Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija (Pabaiga)

2010 m. Nr. 5–6

Mama rašė: „Po kiemą, po sodą valkiojosi kareiviai. Tokie apšepę, skersomis, aziatiškomis akimis. Bandžiau prisiartinti prie namų. Namai tvirti, nors medi­niai, šimtamečiai, stovėjo, bet subombarduoti, kiauru stogu. Staiga girdžiu: „Stoj, dura! Zastreliu.“ Vis tiek įpuoliau į vidų: durys išlaužtos, priemenėj didžioji spin­ta atidaryta, iš sudaužytų stiklainių kaip kraujas teka uogų sunka, visas klanas ant grindų… Valgomajame ant kanapos svetima ožka bliauna, pagalvės supjaus­tytos, plunksnos, pūkai, skeveldros, šiukšlės kaip sniegas dengia grindis. Langai išdaužyti, indauja taip pat, visur šukės, ant sienos prosenelio laikrodis aplamdy­tas, kreivai kaba… sustojęs… Kieme arklidės, karvidės plačiai atdaros, gyvuliai iš jų išbėgioję, kai kurių lavonai žemėje guli… Mūriniame pastate kiaulės žviegia, paukščiai blaškosi pakrūmiais… Pasaulio galas.“

Jurgis: „Ryte tik p. Daugirdas liko duobėje. Vokiečiai taip skubiai iškeliavo iš sodybos, kad kieme mėtėsi kažkatro kepurė, kiti skubos ženklai… Jūsų paragin­tas nubėgau iki kluono ir šaukiau nuo kampo p. Daugirdui, kad jis išliptų, karas baigtas, o jis tik mojavo iškišęs baltą nosinę – atseit pasiduoda. Arčiau pribėgti neišdrįsau, bijodamas ir vokiečių tanko, ir pačių sovietų. Kai grįžau pasilenkęs tarp tuo metu pravarytų karvių, rusas uždėjo ranką ant savo revolverio ir rūs­čiai paklausė: „A ty gdie byl?“ Padėjo rusų kalbos mokėjimas, aiškinau apie seną žmogų, per naktį išbuvusį apkase… Pažiūrėjo įtaringom, piktom akim ir nusisu­ko. O paskum girdėjau, kaip Jūs prašėt kareivį, ar leistų Jums nueiti iki apkaso, o jis grubiai pagrasino nušaut, jei pati eisit, o jei jis eisiąs, jį leitenantas nušau­siąs… Mat reikėjo paėjėt lyg ir į vokiečių tanko kontroliuojamą lauką – „pas prie­šą“. Užtai ir man buvo visai nejuokais pagrūmota.“

Toliau Jurgis pasakoja: „Ryte vokiečių neberadom… pabiro į sodybą pirmieji rusų kareiviai. Man įstrigo detalė, kad numetę šautuvus, kur papuola, jie šoko kraustyti namus, bematant išsiėmė visas maisto atsargas. Jie tai darė visai ne­kreipdami dėmesio į pasilikusį nuošaly vokiečių tanką, kuris protarpiais iš savo patrankėlės paleisdavo šūvį ir vienu tarpu išmušė plyšį tvoroje. Matyt, gerai ištreniruota nosim jie tuoj užuodė, kur buvo paslėpti, po krūmais užkasti daik­tai. Kareiviui, kuris avėsi Sruogos aulinius batus, jų reikėjo tikrai dar labiau negu man: mano tik padai buvo kiauri, o jo batas susidėjo iš dviejų visai atskirų dalių, kurias jis buvo kažkaip surišęs virve. Paskui, turbūt atsimenat kažkokį aziatą, visą apžėlusį ežiuotais juodais plaukais ir tokia pat barzda, ir nemokėjusį rusiškai (o gal išvis „žmogiškai“), nes jis nekalbėjo, o kažkaip gyvuliškai mūkė? Jis neieškojo lašinių ir duonos, kaip jo sėbrai (kurie „dėl nereikalingumo“ daužė žemėn stiklainius su vekuotom daržovėm), bet nulėkė prie avilio ir į savo kati­liuką prisikrovė medaus su koriais ir užpylė vandeniu. Pasmaguriavęs kyštelėjo katiliuką ir man panosėn – atseit pasivaišink. Nors man daktarai dėl inkstų ligos buvo prirašę medų, bet – be purvo vonios, tai aš atšokau. Lygiai kaip nuo ne­labojo nuo jo atšoko abi dvaro merginos – Onė ir Eivelė. Jos iš viso nediplomatiškai elgėsi: baisiai verkė kažkuri. Kareivis ją subarė: nesigailėk to, ką kareivis paėmė, džiaukis, kad likai gyva, tau karas pasibaigė.

Keturi ar penki, susėdę ant žemės, užsirūkė „brankrutkes“. Vieni, jau nebe jaunuoliai, sakėsi tolimą kelionę nuėję, o vienas buvo visai vaikiščias. Vyresnysis su tėvišku pasididžiavimu pasakė, kad jaunylis esąs „staryj voin – vtoroj dien’ v l boju“. Ir kažkatras iš tos grupės kaip tiktai atskleidė mums Peterio likimą: „A ot Į vas tut včera takoj molodoj zadrav ruki vverch perebežal k nam.“ Į tai viena iš I merginų atsiliepė: „Vy jego zabili?“ (Taip, pusiau lenkiškai ir pasakė vietoj „ubim li“.) [Čia mano pataisa: klausė ne viena iš merginų, nes jos slavų kalbų nemokėjo, M bet Klementina, visą gyvenimą lenkiškai kalbėjusi. – D. S.] O kareivis į tai atrėžė: „Niet, u nas daže i ne bjut!“ Man tas „daže“ įstrigo – matai, kokie humaniški, net ir nesumuša.

Per visą dieną kareiviai mainėsi, čia buvo grupė, čia tik keli, čia būdavo protarpių, kad nė vieno nesimatė. Man rodos, Jūsų nebuvo tame bulviniame pusrūsy tuo metu, kai užsuko pasišnekėti kuopos ar biuro raštininkas, kuris todėl nešio­jo kelnes virš batų, o ne sukišęs į batus. Jis kalbėjo pusiau rusiškai, pusiau len­kiškai. Jis paklausė manęs, kas aš toks. Pasakiau, kad buvau aktorium. Nudžiugo – sako, esam kolegos, jis dirbęs Lodzės cirke (o gal maišau su Lvovu?). Linksmai plepėdamas su manim, jis atsiskyrė nuo draugų. Vienu tarpu išgirdau skystą, ke­liais balsais šaukiamą „ura“. Išsikišau į lauką pažiūrėt – saujelė kareivių, ma­čiau ne daugiau penkių, dešinėje pasileido bėgti, čia priguldami žemėn, čia vėl perbėgdami, vokiečių tanko link. „Matai? Mes visi tokie!“ – išdidžiai sako mano „kolega“ (saugiau pasilikęs su manim už pusrūsio sienos). Mano didžiam nuste­bimui, tankas apsisuko ir patraukė kažkur…

Plepam toliau, kai staiga kolega rimtai susirūpino: tylu, nė vieno rusų kareivio nematyt. Visas draugiškumas pamirštas. Paruošė šautuvą, girdi, ginsis ir nepa­siduos, jei dabar vokiečiai pasirodys. Mes jį ėmėm įkalbinėt, kad geriau tegu pasi­slepia čia pat rūsy. Kažkuri mergina sako – už kubilo. Jis nulindo gilyn, pagrasinęs mums, kad, jei išduosim, mes granatą, galas jam ir mums. Ta krizė, rodos, neilgai truko. Ir vėl jis stovi šalia manęs rūsio tarpdury su šautuvu parengty, jau nebešnekėdamas. Tada gilumoje pasirodė trys rusų kareiviai ir tuoj atstatė šautuvus į mus. „Svoji!“ – suriko kolega, ir tam kartui pavojus praėjo. Jie nešovė.

Visi vėliau įėję kieman kareiviai prašė maisto ir pirmiausia pasakydavo tą pačią frazę ir tais pačiais žodžiais: „Naši kuchni nie pospievąjut.“ Suprask, taip smarkiai varomės priekin! Tik vienas kareiviukas, atėjęs visai vienas, liūdnu vei­du ir man atrodęs gana inteligentiškas, tos frazės, berods, nekartojo, tik prašė duonos. Pasakiau jam, kad, kiek žinau, neliko jokio maisto – viską spėjo jo draugai suvalgyti. Kadangi jis neatrodė nuožmus, paklausiau, kaipgi čia yra su mity­ba. Kodėl visi pirmiausia puola ieškoti maisto? Kaip ten iš tikrųjų yra su maisto aprūpinimu? Ir tas jo atsakymas man taipgi liko atminty: „A vot kak-to našol, to i vzial!“ Užimk sekančią sodybą, ir pavalgysi. Jiems sakoma, kad Vokietija – „strana bogata“, ten gerai pavalgysit. Paklausiau dar apie amerikiečių teikiamą pa­galbą – tik ranka numojo. Matyt, tų pėstininkų parama nesiekė. Bet jis dar įspė­jo – dabar užėjo kareiviai ir visą maistą atėmė, o vėliau nė bulvių neliks, kai užeis antra, nebe karių banga. Man atrodė, kad turėjo galvoje enkavedistus, bet jis taip aiškiai nesakė. Tas kareiviukas buvo be jokio „ura“, ir „mes visi tokie narsūs“.

Mama: „Pažvelgiau į laukus – vokiečiai tankais suarė jau gražiai sužėlusius žiemkenčius. Visas ūkis sunaikintas. Vyrų darbininkų nebematėm, merginos glau­džiasi prie mūsų – ir jos visko nustojo. Kas daryti? – klausinėja. Neturime joms atsakymo.

Merginos pašnabždomis sako, kad vištininke pasislėpęs lenkas dezertyras maldauja vandens ir maisto. Dar prieš kautynių pradžią Klementina jį šelpė, bet po jų ničnieko valgomo sodyboje nebeliko – bolševikai viską išplėšė. Pirmūnų dalinių kareiviai ėjo per frontą be lauko virtuvių, jokiu maistu neaprūpinti, patys turėjo sau gauti. Lygiai kaip prieš „trisdešimties metų karą“, septyniolik­tame šimtmetyje Vokietijoje“: karas karą maitino.

Vienas kareivis, mane sutikęs ir atsargiai apsižvalgęs, ar niekas negirdi, man pasakė: „Matau, esate inteligentė, o pasiryžote čia likti. Įspėju: dabar senų žmo­nių neišveža, bet jaunus ir pajėgius kaip jūs tikrai tuoj išveš į darbus – reikia darbininkų keliams taisyti. Didelis vargas čia jūsų laukia, apsvarstykite, kol ne vėlu… Ateina ruduo…“

Ar buvo kas sužeistas, užmuštas, nespėjom sužinoti. Tik daug vėliau, jau po karo, patyrėme, kad mūsų šeimininkės Onelės tėvą, ilgametį Bugių darbininką, vokiečiai čia pat arti miške sušaudė. Rastas lavonas jau buvo šunų apdraskytas. Taip baigė gyvenimą senasis Savickis…“

Daugiausia tą dieną praleidom bulviniam pusrūsy. Antrą parą buvom neval­gę, bet nė vienas iš mūsų apie maistą neužsiminė. Virtuvėje taip ir liko užraug­tas duonos kubilas, jos kepti jau niekas nepanoro. Po pusiaudienio vėl prasidėjo šaudymas. Iš pradžių retokas, tarytum mėginimas išbandyti abipuses jėgas. Po kiek laiko vėl užvirė pragaras. Poškėjo šūviai iš visų pusių, dundėjo žemė, dre­bėjo mūsų slėptuvė.

Nebeliko kur bėgti, kito apkaso ieškoti. Atsidūrėm vėl vidury verdančio mū­šio. Vokiečiai taikė tiesiai į mūsų pusrūsį, nes už jo pasislėpę atsišaudė raudon­armiečiai. Dabar jau galas! – pagalvojau, o mintyse, tarsi kino ekrane, prabėgo mano gyvenimas… Klimą pradėjo isteriškai klykti, net reikėjo ją stipriai subar­ti. Kiti visi tylėjo ir galbūt kaip ir aš mažai vilties iš to pragaro gyviems išlįsti turėjo. Šitam pusrūsy buvo daug nejaukiau nei mūsų slėptuvėj laukuose, nes dabar matėm šaudančius, pažemiu slenkančius, bėgančius kareivius ir žinojom, kad pats tikrasis taikinys esame mes ir, jei bent vienas taiklesnis sviedinys įkris pro stogą, nei mirktelėt nespėsim.

Jurgis: „Visi mes buvom arti žuvimo tą dieną, kai be paliovos sprogstant arti­lerijos sviediniams, čia pat už sienos kietai traškant sunkiam kulkosvaidžiui, sėdėjom tame iš akmenų sudėtame žemaitiškam pusrūsy.“

Didesnių pertraukų tarp susišaudymo metu išlįsdavau į kiemą, tiesa, tik per porą žingsnių nuo slėptuvės. Vakarėjant užgriuvo nauji raudonarmiečiai, kaž­kokie Azijos vaikėzai. Rusų kariai kėlė baimę, o šie siauraakiai atrodė nuožmūs, žiaurūs ir su jais susidūrus šiurpuliai nukrėsdavo.

Vienas, matyt, tos atbildėjusios kuopos vadas, kuriam neduočiau nei šešio­likos metų, išsitiesė žemėlapį ir prikišęs nosį įdėmiai studijavo. Žvilgtelėjusi per jo petį pamačiau, kad žemėlapis atbulai atverstas, vargu ar jis ir skaityti moka. Pajutau, kad atėjo Azija, kad užkrito tikra geležinė uždanga, galutinai atskyrusi mus nuo Vakarų. Įlindus rūsin taip ir pasakiau mamai: „Elkitės kaip norit, bet aš čia su tais aziatais neliksiu.“ Tuo momentu nesvarsčiau, kaip aš bėgsiu, ar mes visi kartu gelbėsimės. Instinktyviai jutau, kad neabejotinai tapsime šių at­vykėlių taikiniais. Bėgti, bėgti iš čia, tegalvojau ir klausiau Jurgio, ką jis manąs. Šį kartą ir Jurgis tematė išsigelbėjimą Vakaruose.

Šūviai pradėjo retėti, lyg ir tolti. Po kiek laiko stojo baugi tyla. Ir mes tarp purvinų bulvių, beveik iki juosmens į jas įsmigę, tylėjom. Užslinkę debesys visai aptemdė aplinką. Sėdėjom sustingę, tarsi kokio stebuklo laukdami. Praslinkus debesims, atsivožė dangus, toks aukštas, skaidrus, šviesiom žvaigždėm padabin­tas. Įsitempę klausėmės tylos. Net šunys išlindę iš savo slėptuvių, pastatę ausis, gaudė svetimus kvapus. Staiga toje tyloje pasigirdo vokiški balsai… Sugrįžo vo­kiečiai!

Jurgis: „Galutinai susišaudymui nutilus, atsargiai išėjau apsidairyti, kieno rankose esame, ir pamačiau vokiečių kareivio – sargybinio batus už tvoros. Tie batai buvo gyvybės ir laisvės nuostabi dovana, išsigelbėjimas, viza į Vakarus ir Ameriką. Buvo be galo gera įkvėpti nurimusio žvaigždėtos nakties oro. Atrodė, nepaprasta palaima nors minutei dar jaustis gyvam, nesužalotam – net jei po tos minutės vėl prasivertų pragaras.“

Mama: „Grįžo vokiečių dalinys „Kodat“. Jau buvęs pas mus kapitonas įsakė visiems tuojau iš sodybos kraustytis, nes netrukus čia vyksiančios dar didesnės kautynės (jos vėliau buvo Vyriausiojo štabo aprašytos kaip Mažeikių–Viekšnių rajono karo operacija). Tik vienas kelias likęs, pro Kuršą į Liepoją, nes sovietų kariuomenės „žirklės“ nukirto visą susisiekimą su Vakarais…“

Kapitonas kalbėjo labai rimtai ir įtikinamai. Beliko mums kinkyti arklius ir trauktis. Bet kur arkliai? Arklidėse tuščia, tik viena kumelė Cipka, įlindus į kampą, džiugiai nusižvengė mane pamačiusi. Čiupom ją su One ir vedėmės prie vežimo. Pakinktus buvau nuo vokiečių paslėpusi vištininke dar anomis apkasų kasimo dienomis. Nubėgus jų ieškoti sustirau: prie sienos prisispaudusi tūnojo apšepusi žmogysta ir jo atkištas šautuvas taikėsi į mane. O po kiemą jau zujo vokiečiai… Akimirką nežinojau, ką daryti: jei šauksiu – šaus, o jeigu jo neišduosiu, tapsiu sąmokslininke prieš vokiečius… Sumojau, kad geriau nieko nežinoti, nieko ne­matyti, tik pagriebus pakinktus mauti prie vežimo. Bėgdama pagalvojau apie vištas, žąsis, kurios visada, ne laiku į jų būstą įėjus, pakeldavo didžiulį triukšmą. Dabar vištininkas mirtinai tylėjo. Nejaugi sovietų kareiviai net per patį mūšį būtų sugebėję jas nugalabyti ir gal suryti?

Cipką tuoj pakinkėm, tačiau daugiau arklių kieme neradom. Pastebėjom, kad gretimos sodybos Ašvėnų laukuose pasimetę trypinėja svetimi, tikrai ne mūsiš­kiai bėriai. Su One juos parsivariusios į kiemą pamatėm, kad vienas jų buvo labai senas kuinas, o antrasis jaunas, tik, matyt, atklydusios skeveldros sužeis­tu. Pasirinkimo neturėjom, kinkėm juos besimuistančius vežiman, tramdėm diegiantį jauniklį, kuris vis bandė stoti piestu ir šūkalojo vežimą į visas puses. Staiga Onė suriko: „Mano skrynelė! Mano skrynelę pervažiavo…“ Po ratais gulėjo įtrinta maža medinė skrynelė, o visas Onelės turtas (gal kelios sagės, koks įdėlis, šilkinė iš Latvijos skarelė) tapo sumaigytas žemėje… Labai pagailo draugės, bet nebebuvo laiko gelbėti ar ieškoti patamsy išbarstytų tokių brangių jai dalykėlių. Senelis liepė privažiuoti prie svirno ir įsikrauti vežiman maišą miltų ir avižų arkliams. Avižas tai suradom bolševikų nepaliestas, tačiau miltai buvo išdrabstyti ir vietoj kvietinių neapsižiūrėję pagriebėm pusmaišį ruginių. Jokio kito maisto nebebuvo, o užraugta duona virtuvėje taip ir liko galutinai surūgti…

Pricijęs kapitonas ragino mus skubėti, beveik bardamas, kad taip ilgai ruošia­mės. Paaiškinau, kad, savo arklių neradusios, turėjom gaudyti svetimus, jau ne mūsų žemėj. Kapitonas net pašoko: „Ar iš proto išėjot? Juk tas laukas, iš kurio atsivedėt arklius, yra mūsų užminuotas!“ Stebuklingai ant minos neužlipom, tik dingtelėjo mintyse, kad galėjom likti be galvų, o geriausiu atveju – be kojų ar be rankų…

Į vienkinkį vežimą susėdo mama, senelis ir Klimą, o į didžiuosius ratus – mudu su Jurgiu ir teta Zosė su Gabriuku. Prie mažųjų ratų dar Onelė spėjo pri­rišti vienintelę likusią karvutę. Merginos atsisakė kartu važiuoti.

Mama: „Dalia su One jau gerokai sutemus sugavo laukuose kažkieno arklius, du pakinkė prie didžiųjų ratų, o prie mažųjų – išlikusią kieme mūsų jauną kume­laitę. Skubiai sukrovėm į juos, ką turėjom jau iš anksto paruoštus ir nakties metu griovyje išsaugotus daiktus, kas dar išliko iš to, ką bolševikai kareiviai nepagrobė. Graudžiai atsisveikinome su tarnaitėmis, lyg su šeimos narėmis. Jos žadėjo ieškoti prieglobstės pas gimines… Palikę gailiai inkščiančius šunis, paju­dėjome tamsoje. Be ašarų, be klyksmų, suspausta gerkle. Tik Gabriukas kūkčio­jo verkdamas savo meškiuko, pamiršto griovyje…“

Išvažiavom tikri bėgliai. Mama važnyčiojo kumelaitę, o aš – dvikinkius di­džiuosius ratus. Išriedėjom į genesį ir tuoj pasiekę pagrindinį kelią, vedantį į Latviją, kairėj pamatėm degančią Ašvėnų sodybą. Virš mūsų skriejo sviediniai, ir mes buvom laimingi, kad jie krito tolokai, kažkur už Bugių. Bet tai buvo tik akimirkos laimė, nes pasipylė šaižūs šūviai iš miško, iš Kamanų pusės. O mes vežimuose buvom kaip žvakės… Vos keletą metrų pavažiavus, karvutė, pririšta prie mažojo vežimo, buvo pašauta, teko perpjauti virvę ir ją palikti ant kelio… Netrukus pasigirdo košmariškas ūžesys, ir mano arkliai pasibaidę pradėjo daužytis. Prieky pasirodė tankas, už jo kitas, o už jų – ilgiausia virtinė vikšruotų mašinų su šaut pasirengusiais vamzdžiais. Arklių nebegalėjau suvaldyti, jie pa­sidavė į šoną, ir mūsų didysis vežimas nuvirto į griovį, išbarstydamas ir mus, ir mūsų greitomis sumestus daiktelius… Laimė, griovys buvo negilus ir nešlapias, bet kas iš to, kad mūsų jėgos per silpnos atversti ir pastatyti ratus.

Didžiausiam visų nustebimui, tankas, nuvaręs mus nuo kelio, sustojo, sustab­dė visą paskui jį slenkančią koloną, ir keli kareiviukai, išlindę iš šarvuoto urvo, šoko mūsų gelbėti. Jie ne tik vežimą pastatė ant kelio, bet padėjo surankioti mūsų ryšulėlius, paskutinį mūsų žemiškąjį turtą. Vieškelis buvo siauras, visai nepritaikytas karo mašinoms. Nors tankai pasitraukė į šoną, mes vos ne vos sutilpom su jais ant kelio. Arkliai atsisakė manęs klausyti, senasis, matyt, jau pavargęs, įsispyręs į kelio žvyrą, tik muistėsi, o jaunasis stojo piestu ir vėl veržėsi griovio link. Vienintelė išeitis tebuvo – paėmus už apynasrių vesti juos pro sku­bančią į mūšį armiją. Padaviau vadžias Jurgiui, bene pirmą kartą gyvenime dabar jas laikančiam, kokį kilometrą tempiau arklius per ūžiančią naktį, kiek­vienam artėjančiam tankui mojuodama, kad leistų mums prasilenkti. Keisčių keisčiausia – tankai mandagiai traukėsi į dešinę, užleisdami mums tikrai pusę vieškelio.

Po kiek laiko pastebėjau, kad nebeturiu savo gerojo palto diržo. Matyt, jis liko griovy, įsivėlęs kur nors į žoles. Vienintelis mano padorus apdaras tapo sugadin­tas… Ir šovė man galvon mintis, kad aš jį susirasiu. Palikus abu vežimus platesniam kelio pašaly, leidausi bėgti atgal. Staiga iš vieno tanko kareivis šūktelėjo pavėžėsiąs, tad užsikorus ant tos maurojančios baisenybės, traukiau į mūšį… O didžiuliai sviediniai, kurtinamai zvimbdami, lėkė virš galvų… Greit suradau mū­sų ištryptą griovį, užčiupau diržą, sugrabaliojau dar keletą pabirusių smulk­menų ir vėl tekina leidausi pas savuosius. Maniškiai sėdėjo tylūs, susigūžę, niekas neklausė, kodėl aš juos palikau. Kažkokia beviltiška apatija visus buvo slogiai užgulusi. Tik mirtį nešantys sprogmenys tą tamsią naktį skriejo ir skrie­jo… Ūžė, švilpė, birzgė virš mūsų, krisdami kažkur tolėliau, sukeldami tikro karo garsus. Nepamirštamoji spalio devintosios naktis!

Anais gerais nepriklausomybės laikais spalio devintoji mums, Kauno gimnazisčiokams, buvo įspūdinga. Tą dieną, lygiai 12 valandą, sugausdavo fabrikų sirenos ir visame mieste vieną minutę sustodavo judėjimas. Pamoka būdavo nu­traukiama, visi atsistoję turėjom tyliai mąstyti apie lenkų pagrobtą Vilnių ir jo kraštą. Oi, kaip gera būdavo, jei ta minutė pasitaikydavo per matematikos pa­moką!..

Dar 1925 metais Lietuvoj įsisteigė Vilniui vaduoti sąjunga, kurios tikslas bu­vo siekti lenkų užgrobto Vilniaus atvadavimo. Spalio devintąją, Vilniaus nete­kimo dieną, nutarta visoje Lietuvoje paskelbti Gedulo ir Protesto dieną, kad vieną minutę per metus visi sukauptų mintis į tikrąją Lietuvos sostinę. Sąjungos sumanytojai buvo adv. Stasys Šilingas ir prof. Mykolas Biržiška. Pirmojoj valdy­boj dalyvavo daug mūsų šviesuolių, tarp jų Vladas Putvinskis, prof. Zigmas Že­maitis, Marcelė Kubiliūtė, dail. Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Tačiau mums dar tos pavardės nedaug reiškė, labai tolimas atrodė ir Vilnius, kurio apgriuvusią pilį buvom matę tik iš atvirukų. Sunkiai sekėsi sulaikyti šypsnį tą tylos minutę kreiva akim žvelgiant pro langą. Štai važiuoja pilnu kopūstų prikrautu vežimu ūkininkas, o sirenai kaukiant jį stabdo policininkas. Apstulbęs žmogelis bando ginčytis, esą jokių eismo taisyklių nepažeidė, o uniformuotasai tildo jį ir liepia įsitempus stovėti. Ką gi, stovi kepurę nusismaukęs vežėjas, stovi jo vienkinkis arklys nustebusiom akim, stovi išsipustęs skrybėliuotas ponas, stovi ant šluotos pasirėmusi gatvių valytoja, bando išsitiesti dar pagiringas neaiškios profesijos pilietis…

Mūsų klasė dar buvo per jauna „patriotiniams“ žygiams, tačiau žinojom, kad vyresnieji tą dieną demonstravo gatvėse, šaukė „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir net gyrėsi daužę lenkų gimnazijos langus…

Pirmąją bėglių naktį, spalio 9–10 d. praleidom Purvėnuose, daržinėj ant šiau­dų, vos įsiprašę ūkininko, kad mus įsileistų. Mama: „Apsistojom pas nepažįstamą ūkininką. Šaltai priėmė – buvome padegėliai, benamiai. Žinojau netoli buvus Prosenelio Daugirdo pagrindinį dvarą Antanavą. Ten jau seniai šeimininkavo svetimi žmonės. Nėra kur pagalbos ieškoti… Po klaikios nakties svetimame kieme tėvas apsižiūrėjo, kad pametęs vieną batą… Nervingas jo ieškojimas tarp Paskubomis suverstų daiktų vežime kažkaip ypač sukrėtė… Staiga tapome vi­siškais ubagais… Padėties beviltiškumas sukaustė jausmus, ir tik noras ištrūkti iš užliejančios naikinimo invazijos pasidarė varikliu – bėgti nuo jos kur akys neša…“

Ryte su didžiausia širdgėla teko uždaryti mus lydėjusius Bugių šunis tvartelyje, nes jais rūpintis nebegalėjom. Savisaugos instinktas buvo toks stiprus, kad tegalvojom, kaip savo sveiką kailį išnešti, nebuvo laiko gailesčiui ar ašarai paliekant ištikimuosius draugus. Bėgom nuo mūšių, išvaryti iš namų, tikėdamiesi pralaukti karo audrą kur nors netoli. Išvažiavę į vienintelį vieškelį, vedantį į Laižuvą, perkirtom jau niekieno nebesaugomą Latvijos sieną.

Mama: „Pasiekę Laižuvą sustojome prie klebonijos, tikėdamiesi ten gauti ži­nių ir patarimų, Tačiau jau ir iš ten kunigai bėgo, kraustėsi į vežimus. Bolševikai čia pat. Tėvas griežtai atsisakė toliau vykti. „Aš pasiliksiu miške su savo žmo­nėmis“, – pasakė. Dalia jokiu būdu nenorėjo likti su okupantais. Klementina bu­vo linkusi toliau važiuoti, bet tylėjo, tik aš jaučiau jos priekaištą, kad juos palie­kame nelaimėje. Atsisveikindama su tėvu negalėjau ašarų sulaikyti… „Tu verki… daugiau nebepasimatysim…“ Tik Dalia ramino: „Mes greit sugrįšime!“ Deja, jau­čiau, kad amžiams išsiskiriame. Neapsižiūrėjau, kai skyrėmės su tėvu, keičiant vežimus pas mus liko pusė maišo ruginių miltų, sena tėvo burka (toks apsiaus­tas, labai platus, senas, vilnonis, gal dar iš Kaukazo), priekaištavau sau, kad tų dalykų neperkėlėm į jiems tekusią bričkelę su vienu arkliu (tą burką išlaikiau iki Bonos, ten reikėjo išmesti).

Daug vėliau sužinojome, kad, mums išvykus iš Bugių, pro juos praūžė dar smarkesnis mūšis. Namas buvo labai apgriautas, stogas ir pastogė sudegė. Su­degė ir senelių bei jų šeimos portretai, ilgai išlaikytas šeimos archyvas, visa, ką tėvas savo darbu buvo sukūręs, išsaugojęs. Ūkio trobesiai apgriauti, iš dalies su­degę. Vokiečiai išeidami plėšė, ką galėjo, vežė turtą ir žmones darbams, liko visai nualintas kraštas. O tėvas su Klementina, praleidę kelias dienas Antanavo dvare, karo veiksmams nurimus, grįžo į savo Bugius. Prisiglaudė mažiau nukentėjusio­je darbininkams skirtoje namo dalyje, buvusių darbininkų globojamas, maitina­mas, ligoje slaugomas ir jų pačių palaidotas prie tėvų Viekšnių kapuose. Jis mirė 1946 m. rugsėjo 29-ąją, Klementina – po kelerių metų.“

Spalio 10 d. važiuojam jau Latvijos pasieniu, kairėj liko Lietuva, paskendusi gaisruose, dūmuose, o mintyse – lemtingas atsisveikinimas. Senelis su Klimą pasilieka, Jurgis, teta Zosė ir aš likti nenorime, sovietų kareivių siaubas dar tebešmėkščioja mūsų akyse, jie mus vejasi, o mes bėgam nuo jų… Sutikę, kad se­niems žmonėms leistis su mumis į absoliučią nežinią bus per sunku, paliekam juos. Apkabinu senelį, prisiglaudžiu, o jis man išpranašauja: „Sudiev, daugiau nepasimatysim.“ Netikiu jo žodžiais, sakau: „Mes greit grįšim, vokiečių tankai išvarys bolševikus.“ O kaip mama? Matau, kad plyšta jos širdis: palikti seną tėvą be globos, be pagalbos, ar neapleisti dukters, vykdant pažadą Baliui? Mama tylut tylutėliai persėdo į mūsų vežimą.

Vėliau rašė: „Mūsų širdys suspaustos, tylėjome. Raminau save, kad, atsidūru­sios Vokietijoje, pasieksim Balį, sulauksime išeinant iš lagerio, padėsime jam… Karas baigiasi, greit grįšime…“

Važiuojam atsiskyrimo prislėgti, o kairėj dega Lietuva… Staiga šūviai ėmė dažnėti ir artėti. Rodėsi, jog tas Azijos potvynis jau siekia mūsų kulnus. Senasis arklys be botago palydos nenori judėti, o jauniklis, žaizdos deginamas, stoja pies­tu ir veržiasi į priekį. Risčia pasileidom keliu, visiškai negalvodami, kur lekiam… Laikau įtempusi vadžias, Jurgis sėdi šalia, tyli. Mums už nugaros – mama, teta Zosė ir Gabriukas. Ir jie visi tyli. Jau kelinta diena be trupinio duonos, tačiau niekas neužsimena apie alkį. Tik arkliai pašerti avižom ir pagirdyti iš apleistų šulinių. Įsibėgėję lenkiam sunkias gurguoles, vežimus drobiniais stogais, kuriuos buvau mačiusi knygose, aprašančiose pirmuosius Amerikos pionierius. Tai iš anks­to pasiruošę latviai, prisikrovę maisto ir daiktų, net kibirai ir katilai tarškėjo pririšti prie vežimų šonų. Jie slinko palengvėle, nors ir sveikų, stiprių arklių traukiami. O mes lėkėm…

Mama: „Kuršas apleistas. Gražios, turtingos sodybos apgriautos, čia sudegę pastatai, čia vėl išdaužyti langai; durys, vartai į sodybas plačiai atdari, gyvuliai slankioja iš tvartų ištrūkę, daug jų lavonų prie kelio. Žmonių nematyt, tik retkarčiais kokia senutė prie trobos, koks šuo priklydęs. O vieškelis pilnas dengtų vežimų – jų birtinės, žmonių veidai suakmenėję. Dalia sunkiai suvaldo arklius, nežinia kam jie priklausė, Bugių pakinktai jiems netinka, trina kaklus, bet ji viena moka su arkliais tvarkytis, vadovauja kelionei.“

Saulei paslinkus vakarop staiga Gabriukas sušuko: „Žiūrėkit, mūsų vokie­čiai!“ Ir iš tikrųjų prie kaimo keliuko išvydom lentelę su mums pažįstamu ženk­lu: 4 KODINAT (4 —), rodančiu į netolimą miškelį. Taip, tai ženklas pas mus stovėjusių simpatiškų kariškių, kurie tylomis prisipažino nebenorį karo…

Pasukom jų pusėn ir gan greitai priartėjom prie palapinių stovyklos. Kari­ninkai pasitiko mus nustebusiais veidais, įdėmiai išklausinėjo apie mūsų kelio­nę. Išgirdę, kad nieko burnoj neturėję jau antra diena, sušelpė karišku daviniu, dar ir duonos kepaliuką įdavė. Klausėm jų, kada galėsim grįžti namo, kada jie atstums bolševikus. Kapitonas Rossleris palingavo galvą ir bejėgiškai skėstelėjo rankom: jie traukiasi, jų frontas palūžęs. Grįžti jokiu būdu nepatarė. Sakė: sku­bėkit į Liepoją, iš ten dar laivai plaukia į Dancigą… Tik dabar supratom, kur mes važiuojam, kur mes bėgam. Į Vokietiją! O juk traukėmės nuo mūšių, nuo Azijos, nuo kelionės į Sibirą…

Dar kartą atsisveikinę su „Kodinatu“, riedam toliau. Pakelėj vis tuščios sody­bos, besibastančios mūkiančios karvės pritvinkusiais tešmenimis, kai kur jau be­pradedą pampti arklių lavonai, apie kuriuos sukaliojosi plėšrieji paukščiai… O pietų pusėj dūmų stulpai, gaisrų pašvaistė. Rodėsi, dega visa Lietuva. Suspausta širdimi važiuojam į nežinią.

Vėlyvą, bet dar šviesų vakarą pamatom prie kelio ant stulpelio lietuvišką tris­palvę. Čia pat ūkininko sodyba, dar nesupleškinta daržinė ir būrys lietuvių ka­reivių, lauko virtuvėje kepančių kotletus! Koks džiaugsmas sutikti savuosius! Ir toji kuopa taip pat nudžiugo mus pamačiusi. Priėmė kaip tikrus draugus, padėjo man iškinkyti ir nakčiai supančioti arklius, pavaišino jau taip seniai ragautais kotletais ir leido pernakvoti daržinėj, ant šieno. Vienas jų, tikriausiai iš ūkio, apžiūrėjęs mano botagą, nusprendė jį perpinti, tvirčiau mazgus suraišioti. Pirmą kartą per visą kelionę galėjom pailsėti ir ramiai numigti. Žinoma, tais pačiais drabužiais, tik batus nusiavę, prie šulinio rankas ir veidus apsišlakstę.

Ryte draugiški kareivėliai aprūpino mus mėsos gabalu, esą kur nors pakely išsivirsim. Atsisveikinom nuoširdžiai, vieni kitiems linkėdami vėl susitikti lais­voje Tėvynėje, nes greit baigsis karas ir visi grįšime namo. O dabar reikia bėgti nuo mūšių ir kur nors Vokietijoje, netoli Lietuvos, palaukti taikos.

Išvažiavom. Tik arkliai jau neįkirto ristelės. Senasis pavargęs, jaunasis žaiz­dotas pradėjo nesutarti. Vėl teko įtempti vadžias ir stipriai jas laikyti, o mano delnai jau pūslėti… Gerasis draugas Jurgis, toks intelektualas, tiek knygų per­skaitęs, deja, niekad su arkliais nebendravęs, man negalėjo padėti. Net vadžių palaikyti nesutiko. Pyktelėjau tada ir apmaudžiai pagalvojau: kas tau iš tų visų knygų ir teatrų, jei arklių baidaisi? Ar esi kada šildęsis sustirusias rudenį kojas dar garuojančiuose karvės pyraguose, o prieš lipant miegui į lovą nusiplovęs jas kūdroj, kurioje kasmet skandindavom aklus kačiukus? Ak, tie miesčionys, kaip jie iki šiol įstengė išgyventi?.. O vis tiek gera, kad Jurgis šalia.

Važiuojam dar gana neblogu keliu, artilerijos nesuardytu. Saulutė šildo, šūvių negirdėt, tokia taiki ramuma aplinkui. Tik laukai sumaigyti, atrodė, kažkas tyčia čia šimtus tankų pagainiojo, kad sveiko akmens ant akmens nebeliktų,.. O; prie kelio linguoja pageltusios smilgos, apdulkėjusios drignės, bando dar šypsotis paskutinės kiaulpienės. Manau, ne vienam mūsų tada dingtelėjo mintis, kad klaidą padarėm, gal reikėjo Bugiuose, gal Kamanose kaip nors samanom apsikasti, pasislapstyti? Bet nei juk mus išvarė, juk patys rusai kareiviai pa­sakė, kad mes „durniai“ čia likę, kad mus tuoj išveš… Visokiausios mintys sukosi smegeninėj. Pradėjau įsisąmoninti, kad visi, vežime kiūksantys, priklauso nuo manęs, kad jie ne likimui, bet man pasidavė, kad aš turiu juos vežti, jais rūpin­tis, Ir Jurgis, vienintelis vyras mūsų draugijoj, važiuoja vežamas. Tiesa, jis mane drąsina, palaiko nuotaiką, pakalbina. Ir tiek gerai, vis yra su kuo persimesti žo­džiu, abejones išsklaidyti, nes kiti, lyg žadą praradę, tyli. (Jau būnant Vokietijoj, tų pačių metų lapkričio 15 dieną Alfas [Nyka-Niliūnas] iš Berlyno laiškely man rašė: „Jurgis pasakojo, kad Tu pasidarei labai narsi ir buvai visą laiką už visus kitus narsesnė. Šiuo metu aš sugalvojau kam nors pasiūlyti aprašyti Jurgio kaipo vežėjo karjerą, jeigu, žinoma, jis pats nesusipras to padaryti. O aprašymas turėtų vadintis „Kaip tūlas Jurgis Blekaitis vežikauti turėjo ir kas vėliau iš to išėjo“.)

Spalio 12-oji praslinko vežime, retkarčiais sustojant prie ištryptų laukuose šieno kupetų, iš kurių pasipešdavau pašaro arkliams, nes avižos jau buvo pasi­baigusios, abrakinės visai tuščios. Vakare privažiuojam prie tvarkingos, nesu­ardytos sodybos. Tik ji visiškai tuščia, nei žmogaus, nei kokio galvijo, netgi vištų nematyt. Įėjau į virtuvę. Tokia balta, švarutėlė, tvarkinga, sienos šviesių koklių plytelių, net kriauklė yra, ir vanduo iš čiaupo bėga. Visai kaip mieste! Oi oi, pa­galvojau, kaip labai mes dar kaime nuo latvių atsilikę…

Nedrįsom šniukštinėti po kambarius ar kokį daiktelį pajudinti. Susikūrėm lauželį kieme, pagriovy, ir mama su teta Zose vieninteliame mūsų katiliuke už­kaitė mėsą, lietuvių kareivėlių dovanotą. Nakčiai supančiojau arklius ir palikau juos pievelėj, kurioj dar buvo vešlesnės žolės plotelis. Sugulėm sotūs vėl visi dar­žinėj, įsiknisom į šiaudus. Frontas paliko kažkur toli užnugary, skaidriai švietė žvaigždės, ir buvo taip tylu, kaip karščiausią dieną Bugiuose, pokaičio metu.

Paryčiais iš gilaus ir saldaus miego mus iššokdino griausmingas sunkveži­mių, lengvųjų mašinų, motociklų, lekiančių čia pat pro šalį ir keliančių didžiulius dulkių sūkurius, ūžesys. Viena mašina įsuko į kiemą ir iš jos iššokęs vokietis ka­reivis sušuko: „Der Ivan ist schon da!“ Sušuko, apsisuko ir nudūmė keliu. Supra­tom, kad rusai čia pat, kad vokiečiai bėga gelbėdami savo kailį. Jau buvo išaušę, kilstelėjusi saulė vėl rengėsi mus šildyti, žadėdama dar bent vieną giedrią die­nelę. Kaip pašauti bėgome prie vežimo. Arkliai! Kur arkliai? Ar tebėra jie pieve­lėj? Yra! Senąjį greit pakinkiau ir pažabojau, o su jaunuoju prasidėjo nelygios grumtynės. Niekaip jis man nelenda į pakinktus, nesiduoda žabojamas, stojasi piestu ir žvengia kaip skerdžiamas paršas. Na, jau galas, pamaniau, niekaip to žvėries sutramdyti nepajėgdama. Ir ne tik žvengia, bet priekinėm kanopom taikosi į mane… O keliu tik zuja ir zuja mašinos, lekia kaip patrakusios… Staiga į kiemą galvotrūkčiais įburzgė motociklas. Iššokęs iš jo jaunas vokietukas be žo­džių stvėrė mano „žvėrį“. Stiprios vyriškos rankos kaipmat jį sudrausmino, pa­žabojo, pakinkė. Nei ačiū nespėjau jam šūktelėti, nes jis nėrė iš kiemo ir nurūko paskui savuosius.

Suvirtom visi vežiman, o arkliai, lyg mūsų siaubo pagauti, nešėsi ir nečaižomi botagu. Staiga mama kone verksmingai sušuko: „Mano apyrankė! Mano motinos apyrankė!“ Vėliau ji apie tą nakvynę rašė: „Kritom pavargę, nenusirengę, su savo vilnoniais sky treningais. Ima miegas, bet košmarai neduoda užmigti. Mane spau­džia paskubomis į užantį įkišta motinos atmintinė apyrankė, užsidedu ją ant ran­kos. Staiga pasigirsta aliarmo šauksmas: „Der Ivan ist schon da!..“ Skubiai keliamės. Tik jaučiu – man nuo rankos nuslydo į šiaudus brangiausias palikimas… Nėra lai­ko ieškoti šiauduose… Dar vienas smūgis… Galvoju, blogas omen…“

Vargšė mano mama, negana visų nelaimių, reikėjo dar ir šią, tokią saugomą, relikviją pamesti… Grįžti ir apyrankės ieškoti, panikos apimti, nebesiryžom. Taip du brangiausi turtai liko prarasti – Gabriuko meškiukas ir dabar mamos apyrankė.

Keletą ar keliolika kilometrų palėkę pasijutom vienut vienutėliai kely, veja­mi kulkų, kurios vis dar švilpė virš galvų, bet mums nereikėjo jų bijoti. Jos smigo tolėliau į pavienius krūmokšnius, išraustas žvyrduobes, plynus laukus, nežinia, į ką taikomos. Kelias buvo laisvas, diena skaidri ir šilta, visai netinkanti spalio mėnesiui. Kiek atleidę arklius, už posūkio pamatėm kelis vokiečius, minuojančius kelią. Abu su Jurgiu pradėjom rėkauti, šaukti, kad palauktų, kad mus praleistų, ir jau be gailesčio varėm arklius tikra zovada, net dantys tratėjo. Vokietukai išsi­tiesė iš nuostabos, išgirdę tokį triukšmingą ratų dunksėjimą, apsiputojusių ark­lių prunkštimą ir mudviejų šauksmą: „Halt! Halt!“ O jie mums: „Schneller! Schneller!“ Praleido mus pačius paskutinius. Tuo keliu jau niekas sveikas ne­pravažiuos.

„Tfu, tfu, tfu“, – triskart prietaringai sumurmėjom abudu. Pavyko prasmuk­ti, išnešti sveiką kudašių… Panašiai pasitaikė dar kelis kartus, ir mes pradėjom tikėti žvaigždėm ar gerosiomis deivėmis, paslapčia mus lydėjusiomis. Toliau ne­besimatė nei vokiečių, nei civilių, nebesigirdėjo ir šūvių. Vėl atleidau vadžias, ir nurimę arkliai tempė mus žingine. Ir mudu su Jurgiu atsikvėpėm, pradėjom net kažkokius niekus tauškėti. Tik už mūsų susigūžusi trijulė visai žadą buvo pra­radusi. Prisiminiau tą baisią naktį apkase ir Gabriuko ten paliktą mylimą meš­kiuką. Net ėmiau sau prikaišioti, kad pabūgau grįžti ir tą žaisliuką išgelbėti.

Spalio 12-osios vakare privažiuojam kelią, vedantį į Aizputę. Arkliai pavargę nuo vakarykščio lėkimo, pritrintais kaklais traukia vežimą nebesipriešindami, tačiau ir nebepavaromi spartesniu žingsniu. Vargas dėl pašaro, tenka graibstyti palei kelią kažkieno pamesto šieno krūveles, papešti dar užsilikusios sodresnės žolės… Šaudymų nebegirdimą sprogmenys nebešvilpia virš galvų, rodosi, pabė­gom nuo mūšio. Laikas vėl sustoti, nakvynės pasidairyti, o kelias vėl šakojasi, – vienas tiesiai veda į Liepoją, o antras didžiuliu ratu suka į Venspilį. Svarstom, ką daryti: prisiglausti latviškoj sodyboj ir laukti? Bet ko laukti? Bolševikų, nuo kurių bėgome ir nuo kurių skubiai traukiasi vis dar nepakrikę vokiečiai? Ar to stebuklingo ginklo, kurį tuoj turi išrasti ir panaudoti Hitlerio armija, pasiryžusi sutriuškinti besivejančius? Trijulė už mūsų tyli, pasikliaudama Jurgiu ir manim. Mudu taip pat pasiklydę abejonėse. Galop nutarėm pasiduoti likimui: tiek nuva­žiavę, pavažiuosim dar toliau ir tada matysim… Ryžomės pasiekti Liepoją. Tik staiga vokiečių užtvara. Sargybinis vokietukas nepraleidžia, sako, kelias turi būti laisvas kariuomenei, kuri jį rytoj užims… Vokietukas atrodo simpatiškas ir inteligentiškas. Studentas. Išsikorus iš vežimo dėstau jam mūsų bėdas, pasakoju apie pasprukimą nuo sovietų, apie svetimą mums, nors ir broliškos Latvijos žemę. Studenčiokas apsidairęs pakuždėjo: ryt anksti vėl čia eisiąs sargybą ir mus paleisiąs.

Ir mamai jis įstrigo atminty: „Išsikalbam su juo, tai jaunas, inteligentiškas studentas, antinacis, tik svajoja apie karo galą, pavargęs, pasiilgęs savo namų, tėvų… Duoda adresą Vokietijoj, kur galėtume pas jo artimus žmones gauti prieglobstį… Po kiek laiko Dalia gavo žinutę apie to vokiečio kareiviuko, kuris pagelbėjo mums lengvesniu keliu pasiekti Liepoją, likimą – jo draugas pranešė apie jo mirtį kelioms dienoms praėjus po mūsų susitikimo, jis buvo nušautas…“

Šviesesnių vilčių nuteikti prisiglaudžiam prie vienišos daržinės. Naktis šilta, oras švelnus, nereikia net jokio stogo dairytis. Vos prašvitus mūsų sąmoksli­ninkas padeda man susitvarkyti su arkliais ir grūda visus vežiman – važiuokit, tik greičiau išnykit man iš akių… Skubiai pasimojuojam su studentu, graudžiom akim nulydinčiu, nes mes keliaujam į jo gimtinę, kurios jis taip ilgisi, pavargęs nuo beprasmiško karo… O mes vis dar netikim, kad važiuojam į Vokietiją Lie­pojos keliu…

Spalio 13-ąją lėtai slenkam plačiu vieškeliu, vieninteliai civiliai, praleisti na­mų nostalgija sergančio sargybinio. Mus lenkia karinės mašinos, motociklai, sunkvežimiai, pilni kareivių, skubančių mūsų kryptimi, tik jau nebesustodami prakalbinti ar duonos kepaliuką švystelėti. Pakelėje daug išblaškytų ar pamestų kariškų padargų. Voliojosi išdraskytos kuprinės, konservų skardinės, prie jų besikrapštančios kuosos. Tolėliau apvirtęs motociklas, avinas išpampusiu pilvu, ant kurio taikėsi nutūpti maitvanagis.

Mama: „…Jau netoli mūsų kelionės pirmojo etapo tikslas. Pastebiu prie kelio užrašą, kad šoninis kelelis veda į Durbę. Iš šių dienų istorijos klaikumos ūmai išsineria ir senosios istorijos vardas – Durbė. Garsiųjų Mindaugo kautynių su Livonijos ordinu vieta, Mindaugo sujungtos žemaičių ir kitų jėgos čia sutriuški­na baisaus priešo pulkus. 1260 metai. Taip aš norėčiau tą ežerą, tą karo lauką pamatyti… Vienintelė proga… Bet ne, niekam nesakau…“

Gerokai įdienojus pasiekiam Gruobinios pakraštį. Arkliai, panarinę galvas, vos juda, be to, ir mums, jau ketvirta diena vežime, norisi pasiraivyti ant plokščios žemės. Priartėję prie didesnio pastato vėl matome „mūsų“ vokiečių ženklą.

Mama: „Bet štai vėl susiduriame su „mūsų“ vokiečiais, jie labai draugiški, mus įspėja, kad apylinkėje likti per naktį labai pavojinga. Pasitarę su vyresnybe kvie­čia mus, visus pabėgėlius, į savo bunkerį, pavalgydina. Naktį rusai tą bunkerį bombarduoja… Vėl klaiki naktis, ir dar mintis, kad mes naudojamės vokiečių pagalba tuo metu, kai Balys už vokiečių spygliuotų vielų, kalinys… Klausiu pati savęs – ar tai ne baisus likimo žaismas, į kurio pinkles mes krentam?..“

Ryte vėl traukiame toliau. Jau esam netoli Liepojos, tik keliu stumtis vis sun­kiau, vis kebliau. Pilnas kelias latvių vežimų su „būdomis“; laukuose, abiejose kelio pusėse, nelyginant Amerikos pionierių stovyklos. Šen ten kūrenasi ugnelė, iš verdančių katilų ritasi rūkyta mėsa kvepiantys dūmai, tarp vežimų šmėkščio­ja moteriškės, vyriškiai tupinėja apie arklius, vaikai bėgioja, eina gaudynių… Nejaugi ir mums teks čia išsilaipinti ir… laukti? – klausiamai susižvalgome su Jurgiu. Dar pavažiavus pamatom būrelį žmonių, stoviniuojančių prie nemažo mokyklos mūro. Ir koks džiaugsmas – mūsiškiai! Lietuviai! Tokie patys bėgliai kaip ir mes. Priglaudė jie mus šiaudų prikrėstoje salėje, paaiškinę, kad vokiečiai šį pastatą leido užimti lietuviams, kažkodėl atskyrę nuo latvių. Linksmiau ir saugiau pasijutom tarp savųjų, be to, čia buvo ir nemažas jaunimo būrelis.

Jurgis su keliais vyrukais nuskubėjo į čia pat pakūrentą pirtį, mūsų vežama trijulė susirado pašnekovų, o aš nusprendžiau pasidairyti po kiemą. Kažkokia nerimastis trukdė laisviau atsikvėpti. Maniau, gal ir vėl sutiksiu ką nors iš da­linio „Kodinat“ ir jie man pasakys, kad frontas apsisuko ir jie veja rusus atgal? Gal jau atsivėrė laisvas kelias į Bugius, į namus? Deja, mūsų globėjų neradau. Vietoj jų aukšti, žvalūs vyrai dar nematytom uniformom, taip pat mandagus, bet } kalbas nesileido. Matėsi, jog buvo užimti rimtais, svarbiais reikalais. Galop sužinojau, kad tai lakūnai, o jų aerodromas čia pat, už kokio puskilometrio. Vos kelioms minutėms prabėgus įsitikinom, kokioj strateginėj vietoj esam atsidūrę. Staiga žaibišku greičiu ūžtelėjo lėktuvai ir pasipylė salvės tiesiai į lauke susta­tytus vokiečių Messerschmittus. Keli jų pakilo, ir užvirė kova virš galvų. Pasi­leidau bėgti atgal, į mokyklą, į kurią tuoj sugužėjo iš pirties vaikinai, nespėję net apsirengti, vienas aimanavo iš tos panikos palikęs tenai kelnes. Nors ir juokinga buvo to vyruko netektis, jį labai užjautėm.

Mūšis debesyse greit nutilo, visi pabėgėliai įsikniso į šiaudus, norėdami iš­tiesti vežimuose sukratytas nugaras. Išgirdom pusbalsiu besitariančius kaimy­nus: vienintelis būdas pasprukti nuo rusų lieka tik laivas iš Liepojos. O į jį patek­ti absoliučiai neįmanoma, nes uostą apsupę latviai bėgliai, kuriems teikiama pir­menybė išplaukti. Niekas nesugalvojo jokios išeities, o nuovargis ir kelių dienų išgyvenimai nugalėjo nerimą. Sumigom nebegalvodami apie rytdieną. Nebepa­jėgiau ir arklių iškinkyti, pririšau su visu vežimu prie stulpo, pametusi jiems čia pat rastų pagrėbstų. Dar prieš sudėdama bluostą girdėjau tyliai aimanuojantį Gabriuką ir jį raminančią tetą Zosę. Liūdna, klaiku.

Anksti rytą pašokom su mama, pažadintos nerimo. Ką toliau daryti? Likti čia, šalia apšaudomo aerodromo? Laukti rusų? Ne, ne! Važiuojam į Liepoją, gal ten išsi­spręs mūsų reikalai. Dar nepriartėjus prie miesto, žiūrim: kiek akys mato latvių gurguolės, palapinės. Tūkstančiai žmonių, ištisas savaites laukiančių į laivą bilie­tų… Vis dėlto važiuojam. Turgaus aikštėj paliekam vežimą ir einam į uostą.

Mama: „…Iki uosto turėjom gerą kelią paeiti. Dar bandžiau surasti rašytoją Zentą Maurinią, turėjau jos adresą, deja, jos namai tušti, atdaromis durimis, iš­daužytais langais. Pro šalį švilpė vokiečių mašinos su elegantiškais štabo kari­ninkais. Vieni prie mūsų sustoja ir kviečia Dalią pavežti, bet mes puikiai supran­tam, kuo tas kvepia, ir dumiam toliau pėsčiomis…“

Uosto sargybinis pasirodė simpatiškas vokietukas, panašus į vieną iš Bugiuose stovėjusių „gerųjų“ grupės narių. Jis patarė mums eiti tiesiai pas uosto ko­mendantą ir prašyti leidimo į laivą. Bet kur tu, svetimas žmogau, prieisi, kai komendantūra apsupta „zemliokų“ latvių, pro kuriuos beviltiška prasiveržti.

Susėdom su mama ant šaligatvio krašto ir tylim. Staiga iš už kampo šmėkš­telėjo tokia mums baisi SS uniforma. Vyriškis aukštas, dailus, vidutinio amžiaus, gal kiek vyresnis už mamą. Mama kumštelėjo man: „Prieik, paprašyk jo.“ Pa­mačiusi, kad nacis nepiktai nužvelgė mudvi, pašokau ir pripuolus prie jo pradė­jau aiškinti, kas mes, iš kur, kad čia, Latvijoj, esam svetimos, jokio pažįstamo neturim, kad patekti į laivą mums svetimame krašte neįmanoma. „Padėkite mums“, – prašiau.

Nacis pasirausė kišenėj, ištraukė sumaigytą popiergaliuką, kažką brūkštelėjo ir sako: „Su tuo raštu praeisi pro sargybą ir gausi bilietus.“ Dar palinkėjo geros kelionės ir plačiais žingsniais dingo kaip nebuvęs. O mama, pasislėpusi už namo griuvėsių, ieškojo drabužyje paslėpto savo turto – dviejų auksinių caro penkrublinių. Nieko nelaukdama nusiyriau pro latvius iki komendantūros būstinės, aptvertos didžiule neperšokama geležine tvora ir užvertos sunkiais, taip pat geležiniais vartais. Prie jų sargybinis, ant šautuvo pamovęs durklą, stabdo mane. Pamojavau jam panosėj tuo tarsi iš šiukšlių dėžės ištrauktu man brangiu po­terėliu, šūktelėjau, kad čia mano leidimas, ir, stumtelėjusi apstulbusį kareiviuką, lyg labai svarbi asmenybė prasiskverbiau pro vartus ir nudrožiau tiesiai pas komendantą. Didžiulis senoviškas pastatas, dar bombų nepaliestas, atrodė man kaip kunigaikščių rūmai. Net pati nežinau, kokia nuojauta varu varė mane raudonu kilimu užklotais laiptais į milžinišką salę. Joje tebuvo vos keletas civilių, o, matyt, paskubomis įrengtoje raštinėje sėdėjo kariškis, lyg teisėjas ant podiumo, atitverto dailia, gero meistro daryta baliustrada. Kyštelėjau tam teisėjui raštelį, pati jo nė nepaskaičius. „Kiek bilietų nori?’ – „Penkių“, – atsakiau. Penkis kartus kaukštelėjo antspaudas, ir vokietis padavė man penkias laivokartes. „Laivas išplauks šį vakarą“, – pasakė.

Grįždama į paskutinę mūsų prieglaudą mokykloje pradėjau mąstyti, kad pasielgiau tikrai negudriai. Jeigu taip lengva buvo gauti bilietus, turėjau kad ir dešimtį jų paprašyti ar net penkiolika. Būčiau išdalijus juos tautiečiams, pasilie­kantiems šalia aerodromo. Menkas biznierius iš manęs, pagalvojau ir net pyk­telėjau, kad buvau ir liksiu lėta neapsisprendėlė.

Grįžusios pas saviškius sumetėm turtelį vežiman ir pasileidom atgal į Liepo­ją. Arkliai nebeįstengė lėkti greitesniu žingsniu, tad bidzenom pamažėli, bet jau tikri, kad šią naktį išplauksim.

Vieni dievai težino, kaip mums pasisekė prasistumti pro latvių grūstį ir su­stabdyti arklius pačiame uoste, prie pat laivo, į kurį veržėsi minios pabėgėlių. Greitosiomis kraustėmės iš vežimo ir… vos nenualpom atvertę gūnią, dengusią mūsų lagaminėlius. Visas penkias kelionės dienas, pasirodo, sėdėjom ant kulko­svaidžio šovinių apkabos. Užtekę būtų vieno neatsargaus degtuko ir visi būtume išlėkę į padanges. Palikę vežimą ir arklius uoste, žmonių srauto nešami atsidū­rėm laivo dugne, kur vargais negalais dar radom vietos prisiglausti.

Mama: „…išeinu į denį, žiūriu į čia pat paliktą Bugių vežimą su arkliais, taip ir suspaudė širdį… Staiga prieina kažkoks žmogus: „Jūsų arkliai?“ – „Taip.“ – „Parduosit?“ – „Gerai.“ Sumoka tūkstantį markių. O mes su Dalia teturėjom 30 markių kišenėj. Ruošdamosi likti Lietuvoj, išleidom, ką turėjom, maisto atsar­goms (o jas bolševikai pasigavo), paskutiniam siuntiniui Baliui. Žmogus pasiima arklius su vežimu ir dingsta. Kai Dalia išgirdo apie mano transakciją, sušuko: „Ką tu padarei! Juk arkliai buvo vokiški, štampuoti!“ Ir čia pat pasigirdo aliar­mas – laivą bombarduoja rusai, o vokiečių „Flak“ jiems atsako… Sutemus laivas pajudėjo. Gulėjau ant plikų lentų ir klausiau, kaip po manim vanduo teleškavo… Buvau tikra, kad baigsiu čia gyvenimą, vandeny, su žuvimis…“

O man laivo dugno kamšaty pasidarė be galo trošku. Peržerglojusi kaip ko­kias pliauskas sumestus gulinčiuosius, prasispraudžiau į denį. O jame, žiūriu, – būrelis lietuvaičių, tarp jų mūsų gimnazijos mokinė Marytė su seserimi Julija. Koks džiaugsmas vėl sutikus savus, ir dar pažįstamus! Staiga sukaukė uosto sirenos, skelbdamos oro pavojų. Žmonės pradėjo grūstis žemyn, laipteliai užsi­kimšo, laivas skubiai kėlė inkarus ir pradėjo tolti nuo kranto. Mudvi su Maryte taip ir likom sutūpusios ant laiptelių, vedančių į sargybos bokštelį. Laivas aiš­kiai buvo skirtas prekėms plukdyti, nes apačioj – jokių gultų. Viršuj styrojo kelios patrankėlės, kurios atrodė greitomis prilipdytos prie denio, tokios neįspū­dingos, mažos. Bet ir jos netrukus prašneko, pradėjo pilti ugnines salves į apte­musį dangų. Virš mūsų zujo lėktuvai, nebeatskirsi, kurie rusų, kurie vokiečių. Užvirė kova debesyse, pasipylė bombos, kurios sproginėjo jūroje, visai netoli mūsų. Antrą kartą atsidūrėm mūšio sūkury, spalio 15–osios naktį.

Nežinau, kaip ilgai su Maryte būtumėm ant tų laiptelių sūpuojamos, bangų liūliuojamos, nes nuovargis lenkė galvas, taip norėjosi bent nusnūsti. Staiga nusirita laipteliais jūreivis, apžiūri mus ir klausia, gal norim valgyt. Žinoma, kur nenorėsi, sakom, jau nebeatmenam, kada duonos kriaukšlelį burnoj beturėju­sios… „Tad eime į kajutę, – sako jūreivis, – dabar visi budi, galėsit pailsėti.“ Kaju­tė buvo maža, su dviem dviaukščiais gultais. Palikęs mus vienas kelioms minu­tėms, jūreivis grįžo su didžiule lėkšte, prikrauta sumuštinių. Na ir kirtom, net žandai tratėjo! Bematant nė mažiausio trupinėlio neliko. Mūsų globėjas tik pakraipė galvą: „Norėsit dar?“ – „Norėsim“, – numykėm, beveik savo godumo susigėdusios. „Gerai, gausit daugiau.“ Ir vėl atkeliavo sumuštinių kalnai, ir vėl mes rijom beveik springdamos. Jūreivis, vis dar iš nuostabos kraipydamas galvą, patarė mums atsigulti, kol kiti jo draugai budi denyje. Jis pats taip pat turi atlikti savo tarnybą, tad palinkėjęs „gero poilsio“ išsinešdino. Taip ir sukritom abi „tikrose lovose“, nesvarbu, kad tie gultai buvo siauri ir kieti. Tik sunkiai sekėsi užmigti, nes gretimoj kąjutėj garsiai linksminosi latvaitės su panašiais naujai sutiktais draugais, kaip ir mūsiškis… Be to, pradėjo mane krimsti negeras są­žinės jausmas: aš čia, prisiputus sumuštinių, soti iki besotystės, o mano vežimo draugai apačioj, alkani, suvargę, svetimų suspausti… Greit nuovargis nugalėjo. Sumigom. Dar neprašvitus grįžo budėję tikrieji gultų šeimininkai. Gal jiems pasirodė, kad mes čia jų laukėm, gal dievai žino ką pamanė, bet turėjom kuo greičiau dingti, nerti į šiauraus vėjo pustomą denį. Ten susigūžusios ir pratupėjom iki pirmųjų ryto saulės spindulių…

Mama: „…Saulei patekėjus plaukėm visai arti kranto. Arti to kranto, prie ku­rio, žinojau, buvo Štuthofas. Matėsi skurdžios pušaitės, smėlio krantai… Stovėjau ir vieno tik troškau – kaip sulaužyti visas kliūtis, visus draudimus ir nors trumpam pasimatyti su Baliu… Taip arti ir nepasiekiama… Nėr žodžių.“

Spalio 16 dieną išlaipino visus Dancige, įsakė neišsiskirstyti, liepė laukti. Jokio suolelio atsisėsti, nėra kur prisiglausti. Sutūpėm palei tvorą, snūduriuojam. Žinau, kad namiškiai ne tik pavargę, bet ir alkani. Tik jie vėl sustirę, susi­traukę tyli. Ką gi, atgabenau visus iki čia, turiu ir toliau rūpintis, kad bent duonos kokią kriaukšlelę surasčiau, vis jų pirmą kirminą nuraminčiau. Pama­čius išlipantį iš laivo mūsų maitintoją jūreivį išdrįsau jo dar paprašyti duonos. Gavau! Paslėpus po švarku skubėjau pas savus. Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už jaunutės estės, atsirėmusios į tvorą ir laikančios mažytį kūdikėlį. O šalia jos – jokio ryšuliuko, jokio daiktelio. Mūsų akys susitiko, ir aš paklausiau, kur jos vyras, kur daiktai. Estukė pažiūrėjo į mane tokiom didelėm mėlynom akim ir prikimusiu balsu sukuždėjo: „Nieko neturiu, esu visai viena.“ Nulaužusi galą to duonos kepaliuko, padaviau jai: „Ir aš tiek teturiu.“ Iki šiai dienai tebematau tą vienišą, bėgliuko likimo draugę, plonu apsiaustėliu apsupusią kūdikėlį.

Netoliese prie tvoros snūduriavo būrelis mūsų sutikto jaunimo. Tarp jų ir Marytė su Julija.

Mama: „…Laive buvome susitikę su dviem jaunomis mergaitėmis Julija ir Maryte Sakaitėmis iš Papilės miestelio. Marytė buvo dar žemesnės klasės LDK Birutės gimnazijos mokinukė. Ir jas karas atvarė iki Liepojos, ir jos kažkokiu stebuklingu būdu gavo bilietus į tą nedidelį laivelį, lygiai kaip ir mano tėvo labai mėgstamo miškininko eigulio dukrytė, Viekšnių gimnazijos mokinė Julytė Skiparytė. Tokios jaunos leidosi į pasaulį vienos… Man liūdna buvo, kad neradau būdo joms padėti… Tačiau vėliau likimas mus dar kartą suvedė. Skiparytė at­sidūrė Detmolde ir mokėsi mūsų vargo mokykloje, berods, ją ir baigė. Gavusi 8 klasių atestatą ir po kiek laiko, jau Amerikoje, iškilusi kaip viena iš veiklių bendruomenės veikėjų, graži ponia. O su Maryte jau Čikagoje surišo mus „San­tara–Šviesa“, ir ji liko man miela draugė, tos trumpos kelionės atminimais artima kaip giminė. Taip pat ir su Julija susirašinėjam ir nepamirštame mus jun­gių saitų…“

Vokiečiai mums pranešė, kad vakare traukiniu išvyksime į Stargardą. Mama pasinaudojo laukimo valandomis: „…Viena diena praleista Gdanske. Nespėjau net susidomėti tuo istoriniu miestu, pagauta vieno troškimo – pralaužti visų policijų, gestapų užtvaras ir nors trumpam pamatyti Balį. Ištrūkus bėgioju po visokias policijos įstaigas, klausinėju, kaip patekti į Štuthofą. „Nach Stutthof? Nein! Unmoglich“’ – pilni baimės policininkų veidai į mane žiūri… Ne, jokiu būdu negalima… Deja, tam chaose ir siaube suspėjom tik parašyti jam atvirlaiškį – pranešėm skaudžią naujieną, kad mes svetimoje žemėje, pabėgėlės, be cento, be adresų, be pinigų ir daiktų… Jam tas mano laiškelis buvo skaudus smūgis. Kai netrukus vėl laišku susisiekėm ir davėm savo adresą, jis mums parašė siūly­damas atsiųsti 300 markių, kurias kažkaip išsaugojo… Žinoma, su tuo nesuti­kome.“

Visą dienelę prasistumdėm netoli uosto. O ruduo vis dar šiltas, net saulutė pakaitino. Tik pritvinkęs nuovargis lipdė akis ir svyrino galvas. Vakarop visą mūsų bėglių būrį suvarė ant kelio ir liepė žygiuoti traukinių stoties link. Vilkome kojas pamažu, ir aš įsitikinau, kad galima eiti snaudžiant, net ir praviromis aki­mis…

Stotį radome tamsią, kaip pridera karo metui. Tik keistai mandagūs vokiečiai sustatė visus šalia vagonų į ilgą eilę, ir… stebuklas! – prieky laukė NSV (Na­tional socialistisches Frauen Verein) su kava ir sumuštiniais. Aišku, kava buvo erzacinė, panaši į tą, kurią gerdavom Bugiuose iš sumaltų ąžuolo giliukų, su kaž­kokiais nebeįvardijamais priedais. Tačiau šiltas gėrimas ir visai padorūs sumuš­tiniai išblaškė mūsų desperaciją, suteikė išlikimo vilties. Mūsų vyrukai, jau ke­lias dienas nieko burnoj neturėję, prarijo sumuštinius kaip smakai ir įsigudrino vėl stoti eilės gale – pasiimti po antrą porciją. Pamačiau besišypsantį Jurgį, jis, mįslingai man mirktelėjęs, nešėsi papildomą davinį. Broliai latviai, bene pirmieji sugalvoję šią gudrybę, patys, žinoma, dvigubai pasistiprinę, ėmė ir įskundė gero­sioms vokietėms mūsų jaunuolius…

Aišku kaip šviesiausią dieną – mūsų šiaurės kaimynai visur buvo pirmieji. Įsigrūdę į vagonus jau neberadom vietų kupė; kaimynai, plačiai išsiskėtę, dar pa­sistatę naujutėlaičius lagaminus ant suolų, mūsų neįsileido. Teko verksmingai minkštinti jų širdis, kad priimtų tetą Zosę su Gabriuku ir mamą lagaminų vie­ton… Šiaip taip jas susodinę, mes, jaunieji, likome sausakimšame koridoriuje. Buvo taip sausakimša, kad tik vieną koją galėjom kaip gandrai pastatyti ant grindų. Pusę nakties kratė tas traukinys, nuolat stodamas, kartais net atgalios pavažiuodamas. Pamažu susikratė ir kupė, atsirado siaurų praskyrų tarp sėdin­čiųjų, atsirado vietelės ir mums įsisprausti. Galų gale net numigti įsigudrinom.

Po ilgos kelionės atsidūrėm Stargardo miesto pakrašty, darbininkų pereina­majam lagery, iš kurio turėjom būti išskirstyti po karo pramonės fabrikus.

Mama: „Dideliame kambaryje, kuriame galėjo tilpti apie 20 žmonių, gulė­dama viršuje dviejų aukštų guolyje, turėjau progos susipažinti su lagerine „tvar­ka“. Apačioje buvo stalas, ant jo padėta didelė dėžė su maistu. Priėjo to stalo tvarkdarys latvis, ir kai jau atrodė, kad visi sumigo, patyliukais atidalino mais­to pusę, paslėpė ją po savo lova, o kitą dalį suskirstė porcijomis, kurias iš ryto ga­vome pusryčiams… Kartais tokios smulkmenos ir tragiškiausiais momentais lieka atmintyje…“

Mūsiškiai vaikinai vis baiminosi, kad vokiečiai nečiuptų jų į savo byrančią armiją. O pakratyti lagerį galėjo net ir naktį, tad mes, kelios merginos, užėmu­sios viršutinius gultus, įspraudėm ant plikų lentų ir savo vyrukus, tikėdamosi, kad apsaugosim juos nuo pagrobimo. Naktis praėjo ramiai, tik šonai ryte buvo sustingę nuo tokių neįprastų patalų…

Nors jau buvom spėję gerokai pakeiksnoti brolius latvius, naujai atsivėrė vaizdelis: du mūsų berneliai, tikri žalio kaimo ąžuoliukai, neturėjo jokio indelio rytinei kavai pasiimti. Vienas jų pamatė po latvių šeimos gultu naktinį puodelį, skirtą visai ne kaviniams reikalams. Ištraukė, apžiūrėjo ir… mano didžiausiam siaubui, nusinešė pas kavos pilstytoją. Tai ko stebėtis ar burnoti, kad latviai mus laikė pastumdėliais?

Po pusryčių apžiūrėjom savo lagerį. Buvom aptverti aukšta spygliuota tvora su didžiuliais, sunkiais vartais. Vartai menkai saugomi, greit pastebėjom, kaip latviai su visa savo manta gana lengvai pro juos išsinešdindavo. Aha, galima iš čia pasprukti, visi lietuviai nusprendėm nebelaukti šaukimo į fabrikus. Marytė su seserimi ir savo draugais ketino keliauti į Drezdeną. Prie jų prisijungė ir Jur­gis, kalbindamas ir mus drauge traukti. Tačiau mama norėjo likti arčiau Baltijos jūros, arčiau Štuthofo, juo labiau kad žinojo, jog ne taip toli, Štetino mieste, apsi­stojęs jos pusbrolis, buvęs Klaipėdos uosto kapitonas Adomas Daugirdas su šei­ma. Vis būtų jaukiau susiradus savus, o gal ir bent laikinai prie jų prisiglaudus.

Mama: „…Stargarde teko atsiskirti ir su sutiktomis mergaitėmis, ir su mūsų Jurgiu. Geras draugas, miestietis, nemokėjęs nei arklių tvarkyti, nei materiali­niais reikalais rūpintis, bet savo buvimu su mumis tokiomis tragiškomis valan­domis buvo mums didelė moralinė paspirtis. Ištikimas Balio idėjų sekėjas jau Amerikoje, nepaisant nuotolių ir įvairių sunkumų, likome stipriais saitais susi­rišę…“

Sėkmingai išsprukę pro vartus greitomis atsisveikinom su draugais. Visiems rūpėjo tuoj pat dingti iš lagerio ir leistis savo pasirinktais keliais. Po dvide­šimties metų, spalio mėnesį, jau Čikagoje gavau laišką iš Jurgio, tuo metu jau gyvenusio Vašingtone: „Dalia – atsimeni Avižėnų rūkstančius palocius? Karvutę, kurią pašovė paklydusi kulka? Liepsnojantį klojimą, kuriame ant šautuvo atsi­rėmęs – ne, ne tame, gretimam, kuris nedegė! – sėdėjo atsilikęs bolševikų kareivis? Kaip Tavo Mama puolė į glėbį tamsiu, ilgu guminiu apsiaustu vokiečių kari­ninkui? Tobula identifikacija su Vakarų pasauliu, su kita kultūra, kaip ji bebuvo tada reprezentuota.

Dvidešimt metų – rytoj ar, tikriau, šiąnakt po vidurnakčio – dvidešimt metų. Šunes, kurie taip gailiai unkštė, prašydami nepalikt. Juoda naktis, spalio vė­suma, gaisro atšvaitai; ir juoda tankų kolona – draugiškų, biednų kareivukų, beviltiškai bandančių prasimušti namo.

Tu buvai drąsi ir kantri, o aš turėjau tikėjimo. Advokatas Gabrielius, kurį vėl sutikau Santaros stovykloje – visai šaunus ir protingas jaunas žmogus. Mūsų ano vežimo dovana ateičiai, ar ne?

Laivas išplaukia prietemoj ir migloj, latviai užtraukia protestantišką himną, o priešlėktuvinės akompanimentas nepataiko į taktą – tyčia nepataiko. (Muschelfleisch buvo pasibjaurėtinas, girgždąs smėliu, keliąs šleikštumą: labai kir­tom Drezdene ir Berlyne. Bet to Tu jau nežinai.)

Aš jau tada žinojau, kad mes likom tik pusiau žmonės. Labai brangi mūsų pusė liko Vilniuje ir gal po truputį pasklaidyta kitur, po brangias vietas. Ten, kur būtume galėję pilnai alsuot, kažkuo tikėt, siekt ir gal net nuveikt.

Bet ne ir anapus – pirmaisiais metais dar vis ėjo kažkoks nenutrūkęs siūlas. Jis nepastebimai plonėjo. Ir dabar nebežinau, ar beliko koks tęstinumas, koks vienos dienos sąryšis su kita. Kai dabar sėdžiu ir Tau rašau – nebejaučiu jokio ryšio su dabar. Tik sūnūs stoja prieš akis, tik jie dar – gyvas saitas. Bet ne kas nors iš manęs paties…“