Romas Daugirdas. Aštuntoji Antano Vaičiulaičio premija

2010 m. Nr. 8–9

Konstatavimas. 2010 m. birželio 22 d. Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) II rūmuose įvyko literatūrinė popietė, per kurią įteikta Antano Vaičiulaičio premija už geriausią novelę, 2008–2010 metais paskelbtą Lie­tuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“. Apdovanojimą pelnė prozininkas Vidas Mor­kūnas už kūrinį „Mirtis“ (2010 m., Nr. 1).

Be V. Morkūno, popietėje dalyvavo anks­tesni premijos laureatai Petras Dirgėla ir Da­nutė Kalinauskaitė, premijos vertinimo komi­teto nariai Joana Vaičiulaitytė-Buivienė (ji ir premijos mecenatė), Vanda Juknaitė, Vytau­tas Martinkus, Jūratė Sprindytė, Danielius Mušinskas („Metų“ žurnalo vyriausiasis re­daktorius), VPU Lituanistikos fakulteto de­kano prof. dr. Vilija Salienė, Lituanistikos fakulteto literatų susivienijimo „Literatų arka“ nariai ir kt.

Istorija. A. Vaičiulaičio premija išskirtinė tuo, kad ja apdovanojami autoriai už kūrinį, skelbtą periodiniame leidinyje. Nors šiandien dažnai pasišaipome iš sovietmečio, tenka pri­pažinti, kad tada tokių premijų netrūko. Ir tai nebuvo vien kultūrinės spaudos prioritetas – apsakymų (vaikams) konkursą rengė net „Lie­tuvos pionierius“ (ir „Tiesa“, ir „Komjaunimo tiesa“).

Kaip žinome, po Atgimimo įžengėme į sunkmetį ir visos šios premijos „subyrėjo“. Nors literatūros raidai svarbu surasti ir pa­žymėti kūrinius, dar nespėjusius pasislėpti po knygų viršeliais. Tai ir autorių padrąsinimas, ir puiki galimybė užfiksuoti dar tik besifor­muojančias inovacines tendencijas. Turbūt tai suprato A. Vaičiulaičio našlė Joana Vaičiulai­tienė bei literatūros kritikas Albertas Zala­torius. Jie ir inicijavo naujos premijos atsi­radimą (J. Vaičiulaitienė ir mecenavo), pra­ėjus vos penkeriems metams po Atgimimo, kai literatūrinių apdovanojimų fronte vieš­patavo dykra. Šiųmetis premijos laureatas – jau aštuntas. Po J. Vaičiulaitienės mirties tra­diciją tęsia trys dukros.

Renginio eiga. Literatūrinę popietę vedė V. Martinkus. Savo įžanginiame žodyje jis A. Vaičiulaičio premiją pavadino lietuvių no­velės nobeliu. Jos reikšmę nulemia rašytojo asmenybė. A. Vaičiulaitis – išskirtinė figūra lietuvių literatūros istorijoje. Tai aukštosios literatūros autorius. Jo novelistika labai žmo­giška ir estetiška. Ne veltui penktojo dešimt­mečio literatai (tarp jų ir Vytautas Mačernis) rašytoją laikė savo mokytoju ir simboliu. To­dėl premijuotieji yra įpareigoti lygiuotis į A. Vaičiulaičio novelistiką.

V. Martinkus kiek praskleidė vertinimo komiteto darbo užkulisius. Pažymėjo, kad per pastaruosius dvejus metus „Metų“ žurnale buvo paskelbta dvidešimt trijų autorių maž­daug 80 novelių. Naudojant sportinę termi­nologiją, finalą pasiekė trijų autorių novelės – be jau minėtos Vido Morkūno „Mirties“, Eu­genijaus Ignatavičiaus „Vokietukas“ ir Petro Venclovos „1983-ieji. Karantinas – juodligė“. Vėliau kalbėjusi J. Sprindytė paaiškino, kas nulėmė galutinį vertinimo komiteto sprendi­mą. V. Morkūno novelėje daugiau „šarmo“, pa­slapties. Kūrinys – inovacinis, jis plečia novelistikos horizontus. Kitų dviejų autorių nove­lės labiau tradicinės, nors parašytos profesio­naliai, puikiai „sukaltos“. J. Sprindytė pažy­mėjo, kad po tam tikro nuosmukio pastarai­siais metais novelės žanras atsigauna. Tai liudija Ievos Toleikytės, Danutės Kalinaus­kaitės, Petro Dirgėlos, Alvydo Šlepiko kny­gos.

D. Kalinauskaitė pažymėjo, kad A. Vaičiulaitis jai pirmiausia asocijuojasi su stiliumi – rašytojo nesupainiosi su kitais autoriais. O šiandien daug knygų ne parašomos, bet pagaminamos. Nuėmus galvą (pavardę), gali vieno autoriaus tekstą prijungti prie kito niekas nepastebės klaidos. D. Kalinauskaite išreiškė nuogąstavimus, kad menksta aukšto­sios kultūros formos. Nėra vidinio kultūrinio gyvenimo poreikio, kuris ir gimdo privačią mecenatystę.

P. Dirgėla pabrėžė V. Morkūno novelės preciziškumą – jos beveik nereikėjo redaguoti (šią funkciją jis turėjo atlikti kaip „Metų“ žur­nalo darbuotojas). P. Dirgėla metaforiškai įvardijo V. Morkūno rašymą, kaip plaukimą upe ir lipimą į kalnus, o premijuotąją novelę prilygino geriausiems šio literatūros žanro kūriniams. P. Dirgėla apgailestavo, kad į lite­ratūrą veržiasi per daug tokių žmonių, kurie neturi nei talento, nei tinkamo pasirengi­mo.

D. Mušinsko nuomone, A. Vaičiulaičio pre­mija – viena sunkiausiai pelnomų. Norint ją gauti, reikia pademonstruoti aukštąjį litera­tūrinės meistrystės pilotažą (poezijos zonoje yra nepalyginamai daugiau premijų). Prie ge­riausių per pastaruosius dvejus metus „Metų“ žurnale spausdintų novelių D. Mušinskas pri­skyrė ir V. Martinkaus „Karvelių lesintoją“ bei L. Gutausko „Šunų dainas“.

VPU rektorius Algirdas Gaižutis pažy­mėjo, kaip šiandien svarbu išsaugoti elitinio bendravimo židinius (tarp jų ir susitikimus su rašytojais). Nes elitizmas – prieštara masiš­kumui. A. Gaižutis prisiminė italų tapytojo J. Morandžio kūrybą, kaip pavyzdį, kiek daug galima perteikti minimalia forma (dailinin­kas tapė vien butelius). Bet tam būtina išsi­veržti iš masinės sąmonės rėmų.

Mecenatė J. Vaičiulaitytė pasveikino lau­reatą, palinkėjo visiems lietuviams išsaugoti lietuvišką žodį, emigravusiems – sugrįžti į na­mus. Ji akcentavo, kaip toli Lietuva nužengė per nepriklausomybės metus, prisiminė, kaip viskas buvo pilka per pirmuosius apsilanky­mus tėvynėje.

Vėliau kalbėjo V. Morkūnas. Jo kalba iš­spausdinta ankstesniame žurnalo numeryje (Nr. 7).

Fonas. Turbūt siekiant „suminkštinti“ renginio formalumą, literatūrinę popietę pagyvino muzikos intarpai. Kartkartėm muzika­vo VPU „Šviesos“ ansamblio kanklininke bakalaure Sigita Sigevičiūtė. Ji atliko lietuvių kompozitorių kūrinius.