Vainius Bakas. Nekviestieji sonetai
2024 m. Nr. 7
Sonetų vainikas
I
Kas vakarą prie židinio jaukiau
Pro tavo delnus lapų gyslos švyti
Lyg klevo lapai – štai ir pasakiau
Ko niekad neturėjau pasakyti
Skaitydamas likimą iš delnų
Sunku nuo lapų plaštakas atskirti
Būties laikinumus nuo amžinų
Kalbų apie gyvenimą ir mirtį
Apie draugystę vėją… maža ką
Paglosto skruostą dieviška ranka
Kurios tu nematai jauti tik vėją
Kitom akim į rudenį žvelgi –
Kaip medžiai stovi žmogiškai nuogi
O parkuos vaikšto žmonės sumedėję.
II
O parkuos vaikšto žmonės sumedėję
Savom rievėm skaičiuojantys metus
Ir kuždas apie didįjį kirtėją
Ir girias kad jų uoksuose medus
Laukinių bičių neštas iš viržynų
Ir niekam jo daugiau neatiduos
Nors skonio jie nei kvapo nepažino
Bet maudosi nuvytusiuos žieduos
Kuriuos ruduo nutraukioja nuo pirštų
Nelyg vagis; kur gyvenu ir mirštu
Vien juokdamasis – gimdamas verkiau
Regėjau šilką perregimą ploną
Tačiau kažkas nutraukė aukcioną
Už nieką siūlau viską – kas daugiau?
III
Už nieką siūlau viską – kas daugiau?
Aukcione pasiūlytų už žiemą
Turėjau atlaikyt – vos atlaikiau
Užgriuvusį ant mūsų dangų šėmą
Dabar atrodo žemėje dangus
Po kojom gurgžda debesys ir sniegas
Atrodo taip yra – kitaip nebus
Nors mes kartojam viskas arba niekas
Tėra tik abstraktybės tik žaismė
Išskridus paukščiams tuščia ir namie
Langai į sodą – obelys laukėja
Ir vis retėja gretos giminės
Žinau kad speigas per šaknis genės –
Atseikės dar už nerimą ir vėją.
IV
Atseikės dar už nerimą ir vėją
Lemties smėlėta sauja ta pati
Iškvėpus tamsą tąsyk palengvėja
Pasaulį kiek nušvitusį jauti
Nesupranti žmogus o gal vėlė tu
Sunku pakelt lengvybę nebūties
Sapnuos dar vaikštai kilimu gėlėtu
Pasauly šiam nušvitęs pats jauties
Taip baigiasi iš lėto aukso amžius
Žiemos suknelė šiugžda susiglamžius
Ir šerkšnas pasišiaušia kaip ežys
Palikus sūnui vandenis ir vėjus
Mama per naktį bluosto nesudėjus
Savas rankas lyg scenoje grąžys.
V
Savas rankas lyg scenoje grąžys
Balta žiema pakilusi virš miesto
O tau sapnuosis rytmetį tulžys
Tarytumei čiulbėdamas vis kviestų
Atmerkti vyzdžius tik kita puse
Tik taip kaip žmonės žvelgiantys į vidų
Kur pasaka karalių delnuose
Tarytum rožė gruodyje pražydo
Štai gražbylystę nustelbė tyla
O meilė tarsi kurmis – ji akla
Ji kaip tėkmė čiurlenančio ir sraujo
Upelio ten kur jungiasi krantai
Visai kitaip pasaulį pamatai
Kiekvieną žodį tardamas iš naujo.
VI
Kiekvieną žodį tardamas iš naujo
Tu sukuri pavidalus daiktų
Vidinis balsas esti – aš klausau jo
Atodūsių maldų neištartų
Toks jausmas mums juk duotas vieną sykį
Ir niekas jo daugiau nepakartos
Klausa atbuko bet vis tiek klausyki
Šitos giesmės nežemiškai baltos
Įkvėpk šviesos iškvėpki visą tamsą
Štai radijas iš lėto groja Bramsą
Klausyk – ir vyšnios žiemą šią pražys
Pavasario sapnams atšovę sklendę
Mes mintyse lyg mariose paskendę –
Nuskęsti mus išmokė geležis.
VII
Nuskęsti mus išmokė geležis
Dalinti laiką – laikrodžio geležtė
Pasaulį nuolat sukanti ašis
Suirzęs vaikas prašantis panešti
Per upę kitas krantas – anava –
Aklieji ten ir vėl atgauna regą
Kur ilsisi paliegėlio galva
Saulėgrąžos kepurė tyliai dega
Tokia tyra švari liepsnos spalva
Kaip stichija ištrūkusi laisva
Pasaulis kitas veriasi… matau jo
Šviesas languos kai giesmę šią kuriu
Jei galim vaikščiot vandeniu skaidriu –
Išplaukt išmokys tik puta iš kraujo.
VIII
Išplaukt išmokys tik puta iš kraujo
Tad krantą mes pasieksime staiga
Minčių ciklonui slenkant iš pusiaujo
Žiūrėki jau atsirita banga
Toj begalybėj esam du taškai
Į jūrą saulės lustui nusileidus
Delnais tu laiko vandenis taškai
Kol ašaros lėtai pasrūva veidu
Savom akim žvelgi… bet taip tyrai
Kaip žvelgia žemėn rojaus angelai
Neturintys nei vardo nei lyties
Dangus virš mūsų esti toks blaivus
Kūrėjas jau nuskendusius laivus
Kaip švyturys į naktį nulydės.
IX
Kaip švyturys į naktį nulydės
Šiuos debesis priplaukusius prie uosto
Dangaus daugėja žemėj ir mirties
Tačiau ne jos ranka tau galvą glosto
Taip pasakiškai švelniai ir lengvai
Lyg nei mirties nei baimės čia nebūtų
Tik popieriniai Viešpaties laivai
Tik Venera užgimusi iš putų
Virsti į jūrą tekančia upe
Savuos sapnuos nelyg baltam lape
Ten mano plunksna vėl pernakt krebždės
Kol tu bangų rimavimus kuri
Pasaulis skleidžias lapo vidury –
Skaidri šviesa nušvitusios žvaigždės.
X
Skaidri šviesa nušvitusios žvaigždės
Bus tavo palydovė naktyje
Kažkur tenai tarp meilės ir mirties
Yra punktyrai vedantys į ją
O kas ta ji – nejau tiktai ugnis
Kodėl gi ją pasiekti taip svarbu
Jau kartą nugenėtas per šaknis
Vaduotis iš tamsos taip greit skubu
Kol vėl nušvitęs ta šviesa skaidria
Pačiam ilgiausiam metų vakare
Nespėju atitokti – esam dviese
Taip baigiasi iš lėto aukso amžius
Žiemos suknelė šiugžda susiglamžius
Ir mes abu į ją rankas ištiesę.
XI
Ir mes abu į ją rankas ištiesę
Nežinome iš tikro kas ta ji
Ar stepė kur kadais klajojo Hesė
Ar tai pasauliai veriasi nauji
Nelyg žiedai išsprogę gruodžio rytą
Nuo lengvo vėjo krentantys vos vos
Kada vidun pro langą pradarytą
Tau kelios snaigės leidžias ant galvos
Taip priartėja ir dangus per sprindį
Sunku suvokti kas ten atsispindi
Kas mirguliuoja sielos ekrane
Užmirštame save kaip seną dainą
Štai šitaip ir gyvenimas praeina
Kol gėrimės vien išvaizda puošnia.
XII
Kol gėrimės vien išvaizda puošnia
Kol žiūrime į blizgų jos paviršių
Kažkas staiga pažadina mane
Bijodamas kad pats save užmiršiu
Ir lyg iš keisto sapno nubundu
Stikluos dar atsispindi mėnesiena
Kas kartą taip užmiegame po du
Kas kartą taip nubundame po vieną
Kas kartą taip kartojas mano žodžiai
Kodėl gi mes gyvename taip godžiai
Po šia padange žiemą raiškesne
Kol gėris geras kol gražus dar grožis
Kol tau ant sniego žėri kraujo rožės
Šį vakarą jau sėlina viešnia.
XIII
Šį vakarą jau sėlina viešnia
Galbūt tu nieko… nieko nepajusi
Kažkur už lango ties Vakarine
Žvaigžde gali regėt gyvybės gūsį
Šviežiai pasnigo šiugždanti žolė
Nuo sniego medžiai stovintys palinkę
Toks jausmas tarsi gulbė nebylė
Bandytų apdainuoti giesmininkę
Toks jausmas kad jau artinas kažkas
Ryškus mėnulis šviečia pro šakas
Puodeliai du arbatos jau atvėsę
Kažkas atrodo greitai aplankys
Vaizdai taip tyliai plaukia pro akis
Lyg vėl skaitytum Meterlinko pjesę.
XIV
Lyg vėl skaitytum Meterlinko pjesę
Galbūt nakčia mėnulio pilnaty
Praeina šventės – pėdsakai atvėsę
Tačiau prisiminimai dar šilti
Tačiau dar supranti – mirties nebūna
Tereikia savo baimę nugalėt
Kad tai tik šiurpas bėgantis per kūną
Ar po sniegu nugulusi žolė
Iš ko sakyki aš tave pažinsiu
Iš žingsnių mylimasis vien iš žingsnių
Išgirsi mano šlamančius rūbus
Galbūt jau metas – laikrodžiai taip tiksi
Kol būsi tu – manęs dar nesutiksi
Kai aš ateisiu jau tavęs nebus.
XV
Kas vakarą prie židinio jaukiau
O parkuos vaikšto žmonės sumedėję
Už nieką siūlau viską – kas daugiau?
Atseikės dar už nerimą ir vėją
Lyg scenoje savas rankas grąžys
Kiekvieną žodį tardamas iš naujo
Nuskęsti mus išmokė geležis
Išplaukt išmokys tik puta iš kraujo
Kaip švyturys į naktį nulydės
Skaidri šviesa nušvitusios žvaigždės
Ir mes abu į ją rankas ištiesę
Kol gėrimės vien išvaizda puošnia
Šį vakarą jau sėlina viešnia
Lyg vėl skaitytum Meterlinko pjesę.