Edwin Morgan. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 2 

Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė

Edwinas George’as Morganas (gimė 1920 m.) – vienas garsiausių XX a. Škotijos poetų. 1937 m. jis įstojo į Glazgo universitetą, nuo 1940 m. tarnavo Karališkųjų pajėgų karo medicinos tarnyboje, o 1946 m. vėl sugrįžo į universitetą. Su pagyrimu baigęs studijas, ėmė skaityti paskaitas Glazgo universitete.
E. Morganas išleido begalę poezijos rinkinių. Jo kūryba žavi kritikus ir skaitytojus stilių, žanrų ir temų įvairove bei kūrybiškumu. „Collected Poems“ (Manchester: Carcanet Press, 1990) yra vienas iš didžiausių ir margiausių jo poezijos rinkinių. 1999 m. rudenį E. Morganas tapo pirmuoju Glazgo karališkųjų rūmų poetu, o 2000 m. Jungtinės Karalystės karalienė jam įteikė auksinį medalį už poeziją.

Braškės 

Dar niekada neragavau
braškių tokių kaip tą
karštą popietę kai
mes ant slenksčio ties
įstiklintu iki grindų balkonu
sėdėjome vienas priešais kitą
kojomis apglėbiau tavo kelius
mėlynose lėkštėse sterblėje
žvilgėjo braškės
jas dažėme į cukrų
saulėkaitos karšyje
žvelgdami vienas į kitą
neskubėdami puotauti
nes laukėme svečio
tuščių lėkščių krūva
ant akmens ir dvi
sukryžiuotos šakutės
pasilenkiau prie tavęs
meile saulės atokaitoje
mano rankose tu
tarsi apleistas vaikas
dar ir dar kartą
atsimenu braškių
skonį ant tavo
nekantraujančių lūpų
leisk tave mylėti 

te saulė išsklaidys
užmarštį tos valandos
kai karštis buvo
toks svaigus ir
vasaros griaustinis
trankėsi Kilpatricko kalvose 

Tegu lietus nuplaus lėkštes. 

Poetas mieste 

Lietus plovė Glazgą; stabtelėję perjungti pavarą
pastebėjome jį atsiskyrusį, bet smagų Anieslande,
apsimestinis džiaugsmas, manėme, skverbiasi
pro gynybines linijas, kur baimė telkias.
Ietys taip tamsiai žėravo, lyg priverstinai
vėl susiglaudusių karių gretos, bet jis nepaliovė
rašęs kabliu žliuginam apsiaustui pakabinti, kurį
išdžiovinęs tuojau apsisiaus. Kirai raikė tas daugiaaukščių
namų uolienas, žiūrėjome, kaip susikaupęs
juos sekiojo, matėme, kaip jie laviravo, girdėjome,
kaip klykavo apie neregimą jūrą, kurią užuodė
ir apie žuvies baltumo laivus, išilgai kurių laigė
nors iš tiesų jis tik sapnavo apie jų laisvę,
apie laisvę be kaltės ir be baimės.  

Obuolio daina 

Patapšnok mane pirštu
patrink į rankovę, laikyk mane,
uostyk mane, lupk mane
žievelė riečiasi spirale aplink, aplink,
kol prasiveržia šaltas baltas minkštimas
iš po raudonos stangrios lupenos
ir sudilgčioja delne
lyg aš tirpčiau,
kvėpuočiau tarsi gyvas
aromatinis rutuliukas
laukiantis tos akimirkos
džiaugsmo, kai priglausi
mane prie burnos ir suleisi
dantis mano skonis ir kvapas
burnoje apsvaigins mano sultys.  

Aš laukiu dubenyje
vėsiame kampe
stebiu tave praeinant
glostant prijuostę.
Ar jau ištroškai?
Mano akys spindi.

Mirtis Duke gatvėje 

Grūstis gličioje gatvėje –
automobiliai sustoja, susiplaka, pasitraukia –
vos žybčioja plokščios vinių galvutės batų paduose,
atspurę šiurkščios melsvos kelnės, paprastas paltas
jis išsirietęs, galva prilaikoma
nepažįstamojo rankų, minia sušunka –
„kas nutiko?“ „tu matei?“
„draugužiui galas jau“.

Iš vieno šono jauna motina apsirišusi galvą skarele
atsiklaupusi jį guodžia, jos trejų metų sūnus
stovi suglumęs, liečia jos paltą, iš jos pirkinių krepšelio
pasipila pakeliai, žmonės į juos žiūri
kaip jie žiūri į viską. Iš kito šono
jaunuolis nervingas, sutrikęs, kad atsidūrė
dėmesio centre, uždeda ranką
ant senio peties klausdamas savęs,
ką pasakyti, žvilgčioja į minią.
Jie buvo šalia, kai jis parkrito,
ir turi jam padėti mirties valandoje.

Atrodo, jam neskauda,
jis kalba tyliai ir lėtai,
nė nežiūrėdamas į juos
įbeda akis į dangų,
jisai jau iškeliauja
ten, kur neturi nieko.

Lyg vis dar priklausytų čia,
jie laiko jį labai tvirtai. 

Tik išbadėjusi greitoji staugdama
važiuoja per akis išvertusį kvartalą.  

Glazgo sonetas

Nirtus vėjas varto šiukšles galiniame kieme.
Vilnija šiaušiasi balos, seni čiužiniai ūmai
išsipučia ir subliūkšta. Iš žaidimų tvirtovių,
iš plytų ir senienų byra pelenai. Keturi
aukštai jau išdaužytais langais, bet
penktajame už įskilusios palangės vis dar
glaudžiasi motina ir duktė, paskutinės šeimininkės
juodaodžių kvartalo, pasmerkto stovėti, ne sugriūti.

Aplinkui plyšiai veriasi, knibždėte knibžda žiurkių.
Virdulys švilpia sau ant kvailo prieždo.
Ir pelėsių rožės driekias nuo lubų link sienų.
Vyriškis drybso nuo tada, kai neteko darbo,
čia pat surūko cigaretę, atsikvėpdamas kosi
kambarin, kur jau nebėra ko atimt. 

Požeminio vandens ieškotojas 

Dvišake Libano kedro lazdele aš
ketvirčiuoju kopas it kalvas, traukiu
neregimą plūgą tolyn per smiltis.

Bet kaip dalyti tuos lakius akrus,
kai vėjas gludina ir gludina, o šešėliai
temdo ir pirmykštę šviesą, riboženkliai
ten klaidžioja it šmėklos vidury dienos?

Aš tik žinau, kad po žeme,
niekas negali pasakyti kaip giliai,
telkšo nepraimtas dar gruntinis vanduo
it ežeras; kurio tamsios tėkmės
nei paukštis neregėjo, nei burė neplaukė,
anei joks žmogus; net faraonai taip giliai
čia nekasė siekdami patenkinti troškulį,
ar garbės troškimą, pasitelkę tūkstančius
vergų. Sakau tau, užuodžiu per smėlį
šitą vandenį. Tamsus, iškaršęs,
aš žinau saulės prigimtį, ji verčia
mane kumpti, bet nepalūžtu.

Praradau pamėkliškus pirštų atspaudus,
bet nesiskundžiu. Žinau, kur
išryškėja ir išblėsta tie miražai.

Mačiau, kaip driežai užsiaugina savo odą.
Žengiu kaip neregys, nevisiškai apakęs,
įdubusiom akim. Tos karštos dienos,
vėsios naktys. Apsisiaučiu baltomis
draiskanomis ir atsidūstu, bet
atsidusdamas žengiu nestodamas,
kad raibulius sukelčiau
giliajam ežere baksnodamas
sidabrine lazda iš kedro.

Didžioji dykuma, paskleisk kerus. 

Lochneso pabaisos daina 

Kas yra šėtonas? Mokykis iš mano gyvenimo.
Kas yra kalnas? Tuojau leiskis į kelią.
Kas yra ugnis? Ji dega per amžius.
Koks yra mano gyvenimas? Krytis, pašaukimas.
Kokia yra praraja? Tuojau panirk.
Kas yra griaustinis? Tavo šaiži galia.
Kas yra kino juosta? Ji sukasi ir pasakoja.
Kur yra migla? Ją rasi po kriokliu.
Kur yra teatras? Kalvos papėdėje.
Kur yra šėtonas? Jis laipioja po kalnus.
Kur yra pergalė? Aukštikalnėse.
Kur yra ugnis? Gūdžiausioje pragarmėje.
Kur yra praraja? Pažvelk į šėtoną.
Kur yra kalnas? Tuojau leiskis į kelią.

Mokykis iš mano gyvenimo ir leiskis į kelią.

Šėtonas dainuoja 

Ak, būti angelu
Daryti tai, kas liepta
Kedenti vienas kitam sparnus
Rodyti auksinius dantis 

Geriau jau būsiu šėtonu
Ariančiu purvynę
Švilpaujančiu bendrams,
Mylintiems priešpriešą 

Priešpriešos reikia ne šiaip sau
Priešprieša nuvaro į kapus
Priešprieša nukarūnuoja
Sukelia krušą puodelyje 

Suaudrina aukščiausius vandenis
Įsuka į verpetą ir nustumia į daubą
Daugiau nebegirdėsi skambančios arfos
Stygos, jei mes ją pagrobsime 

Iš dangaus aukštybių
Ir kraują gadindami surišime
Kožną išsižiojėlį pamokslautoją
Visiškai praradusį protą 

Nes mes smagūs šokėjėliai
Pro tamsos uždangas
Pajusk mus, bijoki mūsų
Kai tamsa įsižiebs!