Ramūnas Kasparavičius. Kaimas mieste

2010 m. Nr. 8–9

Tai ne keturnaujiena, ne sensacija, ne paraiška skandalų knygai. Toks reiški­nys yra net Čikagoje – „antras kaimas“. Yra ir Vilniuj.

Kažkada įkvėptai tarė Bitės Vilimaitės ankstyvosios novelės lyrinis herojus, poetas:

– Vilnius – mano didelis kaimas!

Ir pakvipo šienu ant parketo, o vasara… nubarstė pienių pūkais tavo plau­kus…

Tas mano gyvenamasis kvartalas yra už stoties: tarp Pelesos ir Kaminkelio gatvių. Jame ir yra Dzūkų gatvė, buvusi Škaplierna. Ten, kur jinai kertasi su Panevėžio, negalvokit, kad šioji trumpa – iki kazarmų – ne, jinai virtusi negrįs­tu kaimo vieškelėliu, pro medinius namus vyšnių sodeliuose tęsias iki Žirnių gatvės, natūraliai pavirstančios Minsko plentu. Tas kvartalas, kur žiemą vasarą gyvenu kaip „dačioje“, kažkada buvo 1–as Naujininkų kaimas. 2–as Naujininkų – už Dariaus ir Girėno gatvės, kur plerpso dabartinė „Maksima“. Kaimiškumą įro­do užsilikęs įprotis, nes žmonės iki dabar sako:

– Einu į miestą, – jeigu traukia už stoties. Už stoties yra ir Naujininkų se­niūnija, Kauno gatvėje. O vietiniai savo „kaimą“ vadina Naujany. Ir žmonės čia naujany – naujonys. Kaip Karoliniškėse – koraly. Naujonys – kodėl ne? Man tai netgi gražiau negu sunkiasvoriai Naujininkai – it ilgas tepaluotas geležinkelio sąstatas. Kaip vienas mano eilėraštis, apie kurį A. Marčėnas ir S. Parulskis sujukę pasakė:

– Nu ir griozdas!

Kad egzistuoja tas žodis „naujany“, rodo ir rašytiniai duomenys – grafitis ant neseno pastato: „My, naujany…“, žodžiu, mes, naujonys, kažkam jau kad užmosuosim… Dzūkų ir Tankistų (dabar Pelesos) gatvės sovietmečiu buvo garsios narsumu. Mūsų laikais, kai čia atsikėliau, kaimynas inžinierius yra mane apšvietęs:

– Nenustebk, čia kiekvienas į pečius gauna nors kartą per dešimt metų.

Gali taip atsitikti ir dažniau. Tat nemalonu ir nesveika. Žinoma, šito neiš­vengsi ir Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Nelygu laimė.

Stotis ir kvartalai aplink ją – tai dar ne Naujonys. Tai miestas. Ir ne bet koks. Štai Sodų gatvės viršuje yra podiumas. Ant jo vaikščioja mergaitės – pirmyn at­gal. Tai kas, kad parūkydamos, bet jos dirba. Toje vietoje, kur antkapių turgeli Galima perfrazuoti: „Meilė ir mirtis Vilniuje.“

Rytais mergaitės darbininkės (tarsi iš J. Janonio eilėraščio) ilsis po naktinį pamainos kavinyčiukėse, gurkšnodamos gaivinamuosius ir nealkoholinius gėrimus. Vzūm! – privažiuoja taksistas, nemandagus kaip vežikas, ir rėkia:

– Bystro sadis’!

Stropi mergaitė pasiima ridikiulį ir skuba į mašiną, palikusi neišgertą, bet apmokėtą alaus bokalą atidžiam mylimam alfonsėliui, kuris įtikinamai pavaiz­duoja nuliūdęs, esą dėmesingas juk jis.

Kai kurios mergaitės (bendraamžės) su manim net ir sveikinasi. Nepagal­vokit nieko bloga, jos ir su Juozu Baltušiu sveikintum, jeigu jis būtų išdrįsęs čia gyventi. Tiesiog yra draugiškos.

Kartą (prieš dešimt metų) buvo toks atsitikimas. Prie viaduko vaikštinėjo darni pora: policininkas ir policininkė. Ir užnešė nelabas rytų vėjas link jų ilgametę darbuotoją, „žibutę“. Ogi velnias patraukė ją už liežuvio ir ėmė ši aakyti smarkius žodžius apie porelę. Policininkas, apsimetęs „šlangu“, nusigręžė, o drau­gė išsitraukė „bananą“ ir tris kartus pamokė vargšę. Toji tuoj suprato, užsiraukė ir spėriai pranyko. Aš lyg ir norėjau užtarti: nepiktybinė jinai, o policininkė įsmeigė į mane žvilgsnį be žodžių klausdama:

– O tu kas? Klientas? Gal ir nuo manęs nori?

Aš be žodžių atsakiau, kad ne, visiškai ne, ir nuskubėjau savopi. Čia jau tokios tradicijos. Mano tėtis, kuris, kol buvo gyvas, visados buvo jau­nas, pasakojo, kad po karo prie stoties tai čia, tai ten pasigirsdavo šūksnis – prekybinis pasiūlymas:

– Komu pindy gorącej?

(Vulgarokas, todėl sunkiai išverčiamas lenkiškas posakis.) Tėtis tuo metu mokėsi prekybos mokykloje (deja, nebaigė), tad reklamą įver­tino dalykiškai, kaip „gešeftą“.

Taip buvo – būna mieste, o Naujonyse – ne, čia ramu. Jeigu tau liūdna ir nėra kam rankos paduoti, gali „Lelijėlėje“ „ant lelijų baltų pasidėjęs papus“ tyliai gra­žiai pasiskųsti likimui, kad jis tau per žiaurus. Juolab šią viešojo maitinimo įstai­gą gelbsti užsakyti pietūs, dažniausiai gedulingi. Tą galima suprasti iš susi­rinkusiųjų aprangos. Jei šviesiai apsirengę – gal ir vestuvės, krikštynos vargu bau, gal koks jubiliejus, bet tai retesnis atvejis. Vienąkart, atsimenu, sustojo užsieninių kaliošų karavanas, ant priekinio (balto) fordo sėdėjo riebuilė lėlė, paraiška, sakykim, krikštynoms. Bet netrukus ta mašina ir dar kelios dingo. Taip jaunieji atsikratė senių balasto ir nuburzgė linksmai švęsti: „Lelija“ užsakyta, jei nori pratęsti, pabendrauti – tai „už savo pinigi, už savo pinigi“.

Šalia – už penkių žingsnių – yra „Lelijos“ konkurentė „Dzūkija“, irgi ruošianti tokius subuvimus. Pasak A. A. Jonyno:

– Prie Kasparo – pati stilingiausia kavinyčėlė „Naručio“ tinkle. Bet kad ir graži: stalai užkloti švariomis baltomis staltiesėlėmis, kampe: gėlė – medis raudonais žiedais. Tą gėlę Trakų žemės kaimuose vadina kleveliu. Jei išgeri stikliuką, turi užkąsti bent „pierniku“, gali silkute ar paskersuotu raugin­tu agurku. Neseniai lange pasirodė kukli reklama, bet aš sustojau, perskaičiau (įdomu):

NAUJIENA
Cepelinai – 4,95.
Žemaičių blynai [dzūkiškai būtų kakorai] – 4,5.
Kepsnys „Dzūkų pasaka“ – 5,40.
Rauginti kopūstai su mėsa [bigosas – aut past.] – 4,40.
Bulvių plokštainis [kugelis – irgi aut. past.] – 4,50.

Radau damų spaudoje paaiškinimą, kad cepelinai – tai norvegų valgis, aš visąlaik maniau, kad vokiečių, nes grafas von Zeppelinas buvo vokietis, bigosas – vokiškas valgis, jo esama per 100 receptų, vienas su raudonaisiais serbentais, kugelis – žydiškas, prieškolumbinis, tada jis buvo gaminamas iš burokų, o kakorai gal totoriški…

Nesakykit, šiais laikais tai gana įdomu.

Nelabai toli nuo čia – auklėjamoji mergaičių įstaiga. Joje sovietiniais laikais didis lietuvių psichologas Romas Daugirdas skaitė tautologinę paskaitą apie lesbijiečių meilės žalą. Kai baigė, nemandagios mergaites klausia:

– Tai kam tu čia tą darai? (suprask – kalbi).

– Nes už tai gaunu „stolniką“ (100 rublių), – atsako Daugirdas.

– Tai gerai, – nusiramina mergaitės.

– Tada tu nesi durnas.

Buvo čia pat ir „pabas“ (aludė) ant kampo, kur nepatartina gerti su nepažįs­tamais airiais. Su pažįstamais ruskiais irgi. Bet užsidarė. Užsivožė. Kaip ir „visapara“ tame pačiame name. Prekyba geriau ėjo, kol gudai varė „kaliošus“ iš Vo­kietijos, drūčiai padėvėtus automobilius. Sustodavo Vilniuj „gastinčiaus“ nusi­pirkti. Blokados laikais gudai buvo apskritai geri žmonės, prekiavo Liepkalnio gatvėj, gerokai toliau už malkų turgelio, jau pakrūmėse – už miesto, benzinu. Žiauriai neplėšė, pusė Vilniaus čia važiuodavo užsipilti, ir net mano žemiečiai iš Trakų rajono.

Ak, ta blokada! Apsilankė pas mane tuometis rašytojų vadas Vytautas Martinkus, pašnekėjom virtuvėj prie besikūrenančios krosnelės. V. Martinkus ir sako:

– Visai nieko čia pas tave. Nei miestas, nei kaimas.

O prie Moscickio mano rajonas vadinosi „Nowy swiat“ (Naujas pasaulis). Vos ne Amerika, nauja pora kaliošų. Kiekviename didesniame Lenkijos mieste buvo tokio pavadinimo rajonas, sakytumei, rusiškos Čeriomuškos. Ir Vilniuje taip pat – pietinėje miesto dalyje, Lenkijos link.

Nebuvo, žinote, tame Moscickio Vilniuje taipjau labai ir įdomu. Konstanty IIdedefons Galszynski (aš ėmiau taip ir parašiau) „Žaliosios žąsies“ teatrėlio suma­nytojas ir galva, metus ar pusantrų Vilniuj pabuvęs, kartą su kartėliu pasakė:

– Pojdę pieszo do Warszawy!

Nei jis taip darė, nei ką. Sėdo į traukinį ir išvažiavo į Varšuvą.

Turbūt suabejojo: ar vilniečiai turi humoro jausmą. Nieko nuostabaus – aš ir dabar abejoju.

Nesu koks jau labai didelis lenkų garbintojas, kaip kartais apie mane pasako, bet… Šviesios atminties Antanas Ramonas per kelis mėnesius išmoko lenkų kalbą geriau už mane.

– Na kad, žinai, tikrai reikia, – jis tuo metu dirbo Dailės muziejuj. Panašios nuomonės yra ir dzūkas Juozas Šikšnelis, kurio istorinį romaną apie devyniolik­to amžiaus Vilnių su įdomumu perskaičiau. Man netgi labiau patikc negu Raido Dubrės detektyvai. Panašu, kad autoriui irgi.

Tėvas, pamenu, dar pasakojo, kad pokario Vilniuje buvo atsiradę daugybė užeigėlių, dar privačių, su keliais staliukais. Kažkas panašaus į mano jaunystės metų „KPSS“ (kafė protiv staroj senagogi) Pylimo gatvėje ar senąjį „Singapūrą“ Totorių gatvėje. Pastarasis buvo didesnis. Jų meniu skyrėsi nuo Prekybos mo­kyklos valgyklinio patiekalų sąrašo. Pirmas patiekalas: sriuba dangaus skaistu­mo, antras: cukrinis jautienos kaulas su koše, dėstytojams – minkščiau: tešmens gabalas. Tampydavo jį peiliu ir šake kaip gumą, kaip padangą kokią. Tešmenį įveikti būdavo nelengviau kaip kaulą.

Dabar, pažiūrėję pro picerijos ar kinų restorano langą, ką matai: du (daug), o dažniausiai vieną arba nulį lankytojų. Vilniečiai yra linkę maitintis tradiciškai.

Bet ir šašlykinėje, kur Žirnių gatvėje, lankytojų nelabai. Sovietmečiu populiariausias patiekalas senoviškai lietuviškai buvo vadinamas „raganų kepsniu“ – nerimtas valgis piemenų ar per bulviakasį, kad lauko gardžiau kvepėtų, vietoj aperityvo.

Viešbučiai viešbutukai pietinėje Vilniaus dalyje, rodos, laikos pusiau su bėda. Ką gi: čia pat oro uostas, traukinių, autobusų stotys.

Tarkime, „Runmis“: lietuvių–lenkų įmonė. Šalia jo – automobilių aikštelė, dažnai artipilnė mašinų lenkiškais numeriais, ar „Suzuki“ ir „Harley–Davidsonų“. Ir lenkiški autobusai stovi dviaukščiai, ypač pavasarį, žydint alyvoms.

Kas dar įžymaus mano kaime? Totorių ir Karaimų kapinės už degalinės Minsko plente. Juk visi žino, kad jų religijos skirtingos, bet vieta kapams buvo paskirta, mano žiniomis, caro ar gubernatoriaus „pastanavlenijem“. Kas ten kreips dėmesį į smulkmenas, nacmažumas, o man tai gražiau – tautines bendri­jas. Bet kapinės taip ir liko: pusė – totorių, pusė – karaimų. Tačiau tvarkingos, nes užrakintos, bet už tvoros gyvena žmogus, kuris už tą tvarką atsakingas. Kapinės geometriškai tobulos, akmeninės stelos, išplanavimas tarsi iš P. Mondriano paveikslų. Jei kam parūptų varis ar bronza, tai atsakau: nėra.

Prie to paties kelio, Nemėžy, antrame Lietuvos totorių didmiesty (pirmas yra Butrimonys Alytaus apskrity, įdomus raudonų plytų vienaaukščių namų miestas), yra labai daili medinė mečetė. Net nustebtumėt. Kaip ir aš, kai pirmąkart pama­čiau, dirbdamas Vilniaus rajono „Vilnioje“ žurnalistu.

Sovietmečiu gal plačiau būčiau parašęs ir internacionalinėmis temomis apie savo kaimynus lenkus, rusus, žydus. Ir baltarusius, vis apgailestaudamas dėl Kapsų gatvės turgelio, kur baltarusiai kolchozninkai tikrai pigiai pardavinėda­vo iš sunkvežimių, aišku, bulves, bet ir kopūstus, morkas, burokus. Kolchoznin­kai kaip kolchozninkai: stengdavosi kuo greičiau parduoti, kad Vilniuje dar apsi­pirkti laiko į valias liktų ar ko kolchozui užpirkti.

Mano kaimynas Maijanas, baltarusis katalikas, aplankęs gimtinę, sako:

– O man tai Vilniuj geriau. Pripratau.

Tau gerai, tai ir man neblogai.

– Gal kokį baltarusišką anekdotą parsivežei? Kad ir senovinį. Senoviniai gal net geresni.

Tai reikia man ir „užsiapvalinti“. Nekalbėkit, šišas yra svarbu. Taip poetai trumpai ir skambiai vadina įkvėpimą. Parašiau. Turbūt ir Antanas Čalnaris, lie­tuvių literatūros pradininkas Trakuose, nesupeiktų.

2010 pavasarvidis (vidupavasaris)