Jonas Kaušpadas. Vincas
2024 m. Nr. 8–9
Jonas Kaušpadas (g. 1943) kilęs iš Rimšionių kaimo, Salų parapijos. Taigi rokiškėnas. 1962 m. baigė Kamajų vidurinę ir tais pat metais įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti lituanistikos. 1964 m. buvo pašauktas į tarybinę kariuomenę. 1967 m. grįžęs tęsė studijas, perėjo į neakivaizdinį skyrių, išvažiavo dirbti į Estiją norėdamas išmokti estų ir suomių kalbas ir vėliau padaryti vertėjo karjerą. Po poros metų universitetą baigė.
Gražiai prasidėjusi literato karjera dėl tam tikrų priežasčių nutrūko, ir taip jo vėlesnis gyvenimas, vaizdingiau pasakius, prabėgo prie tamsiai žalios mokyklinės lentos su kreidos gabalėliu rankoje estų žemėje. Jau nepriklausomybės metais dirbo dar ir mokymo dalies vedėju, Pietų policijos prefektūroje bei Tartu teisme vertėju. Prieš porą metų palaidojo savo mylimą žmoną Helju. Gyvena kaime savo namuose su dukra Kristina, kuri minima ir čia publikuojamuose atsiminimuose apie ilgametį draugą, žymų literatūros tyrinėtoją Vincą Kuzmicką.
Jonas dabar pensininkas, rašo prisiminimus, yra surinkęs daugybę baltiškų skolinių finų kalbose, taip pat finiškos toponimikos Lietuvoje bei baltiškos finiškose žemėse. Domisi epais „Kalevo sūnus“ ir „Kalevala“, juos tyrinėja.
Mano, kad bent jau vienu atžvilgiu gyvenime jam labai pasisekė – porą metų kurso draugais buvo Vincas Kuzmickas, Bronius Radzevičius, Rimantas Šavelis, Laimonas Tapinas, Romanas Žibaitis, Leonidas Jacinevičius, Arvydas Valionis, Stasys Kašauskas… Metams bėgant santykiai su kurso draugais nutrūko. Liko tik vienas Vincas. Iki pat jo ankstyvos ir gana tragiškos mirties. Vincas, kaip kad pats Jonas sako, buvo jam ir liko kaip koks indiškas guru ar Biblijos rabi.
Atsiminimai apie literatūrologą Vincą Kuzmicką (1936–1982)
Pirmą kartą su Vincu susipažinome per stojamuosius į Vilniaus universitetą. Šešiasdešimt antrų metų liepos mėnesį. Tada buvo tokia tvarka, kad per egzaminą kariai turėdavo dėvėti uniformą. Armijoje tuomet tarnaudavo mažiausiai trejus metus. Jūreiviai ketverius. Paskutiniųjų tarnybos metų vasarą norinčiuosius stoti į aukštąsias mokyklas išleisdavo iš dalinio laikyti stojamųjų. Ne visus, žinoma. Tarnyba anais laikais paprastai tęsdavosi iki vėlyvo rudens, ar netgi Kalėdų. Nors demobilizacijos įsakymas būdavo skelbiamas pirmoje rugsėjo mėnesio pusėje. Kažkodėl liko atmintyje rugsėjo dešimta. Dembelis… Jei kariškis sėkmingai išlaikydavo egzaminus ir būdavo priimtas į aukštąją, jį demobilizuodavo rugpjūčio pabaigoje. Nesėkmės atveju likdavo tarnauti iki galo. Pamenu, per rusų kalbos egzaminą sėdėjome greta. Rašėme atpasakojimą. Mano rusų kalba buvo silpna, Vincas perskaitė darbą, parodė gramatines klaidas. Gausi trejetą, – pasakė. Neapsiriko. Kartu su Vincu mūsų grupėje laikė stojamuosius egzaminus ne mažiau kaip dešimt karių. Iš kariškių pateko į mūsų grupę šešetas. Pateko ir Vincas. Tuoj pat rugsėjo mėnesį mūsų kursą padalino į dvi dalis – vienoje grupėje buvo studentai, atėję į universitetą tiesiai iš mokyklos suolo. Kitoje – atėję iš gamybos. Atseit su praktika žmonės. Kariškiai priklausė šiai grupei. Kadangi aš atėjau iš vidurinės, patekau į pirmąją. Visus pirmosios grupės studentus nukreipė į gamybą. Tai yra išskirstė po Vilniaus miesto įmones. Kas pateko į Šlifavimo staklių gamyklą, kas į Grąžtų, kas į Baldų fabriką ar dar kur nors. Iš ryto darbas gamykloje, vakare – paskaitos. Antroji grupė į darbą nėjo, jiems paskaitos vykdavo iš ryto. Santykiai tarp abiejų grupių nutrūko. Žiemą per sesiją susirgau. Po ligos perkėlė mane į antrąją grupę. Nuo tada su Vincu užsimezgė draugystė, kuri tęsėsi iki pat jo trumpo gyvenimo pabaigos.
Iš kurso draugų Vincas išsiskyrė tvarkingumu. Ar tai jo knygos, kurių vienu metu buvo oi kaip daug, ar drabužiai, ar išvaizda, šukuosena, ar dokumentai, rankraščiai. Visur visada buvo tvarka. Neatmenu, kad jis būtų kada nors ko ieškojęs ir neradęs, kas dažnai atsitinka su daugeliu kūrybiniu darbu užsiimančių žmonių. Už mus jis buvo gerokai vyresnis, buvo įsimylėjęs literatūrą, visada turėdavo savo nuomonę, kurią drąsiai reikšdavo. Iš pradžių jis visiems patiko, tačiau tiesmukumas ir noras įrodyti, kad yra pasaulyje viena tiesa, ta pati tikriausia, ir jis ją žino, pridarydavo jam žalos. Aplinkui buvo aibė tokių pat apsiskaičiusių, praprususių, gana egoistiškai nusiteikusių jaunuolių, kurie su jo tiesa jokiu būdu nesutiko, nes jie žinojo tą pačią tikriausią tiesą, o ne Vincas. Iš pradžių ginčytasi prie butelio vyno. Bet, kaip žinoma, vynas kraują užjudina, ginčai virsdavo vis aršesniais. Baigdavosi paprastai įžeidinėjimais ir demonstratyviomis nepagarbos išraiškomis. Netrukus Vinco bičiulių skaičius ėmė mažėti. Tačiau atsirado naujų. Kartais su visai kitokiais interesais. Vincas buvo simpatiška asmenybė. O svarbiausia – labai komunikatyvus. Komunikatyvumas yra labai svarbi būdo savybė mokytojui. Gaila, jam neteko to darbo dirbti. Pamenu, kartą vasarą Vincas atvažiavo pas mus į kaimą, į Rimšionis paviešėti. Nebuvau namuose, nes nežinojau, kad būtent tada jis atvažiuos. Laiką leido skaitydamas knygas, šnekėdamasis su tėvais. Ypač gražų atsiminimą apie savo apsilankymą jis paliko motinai. Daugybę metų ji vis atsimindavo Vinco apsilankymą, klausinėdavo apie jo sėkmes ir nesėkmes. Kelis kartus ji įvertino Vincą tokiais žodžiais:
– Tai protingas ir geras žmogus. Kaip kunigas.
Kunigas kaime buvo vyriškio idealas.
Pirmame kurse pavasarį, kaip pasakytų aukštaičiai, atsitiko šitoks nutikimas. Buvo gegužės mėnesio pradžia, savaitgalis. Baigėsi paskaitos, ir mes su Vincu ruošėmės eiti į kiną. Anuo metu kinas buvo vienintelė studentui įkandama pramoga. Į dieninį seansą paprastai galėjai patekti už penkias kapeikas. Ypač mėgome „Vasaros“ kino teatrą. Tai buvo didelis medinis barakas Gedimino kalno papėdėje prie pat Vilnelės. Dažnai čia demonstruodavo senus, bet labai garsius užsienietiškus filmus. Žodžiu, kino antikvariatas. Prie dekanato mus pasivijo kurso komjaunimo sekretorė ir ėmė prašyti išgelbėti ją iš didelės bėdos. Po pietų išvažiuoja autobusas su studentais į vieną Molėtų rajono kolūkį padirbėti – rinkti laukuose akmenų. Autobuse dvi vietos tuščios, nieko negali surasti. Gal mes sutiktume? Ten duos ir aprangą, ir apavą, gerai pavalgyti. Butelį žada pastatyti. Sutikome.
Autobuse visi buvo svetimi – matematikai, fizikai, keletas medikų. Mes su Vincu dviese buvome filologai. Nuvažiavome, mus įkurdino vienoje salėje, pasakė, kelintą bus vakarienė ir kelintą rytoj eisime akmenų rinkti. Pasiklojome ant grindų. Vakaras buvo dar toli, todėl Vincas, kaip paprastai, išsitraukė knygelę ir ėmė sklaidyti. Kiti su mumis atvažiavę studentai taip pat pasiklojo ant grindų ir išėjo paklajoti po apylinkę. Netrukus salėje likome dviese.
– Einam parūkyt, – pasiūlė Vincas. – Ar turi bent kapeiką?
Suskaičiavome pinigus ir patraukėme į parduotuvę. Pinigų užteko dviem buteliams rašalo, taip tada vadino pigų spirituotą vyną. Dar ir liko. Cigaretėms ir kažkokiems niekniekiams.
Išėjome laukan. Buvo gražus, saulėtas gegužės pavakarys. Dvelkė drungnas vėjelis. Iš toli sklido vandens paukščių klegesys. Netoliese buvo ežeras. Žingsniavome pakrante, rinkomės vietą savo piknikėliui. Ežeras buvo pačioje gyvenvietėje, todėl surasti ramesnį užkampį mums ilgai nesisekė. Priėjome kelią. Kitapus jo išvydome dar vieną ežerą. Ten buvo visai ramu. Greitai aptikome krūmais apsuptą smėlėtą aikštelę, kur nutarėme apsistoti. Po keliolikos minučių į dangų jau kilo mūsų lauželio dūmai, o mes su Vincu atsisėdome ant atsiridentų akmenų ir atsikimšome pirmąjį rašalo butelį. Iš pradžių šnekėjome šį bei tą. Išgertas vynas ėmė kaitinti galvas.
– Ar esi ką nors skaitęs iš Tammsaarės? – pasiteiravo Vincas. – Labai geras estų rašytojas.
Aš atsitiktinai buvau girdėjęs apie romano „Tiesa ir teisingumas“ pirmosios dalies vertimą į lietuvių kalbą. Tačiau nebuvau skaitęs. Vincas pradėjo pasakoti apie Tammsaarės gyvenimą bei kūrybą. Buvo aišku, kad šį vakarą laukia kas nors įdomaus iš šio man visai nežinomo žmogaus kūrybos. Pirmaisiais studijų metais Vincas mėgdavo studentiškų išgertuvių metu taip nepaprastai taktiškai užimti užstalės ceremonijos meistro poziciją ir nukreipti pobūvį intelektualine kryptimi. Užvesdavo kalbą apie vieną ar kitą rašytoją. Teiraudavosi, ar esame ką nors skaitę. Gražiu epitetu apvainikuodavo vieną ar kitą kūrinį ir pasiūlydavo pasiklausyti jo turinio. Čia atsiskleisdavo nepaprastas Vinco pasakotojo talentas. Pradėdavo pasakojimą lėtai, pauzės metu gurkštelėdavo gurkšnį vyno, užsitraukdavo cigaretės dūmą, ir kiek pakilesniu balsu tęsdavo nutrauktą pasakojimą, žymias vietas pakartodamas. Turėjo be galo gerą atmintį. (Ne kartą man yra sakęs: „Turiu gerą atmintį.“) Ir pasakoriaus talentą. Pasakojimas būdavo pilnas sodrių detalių. Vienas mėgstamiausių jo to meto autorių buvo austrų rašytojas Stefanas Zweigas. Pamenu „Nepažįstamosios laišką“, „Šachmatų novelę“. Mėgo pasakoti apie Maupassant’o, Čechovo, Kuprino, Veresajevo, Gogolio, Babelio ir kitų autorių kūrybą, iš atminties skaitydavo jų kūrinėlius. Labiausiai mėgo Dostojevskio kūrybą. Iš jo lūpų pirmąkart išgirdau svarstymus apie šio genijaus lietuvišką kilmę. Atseit ir jo gyslomis tekėjo lašas lietuviško kraujo. Arba kaip šiandien pasakytų – turėjo mūsų genų.
Ir štai dabar tolimame Molėtų užkampyje – Tammsaarė. Vincas pasirinko savo pasakojimui šio rašytojo nedidukę novelę „Kelionė į Italiją“. Su Tammsaarės kūryba jis susipažino iš rusiškų vertimų. Kaip, beje, ir su Zweigo, Maupassant’o… Tačiau noriu sugrįžti prie „Kelionės į Italiją“. Novelė man tada paliko neblėstantį įspūdį. Kartais taip atsitinka. Lieka atmintyje eilėraščio eilutės, dainos posmelis, paveikslas ar koks nutikimas. Taip atsitiko ir su „Kelione į Italiją“. Praslinko nuo to koks desėtkas metų, pramokau estiškai. Kiek susipažinau su estų literatūra. Ir tada kilo idėja – išversti novelę į lietuvių kalbą. Su vertimu atvykau į Vilnių, nunešiau į vieną redakciją. Atstūmė neskaitę, neaktualu. Kitos redakcijos reagavo panašiai. Pagaliau „Kultūros barai“ lyg ir pažadėjo atspausdinti. Praėjo metai – nieko. Užsuku, sakau, pasiklausiu. O ten, pasirodo, ir vertimo rankraštis pradingęs. Taip tada ir pasiliko. Neseniai susiradau vertimo rankraštį ir nusprendžiau vėl pabandyti publikuoti1. Vinco atminimui. Taip pat norėdamas parodyti jo pasirinkimą.
Tas vakaras Molėtų krašte labiausiai išliko atmintyje. Papasakojęs Tammsaarės novelę, ilgam nutilo. Tylėjau ir aš. Antras butelis rašaliuko buvo apypilnis. Saulė pradingo už miško. Padvelkė pavasariška vėsa. Atsinešėme žabų, prie laužo buvo vėl maloniai šilta. Ir tada Vincas papasakojo apie savo kelionę į Estiją. Talinas jam paliko nepaprastą įspūdį. Tačiau neapsiėjo ir be nuotykių. Vincas žūtbūt norėjo aplankyti Tammsaarės kapą. Tačiau kapines, kur yra palaidotas rašytojas, surasti ne taip jau paprasta. Tammsaarė palaidotas Metsakalmistu, mūsiškai būtų Miško, kapinėse, kurios yra atokiau nuo miesto. Kadangi tuomet su informacija buvo striuka, jis bandė klausinėti mieste paprastų žmonių. Paklausia rusiškai. Gerai mokantys rusiškai vieningai atsako, kad apie tokį Tammsaarę jie nėra girdėję. Blogai šnekantys rusiškai yra girdėję ir žino, kur palaidotas, tik nemoka kelio paaiškinti. Po begalės pastangų jam pasisekė nuvažiuoti į kapines. Kadangi kapinės užima vos ne penkiasdešimties hektarų teritoriją ir yra tikrąja to žodžio prasme miške, pušyne, surasti norimą kapą be svetimo pagalbos yra loterija. Vincas užkalbino vieną lankytoją, kuris mielai sutiko padėti. Kapinės yra gana jaunos, oficialiai atidarytos trisdešimt devintais. Racionaliai suprojektuotos – ten yra atskirai laidojimo vietos valstybės veikėjams, artistams, kompozitoriams, sportininkams ir t. t. Matyt, Vincas pirmiausia pateko į artistų dalį, nes palydovas ėmė plačiai ir išsamiai pasakoti apie ten palaidotus aktorius ir dainininkus, jų svarbiausius vaidmenis. Pasakojo ir pasakojo. Be galo ir krašto. Kai dabar tai prisimenu, lengva šypsena kutena mano lūpas. Estų meilė teatrui fenomenali. Vincas sutiko tikrą fanatiką.
Pagaliau jam pasisekė mandagiai prikalbinti savo „gidą“ parodyti Tammsaarės kapą. Tai, ką Vincas išvydo, jį tiesiog pribloškė. Mažas kapo kauburėlis ir nedidelė akmeninė lentelė su užrašu Anton Hansen Tammsaare 1878–1940. Vinco nuostaba suprantama. Tačiau reikalas buvo toks, kad kapinėse egzistavo griežtos taisyklės. Draudžiama statyti kryžius, tvoras, monumentus, kapo akmuo ne didesnis kaip 80 x 50 cm. Viskas.
Taisyklės dabar kiek laisvesnės, ant kapo leidžiama statyti paminklą iki pusantro metro aukščio. Tokį paminklą ant kapo, pavyzdžiui, pastatė pirmajam Estijos prezidentui Konstantinui Pätsui, kai jo palaikus pervežė iš Rusijos, iš Buraševo kapinių ir 1990 metų spalio 21 dieną palaidojo Metsakalmistu kapinėse.
Nežinau, kiek Vincas buvo skaitęs iš Tammsaarės kūrybos, kuri yra gana gausi. Romanai, apysakos, novelės, dramaturgija, eseistika. Jo „Raštai“ tėvynėje yra išleisti aštuoniolika tomų. Pats žymiausias jo kūrinys „Tiesa ir teisingumas“ – penki tomai. Į lietuvių kalbą buvo išversti romanai „Kerbojos šeimininkas“, „Naujasis Vanapaganas“. Tammsaarė talentingas rašytojas, didelis Dostojevskio gerbėjas, į estų kalbą išvertė didelę jo kūrybos dalį. Įsiskaičius į jo kūrybą, galima pajusti dostojevskiškumo. Ir Vincui Dostojevskis visada buvo prima. Jo namų bibliotekoje buvo sukaupta beveik visa šio rašytojo kūryba, daugybė tyrinėjimų apie jį.
Užbaigdamas Molėtų istoriją norėjau pridurti, kad kitas estų rašytojas, kuris Vincą nepaprastai pakerėjo, buvo Augustas Gailitas. Kada 1971 metais Vilniuje išėjo Gailito romano „Tomas Nipernadis“ vertimas, Vincas būtinai norėjo parašyti recenziją. Apie Gailitą nerašė niekur. Emigrantas. Anti-anti. Estijoje, tiesa, palengva Gailitą pripažino, kartais kiek rašė. Išleido vieną kitą knygą. Tačiau didžioji rašytojo kūrybos dalis ir estams buvo pažįstama tik iš kūrinių pavadinimų. Vincas paprašė manęs paieškoti informacijos apie šį rašytoją.
Pasakoju apie Gailitą, o į galvą vis lenda vienas toks kalambūras iš mūsų pirmo kurso laikų.
Taigi, pirmame kurse per rusų kalbos paskaitą dėstytojas davė mūsų grupei intriguojančią užduotį per kitą paskaitą pasamprotauti, koks lietuviškas romanas yra pats geriausias. Turėjome kiekvienas iš mūsų grupės pasakyti rusiškai savo nuomonę, o tada kartu padaryti trumpą išvadą. Mokantis svetimų kalbų tokios užduotys vadinamos komunikatyvinėmis. Todėl bet kokia intriga yra sveikintina. Ypač jei ji žadina studento fantaziją ir norą pasamprotauti. Užduotis buvo gera ir gana greit įžiebė ginčų ugnį. Primenu, kad tai vyko šešiasdešimt trečiųjų pavasarį ir daugelio gerų knygų mes nebuvome skaitę. O apie kai kurias net girdėję. Bendrabutyje visą savaitę nenutrūko samprotavimai. Ir nors daugelis manė, kad dėstytojas pasielgė banaliai, užduotis vis dėlto vertė mąstyti. Per užsiėmimą nuomonių buvo įvairių. Pamenu, Vincas geriausiu lietuvių romanu laikė Vaižganto „Pragiedrulius“. Viskas tada pasibaigė, sakyčiau, gana žavingai – vienas kursiokas rimtu veidu pareiškė manąs, kad lietuviškojo romano viršūnė yra Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“. Minutėlę vyravo tyla, tada kažkas prunkštelėjo. Ir juoku prapliupo visas mūsų kursas. Smagiai juokėsi ir dėstytojas.
Tačiau kyla klausimas – kuo gi čia dėtas Gailitas, rusų kalbos paskaita, kalvis Ignotas? Viskas labai paprasta – man įkrito į atmintį dėstytojo klausimas. Kartais juo papiktnaudžiaudavau. Klausimą – kas yra geriausias estų rašytojas – sykį uždaviau kolegai, estų filologui Kalevui Kalkunui. Jo atsakymas – Augustas Gailitas – apstulbino. Vincas turėjo ypatingą literatūrinę nuovoką. Gailitą įvertino iškart.
Su Talinu susijęs dar vienas atsiminimas. Kartą jis papasakojo apie bažnyčią, kurioje yra išlikęs Bernto Notkės paveikslas „Mirties šokis“. <…> Notkė jam paliko neišdildomą įspūdį. Garsusis paveikslas yra Nigulistės bažnyčioje (lietuviškai būtų Šv. Mikalojaus bažnyčia), Šv. Antano koplyčioje. Berntas Notkė (gimė apie 1435 m., mirė 1509 m.) buvo plačiai žinomas menininkas ir meistras visoje šiaurinėje Europoje. Jo kūrinių galima aptikti vokiečių žemėje, Danijoje, Švedijoje. Gyveno ant ribos tarp vėlyvosios gotikos ir renesanso. Paveikslą „Mirties šokis“ nutapė 1463 metais Liubeko Švč. Marijos bažnyčiai. Pakabino koplyčioje, kur dvasiškiai klausė išpažinčių. Vėliau taip ją ir vadino – Mirties šokio koplyčia. Paveikslas buvo didžiulis – dvidešimties metrų ilgio, dviejų metrų aukščio. Mirties įvaizdis – giltinė – vedė ratelį. Pirmiausia giltinė sėdi ir groja fleita. Toliau eina pirmoji pora – giltinė su popiežiumi. Giltinė kažką popiežiui sako, popiežius jai atsiliepia. Kita pora – giltinė ir karalius, dar kita – giltinė ir karalienė. Ir taip iš eilės visi luomai. Po kiekviena pora ketureiliai. Tuo metu mirties tema buvo kasdienybė. Europoje negailestingai siautėjo juodoji mirtis – maras. Deja, Liubeko paveikslas neišliko. 1701 metais jis buvo tiek laiko pakąstas, jog nuspręsta padaryti kopiją. Jos likimas dar tragiškesnis: per karą, kai pradėjo bombarduoti Vokietijos miestus, nutarta paveikslą uždengti lentomis. Tai buvo klaida. 1942 metais per Verbų sekmadienį Liubeką bombardavo. Padegamosios bombos pataikė ir į Švč. Marijos bažnyčią. Per gaisrą paveikslo išgelbėti nebepavyko. Yra išlikusios tik nuotraukos. Tokiu būdu Talino „Mirties šokis“ yra labai unikalus. Tiesa, Talino paveikslas yra tik ketvirtadalis to, kas buvo Liubeke. Tačiau yra žinoma, kad jį tapė pats autorius pagal Talino pirklių užsakymą. Tuo metu daug meno šedevrų atkeliavo į Šiaurės Europą. Kaip vieną tokį pavyzdį paminėsiu garsaus meistro Hermeno Rodės didįjį altorių toje pačioje Nigulistės bažnyčioje. Beje – Rodė buvo Notkės bendraamžis. Per didįjį Talino bombardavimą 1944 metų kovo trečią tarybiniai bombonešiai pataikė į Nigulistės bažnyčią. Dalis meno kūrinių sudegė. „Mirties šokį“ žmonės suspėjo išgelbėti. Taip pat Rodės didįjį altorių…
Dabar atgal, prie Vinco. Jo vienas mylimiausių ekslibrių vaizdavo prie knygos palinkusią žmogaus figūrą su už jo nugaros smuiku griežiančia giltine. Manau, šitam ekslibriui idėją galėjo duoti garsusis Notkės paveikslas. Memento mori!
Vincas mėgo kapines. Šešiasdešimt trečiųjų pavasarį ant Tauro kalno kapinės dar tebebuvo. Ir ten buvo galima užeiti. Greta jau buldozeriai lygino kalno viršų, rovė nukirstų medžių šaknis. Ruošėsi statyti Profsąjungų rūmus. Sklido gandas, kad tuoj buldozeris sulygins su žeme ir šiuos kapus. Vincas pasikvietė mus pasigrožėti. Buvo gegužės pabaiga. Žydėjo alyvos, akacijos ir kiti žemaūgiai krūmai. Tarp jų – išdidūs marmuriniai antkapiai, kryžiai, skulptūrėlės. Užrašai daugiausia lenkų ir vokiečių kalba. Rusų tik vienas kitas. Rūsiai su įtrūkinėjusiais laipteliais. Sunkios belangės durys. Didžiausia palaidojimų dalis devyniolikto šimtmečio. Kilmingi žmonės. Vilniaus elitas. Nuostabu buvo tai, kad jas kažkas prižiūrėjo, tvarkė, nors naujų kapaviečių neradome nė vienos.
Tada buvo pavasaris. O rudenį kapinių aplankyti nebeleido. Buldozeriai viską sustumdė, medžius ir krūmus išrovė su šaknimis. Tik marmuriniai antkapiai, kryžiai, skulptūrėlės kurį laiką stovėjo prie koplytėlės. Greit ir jie pradingo. Vincas kartą apibūdino visą šį aktą vienu žodžiu – barbarai.
Man nepasisekė, šešiasdešimt ketvirtųjų rudenį paėmė į armiją. Kai po trejų metų vėlyvą rudenį grįžau į Vilnių, mano kurso draugai pavasarį buvo baigę universitetą ir išsisklaidę po Lietuvą. Su Vincu visus tuos metus susirašinėjau, todėl netrukus susitikome.
Bendrabučiuose vietos neatsirado, apsistojau pas vieną giminaitį: jis neseniai buvo gavęs butą Žirmūnuose ir mielai sutiko metams mane priglausti. Ten su manimi prisiglaudė ir klasiokas Joniukas, taip pat ką tik grįžęs iš armijos. <…> Giminaičio šeima gyveno gana triukšmingą gyvenimą. Įkurtuvės. Ką tik gimęs berniukas Artūrėlis. Svečių netrūkdavo dieną ir naktį. Namuose buvo sunku mokytis. Visą laiką leidau universiteto skaitykloje. Ten ramu, šilta. Tik gaila, kad užsidarydavo anksti – dešimtą valandą. Kadangi universiteto leidybinės grupės redakcijos patalpos, kur Vincas dirbo redaktoriumi, buvo visai greta, dažnai susitikdavome parūkyti ir šnektelėti. Per daug neužsiplepėdavome, nes jis turėjo daug darbo. Be tiesioginio – leidybinio – jis rimtai užsiėmė lietuvių literatūros istorija, rinko medžiagą savo būsimiems projektams.
Vedė Vincas baigdamas universitetą. Kurso draugę Polę. Draugavo jie ilgai – nuo pat pirmų mokslo dienų. Ji buvo malonaus būdo, išsilavinusi, iš inteligentiškos šeimos. Vėliau labai daug padėjo Vincui jo kūrybiniame kelyje. Pamenu, kartą paprašiau jos pažiūrėti vieno vertimo kalbą. Kiek paskaičiusi tepasakė:
– Amžinas aukštaitis. Taip man tie aukštaičiai įgriso, negaliu.
Taip kalbėdama ji turėjo galvoje gausią Vinco kūrybą, kurią jai teko taisyti, redaguoti ir perrašinėti. Vincas buvo nuo Ukmergės, aš – nuo Rokiškio, taip sakant, sėlis. Nutautėjęs, žinoma. Abu tikrų tikriausi aukštaičiai. Be to, dar ir kaimiečiai.
Gyveno tada jiedu „Tauro“ bendrabutyje, nedideliame kambarėlyje. Vieną sieną dengė didžiulė sekcija, pilna knygų. Kitoje pusėje sofa, kurią vakare eidami miegoti išskleisdavo. Vakarais čia dažnai užsukdavo draugai ir pažįstami pašnekėti ar parūkyti. Ant stalo atsirasdavo butelis vyno. Tada Vincas tapdavo tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų. Artistas. Pedagogas. Burtininkas. Žynys…
Išgėręs stiklą vyno, užsitraukia dūmą, atsistoja lėtai ir žengia prie sekcijos. Braukia pirštu per knygų nugarėles, tarsi svarstydamas, kurią iš jų ištraukti ir atsiversti. Pagaliau paima vieną, pažiūri pirmus puslapius, atsiverčia savo norimą ir klausia – ar jūs žinote „šitą“ eilėraštį? Kabutėmis išskiriu tą žodelį todėl, kad kiekvieną kartą, kiek pamenu, būdavo kitas autorius, kitas kūrinys. Vinco mėgstamiausi tuomet buvo rusų vadinamieji „sidabro amžiaus“ poetai. Atmenu jį skaičius Fiodorą Tiutčevą, Afanasijų Fetą, Konstantiną Balmontą, Sergejų Jeseniną, Valerijų Briusovą, Aną Achmatovą, Aleksandrą Bloką… Žinoma, jų buvo daug daugiau. Iškrito iš atminties. Visą tą poeziją skaitė rusų kalba. Jis puikiai ją mokėjo, nes už pečių buvo treji metai, praleisti tarybinėje armijoje. Už poliarinio rato. Retkarčiais jis prisimindavo savo nuotykius tarnybos metais. Studijuojant universitete pasaulinė literatūra, mokslinės knygos buvo prieinamos daugiausia rusų kalba. Vertimų į lietuvių kalbą buvo nepaprastai mažai. Kiekviena nauja knyga buvo nuotykis. Knygos buvo pigios, tačiau tiražai tokie maži, palyginus su šalies dydžiu, jog per valandą kitą dingdavo nuo knygynų lentynų. Knygos buvo tapusios vertybe, prestižu. <…>
Užsienyje išleistų lietuviškų knygų gauti paskaityti būdavo neįmanoma. Sunkiai prieinamos buvo nepriklausomybės laikais išėjusios knygos. Bibliotekose jas laikė spec. fonduose, o ten patekti reikėjo leidimo. Tiesa, seną knygą už gerą kainą buvo galima nusipirkti antikvariatuose. Knygos buvo pati didžiausia Vinco aistra. Jau studijų laikais turėjo surinkęs nemažą biblioteką. Dalį jos laikė pas motiną kaime. Dabar gi „Taure“ didžioji knygų dalis buvo išrikiuota sekcijoje. Manau, jam buvo nepaprastai malonu nustebinti svečią viena ar kita knyga. Užklaustam – atsakyti: tuojau tuojau parodysiu, šita knyga pas mane viršutinėje lentynoje. Arba – deja, aš tos knygos neturiu, mačiau antikvariate. Bet kaina žvėriška, dvidešimt ar trisdešimt rublių…
Prie knygų temos grįšime vėliau. Dabar gi esame svečiuose pas Vincą „Tauro“ bendrabutyje. Ant stalo atkimštas butelis vyno. Išgerta pirmoji taurė. Kambarėlis skęsta cigarečių dūmuose. Vincas stovi su atverstu poezijos tomu prie sekcijos, šypsosi. Ir štai pradeda skaityti. Lėtai, kiek pabrėždamas ar pakartodamas atskirus žodžius ar tropus. Įspūdingos minutės! Užbaigęs užverčia knygą. Pakomentuoja – koks nuostabus eilėraštis! Kaip gražiai čia poetas pasakė! Per visą vakarą jis niekada neskaitydavo daugiau nei du ar tris eilėraščius, visą dėmesį komentaruose vėliau sutelkdamas detalėms, autoriui, minčiai.
Kada rašau: „Ant stalo butelis vyno“, kyla nesutramdomas noras papasakoti apie tai, kokią permainingą kovą prieš priklausomybę nuo alkoholio jis kovojo su savimi visą savo neilgą gyvenimą. Kaip senais laikais prieš mus, taip ir mūsų laikais, manyčiau, ir šiandien, taurė vyno buvo ir yra neatskiriama bet kokio pobūvio palydovė. Deja, dažnai nutinka taip, kad vynas tampa žmogui vieninteliu ir neatsikratomu gyvenimo palydovu. Septintajame dešimtmetyje girtuokliavimas, sakyčiau, buvo oficialiai toleruojamas. Studentų išgėrimai buvo tiek dažni, kiek leido kišenė. Pobūviai dažniausiai vykdavo kavinukėse, pigesniuose restoranuose, valgyklose. Mėgstamiausia mūsų išgėrimų vieta buvo valgykla tuometinėje Gorkio (dabar – Didžioji) gatvėje. Virėja ten visada gamino labai skaniai. Jaunos padavėjos su padėklais lakiojo po salę. Vyno netrūkdavo niekada. Vincas, kaip ekspertas, laikė jį kokybišku. Noriu pridurti – tai buvo Nikitos Chruščiovo viešpatavimo laikais. Studentai vis dar tęsė, galima sakyt, senas nepriklausomos Lietuvos tradicijas.
Mane išvežė į armiją tuoj po Leonido Brežnevo perversmo šešiasdešimt ketvirtais. Kai po trejų metų grįžau, viskas buvo pasikeitę neatpažįstamai. Gorkio valgykla buvo uždaryta. Pradingo kokybiškas vynas. Liko vien tik rašalas. Pradingo ir mažos kavinės. Ištuštėjo parduotuvės. Rašalo buvo, jo buvo daug ir visur. Tikriausiai trūko taros, nes tą vyną pardavinėdavo trilitriniuose stiklainiuose. Žmonės juos „kūlėmis“ praminė. Gatvėse atsirado vyno automatai – įmeti žetoną už penkiasdešimt kapeikų – ir tau privarva stiklinė. Įsitvirtino, taip sakant, socializmas. Studentai pradėjo linksmintis bendrabučiuose, nes nebebuvo kur kitur. Tačiau pirmaisiais septintojo dešimtmečio metais girtuokliauti bendrabutyje buvo nepriimtina. Pasitaikydavo, žinoma, ir išimčių. Kartą taip atsitiko ir mūsų kambaryje. Gyvenome keturiese – Vincas, Romas, Bronius [Radzevičius] ir aš. Visi keturi iš to pačio kurso. Mokėmės antrame kurse. Buvo ruduo, gavome stipendijas. Šįkart stipendijas mokėjo vidury savaitės. Paskaitos baigėsi gana vėlai, prie kasos nusidriekė ilga eilė. Kai gavome pinigus, buvo jau pavakarys. Išėjau su Vincu į Gorkio gatvę – valgykla pilnutėlė, durys uždarytos, keletas klientų stovi eilėje. Viltis greit patekti į vidų buvo maža, todėl nuėjome pasižvalgyti kitur. Gražus rudeninis oras į gatvę išviliojo daugybę žmonių, visos negausios užeigėlės buvo pilnos besilinksminančių. Vincas tada pasiūlė:
– Nusipirkim porą butelių vyno, išgersime bendrabutyje, jie greit nepareis.
Taip ir padarėme. Sėdėjome prie praverto lango, rūkėme ir ramiai gurkšnojome vyną. Kalbos su Vincu niekada netrūkdavo. Ypač dar kai būdavo stiklas vyno. Palengva temo. Pamenu, šviesos nedegėme. Taip buvo jaukiau. Kambarėlyje ir naktį niekada nebuvo tamsu nuo miesto šviesos. Pirmas sugrįžo Romas. Netrukus ir Bronius. Abu nuo vyno įkaitę. Iš pradžių pasišaipė iš mudviejų, kad taip slapta girtuokliaujame, bet, paragavę nuo mūsų vaišių stalo, susigriebė – labai mažai to vyno, reikia bėgti į gastronomą. Tą kartą puota užsitęsė iki paryčių. Pirmąją paskaitą pramiegojome. Nuo išgerto vyno ir besaikio rūkymo pykino širdį. Tada vieningai nusprendėme tą dieną į paskaitas neiti ir pataisyti sveikatą. Ir po šios linksmos dienos išaušo ligotas rytas.
– Reikėtų pasitaisyti, – negarsiai prasitarė vienas iš mūsų.
– Ne, nusiprausim ir išeisim į paskaitas! Mes čia ne pijokauti atvažiavome. – Tai buvo Vincas. – Sužinos, išmes iš bendrabučio ir iš universiteto.
Paklusome jo protingam patarimui.
Baigęs universitetą Vincas, kaip jau rašiau, įsidarbino Vilniuje universiteto leidybinės grupės redaktoriumi, todėl laikinai gavo bendrabutyje kambarėlį. Aš, grįžęs iš armijos, pasimokęs metus stacionare, nusprendžiau iškeliauti į svetimą šalį, Estiją, ir įsidarbinti mokykloje. Kadangi universitete toliau studijavau vadinamuoju neakivaizdiniu būdu, į Vilnių tekdavo dažnokai atvažiuoti. Kai negaudavau kambario, apsistodavau pas Vincą su Pole. Dažnai pagalvoju – buvau nemaloni našta jaunai šeimai siauručiame kaip rankovė bendrabučio kambarėlyje. Tačiau nė karto neišgirdau nė mažiausio priekaišto, kad jiems trukdau gyvenimą.
Septyniasdešimtaisiais baigiau universitetą – jie dar tebegyveno „Taure“. Netrukus jiems pasisekė nusipirkti kooperatinį butą Architektų gatvėje. Vincas įsidarbino Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Per moksleivių atostogas atvažiavęs į Lietuvą užsukdavau pas juos į svečius, susitikimą visada atšvęsdavome kaip reikiant. Kartą, atvažiavęs į Vilnių, Vinco neradau, jis buvo „patekęs į ciklą“. Polė prašė palikti jį ramybėje. Kitą kartą jis labai atsiprašė, kad negalės atšvęsti susitikimo, nes reikia greitai atiduoti į leidyklą rankraštį. Prieš tai buvo patekęs į užgėrimo ciklą ir praradęs aibę lako. Skundėsi depresija ir galvos skausmais.
Kartą atvažiavęs vasarą pavakary užsukau pas Vincą. Kaip paprastai, sėdėjome mažytėje virtuvėlėje ir šnekučiavome. Mūsų kompanijoje buvo šįkart ir Polė. Paprastai ji vengė nuo alkoholio įkaitusių vyrų draugijos. Iš portfelio išsitraukiau „Senojo Talino“ butelį, saldainių užkandai. Polė linksmai sušuko:
– Kaip gerai, Jonuk! Šįvakar išgersime mudu dviese. Mūsų Kuzmickas nebegeria.
Polė dažnai šaukdavo Vincą pavarde, ypač kai būdavo koks linksmas atvejis, ar kai šis kiek pameluodavo ar suklysdavo. Naujiena buvo verčianti iš koto – Vincas nebegeria! Reikia pasakyti – jis ištvėrė kelerius metus. Kada pasakiau, jog ketinu pasekti jo pavyzdžiu ir pabūti blaivas porą ar trejetą metų, perspėjo neskubėti, apsigalvoti. Nes kai žmogus po tokios pertraukos pradės iš naujo vartoti alkoholį, organizmas gali neištverti ir po metų ateis fatalinė pabaiga. Beje, Vincas dažnai kartodavo kaip mantrą aforizmą: kas nebegeria – gers, kas neberūko – rūkys, kas nebemyli – nebemylės. Esą taip Tumas pasakęs. Aforizmo neišskyriau kabutėmis, nes savo akimis jo nemačiau. Cituoju iš atminties. Vinco atveju jis iš tikrųjų veikė: praslinkus keleriems metams, jis vėl ėmė gerti, o netrukus paslaptinga liga jį nuvarė į kapą.
Vėliau susitikęs su pažįstamais girdėjau keletą sąmokslo teorijų. Po Vinco mirties pasakyti jo buvusios žmonos žodžiai įsiminė visam gyvenimui – nepaprastas godumas jį į kapus nuvarė. Už paskutinius pinigus jis pirko ir pirko knygas, vėliau nebelikdavo už ką pavalgyti ar ko nors ne tokio prasto išgerti. <…> Polė neklydo, ji per gerai pažinojo Vincą.
Jo aistra knygoms buvo milžiniška ir nepasotinama. Iš pradžių pirko žymiausių autorių knygas, tačiau greitai patyrė, kad šios nebetelpa į lentynas. Dalies jų teko atsisakyti. Pamenu, kartą viename Maskvos knygyne pamačiau Stefano Zweigo „Die Welt von gestern“ („Vakarykštis pasaulis“). Žinodamas jo aistrą Zweigui ir norą paskaityti šią prisiminimų knygą, nupirkau ir jam vieną egzempliorių. Maniau, nuvešiu dovanų, nudžiuginsiu žmogų. Prisiminiau, su kokiu susižavėjimu Vincas antrame kurse mums pasakojo ir citavo šešiasdešimt trečiaisiais lietuviškai išėjusią Zweigo monografiją apie Balzacą. Stefanas Zweigas buvo parašęs ne vieną trumpą monografiją apie žymiausius to laiko rašytojus. Vincas turėjo dvitomį rusų kalba. Dažnai sakydavo:
– Vat kaip gražiai ir trumpai jis moka pasakyti!
Vėliau, skaitydamas Vincą, kartais pagalvodavau – ar ne iš Zweigo jis mokėsi to gilumo, gėrio, meilės aprašytiems mūsų vargingos literatūros kūrėjams.
Vincas „Vakarykštį pasaulį“ priėmė be entuziazmo.
– Žinai, Jonuk, aš perku tik lituanistiką. Kitom knygom pas mane paprasčiausiai nebėra vietos.
Kartą prasitarė:
– Žinai, Jonuk, aš turiu susipirkęs beveik visą Smetonos laikų periodiką. Man nebereikia važinėti į biblioteką rinkti medžiagos, viskas yra pas mane namuose po ranka.
Sena aistra menui irgi atsiliepė piniginei – pirko brangius meno albumus, knygas apie dailininkus. Tik vienas kitas žinojo, kad Vincas ankstyvoje jaunystėje tapė. Kartą, kai apsilankėme pas jo motiną Ukmergės pašonėje, pamatėme Vinco kambarėlyje ant sienų jo tapytus paveikslus. Pamenu, vienas jų buvo kunigaikščio Vytauto portretas.
Blaiviaisiais metais, kai užsukdavau į svečius, laisvu metu dažnai kviesdavo pasivaikščioti po miestą. Užsukdavome į knygynus, „Antikvariatą“, vieną ar kitą bažnyčią, kur jis norėjo parodyti aptiktą įdomesnę detalę, paprastam lankytojui, taip pat ir man, deja, nieko nesakančią. Kartą grįžus iš tokio pasivaikščiojimo pasikvietė į savo darbo kambarėlį. Iš spintos ištraukė keletą albumų su daugybe pašto ženklų. Atvertė vieną, antrą, trečią. Kostelėjo ir tarė:
– Čia, Jonuk, yra pati vertingiausia mano kolekcija. Lietuviški pašto ženklai!
Ilgai pasakojo apie nepriklausomos Lietuvos pašto tarnybą. Kas spausdino ženklus. Kur galima jų dabar įsigyti ir kokia kaina. Jis turėjo surinkęs beveik visus lietuviškus pašto ženklus.
Paskui atvėrė kitą stalčių, kur laikė lietuviškų pinigų kolekciją. Taip, kolekcionavimo aistra lėmė jo likimą.
Pamenu vieną pobūvį „Tauro“ kambarėlyje. Gėrėme vyną, Vincas, kaip paprastai, skaitė poeziją. Netikėtai jis prabilo vokiškai. Pamenu frazę – „Lerche, meine Lerche…“
Visą ilgą Goethės eilėraštį apie pavasario ir laisvės simbolį vyturėlį jis mokėjo atmintinai. Vincas mėgo stebinti bičiulius. To meto lituanistikos mokymo programose universitete buvo privalomos keturios kalbos – latvių, lotynų, rusų ir vokiečių. Lenkų, deja, tik fakultatyvi. Vokiečių kalbos pamokos vyko nedidelėse grupėse. Sunku būdavo tiems studentams, kurie pradėdavo nuo nulio. Antrų metų pabaigoje jie turėjo pasiekti savo kolegų, kurie vokiečių kalbos mokėsi vidurinėje mokykloje, lygį. Tam reikėjo darbštumo ir geros atminties. Žinoma, ir laiko. Vincas vidurinėje mokėsi anglų kalbos, kurios nemėgo. Dabar gi skaitė Goethę.
Po Goethės skaitymo atvėrė spintelę, kur gulėjo šūsnis plokštelių – vokiečių, lietuvių, lenkų… – žodžiu, klasikinė muzika.
– Ką klausysime? – paklausė…
Kartą jis vaizdžiai papasakojo istoriją iš savo vaikystės. Gyveno tada kaime prie Ukmergės. Vaikai, anot jo, nuo ankstyvo ryto iki sutemų šurmuliuodavo po apylinkes. Basi, apdriskę, murzini, bet laimingi. Vieną rytą motina anksti pažadino Vincuką, su muilu nuprausė veidą, kaklą. Šlapiu rankšluosčiu nušluostė suskirdusias nuo valkų purvo ir vėjo kojas, aprengė bažnytiniais rūbeliais ir nuvedė į mokyklą Ukmergėje. Mokytoja susodino vaikus poromis į suolus, padalino „Abėcėles“. Žiūri vargšas berniukas – visi vaikai aplinkui raides pažįsta, iš raidžių žodžius sudeda. Na, o jis nė vieno kabliuko ar rateliuko nepažįsta. „Galas, – mano, – bus blogai… Aš niekad neišmoksiu tų raidžių.“
Vincas stovi kambario viduryje. Pečiai kiek pakelti, mėlynų akių vyzdžiai išsiplėtę. Tarsi būtų ko išsigandęs. Situaciją dar palinksmina piestu stovintis tvirtų gerokai pražilusių plaukų ežys. Rankos pakeltos, tarsi ruoštųsi kovai. Kartoja: „Aš niekada neišmoksiu tų raidžių.“
Vis dažniau ir dažniau į gyvenimo galą ėmė šnekėti apie sukaupto turto paveldėjimą. Buvo įvairių variantų, tačiau, man rodos, jam labiausiai norėjosi savo biblioteką padovanoti Respublikinei bibliotekai. Ten jau buvo tuo metu keletas vardinių kambarėlių. „Vinco Kuzmicko biblioteka“, atrodo, maloniai kuteno jo klausą.
Kartą vasarą užsukau pas juos. Tada jau gyveno Architektų gatvėje. Vincas buvo nešnekus, užsimąstęs. Prabilo:
– Dėdę palaidojom. Visą gyvenimą šoferiavo. Negėrė. Baisiai literatūrą mylėjo. Po Lietuvą važinėdamas surinko didžiulę lietuviškų knygų biblioteką. Ir viskas perniek. Niekas ten jų neskaitys. Parduos – ir viskas.
Laikui slenkant pasikeitė apie jį susibūrusio salono temos. Amžinos meilės, ištikimybės tema liko praeityje. Dabar jis pradėjo skaityti lietuvių ir tik lietuvių poeziją. Pamenu, kartą ištisą vakarą deklamavo Bernardą Brazdžionį. Šis poetas tuo metu buvo tiesiog tabu. Vidurinėje mokykloje jį, Joną Aistį ir dar keletą kitų per lietuvių literatūros pamoką paminėjo tik kaip dekadentus, paklydėlius nacionalizmo šunkeliuose, kurių kūryba neturinti jokios estetinės vertės. Vincas laikė rankose nepjaustytą poezijos rinkinį „Šaukiu aš tautą“. Paėmė peilį, supjaustė lanką ir ėmė skaityti. Tai buvo nuostabi, negirdėta poezija iš mums tuo metu uždrausto pasaulio. Susirinkęs būrelis bičiulių teigė, kad Brazdžionį jie išgirdo pirmą kartą gyvenime.
Kada Kuzmickai persikraustė į Architektų gatvę, salonas iširo. Atvažiavęs į Vilnių, visada pas juos užeidavau. Retkarčiais apsinakvodavau. Dažnai su manimi būdavo ir duktė Kristina. Kristinai Polė ir Vincas visada po ranka turėdavo vieną kitą lietuvišką knygelę. Vakarais sėdėdavome mažoje virtuvytėje, šnekučiuodavome. Pokalbių temos būdavo kaskart kitos. Jiedu pasakodavo apie naujas lietuviškas knygas, aš estų naujienas. Vienu metu buvo tema Henrikas Radauskas, paskui, pamenu, Salomėja Nėris. Iš atminties neišblėsta, kaip nuoširdžiai džiaugėmės kurso draugo Broniaus Radzevičiaus debiutais, vėliau jo trumpute rašytojo karjera. To paties Broniaus, su kuriuo kartu gyvenome bendrabučio kambarėlyje, kartą praūliojom paskaitas, o kitą dieną geidėme pasitaisyti.
Iš Vinco laiško sužinojau ir apie Broniaus tragišką mirtį. Taip norėjosi, kad nors vienas mūsų kartos lietuvių rašytojas suspindėtų ryškia žvaigžde pasaulinės literatūros žvaigždyne! Vincas manė, kad Bronius turi šansą.
Literatūriniam darbui Vincas dabar pasišventė visa savo siela ir kūnu, visiškai ir galutinai, taip sakant. Medžiagą literatūriniam darbui rinko ne tik bibliotekose ir archyvuose, bet stengėsi pabuvoti vietose, susijusiose su tyrinėjamu autoriumi. Kartais tokiose paieškose jam talkininkaudavo ir jo žmona. Pamenu, kartą vasarą aplankiau Kuzmickus. Pasitaikė, kad abu buvo namuose. Pasisveikinome. Ir abu kaip iš vienos burnos:
– Žinai, Jonuk, mes suradome Pietario kapą!
Pakilus tonas, džiaugsmu švytinčios akys bylojo apie tai, kaip laimingi tuomet jiedu buvo.
Tikriausiai ne visiems mieliems skaitytojams bus gerai žinomas šio lietuvių rašytojo vardas. Jo kūrybinis palikimas negausus, tačiau tikriausiai daugelis vaikystėje bus skaitęs bent jau jo pasaką „Lapės gyvenimas ir mirtis“. Pietaris yra pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius, memuarinės beletristikos pradininkas. Jo gyvenimas taip susiklostė, kad, Maskvos universitete baigęs medicinos studijas, įsidarbino Rusijoje. Vedė rusę. Jos vardas Marija mielai skamba ir lietuviškai ausiai. Kaip Vincas manė – tai ir nulėmė, kad Pietaris pasiliko Rusijoje. Paskutinius gyvenimo metus praleido Ustiužnos mieste, ten beveik dvidešimt metų dirbo zemstvos samdomu apskrities gydytoju. Aiškumo dėlei – Ustiužnos miestukas yra Vologdos apskrityje, palyginti netoli nuo Maskvos. Viduramžiais buvęs reikšmingas metalurgijos centras. Iš pelkių geležies rūdos čia buvo pagaminama didžioji dalis valstybei reikalingo metalo. Vėliau, Uralo kalnuose atradus geležies rūdos klodus, Ustiužnos reikšmė sumenko.
Pietaris buvo geraširdis, visų mylimas gydytojas. „Daktaras Peteris“, – taip jį dažnai vadindavo pažįstami bei ligoniai. Po mirties palaidotas garbingoje vietoje prie Kazanės cerkvės. „Vikipedijos“ duomenimis rašytojo atminimas įamžintas memorialine lenta ant namo sienos, kur jis praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. „Vikipedijoje“ užsimenama ir apie Pietario kapą. Manau, kad tas kapas yra Vinco nuopelnas.
„Praturtėjęs“ Vincas nusipirko motociklą „Pannonia“ su priekaba, su kuriuo per keletą vasarų apvažinėjo beveik visą Lietuvą. Bent jau jis yra man taip teigęs. Kelionės būdavo labai gerai suplanuotos. Priekaboje buvo visas kelionei bei nakvynei reikalingas inventorius. Kelionės buvo jo aistra. Abudu su Pole vienu metu buvo autostopo gerbėjai, o ir vėliau dažnai keliaudavo „balsuodami“. Kada rinko medžiagą ir rašė knygą apie Kristijoną Donelaitį – įsimylėjo Mažąją Lietuvą. Vilniuje tada jis išgarsėjo kaip geras gidas po Mažąją Lietuvą. Neturėjau laimės patekti bent į vieną tokią ekskursiją, tikiu, kad jos buvo nepaprastai įdomios. Tiesa, vieną Vinco ekskursiją prisiminiau iš labai senų laikų. Baigęs pirmą kursą, vasarai įsidarbino ekskursijos vadovu prie Trakų pilies. Jeigu neklystu, vedžiojo rusiškai šnekančias grupes. Gyveno palapinėje. Mielai paimdavo į savo ekskursiją ir draugus. Nemokamai, žinoma.
– Žinai, Jonai, ot turiu gerą atmintį! – mėgdavo jis man pasigirti. Išgirdusi tai Polė paprastai primerkdavo akis, kaktoje įsirėždavo gili raukšlė, o veide pasirodydavo gudri šypsenėlė.
– Nu, nu, Kuzmickai, nesigirk! – išgirsdavom linksmą pastabėlę. Polė gerai žinojo Vinco privalumus ir trūkumus. O atmintį jis tikrai turėjo puikią.
Prisimenu vieną gražų pobūvį pas Vincą. Jis jau dirbo Institute. Aš irgi baigiau universitetą. Su savo jaunu bičiuliu estu Heiki važinėjome po Lietuvą. Atvykę į Vilnių užsukome pas Vincą. Mano mokykloje estų žemėje, kur tuomet aš dirbau, mokslo metai baigėsi, prasidėjo atostogos. Laiko buvo marios! Tais metais birželio pabaigoje orai nusistovėjo nuostabūs. Kaip įprasta, vakarą pas Kuzmickus praleidome prie taurelės, prašnekėjome veik iki aušros. Kaip žinoma, po vienos kitos taurelės kalbos netrūksta. Reikia pagirti Heiki – jis neblogai mokėjo rusų kalbą ir tapo maloniu pašnekovu, nes puikiai mokėjo klausyti. Aš jau irgi mokėjau estiškai, ir retkarčiais sunkesnius pasakymus paaiškindavau Heiki. Tą vakarą Vincas tiesiog pakerėjo mano bičiulį. Kai kartą praslinkus keturiasdešimčiai metų susitikau su Heiki, vienas iš pirmųjų klausimų buvo – kaip laikos Vincas. Taigi… O šnekėjo Vincas visą vakarą apie estų kultūrą. Pasakojo apie Tammsaarės kūrybą, senąjį Taliną, meną. Paskui man Heiki prisipažino: „Baigiau estišką vidurinę, o ir pusės nesu girdėjęs to, ką pasakojo Vincas.“
Išaušus rytojui su Vincu greit nukakome į vieną tokią krautuvėlę prie pat namų – alaus dar turėjo. Buvo sekmadienis, saulėta ir nepaprastai šilta diena. Išgėrėm alų, nuotaika pasitaisė, ir tada Vincas pasiūlė pasivaikščioti po miestą. Išlipome netoli senamiesčio, ėjome siauromis kreivomis gatvelėmis, retkarčiais sustodami pasiklausyti Vinco pasakojimo ar pasigrožėti atsiveriančia panorama. Kaip įprasta sekmadienį, žmonių buvo masė. Į cerkvę mūsų pikta stora moteris neįsileido. Bet į Aušros Vartų koplyčią užkopėme be kliūčių. Žmonių buvo pilna koplytėlė. Vieni atsiklaupę patyliukais meldėsi, kiti stovėjo ir tyliai žvelgė į Dievo Motiną. Žiūriu – Vincas atsiklaupė, persižegnojo. Pasekiau jo pavyzdžiu. Kada kopėme žemyn, greta bažnyčioje buvo pamaldos, skambėjo giesmė. Heiki pasiūlė – užsukim, tačiau Vincas trumpai pasakė – ne.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia buvo paskutinis mūsų objektas. Toli aidėjo garsi muzika. Ir čia buvo daug žmonių, daug šviesos. Su vargu prasispraudėme į vidų. Aišku, kad jokiu būdu pasivaikščioti po bažnyčią nepasiseks. Vincas timptelėjo už rankovės, atseit, klaupkimės, ir mudu vieningai suklupome prieš didįjį altorių. Persižegnojome. Kada pakilom, pašnibždėjau Heiki, kad jis apžiūrėtų bažnyčios skliautus ir ten esančias skulptūras. Suskambėjo varpelis, ir visa bažnyčia suklupo ant kelių. Taip pat ir mes su Vincu.
– Einam iš čia, – sušnibždėjo Vincas, kai mudu vėl atsistojom.
Kai išėjome į šventorių, Vincas paaiškino Heiki:
– Šiandien daugiau į bažnyčias nebeisim. Visur pamaldos. O per pamaldas reikia sekti liturgiją. Laiku atsiklaupti ar atsistoti. Mes su Jonu esame geri katalikai, todėl bažnyčioje turime atitinkamai ir elgtis.
Tokį tad įspūdį palikome mano jaunam bičiuliui Heiki, kuris buvo liuteronas. Liuteronų bažnyčios liturgija paprastesnė. O didelė dalis estų jaunimo, Heiki draugų, išvis linkusi į laisvamanybę. Heiki nepriklausė jų grupei.
Bet ne apie tai aš čia norėjau papasakoti. Tikėjimas tada buvo tabu. Su Vincu daugiau niekada neteko būti bažnyčioje – nei aš, nei jis šiuo klausimu daugiau nekalbėjome.
Tiesa, mūsų bendruose nutikimuose buvo ir dar vienas epizodas, susijęs su bažnyčia. Šįkart, esu tikras, galiu pasakyti ir tikslią datą – šešiasdešimt trečiųjų Joninės.
Tuomet mes baigėme pirmą kursą. Liko tik vienas egzaminas – tuoj po Joninių. Egzaminas buvo nesunkus, todėl laiko labai netausojome. Buvo mūsų kurse labai draugiškas, šnekus ir lipšnus jaunuolis Aloyzas. Anykštėnas. Nuo Viešintų. Net ketverius metus tarnavęs armijoje, laivyne. Per Jonines ruošėmės pobūviui, skaičiavome kapeikas, išsirinkome gražią vietą. Aloyzas kažkodėl griežtai atsisakė. Ne ir ne – važiuos namo! Nors mergaitė, su kuria jis dažnai vaikštinėjo į šokius ir į kavines, pasiliko. Ir išvažiavo… Deja, į Vilnių daugiau nebegrįžo. Vakarėlyje su vaikystės draugais prie Šventosios jį pasiviliojo undinė. Laidoti Aloyzo važiavome visu kursu. Universiteto kieme stovėjo LAZ’as. Sulipome, įkėlėme vainiką ir gėles. Autobuso duryse pasirodė aukštokas šviesiaplaukis mums visai nepažįstamas vyriškis. Pasisveikino. Paklausė, ar visi. Prisistatė:
– Jūsų kurso vadovas. – Atsisėdo autobuso gale ir įniko į laikraštį.
Vyras buvo tikrai svetimas. Bent jau mūsų – Filologijos fakulteto teritorijoje niekas jo nebuvo matęs. Vida, pamenu, kartojo, kad jis iš universiteto partkomo. Vyrai manė, kad tai tikrų tikriausias saugumietis. Bet kad būtų kurso vadovas – nesąmonė. Nei prieš tai, nei po to apie kurso vadovą daugiau mes negirdėjom.
Tokios liūdnos kelionės, tokios liūdnos dienos kaip ta aš nepamenu. Kai atvažiavome į Viešintas, buvo pats vidurdienis. Saulė negailestingai kepino. Kapinės buvo prie pat kelio. Už keleto šimtų metrų – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Aloyzas buvo pašarvotas ten. Iki kapų aidėjo vargonų muzika. Bažnyčios durys buvo atviros.
Išlipome iš autobuso ir susibūrėme klevų pavėsyje. Ant autobuso laiptų pasirodė mūsų „kurso vadovas“ ir pasakė:
– Kas eis į bažnyčią – atsisveikins su universitetu, – ir sugrįžo į autobusą.
Štai kam reikėjo mums to „kurso vadovo“! Kad „teisingai“ palaidotume kurso draugą Aloyzą! Patyliukais stoviniavome prie kapų vartelių, laukėme, kas bus toliau. Mačiau, kaip buvę kareiviai atokiau šnabždasi tarpusavyje. Staiga keturiese atsiskyrė nuo mūsų ir nužingsniavo bažnyčios link. Vincas buvo tarpe jų. Po valandėlės suskambo varpai, iš pradžių bažnyčios duryse pasirodė vyras su kryžiumi, o tada karstas su Aloyzo palaikais. Karstą nešė keturiese – „karo vyrai“, kaip dažnai jie mėgo save vadintis. Kiek latviškas posakis, tačiau jauniems lituanistams pritiko.
Tai buvo drąsus ir gražus gestas! Kiek žinau – Vinco iniciatyva. Nieko iš universiteto neišmetė, mokėjo atsišnekėti.
(Bus daugiau)
1 Novelės vertimas skelbiamas šiame „Metų“ numeryje.