literatūros žurnalas

Elias Canetti. Fakelas ausyje

2017 m. Nr. 5–6

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Elias Canettis (1905–1994), 1981 m. Nobelio premijos laureatas, 1980 m. išleido antrąjį autobiografijos tomą „Fakelas ausyje“ (pirmasis, „Išgelbėtas liežuvis“, pasirodė 1977 m.). Šis tomas apima 1921–1931 metus: tai paskutiniai gimnazijos metai pokario infliacijos krečiamame Frankfurte, chemijos studijos Vienoje ir, žinoma, susitikimas su vienu ryškiausių XX a. pradžios austrų rašytojų Karlu Krausu. Autobiografijos dalį „Fakelas ausyje“ rašytojas skyrė žmonai Vecai Canetti. Knygą lietuvių kalba ketina išleisti leidykla „Sofoklis“.

 

Gyvenimas su broliu

1924 m. balandžio pradžioje kartu su Žoržu įsikrausčiau į vieną kambarį Praterio gatvės 22 name, pas ponią Zusin. Kambarys buvo tamsus, su langais į kiemą, tolimiausias bute. Čia mudu užsibuvome gana neilgai, keturis mėnesius. Tačiau pirmą kartą gyvenau tik su vienu broliu ir per tą laiką labai daug visko nutiko.

Tarp mudviejų užsimezgė glaudus ryšys, buvau paaukštintas į auklėtojus, su manimi jis tarėsi visais, ypač moralės, klausimais. Ką galì ir ką privalai, ko būtina vengti bet kokiomis aplinkybėmis, kita vertus, ko nori patirti, išmokti, – apie tai tuos keturis mėnesius, būdavo, kalbame beveik kas vakarą, per pertraukas tarp darbų prie didelio kvadratinio stalo palei langą, kur kiekvienas sėdime su savo knygomis ir sąsiuviniais. Mus skiria tik stalo kampas, tereikia pakelti galvą, kad pažvelgtume vienas kitam į veidą. Jis, šešeriais metais jaunesnis, jau kiek aukštesnis už mane. Sėdėdami bemaž susilyginame. Nusprendžiau Vienoje studijuoti chemiją (nebūdamas tikras, ar tesėsiu), iki semestro pradžios telikęs mėnuo. Man, nieko neišmokusiam Frankfurto mokykloje, pats laikas įgyti šiek tiek chemijos žinių. Per keturias likusias savaites ketinu išmokti viską, ką praleidau. Priešais neorganinės chemijos vadovėlis, teoriniai dalykai, dar nesusiję su jokiais praktiniais darbais, todėl įdomūs ir aš greitai varausi į priekį.

Tačiau kad ir kaip būčiau įsigilinęs, kad ir į kokį dalyką, Žoržas turi teisę bet kada mane užkalbinti ir paklausti. Jis, trylikametis, mokosi vienoje iš žemesniųjų realinės mokyklos klasių. Mokosi noriai ir lengvai, sunkiai sekasi tik piešimas, šioje mokykloje labai svarbus. Tačiau jis trokšta žinių taip pat, kaip troškau aš jo metų, ir dėl kiekvieno dalyko jam kyla prasmingų klausimų. Sykiu beveik nepasitaiko ko nors nesuprasti, viską, ką perskaitęs, jis lengvai įsisavina; jam rūpi smulkmenos, detalės, kurias nori sužinoti greta vadovėliuose pateikiamų pagrindinių, bendrų dalykų. Į daugybę jo klausimų galiu bemat atsakyti, nereikia galvoti ar ieškoti atsakymo knygose. Esu laimingas, galėdamas jam ką nors perduoti, iki šiol viską laikiau tik sau, su niekuo apie tokius dalykus nekalbėjau. Jis pastebi, kad kaskart labai nudžiungu jo užkalbintas ir kad jo klausimams nėra jokių apribojimų. Per kelias valandas daug ką aptariame, ir šie pokalbiai pagyvina chemiją, vis dar man svetimoką ir kiek grėsmingą, juk, šiaip ar taip, galbūt studijuosiu ją ketverius metus ar ilgiau. Brolis klausinėja apie romėnų autorius, apie istoriją, o aš progai pasitaikius vis nusuku kalbą į graikus, jis klausinėja apie matematikos problemas, apie botaniką ir zoologiją, apie geografiją ir ypač apie šalis ir jų žmones. Jau žino, kad šia tema iš manęs išgirs daugiausia, tad kartais, pernelyg įsileidęs išsamiai atpasakoti tai, ką sužinojau iš keliautojų tyrinėtojų knygų, tiesiog turiu prisiversti ir sustoti. Nevengiu išsakyti ir savo požiūrio į žmonių elgesį. Entuziazmas apima, kai kalba nukrypsta į kovą su ligomis egzotiškuose kraštuose. Vis dar kenčiu atsižadėjęs medicinos, tad naiviai ir beatodairiškai savo senąjį troškimą perduodu jam.

Man patinka, kad jis nepasotinamas. Sėsdamas prie knygų kaskart džiūgauju dėl būsimų klausimų. Jo tylėjimas kankintų mane labiau nei manasis jį. Jei jis būtų valdingas ar savanaudis, palenktų mane savo valiai paprasčiausiu būdu. Be jo klausimų vakarais prie mūsų stalo palūžčiau ir jausčiausi nelaimingas. Tačiau klausdamas jis nesiekia nieko kito – kaip ir aš atsakydamas. Jis trokšta žinoti, aš trokštu perteikti savo žinias; vos ką nors išgirdus jam savaime kyla naujų klausimų. Nuostabu, kad jis niekada manęs nesuglumina. Jo nepasotinamumas neperžengia mano ribų. Gal mudviejų polinkiai iš prigimties panašūs, gal toji energija, su kuria jam perteikiu žinias, sulaiko jį nuo kitų dalykų, šiaip ar taip, jo klausimai tik tokie, į kuriuos galiu atsakyti, tad nė sykio nepatiriu pažeminimo, kurį nesunkiai pajusčiau, priverstas susidurti su savo paties neišmanymu. Mudu visiškai atviri, nieko neslepiame vienas nuo kito. Remtis tegalime vienas kitu, šalia nėra jokio kito artimo žmogaus, tad reikia patenkinti vienintelį reikalavimą: aš neturiu teisės nuvilti jo, o jis – manęs. Nė už ką neatsižadėčiau bendrų „mokymosi vakarų“ prie didelio kvadratinio stalo palei langą.

Ateina vasara, vakarai ilgi, langai į kiemą nuolat atverti. Dviem aukštais žemiau, kaip tik po mumis, siuvėjo Finko dirbtuvė, taip pat atvertu langu, tylus siuvimo mašinos dūzgimas atsklinda iki mūsų. Finkas dirba iki gilios nakties, dirba visada. Girdime jį vakarieniaudami prie to paties stalo, girdime tvarkydamiesi, girdime įsigilinę į knygą ir pamirštame tik įsitraukę į tokį jaudinantį pokalbį, kad pamirštame viską aplink. Tačiau paskui, jau sugulę, pavargę, nes diena prasideda anksti, vėl girdime siuvimo mašinos dūzgimą, kol užmiegame.

Mūsų vakarienė – duona su jogurtu, kiek laiko net vien duona, nes bendras gyvenimas prasidėjo nedidele katastrofa, įvykusia tik dėl mano kaltės. Lepinami nebuvome, bet viskas, ko reikia pragyvenimui, buvo įskaičiuota, tad vakarienė galėjo būti apstesnė. Pinigus visam mėnesiui gaudavome iš anksto, dalį skirdavo senelis, likutį – mama. Visus pinigus laikiau prie savęs, pasiryžęs tinkamai jais naudotis. Patirties jau turėjau, Frankfurte pusmetį gyvenau su mažaisiais broliais, be mamos, užgriuvus paskutinei pašėlusiai infliacijos fazei nebuvo lengva visada pasielgti teisingai ir išsiversti. Palyginti su tuo, dabar išgyventi Vienoje atrodė vaikų žaidimas.

Taip ir būtų buvę, bet aš neįskaičiavau Vurstelpraterio. Jis buvo netoliese, penkiolika minučių pėstute, ir atrodė esąs dar arčiau, mat buvo man labai svarbus vaikystės metais Vienoje. Užuot saugojęs mažąjį brolį nuo pagundų, nusivedžiau jį ten. Vieną šeštadienio popietę susiruošiau parodyti jam visas grožybes, tiesa, kai kurių jau neradau. Tačiau ir tos, kurias radau, veikiau nuvylė. Žoržas išvyko iš Vienos penkerių metų, Vurstelpraterio neprisiminė visiškai, taigi tegalėjo remtis mano pasakojimais, kuriuos aš kiek įmanydamas išdabinau. Mat buvo kiek gėdinga, kad aš, toks didelis, tariamai visažinis brolis, pasakojantis jam apie Aischilo „Prometėją“, Prancūzijos revoliuciją, traukos dėsnį ir evoliucijos teoriją, staiga nei iš šio, nei iš to pamaloninu jį Mesinos žemės drebėjimu su pragaro žiotimis priešpriešiais.

Matyt, pragaro paveikslą buvau nutapęs siaubingomis spalvomis, nes kai pagaliau radome groto geležinkelį ir sustojome priešais pragaro žiotis, į kurias velniai pamažu kišo šakėmis pasmeigtus nusidėjėlius, jis paklausė, su nuostaba pažvelgęs į mane: „Tu iš tikrųjų šito kadaise bijojai?“ – „Ne aš, buvau jau aštuonerių metų, jūs bijojote. Buvote dar visai maži.“ Pastebėjau, kad jo pagarba man pradeda blėsti. Tačiau jis to nenorėjo, jau buvo labai pamėgęs mūsų vakaro pokalbius, anuomet dar tik prasidėjusius, todėl neparodė jokio noro pažiūrėti Mesinos žemės drebėjimo, dėl kurio iš tikrųjų atėjome. Lengviau atsikvėpiau išvengęs bėdos, ir pats to žemės drebėjimo jau nenorėjau, tad skubiai nusivedžiau jį tolyn. Taip mano atmintyje viskas išliko prašmatnu kaip kadaise.

Tačiau negalėjau taip lengvai išsisukti, turėjau jam, nusivylusiam, pasiūlyti ką nors mainais, tad puoliau prie azartinių Vurstelpraterio žaidimų, iš tikrųjų niekada manęs nedominusių. Čia buvo visko, bet mus prikaustė lanko mėtymas, nes matėme, kaip laimėjo iš eilės keli žmonės. Leidau pamėginti broliui, jam nesisekė, pabandžiau pats, nė vienas metimas nebuvo taiklus, vėl taikiausi, vis pro šalį, tarsi būtų užkerėta. Netrukus taip įsitraukiau į žaidimą, kad brolis įspėjamai timptelėjo už rankovės, bet aš nepasidaviau. Jis žiūrėjo, kaip nyksta mėnesiui skirti pinigai, puikiai suvokė padarinius, bet nesakė nieko, nesakė net pats norįs dar pabandyti. Manau, jis suprato, kad man nepakenčiamai gėda prieš jį, jog mėtau nesuvokiamai prastai, todėl trokštu atsilošti sėkmingų metimų serija. Jis žiūrėjo pastiręs, tik retkarčiais krustelėdamas, ir atrodė man tarsi viena iš automatinių figūrų prie groto geležinkelio. Mėčiau ir mėčiau, tolyn – blogyn. Ankstesnę gėdą nustelbė nauja, jos abi susiliejo. Viskas, atrodė, truko neilgai, bet taip negalėjo būti, nes staiga pamačiau, kad visi gegužės mėnesiui skirti pinigai prapuolę.

Vien dėl savęs nebūčiau taip krimtęsis. Tačiau šalia buvo brolis, už jo gyvenimą buvau atsakingas, jam, galima sakyti, atstojau tėvą, kalbėjau gražiausius žodžius, stengiausi įdiegti kilniausias pažiūras. Kaip tik buvau pradėjęs dirbti chemijos laboratorijoje ir ten visą dieną puoselėjau mintis, kurias reikėtų pasakyti jam vakare, kad jos padarytų niekada neišblėsiantį įspūdį. Iš broliškos meilės, anuomet vyraujančio jausmo, maniau, kad prisiimu atsakomybę kiekvienu sakiniu, kad vienintelė neteisinga frazė gali pastūmėti jį klaidingu keliu, paskatinti pralošti savo gyvenimą, – o dabar aš pats pralošiau visą gegužį, ir niekam nevalia apie tai sužinoti, ypač mūsų nuomotojams Zusinams, mat būgštavau, kad jie galėtų mums atsakyti.

Laimei, mano nuopuolio nematė niekas iš pažįstamų, o Žoržas bemat suprato, kad privalu tylėti. Guodėme vienas kitą vyriškais sprendimais. Pietauti buvome įpratę viešbutyje „Benveniste“ prie Karlo teatro, ten mums rekomendavo senelis. Tačiau dabar apsieisime. Užteks jogurto ir gabalo duonos. Vakarais ganės vien duonos. Nesakiau, iš kur gausiu pinigų bent jiems, nes pats dar nežinojau.

Manau, ši maža nelaimė, dėl kurios buvau kaltas pats, suartino mus dar labiau nei vakaro žaidimas klausimais ir atsakymais. Visą mėnesį vertėmės itin varganai. Nežinau, kaip būtume ištvėrę, jei ne pusryčiai, kuriuos kas rytą atnešdavo ponia Zusin. Tiesiog peralkę, būdavo, laukiame kavos su pienu ir dviem bandelėmis kiekvienam. Anksčiau pabudę, anksčiau nusiprausę jau sėdime prie kvadratinio stalo, kai ji su padėklu įeina į kambarį. Vengiame skubotų judesių, kurie išduotų mūsų godulį, sėdime pastirę, tarsi dar reikėtų ką nors prisiminti. Ji būtinai turi ištarti keletą rytmetinių frazių, visada reikia atsakyti, kaip miegojome, ir laimė, kad ji nevargina mūsų žiniomis apie savo pačios miegą.

Tačiau kas rytą primygtinai pamini savo brolį, sėdintį Belgrado kalėjime. „Idealistas!“ – visada pradeda taip netikėtai, niekada neprabyla apie jį pirma neištarusi „idealistas“. Ji nepritaria politinėms brolio pažiūroms, bet didžiuojasi juo, nes jis bičiuliaujasi su Anri Barbiusu ir Romenu Rolanu. Tai esąs ligotas žmogus, jį anksti pradėjo kamuoti tuberkuliozė, kalėjimas jam – tikri nuodai, jam reikėtų daug ir gero maisto. Nešina mūsų pusryčiais, garuojančia kava, ji prisimena, ko stinga jam, tad jos šnekos savaime suprantamos. „Jis anksti pradėjo, jau mokykloje. Jo amžiaus, – ji rodo į Žoržą, – jau buvo idealistas. Mokykloje rėžė kalbas ir sulaukdavo bausmių. Mokytojai su juo sutikdavo, bet vis tiek turėdavo bausti.“ Ji nepritaria brolio užsispyrimui, bet priekaištas niekada neišsprūsta jai iš lūpų. Jiedvi su netekėjusia seseria, kuri taip pat gyvena sutuoktinių Zusinų bute, šį tą girdėjusios apie brolio pažiūras. Tokias pat nepriimtinas imperatoriui ištikimiems serbams, kaip ir geriems austrams, todėl seserys kartą visiems laikams įprato nieko nenutuokti apie politiką, perleido ją vyrams.

Jų brolis, Moša Pijade1, visada laikė save revoliucionieriumi ir rašytoju. Kad jis šį tą reiškia kaip rašytojas, liudija bičiulių prancūzų pavardės. Poniai Zusin labai rūpi kalėjimas, o ypač brolio liga ir alkis. Pusryčius, kuriuos atneša mums į kambarį, ji mielai patiektų ir jam, tad bent kas rytą jį prisimena. Ir nors mums, alkaniems kaip vilkams, dar tenka palūkėti, pasakojimas apie alkaną brolį stiprina. Jis niekada neprisipažintų esąs alkanas. Namie, būdamas dar vaikas, niekada nepastebėdavęs savo alkio, nes jam rūpėję idealai. Taip jis tampa mums atrama, ir kas rytą laukiame ponios Zusin istorijos ne mažiau nei kavos su pienu ir nuostabiomis bandelėmis. Sykiu tai pirmosios Žoržo nuogirdos apie tuberkuliozę, vėliau tapusią jo gyvenimo turiniu.

Iš buto išeiname drauge. Kieme, kairėje pusėje, išsyk matome siuvėją Finką, jau seniai sėdintį prie siuvimo mašinos. Vos nubudę visada pirmiausia išgirstame jos dūzgimą ir tebegirdime jį paskiausiai prieš užmigdami. Einame pro jo dirbtuvės langą ir sveikinamės su tuo nekalbiu vyru skaudama nugara. Vos pamatau jį su adata lūpose, atrodo, tarsi ilga adata jis būtų persismeigęs skruostą ir negalėtų kalbėti. Visada nustembu, jei jis vis dėlto ką nors pasako: adatos, taip pat ir toji, buvusi tarp lūpų, kažkur pradingsta.

Finkas niekada nesitraukia nuo siuvimo mašinos ant dirbtuvės palangės, – jaunas žmogus, niekada neišeinantis pasivaikščioti. Artimiau su juo susipažįstu jau vasarą, langas atvertas, kieme girdėti mašinos dūzgimas, tyliai akompanuojantis moters, dirbtuvę pripildžiusios tamsios, apkūnios grožybės, juokui. Kai panorėjęs užeiti pas poną Finką su užsakymu pabeldi į kambario, kuriame jis su šeima gyvena, duris, prieš įžengdamas truputį padelsi, kad ilgiau girdėtum moters juoką ir galėtum viltis. Puikiai žinai, kad džiaugsmas, su kuriuo pasitinka dirbtuvė, skirtas ne tau, kad džiūgauja jos žydintis kūnas, kuriuo prakvipę viskas. Kvapas ir juokas, kartais ir trimetei dukrai Kamilai skirti šūksniai sumyšta. Mergaitė labiausiai mėgsta žaisti palei slenkstį, tiesiog už durų, tad stumi jas dvejodamas ir pirmiausia pro juoką išgirsti žodžius: „Kamila, pasitrauk, leisk ponui įeiti.“ Ji visada sako „ponui“, nors nesu nė devyniolikos, tą patį sako, kai esu viduje, o įeiti nori moteris. Pamačiusi moterį, ji trumpam nuščiūva, bet niekada nepasitaiso, ir tai nenuostabu, nes ponas Finkas – vyrų siuvėjas. Jis skubiai žvilgteli su adata tarp lūpų. Didelė baisi adata pervėrusi jam lūpą, kaipgi jam kalbėti, už jį kalba juokas.


Karlas Krausas ir Veca

Gandai apie juos abu pasiekė mane tuo pat metu ir tai savaime suprantama, mat jų šaltinis buvo tas pats, iš jo anuomet sužinodavau visa, kas man buvo nauja; naujajam gyvenimui vargiai būtų pakakę, jei šįsyk atvykęs į Vieną būčiau kliovęsis tik savimi arba būsimosiomis studijomis universitete. Kas šeštadienio vakarą lankiausi pas Azrielius Heinės gatvėje prie pat Prateršterno, ir iš jų sužinojau tiek, kad būtų pakakę metų metams: prisiklausiau man visiškai naujų vardų, jie atrodė įtartini jau vien dėl to, kad niekada anksčiau nebuvo girdėti.

Dažniausiai Azrieliai minėdavo Karlo Krauso vardą. Tai esąs griežčiausias ir didžiausias iš šiandien Vienoje gyvenančių žmonių. Jo malonės nesulaukia niekas. Per paskaitas jis užsipuola visa, kas bloga ir pagedę. Leidžia žurnalą, pats vienas jį ir parašo. Nepageidauja jokių korespondencijų, nepriima niekieno straipsnių, neatsako į laiškus. Kiekvienas „Fakelo“ žodis, kiekvienas skiemuo yra jo paties. Ten viskas tarsi teisme. Jis pats kaltina ir pats teisia. Gynėjų nėra, jie ir nereikalingi, jis toks teisingas, kad nė vieno neapkaltins nepelnytai. Jis niekada neklysta, net negali klysti. Kad ir ką sakytų, viskas yra tiksliausia tiesa, dar niekada literatūra nepasižymėjo tokiu tikslumu. Kiekvienu kableliu jis asmeniškai pasirūpina, pamėginęs rasti „Fakele“ spaudos klaidą galėtum kamuotis visą savaitę. Protingiausia jos nė neieškoti. Krausas nekenčia karo, nepaisant cenzūros, Pasaulinio karo metais „Fakele“ jam pavyko paskelbti daug prieš karą nukreiptų straipsnių. Jis demaskavo negeroves, kovojo su korupcijos atvejais, kuriuos visi kiti būtų nutylėję. Stebuklas, kad neatsidūrė kalėjime. Jo aštuonių šimtų puslapių drama „Paskutinės žmonijos dienos“ vaizduoja viską, kas nutinka per karą. Ją skaitydamas jis tiesiog pribloškia. Tada salėje niekas nė nekrusteli, bemaž nedrįsta kvėpuoti. Jis pats skaito visus vaidmenis – spekuliantų ir generolų, Šalek2 ir vargšų vyrukų, karo aukų, – ir visi tie žmonės tokie tikri, girdi juos taip, tarsi jie stovėtų priešais. Jo pasiklausęs nebenorėsi teatro, teatras nuobodus, palyginti su juo, jis vienas yra visas teatras, tik geresnis, – ir šis pasaulio stebuklas, ši baisenybė, šis genijus buvo itin banaliu vardu – Karlas Krausas.

Bet kuo būčiau patikėjęs, tik ne tokiu vardu ir kad žmogus tokiu vardu geba viską, ką jam priskiria Azrieliai. Jie abu, ir motina, ir sūnus, ypač mėgavosi apipildami mane žiniomis apie Krausą, šaipėsi iš nepasitikėjimo, kurį man kėlė vardas, nuolat aiškino, kad svarbu ne vardas, o žmogus, antraip mes su savo melodingais vardais – jie arba aš – pranoktume tokį žmogų kaip Karlas Krausas. Ar aš galįs įsivaizduoti ką nors juokingesnio, absurdiškesnio?

Azrieliai įbruko man į rankas raudoną žurnalą, bet skaityti jo visiškai neįstengiau, kad ir kaip patiko pavadinimas „Fakelas“. Klupinėjau kas sakinį, nesupratau. Kartais ką nors supratęs pamanydavau, kad tai pokštas, o pokštams nejaučiau jokios simpatijos. Be to, žurnale buvo prirašyta apie, mano supratimu, visiškai nesvarbius vietinius įvykius ir spaudos klaidas. „Juk tai grynas šlamštas, kaip galite skaityti tokius niekus. Net laikraštis man įdomesnis, jį bent supranti, o čia vargsti vargsti, o galiausiai išeina šnipštas!“ Iš tikrųjų piktinausi Azrieliais, net prisiminiau klasės draugo tėvą iš Frankfurto laikų: kaskart pas juos užėjęs neišvengiamai išklausydavau tėvo deklamuojamą vietos poeto Frydricho Štolcės eilėraštį, o paskui jis pridurdavo: „Tai didžiausias kada nors gyvenęs poetas. Tas, kuriam jis nepatinka, vertas tik sušaudyti.“ Papasakojau Azrieliams, žinoma, pašaipiai, apie šį tarmiškai rašiusį Frankfurto poetą. Įgrisau jiems, nė už ką nenusileidau ir taip juos sugluminau, kad staiga jie prakalbo apie subtilias damas, nepraleidžiančias nė vienos Krauso paskaitos, jos taip žavisi juo, jog visada sėdi pirmoje eilėje, kad jis pastebėtų jų susižavėjimą. Vis dėlto kaip tik tokiais pasakojimais Azrieliai susikirto: „Subtilios damos! Ko gero, kailiniuotos! Išsikvėpinusios estetės! Ir jam ne gėda skaityti paskaitas tokiai publikai!“

„Tos damos visai ne tokios! Tai labai išsilavinusios moterys! Kodėl jis neturėtų joms skaityti? Jos supranta kiekvieną užuominą; dar jam nebaigus sakinio, jau žino, apie ką kalbama. Jos išmano visą anglų ir prancūzų literatūrą, ne tik vokiečių! Šekspyrą moka mintinai, ką jau kalbėti apie Gėtę. Neįmanoma įsivaizduoti, kokios jos išsilavinusios!“

„Iš kur žinote? Kalbėjotės su jomis? Ar kalbatės su tokiais žmonėmis? Jūsų nepykina jų kvepalai? Aš su tokia nekalbėčiau nė minutės. Tiesiog negalėčiau. Net jei būtų išties graži, atsukčiau nugarą ir daugių daugiausia pasakyčiau: „Netarkit Šekspyro žodžių. Jis vartosi karste pasibjaurėjęs. Ir palikite ramybėje Gėtę. Faustas ne beždžionėlėms.“

Dabar Azrieliai pasijuto nugalėję, nes abu drauge sušuko: „O Veca! Ar žinote, kas ji tokia? Ar kada nors girdėjote apie Vecą?“

Šis vardas mane pribloškė. Jis man išsyk patiko, nors ir nenorėjau to pripažinti. Priminė vieną iš mano žvaigždžių, Lyros žvaigždyno Vegą, bet pakeitus priebalsę skambėjo dar gražiau. Aš tik šiurkščiai išrėžiau: „Kas čia per vardas? Juk nėra žmogaus tokiu vardu. Būtų neįprastas vardas. Bet jo nėra.“

„Ne, yra. Pažįstame ją, ji su mama gyvena Ferdinando gatvėje. Nuo čia dešimt minučių kelio. Nuostabi ispaniškų bruožų asmenybė. Labai subtili ir jautri, jos akivaizdoje neišdrįstum pasakyti kokios bjaurasties. Ji perskaičiusi daugiau už mus visus drauge. Ilgiausius anglų eilėraščius ir pusę Šekspyro moka mintinai. Ir Moljerą, Floberą, Tolstojų.“ – „Taip, ir kiekgi šiam idealui metų?“ – „Dvidešimt septyneri.“ – „Ir visa tai ji jau perskaitė?“ – „Taip, ir kur kas daugiau. Tačiau ji skaito supratingai. Žino, kodėl jai tas ar anas patinka. Gali pagrįsti. Jos neapmulkinsi.“ – „Ir ji sėdasi į pirmą eilę?“ – „Taip, per kiekvieną Krauso paskaitą.“

1924 m. balandžio 17 d. turėjo įvykti trysšimtoji Krauso paskaita. Jai buvo numatyta Filharmonijos Didžioji salė. Sužinojau, jog net ir ji per maža, kad sutalpintų visus gerbėjus. Tačiau Azrieliai laiku pasirūpino bilietais ir primygtinai kvietė mane eiti drauge. Kam visą laiką ginčytis dėl „Fakelo“? Geriau didįjį vyrą vieną kartą išgirsti pačiam. Tada galėčiau spręsti. Hansas kuo išdidžiausiai išsiviepė; ne tik jis nusišiepė įsivaizdavęs, kad kas nors, juolab ką tik iškeptas abiturientas iš Frankfurto, galėtų atsispirti Karlo Krauso asmeniui, net ir daili žvitri jo mama neįstengė nuslėpti šypsnio, vis patikindama, kaip pavydi man šio pirmojo susitikimo su Krausu.

Ruošdama mane ji pateikė keletą gerai nugludintų patarimų: nereikėtų išsigąsti aršaus klausytojų pritarimo, mat susirenka ne įprastiniai vieniečiai – operečių gerbėjai, šiųmečio vyno švenčių mėgėjai, taip pat ir ne dekadentinių estetų klika à la Hofmanstalis, tai tikroji intelektualioji Viena, geriausia ir sveikiausia šio tariamai smukusio miesto dalis. Aš nustebsiąs, kaip greitai ši publika supranta subtiliausias užuominas, žmonės prajunka vos jam pradėjus sakinį, o jį užbaigus jau dūksta visa salė. Jis išsiugdė gerą publiką, gali daryti su žmonėmis ką panorėjęs, be to, nevalia pamiršti, kad tie žmonės labai išsilavinę, bemaž vien profesionalai akademikai ar bent studentai. Niekada tarp jų ji nemačiusi kvailo veido, ieškok neieškojęs, beviltiška. Visada didžiausias malonumas jai nuskaityti iš klausytojų veidų reakcijas į kalbėtojo sąmojį. Labai sunku šįsyk neiti drauge, bet jai kur kas labiau patinka Filharmonijos Vidurinioji salė, ten pro ausis niekas neprasprūsta, visiškai niekas. Didžiojoje salėje, kad ir kaip puikiai sklistų jo balsas, kai ką vis dėlto prarandi, o ji taip trokštanti kiekvieno jo žodžio, kad nenorinti prarasti nė vieno. Todėl šįsyk perleidžianti savo bilietą man, juk ši trysšimtoji paskaita laikoma daugiau nei Krauso pagerbtuvėmis, ir ten veržiasi tokios minios, kad niekas jos ten nepasiges.

Žinojau, kaip kukliai gyvena Azrieliai, nors jie niekada apie tai neužsimindavo, visiškai panirę į daugybę svarbesnių, dvasinių, dalykų. Tačiau jie primygtinai norėjo, kad šia proga būčiau jų svečias, ir tik dėl to ponia Azriel atsisakė dalyvauti šioje triumfališkoje paskaitoje.

Pats atspėjau vieną su šiuo vakaru susijusį, nuo manęs slepiamą kėslą, ir vos mudu su Hansu susėdome tolokai nuo scenos, salės gale, slapta apžvelgiau publiką. Taip pat elgėsi ir Hansas, ne mažiau slapta žvalgėsi, mudu slėpėme vienas nuo kito, ko dairomės, o dairėmės to paties žmogaus. Pamiršęs, kad dama neįprastu vardu visada sėdi pirmoje eilėje, tikėjausi, nors niekada nebuvau matęs jos nuotraukos, staiga pamatyti ją kur nors mūsų eilėje. Po viso to, ką girdėjau apie ją pasakojant, atrodė neįsivaizduojama, kad galėčiau jos nepažinti: ji mokanti mintinai ilgiausią anglišką eilėraštį „The Raven“, Edgaro Po „Varną“, ir pati atrodanti tarsi varnas, užkerėtas, ispane paverstas varnas. Hansas pats pernelyg nerimavo, kad teisingai suprastų mano nerimą, jis atkakliai žvalgėsi, tyrinėdamas priekinius įėjimus į salę. Staiga sujudo, bet šįsyk ne pasipūtęs, o veikiau sutrikęs, ir pasakė: „Štai ji. Ką tik įėjo.“ – „Kur? – ištariau nė nepaklausęs, ką jis turi omenyje, – kur?“ – „Pirmoje eilėje, kairiajame krašte. Taip ir maniau, pirmoje eilėje.“

Tokiu atstumu neką temačiau, šiaip ar taip, įžiūrėjau varniškus plaukus ir buvau patenkintas. Ironiškas pastabas, kurių buvau parengęs, nuslopinau, pasilikau ateičiai. Netrukus pasirodė pats Karlas Krausas, jį pasitiko plojimai, kokių dar niekada nebuvau girdėjęs net per koncertus. Mano dar nepatyrusiam žvilgsniui atrodė, kad plojimų jis nelabai paiso, kiek padelsė stovėdamas, buvo lyg ir pakumpęs. Kai atsisėdo ir prabilo, mane užklupo kažkaip nenatūraliai vibruojantis balsas, tarsi pratisas kranksmas. Tačiau šis įspūdis greitai išblėso, nes balsas bemat pasikeitė, o paskui nesiliovė kitęs, netrukus stulbino jau toji balsui įmanoma įvairovė. Tyla, kurioje žiūrovai iš pradžių klausėsi šios įvairovės, dabar vis dėlto priminė koncertą, bet vyraujantis lūkestis buvo visiškai kitoks. Nuo pat pradžios visą renginį tvyrojo tyla prieš audrą. Jau pirmuosius sąmojus, išties dar tik užuominas, aplenkė juokas, išgąsdinęs mane. Entuziastingas ir fanatiškas, kupinas pasitenkinimo ir sykiu grėsmės, jis iš tikrųjų pasigirsdavo Krausui dar nė nespėjus išsakyti minties. Tačiau net ir išsakytos jos nebūčiau supratęs, mat ji siejosi su kažkuo vietiniu, ne tik su Viena, bet ir su intymiu Krauso ir jo klausytojų ryšiu, kurio šie visą laiką reikalavo. Juokėsi ne pavieniai žmonės, o daugybė. Pažvelgęs įkypai kairėn į vieną, mėginau suprasti jo pirmalaikį juoką, kurio priežasties nesuvokiau, bet tokį pat juoką išgirdau už nugaros ir iš visų pusių per kelias vietas nuo manęs ir tik tada pastebėjau, kad šalimais lygiai taip pat juokiasi Hansas, kurį buvau visai pamiršęs. Juokėsi daugybė žmonių ir jų juokas buvo godus. Netrukus įsitikinau, kad žmonės susirinko puotauti, o ne pagerbti Karlo Krauso.

Nežinau, ką jis kalbėjo tą pirmąjį mano susitikimo su juo vakarą. Viską užklojo šimtas vėliau išklausytų paskaitų. Galbūt nežinojau ir anuomet, nes publika mane patraukė taip, kad išsigandau. Patį Krausą mačiau prastai, jo veidas į apačią siaurėjo ir buvo toks judrus, kad negalėjai apibūdinti, toks įtaigus ir neįprastas, tarsi gyvūno, bet vis naujas, kitas, nepažįstamas. Visai sutrikau išgirdęs, kaip šis balsas sustiprėja, salė buvo didžiulė, bet staiga, būdavo, tame balse pasigirsta grumėjimas, bemat persiduodantis visai salei. Kėdės ir žmonės, regis, irgi pasiduoda šiam grumėjimui, nenustebtum, jei nuo jo sulinktų kėdės. Nusakyti pilnut pilnutėlės salės dinamikos, veikiant šiam balsui, nenutrūkstančiam ir tą akimirką, kai jis nutyla, taip pat neįmanoma, kaip apibūdinti legendinės Laukinės medžioklės. Vis dėlto ji, regis, artimiausia pastarajai. Tereikia įsivaizduoti, kad Laukinė medžioklė nusileido į salę ir tas, kuris ją čia atvedė, uždarė ir privertė ramiai sėdėti, vis iš naujo pažadina tikrąją jos prigimtį. Šis vaizdas ne itin priartina prie tikrovės, bet pasiūlyti tikslesnio nesugebėčiau, taigi atsižadu pateikti realų Karlo Krauso paveikslą.

Per pertrauką vis dėlto išėjau iš salės ir Hansas supažindino mane su dama, turėjusia tapti svarbiausiu ką tik patirto poveikio man liudininku. Tačiau ji buvo visiškai rami ir santūri, matyt, pirmoje eilėje lengviau viską ištverti. Ji atrodė labai neįprastai, tikra subtilybė, būtybė, kurią tikėtumeisi išvysti ne Vienoje, o persų miniatiūroje. Mane glumino jos antakių vilnys ir ilgos juodos blakstienos, kuriomis ji virtuoziškai vasnojo – tai tankiai, tai iš lėto. Visą laiką spoksojau į blakstienas, o ne į akis, ir stebėjausi jos maža burna.

Ji neklausianti, kaip man čia patinka, pasakė dama, nenorinti manęs gluminti. „Jūs čia pirmą kartą“, – šie žodžiai nuskambėjo taip, tarsi ji būtų šeimininkė, tarsi salė būtų jos namai ir iš pirmos eilės ji perduotų publikai viską, kas pasiūloma. Ji pažinojo lankytojus, pažinojo kiekvieną prieinantįjį, nė kiek neprarasdama orumo atkreipė dėmesį, kad esu čia naujokas. Jaučiausi taip, tarsi būčiau jos pakviestas, ir padėkojau už svetingumą, pasireiškusį tuo, kad ji atkreipė į mane dėmesį. Taktu nepasižymintis mano palydovas išrėžė: „Didi diena jam“, pečiu kryptelėdamas mano pusėn. „Dar nežinia, – atsakė ji, – kol kas viskas glumina.“ Nepajutau pašaipos, nors kiekvienas jos sakinys turėjo pašaipų untertoną, buvau laimingas, išgirdęs apibūdinimą, taip tiksliai atitinkantį mano nuotaiką. Tačiau mane trikdė kaip tik toks supratingumas, taip pat dabar iš lėto vasnojančios blakstienos, tarsi jos stengtųsi nutylėti šį tą svarbaus. Tad ištariau tokiomis aplinkybėmis kukliausius ir nepretenzingiausius žodžius: „Iš tiesų glumina.“ Galbūt jie skambėjo atšiauriai, bet ne jai, nes ji bemat paklausė: „Jūs šveicaras?“

Nieko kito taip netroškau. Per trejus metus Frankfurte mano aistra Šveicarijai pasiekė virimo temperatūrą. Žinojau, kad jos motina spanjolė mergautine pavarde Kalderon, dabar gyvenanti trečioje santuokoje su labai senu vyru pavarde Altarasas, tad iš mano vardo ji, be abejo, suprato, kad esu spanjolas. Tad kodėl paklausė kaip tik apie tai, kuo mieliausiai būčiau buvęs? Niekam neužsiminiau apie senąjį ano išsiskyrimo skausmą, ypač vengiau prasitarti Azrieliams, kurie, nepaisant visos satyriškos puikybės, o gal kaip tik dėl Karlo Krauso, labai didžiavosi esą vieniečiai. Taigi gražioji dama-varnas niekaip negalėjo sužinoti apie mano nelaimę ir pirmas tiesus jos klausimas pataikė man į širdį. Jis sujaudino mane labiau nei paskaita, kol kas – ir tai ji atspėjo – gluminusi mane. „Deja, ne“, – atsakiau turėdamas omenyje, kad apgailestauju nesąs šveicaras. Šitaip pats atsidaviau jos malonei. Regis, ji tai suprato, jos veide nebeliko nė trupučio pašaipos, ji pasakė: „Aš mielai būčiau anglė.“ Hansas, kaip pratęs, bemat paleido plepalų srautą, iš kurio tesuvokiau, kad Šekspyrą galì puikiai išmanyti ir nebūdamas anglas, kita vertus, kas bendra tarp šiandieninių anglų ir Šekspyro. Tačiau, kaip ir aš, ji ne itin kreipė į jį dėmesio, nors netrukus pastebėjau, kad nepraleido nė vieno žodžio.

„Jums reikėtų paklausyti Karlo Krauso paskaitos apie Šekspyrą. Ar esate buvęs Anglijoje?“ – „Taip, vaikystėje. Dvejus metus ten lankiau mokyklą. Tai mano pirmoji mokykla.“ – „Dažnai važiuoju į Angliją pas giminaičius. Turite papasakoti man apie savo vaikystę Anglijoje. Aplankykite mane netrukus!“

Dingo visas manieringumas, taip pat ir koketiškumas, jos pagarbos paskaitai išraiška. Mainais į svarbų man dalyką, prie kurio prisilietė taip greitai, lengvai ir vis dėlto nesužeisdama, ji prabilo apie tai, kas artima ir svarbu jai. Grįžtant į salę per trumpą laiko likutį Hansas paskubom du ar tris kartus paklausė, kaip ji man, o aš apsimečiau nesuprantąs ir tik pajutęs, kad dabar nuskambės jos vardas, užbėgau jam už akių ir paklausiau: „Toji Veca?“ Tačiau vėl pasirodė Karlas Krausas ir jos vardą nustelbė pratrūkusi audra.

Versta iš: Elias Canetti. Die Fackel im Ohr, Lebensgeschichte 1921–1931. Fischer Taschenbuch Verlag, 1982

 


1 Moša Pijade (1890–1957) – Jugoslavijos komunistų partijos CK ir politbiuro narys. Kalėjo 1925–1939 m. Artimas Josifo Broz Tito, su kuriuo susipažino kalėjime, bendražygis. Būdamas vienas iš partizaninio judėjimų vadų, stengėsi išprovokuoti vokiečių okupacinės kariuomenės baudžiamąsias ekspedicijas kaimuose. Tai atspindi 1942 m. Antifašistinės večės kongresui jo sukurtas manifestas, kurį serbų antikomunistai pavadino „komunistų evangelija“: „Valstietis, turintis namą, žemės ir galvijų, darbininkas, turintis duonos ir gaunantis algą, mums nenaudingi. Turime padaryti juos benamiais, proletarais. Tik nelaimingieji tampa komunistais. Todėl turime kurti nelaimę. Mes esame mirtini bet kokios gerovės, bet kokios tvarkos, bet kokios taikos priešai…“ (Vert. past.)
2 Alice Therese Emma Schalek (1874–1956) – austrų žurnalistė, fotografė, keliautoja. 1915–1917 m. entuziastinga karo korespondentė. K. Krausas įamžino ją savo dramoje kaip karo liaupsintoją (vert. past.).

Gerhard Meier. Mirusiųjų sala

2023 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Mirusiųjų sala“ („Toteninsel“, 1979) yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“…

Merab Mamardašvili. „Trečioji“ būsena

2018 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga „Kaip aš suprantu filosofiją“…

Merab Mamardašvili. Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga

2017 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją.

Elias Canetti. Kai žinoma mirties valanda. II dalis

2016 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius / DRAUGAS. Štai ir tu. Džiaugiuosi tave matydamas. PENKIASDEŠIMT. Ar gali man paaiškinti, kaip aš dar gyvas vaikštau šia žeme? DRAUGAS. O ar visa tai nebuvo rimtas įspėjimas?

Elias Canetti. Kai žinoma mirties valanda. Pjesė. I dalis

2016 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius / Elias Canettis (1905–1994), Nobelio literatūros premijos laureatas (1981), Lietuvoje žinomas iš kelių bene svarbiausių į mūsų kalbą išverstų veikalų…

Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija…

Carl Gustav Jung. Apie archetipą, ypač pabrėžiant animos sąvoką

2015 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę…

Péter Nádas. Grįžimas namo

2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…

Vladimir Bibichin. Apie simbolį

2013 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vladimiras Bibichinas (1938–2004) – rusų filosofas, filologas, vertėjas, kuriam labiausiai rūpėjo ontologiniai kalbos pagrindai – kalbos ir pasaulio, kalbos ir minties santykis.

Erika Fischer-Lichte. Performatyvumo estetikos pagrindimas

2013 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1971 m. spalio 24 d. Insbruko galerijoje „Krinzinger“ nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Jugoslavų menininkė Marina Abramović atliko performansą „Tomo lūpos“ („Lips of Thomas“).

Viktor E. Frankl. Ko mano knygose nėra

2012 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Viktoras Emilis Franklis (1905–1997) – austrų neurologas ir psichiatras, logoterapijos, vadinamos „trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi“ kūrėjas.

Alfred Adler. Apie nervingą charakterį

2011 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teori­jos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą…