos Valevo organizaciją pasiekė dar dvi galimos pavardės, tačiau jis nerado, kaip prie tų prisikasti. O tai, kad Lidija Petrovna kadaise dirbo mokykloje, kurioje mokėsi Ramis, gal bus galima kaip nors išnaudoti.

Daugiau Valevas apie ją nežinojo. Ir gerai.

***

Tą akimirką, kai išgąsčio apimta, į naminį chalatą susisupusi Lidija Petrovna pravėrė savo buto duris, – retai kas į jas skambindavo, – Raimis dar nebuvo sugalvojęs sakinio, kurį po ilgų nesimatymo metų ištars savo andainykštei rusų kalbos mokytojai.

Tačiau išvydęs jos akis išsyk suprato, kad kartais ne galvoti reikia, o tiesiog būti.

Įėjęs jis uždarė duris, tortą ir gėles padėjo ant prieškambario spintutės, suėmė moterį už pečių, švelniai prisitraukė, praskleisdamas jos rytinio chalato skvernus, kyštelėjo rankas link jos nuogos nugaros ir prisispaudė prie jos lūpų savosiomis.

Kitaip tariant, padarė kaip tik tai, ką troško padaryti visą savo jauną gyvenimą, vos tik Lidija Petrovna pasirodydavo jam akyse.

 

Kam rūpi tortas, kai yra pirštai, plaukai, nosis, lūpos, nugaros linkis, mentės, bandutės ir krūtys? Kam rūpi gėlės, kai tarp kojų justi šiltas ir drėgnas kvietimas, o ilgus metus tramdyta trauka nebetelpa kelnėse? Gerai, kad moteris atatupsta nusivedė į miegamąjį ir jiedu kits kitą pirmąsyk patyrė jos pledu užtiestoje lovoje, o ne čia pat prieškambaryje ant grindų. Ar galėjai iš jų reikalauti kantrybės, kai kiekvienas kūno kvadratinis centimetras geidė prisiglausti prie savo ilgai lauktos antrosios pusės, taip smarkiai, tartum niekad nebeketintų nuo jos atsiplėšti? Ar galima savaičių savaitėmis dykumoj troškulį kentusio klausti, kodėl geria taip, kad vanduo per kraštus liejasi žemėn?

O, jei tik jis būtų sumojęs ateiti anksčiau ir neturėdamas kitos priežasties.

 

Ten, iš kur – kažin kur – kilusi Lidija Petrovna (iš Voronežo? Suzdalės? Irkutsko? kažkokio Rusijos miesto, kuris Raimiui išdulkėjo iš galvos), gimtosios kalbos mokytojos pašaukimas laikytas labai tinkamu gražiai, bet padoriai merginai, kuriai, be to, pakako ir nuovokos, ir noro rimtai studijuoti vietiniame pedagoginiame institute. Juo labiau kad turint jos išvaizdą galimybė virsti nuožmia ir fanatiška senmerge mokytojūkšte buvo nykstamai menka. Per kelerius metus ją išmokė teisingai suprasti blankius eilėraščius, ir netgi visai nedaug trūko, kad būtų stojusi prieš klasę kaip mokytoja, bet išėjo už vyro ir suvisam. Meilė ir pagarba didžiai Puškino, Turgenevo bei Majakovskio kalbai, žinoma, išliko. Kiekvienoje naujoje vietoje, kurioje tik apsigyvendavo, ši meilė leisdavo jai ištrūkti iš ankštų namų sienų ir gyventi savo pačios gyvenimą, nes visur buvo mokyklų ir visur stigo gerų rusų kalbos mokytojų. Taip atsitiko ir čia. Iš kur ji galėjo žinoti, kad šioje šalyje staiga, nė nepastebėjusi, taps dalimi kažkieno didelio projekto, mėginančio iš tų nerangių bernelių dobilėlių ir anksti prisirpusių mergužėlių, iš jų tėvų, dėdžių, tetų, kaimynų, jų giminaičių ir bendradarbių atimti tą nesuprantamą ir keistą kalbą, kuria jie tarpusavyje šnekasi? Pamažu ji, žinoma, ėmė nutuokti, kad kažkas čia ne taip. Tai buvo justi iš to, kaip kai kurie nužvelgdavo ją klasėje ar koridoriuje – lyg per ilgai užsibuvusią viešnią. Tai buvo justi iš pokalbių, kurie kartais, regis, nutrūkdavo vos jai užėjus į mokytojų kambarį. Kaip jie nesuvokė, kad ji niekuo dėta? Būtų mielai jiems pasakiusi, bet ta jų nesuprantama ir keista kalba niekaip nepasidavė jos burnai, tebesilaikančiai prigimto įsitempimo. Todėl ji labiau mėgo savo gražią gimtąją kalbą, kuria kalbėjo gražiai, žinodama, kad jie ją supras, be to, taip buvo visiems patogiau. Na, o kas liko nepasakyta, tas liko. Ilgainiui ji įprato, visi įprato. Ji guodėsi mintimi, kad Puškinas, Turgenevas ir Majakovskis vis dėlto išlieka savimi, nepriklausomai nuo to, kokios naujienos kasvakar devintą valandą dusliu balsu skaitomos per televizorių jų gražia kalba. Nežinojo, kad niekas iš jos bernelių dobilėlių, mergužėlių ir pakuždūnų mokytojų tų žinių niekada nežiūrėdavo. Didžiuodavosi, kai kartkartėmis kuris nors jos mokinys Pečiorine arba Tatjanoje atpažindavo save; tada jų akyse akimirkai sužibdavo laiką ir aplinkybes pranokstančio suvokimo ugnelė. Dėl tokių progų ir verta gyventi. Namuose turėjo knygų. Nueidavo į teatrą pažiūrėti baleto, o kartais ir į operą. Į koncertus. Sykiais į kiną. Daugiau ne kažin ko būta.

Taip liko ir jai išėjus iš mokyklos. Pati, paklausta apie savo naujo darbo pobūdį, tik pečiais patraukdavo, neturėjo ko slėpti. Alga buvo kone dukart didesnė, darbo laikas žymiai trumpesnis, ir niekas nevertė vilkėti uniformos. Išspausdinti tuščias vietas reikiamoje eilutėje įgudo greitai, ir jautėsi visai laiminga, kad jai neleidžiama žinoti, kas tai per popieriai. Lai į juos rašo tie, kam reikia.

***

Bet kada nors užsibaigs ir tai, kas prieš metų metus prasidėjo, ir, jei tai buvo gerai, džiaugsimės atsiminę?

Raimis tada buvo vienuoliktokas. Jis stovėjo priešais klasę, Lidija Petrovna tylėjo. Faktiškai Raimis buvo pričiuptas, bet iš jo povyzos sklido šis tas panašaus į pradedančio ekshibicionisto pasimėgavimą kam nors staiga išvydus jį visiškai nuogą.

Raimis gerai piešė, ypač tada, kai piešiamas dalykas jam rūpėjo. Šešerius metus lankė dailės klasę, kol tėvas nusprendė, kad geriau vieną dalyką daryti gerai, nei keletą – padoriai, ir jis pasirinko rankinį, kitaip negalėjo, juk buvo komandos kapitonas. Bet, žinoma, ir toliau paišaliodavo savo malonumui. O tas piešinys, netyčia užsilikęs jo rusų kalbos sąsiuvinyje, išėjo visai neblogas. Pats Dailės instituto dekanas nebūtų galėjęs daugiau reikalauti iš studentų, ezkizuojančių aktą tiesiai iš natūros. Nors šis buvo ne iš natūros, o iš fantazijos, geismo, pasigėrėjimo.

Lidija Petrovna stačiai nežinojo, ką sakyti. Ji pakėlė akis ir pažvelgė į tą berniuką, ką ten berniuką, jau beveik vyrą, šitaip ją išvydusį savo dvasios akimis. Tiesą pasakius, tai išties buvo matyti iš piešinio. Ji, aišku, žinojo, kur yra ribos, bet nepajėgė sulaikyti nesutramdomos minties, staiga pervėrusios ir ją pačią – iki pirštų galiukų.

Ir kuo puikiausiai suvokė šią situaciją turinti išspręsti kaip žmogus. Ne kaip mokytoja. Jei dar norinti likti žmogumi. Nes mokytoja šiaip ar taip liks.

– Sėskis, – tarė kimtelėjusiu balsu ir atidavė Raimiui sąsiuvinį. Daugiau nieko. Piešinį pasiliko sau, ir niekada apie jį neužsiminė.

O Raimiui būtų buvę labai smagu sužinojus, kad tą patį vakarą Lidija Petrovna išsitempė priešais veidrodį visiškai nuoga, valandėlę atidžiai žiūrėjo į savo atspindį, ir tai, ką matė, jai vėl po ilgo laiko ėmė patikti.

Pirmąsyk Raimis atėjo prieš dvi dienas, į namą, tiesa, kojos nekėlė. Adresą atsiminė dar nuo mokyklos laikų, nes vieną vakarą, Lidijai Petrovnai nežinant, nusekė ją iki namų. Keista, po šitiekos metų apie savo buvusią mokytoją jis tebegalvojo rusiškai, vadindamas vardu ir tėvavardžiu, kaip buvo pratęs. Kiti pamokose ją vadindavo Lidija Petrovna, nes ji taip norėjo, taip skambėjo pagarbiai, bet už nugaros ji visiems buvo Gromova, taip ir liko, jai neprilipo jokia pravardė. Visiems, išskyrus Raimį, sau apie ją galvojantį.

Iš tikrųjų Raimis nenumanė, kad buvusi mokytoja čionai tebegyvena. Tačiau Lidija Petrovna buvo labai patenkinta savo mažu butuku Pelguline. Į jį atsikraustė po skyrybų, savo trijų kambarių Mustamejės butą išsimainiusi taip, kad likusių pinigų pakako padoriam remontui ir dar sočiai liko – ėjimui į operą nusipirkti kokią suknelę, iš kurios jai įkandin užsižiūrėję vyrai iškart suprastų, kad ji ne kokia besikultūrinanti senmergė. Gal čia ir ne taip patogu, bet ji nebegalėjo tverti senojo buto laiptinėje gyvenančių buvusio vyro bendradarbių užjaučiamų žvilgsnių. O čia jai viskas įprasta.

Ir dabar – leiskite pridurti – ji iš čia visai nenorinti niekur eiti.

Raimis stovėjo kitoje gatvės pusėje, vis mėgindamas sudėti sakinį, kurį pasakytų, jei atsitiktinai, visai atsitiktinai, vis dėlto nepaaiškėtų, kad Lidijos Petrovnos bute seniai gyvena kiti žmonės, galbūt tebeturintys adresą, kuriuo ji prašiusi persiųsti savo paštą. Tačiau į gatvę išėjus Lidijai Petrovnai, jis iškart ją atpažino, nors ši, laimei, nė nežiūrėjo Raimio pusėn, o pasuko link miesto, didinga, daili, nepriklausoma, tarytum nebūtų prabėgę tiek metų.

 

– Aš čia jau seniai gyvenu, – tarė Lidija Petrovna, – o tu mane radai tik dabar.

Tai, po teisybei, buvo klausimas, bet Raimis dar nepajėgė į jį atsakyti.

– O tą tavo piešinį, jį ir dabar kažkur tebeturiu, – pridūrė Lidija Petrovna ir šyptelėjo.

***

Matome juos tą akimirką, kai abiejų galvas perveria viena ir ta pati mintis: o kas, jei mūsų santuokai jau viskas? Išsisėmė? Raimio tėvas šią akimirką tupykloje, ką tik užsisegė kelnių užtrauktuką, bet vandens dar nenuleido – atkosėjo ir išspjovė gerklėje susikaupusį skreplį. Jų klozetas lenkiškas, su vandens nuleidimo mygtuku bakelio viršuje, o ne kokia nuo lubų kadaruojančia virve. Jo sutuoktinė, nuspėjusi jį ilgai užtruksiant, kambaryje skubriai praveria bariuko duris ir, išsitraukusi butelį daniško likerio „Kirsberry“ bei stikliuką, kaip tik pilasi šlakelį. Didelis seilių ir skreplio turkšnis paliečia klozete teliūskuojančio vandens paviršių kaip tik tą akimirką, kai saldaus ir lipnaus skysčio čiurkšlė nugula stiklelio dugne, ir būtent šią akimirką abu katras sau pagalvoja vieną ir tą patį: o kas tada, išties, kas tada? Kaip bus toliau? Nepasakysi, kad kuris šiai minčiai būtų teikęs tiesioginį pagrindą, – ne, abu griežtai laikosi įsikibę visų moralinių normų, arba, teisingiau pasakius, savo įsivaizdavimo, kas tos normos esančios, kadangi, net nepažeidžiant kokių nors smulkių, tuščių įstatymukų, taisyklyčių, nuostatėlių, neįmanoma išgyventi visuomenėje, kuri taip jau sutvarkyta, kad kiekvienas žmogus jaustųsi truputėlį kaltas prieš valstybę, kuri pati yra absoliuti, skaidri ir tyra. Nes tik žmonės daro klaidų, o štai sistema – be dėmės. Bet nenukrypkim į šalį. Raimio motina kaltina save, kad galbūt paslapčiom bus pernelyg didžiavusis savo sūnumi, gal bus įžvelgusi jame mažą tobulą vyruką nuo pat tos akimirkos, kai jis per senelio laidotuves, vos penkerių, bet vis dėlto juodu kostiumu vilkintis, sakytum, natūraliai, lyg savaime įsitaisė atėjusių pareikšti užuojautą eilės pabaigoje ir ištvėrė visas geras pusantros valandos, oriai ir rimtai paspausdamas ranką kiekvienam atėjusiam – iki paties paskutinio. Iš uošvio laidotuvių jai aiškiausiai įsiminė šis paveikslas, ne važiavimas į Pernamegį, ne kalbos prie kapo, ne ta isteriška tetulytė ir jos kvėša dukra, apie kurios egzistavimą jie, uošviui gyvam esant, išvis nieko nežinojo, o jos sūnus, jos šaunuolis, mažas, didelis sūnus. Kuris dabar jai kelia lengvą baugulį, katro ji nė nežino kaip pavadinti, ji juk norėtų kasvakar žvilgtelėti pro sūnaus kambario duris ir palinkėti jam labos nakties, kaip seniau, bet tai tiesiog neįmanoma. Jos stiprusis sūnus. Gal jai reikėjo truputį mažiau tikėtis. Negali būti, kad žmogus – it koks šviesus, nedūžtantis kalnų krištolas, o juk ir krištole pasitaiko ne tokių skaidrių vietų, bet jei jau sykį kas palaikė stipriu, tai nė į galvą neateis, kad jam galėtų prireikti tavo pagalbos silpnybėms įveikti. Raimio motina nežinojo, kokios galėtų būti jos sūnaus silpnybės. Bet kažkas ne taip, jei jis naktimis nebepareina namo, ne tai kad nepareina namo ir tenka pralaukti iki ryto pešant dūmą, o paskambina vakare ir praneša, kad šiandien negrįš, nieko daugiau nepaaiškinęs. Negi imsi ir sakysi, kaip suprast, negrįši, mes juk vakarui turim varškės pyrago, o per Suomiją rodys naują „Erkiulio Puaro“ seriją? Nes jeigu jis vis tiek negrįš, tai čia turbūt su tavim kažkas negerai, tikriausiai kažką negerai darei, visą laiką, nes jam geriau kitur? Panašiai savęs klausia ir Raimio tėvas: gal man reikėjo griežčiau su juo apsieit, mąsto jis, daugiau iš jo reikalauti, juk tuos, kurie pajėgia, reik stipriau paspausti. Jis žino, kad netrukus pasigirs pliumptelėjimas, nes seilių ir skreplių turkšnis pasiekė vandens paviršių, faktiškai šio pliumptelėjimo garsą sukėlęs procesas jau prasidėjęs, tik žinia garso bangomis dar neatsklido ausin. Galbūt man reikėjo jį anksčiau žadinti ir kartu sistemingai mankštintis, man ir pačiam būtų į naudą išėję, visgi vasarą kartais pabėgiodavom po mišką, patikdavo jam, paskui prie audros nulaužtos pušies padarydavom pritūpimų ir atsispaudimų. Reikėjo gal ką ir žiemą sugalvoti, grūdintis šaltu vandeniu, o tarpdury galėjau įtaisyti skersinį prisitraukimams. Šūdo tas šaltas vanduo, svarbiausia, aišku, – disciplina, tvarka, pagarba tėvams. Kad nebūtų taip, jog tiesiog paskambini ir pasakai – šiandien namo negrįšiu, nepaaiškinęs, kas ir kaip. Kas čia per namai, į kuriuos gali šitaip negrįžti. Kas čia per šeima. Nėr šeimos. Velnias. Prakeikimas. Ariu kaip koks jautis į plūgą įkinkytas, ir štai tau padėka. Po kelių milisekundžių jį pasieks tekštelėjimo garsas, tada jis paspaus mygtuką, vanduo viską nuplaus, o tai, kas liks, t. y. jo pasaulis, – jis liks toks pat. Po kokių dešimties metų – bet jie to dar nežino – Estijos telekompanijos pradės rodyti įprastą gyvenimą vaizduojančius vietinius serialus, jų autoriai mėgins išgalvoti kaip tik šitokius žmones, kad iš jų draugiškai pasijuoktų. Ir jie patys juoksis, neatpažindami savęs. Ir gerai.

***

– Nu tu ir niekšelis, mano berniuk, – tarė Lidija Petrovna, kiek pridususi, bet nėmaž neišsiduodama.

Ji rūkė, sėdomis įsitaisiusi lovoje, atlapotais šilkiniais pižaminiais marškiniais. Ant naktinio staliuko Raimis ką tik padėjo fotoaparatą „Minox EC“ ir paaiškino, kaip – ir ką – Lidija Petrovna galėtų juo nufotografuoti.

Raimiui pasirodė, kad akimirka, sekusi po šios, truko kur kas ilgiau nei iš tikrųjų, mat tokiose situacijose jis vis dėlto nebuvo itin prityręs.

 

O Lidija Petrovna turėjo du pasirinkimus.

Jos darbdaviai spėjo, kad ji jiems atraportuosianti įvykusį pokalbį; tada Raimį suims, o paskui, akivaizdu, – ir daugybę jo draugų bei pažįstamų, ypač tą, iš kurio berniukas gavo nuostabų baltvokiečių inžinieriaus išradimą. Kitaip tariant, iš jos buvo tikimasi, kad ji išduosianti savo meilužį.

Jos meilužis spėjo, kad ji ant kortos pastatysianti savąją laisvę ir gal net visą gyvenimą, įsitrauksianti gal ne visai į savo kovą, per nematomą sieną pernešdama kai ką, nuo ko galbūt priklausys daugybės žmonių, tarp jų – ir jai visai nepažįstamų – gerovė. Kitaip tariant, tikėjosi, kad ji išduosianti savo darbdavį.

Klausimas – kuriuo atveju Lidijai Petrovnai būtų tekę išduoti ir save.

Kitaip tariant, jokio klausimo nėra.