Romualdas Skunčikas. Už baltų durų – neįmanomos meilės istorija

2010 m. Nr. 10

Vytautas Račickas. Baltos durys. Vilnius: V. Račickas, 2010. – 210 p.

Kur slypi Vytauto Račicko kūryb0s vaikams ir jaunimui fenomenas? Jau trisdešimt metų rašytojas matomas vaikų literatūroje (tik debiutinė kny­ga 1980 m. buvo skirta suaugusiems) tačiau, atrodo, dar niekam esmingiau nėra pavykę atskleisti jo kūrybos po­puliarumo, universalumo paslapties. Pasinėrus į naujausio V. Račicko roma­no „Baltos durys“ intriguojantį pa­saulį, mano pasąmonėje kirbėjo min­tis, kad kai kurie romano proble­matikos, veikėjų charakterių, pulsuo­jančio siužeto, stiliaus bruožai jau pažįstami iš ankstesnių rašytojo kny­gų vaikams („Zuika padūkėlis“, „Mano vaikystės ledai“, „Jos vardas Nippė“, „Nebaigtas dienoraštis“ ir kt.). Tačiau romane galima įžvelgti ir naujų kū­rinio struktūrinių pokyčių, koliažinį atskirų teksto dalių komponavimo principą, pulsuojantį ir gyvą dialogą, autentišką vidinį veikėjų monologą kaip visavertį, neapdailinto charakterio kūrimo principą ir t. t. Pagaliau ir romano tema, ir su ja susijusios prob­lemos nėra esmingiau atskleistos šiuo­laikinėje lietuvių vaikų bei jaunimo literatūroje. „Šiuo romanu neketinau jaunimą narkotikų baubu gąsdinti. Tiesiog norėjau papasakoti drama­tišką meilės istoriją. Tiksliau, neįma­nomos meilės istoriją, nes meilė, šei­mos laimė ir narkotikai yra absoliučiai nesuderinami dalykai“, – teigia auto­rius.

V. Račickas šiuo romanu taikliai įsiaudžia į šiuolaikinėje vaikų litera­tūroje ypač aktualų problemų prozos kontekstą, kur pelnyti populiarumą (gerąja to žodžio prasme) bei skaityto­jo ištikimybę kur kas sunkiau, nei, tarkim, kuriant literatūrines pasakas. Šios realistinės prozos tipas reikalauja iš vaikų rašytojo gilių įžvalgų ir gyvo sąlyčio su gyvenimo tikrove, koncent­ruoto realijų ir dabarties problemų meninio įprasminimo kūrinyje, taip pat ir atsakomybės bei pasitikėjimo adresatu. Pasak paties rašytojo, vai­kams ir jaunimui rašantis autorius turi būti sąžiningas ir jo misija gana kukli – „klausti ir liudyti tai, ko nepa­liudys niekas kitas“. Tokia kūrybos motyvacija ir problematika V. Račicką, galima sakyti, sieja su ryškiausių šiuo­laikinių užsienio autorių (Ch. Nostlinger, S. Olsson ir A. Jacobson, K. Paterson, M. Burgess) ir lietuvių rašytojų (B. Vilimaitės, V. Žilinskaitės, G. Mor­kūno) realistine proza.

Naujasis V. Račicko romanas – skaudi knyga. Joje rašytojas įtaigiai atskleidžia dramatišką Geno Narušio, jaunuolio narkomano, „aš“ tapsmo bei žlugimo istoriją bendraamžių, šeimos, mokyklos aplinkoje. Kūrinyje taip pat fragmentiškai skleidžiasi skaudžios šių dienų socialinės žaizdos: vaikų ir suaugusiųjų konfliktai, tėvų neištiki­mybės, skyrybų, bedarbystės, šeimos Socialumo, vienišo bei likimo valiai Palikto vaiko (kūrinyje – Gijomo, Dantės istorijos), mirties ir kitos problemos, kurias ypač apnuogino mūsų atkurtos Nepriklausomybės metai. Tad romano socialumas veriasi įvairiomis plotmėmis, galima sakyti, kad jis kū­rinyje yra daugiasluoksnis. Horizonta­liame kūrinio lygmenyje rašytojas fik­suoja laikotarpio užkoduotą vaikų ir jaunimo konfliktą su gana empiriška, bet ganėtinai rūsčia kasdienybe. Genas, pagrindinis romano veikėjas, būdamas devynerių metų, nugirsta tėvų pokalbį, iš kurio, jo žodžiais ta­riant, „tada supratau tik viena – galė­jau negimti“:

„– Sakiau, kad negimdytum.
– Ar turėjau negimusio atsikratyti?
– Turėjai.
– Kita gal ir būtų tai padariusi“ (p. 8).

Ši skaudi tiesa pažeidžia ir to­lesnius jaunuolio santykius su arti­maisiais, o ypač su tėvu. Geno at­mintyje įsirėžia „vyriškos“ tėvo auk­lėjimo pamokos („pasodino mane ant taburetės <…> ir nukirpo beveik pli­kai“, p. 15; arba epizodas su dar neap­siplunksnavusiais paukšteliais – „už­krėsiu koše, ir baigtas kriukis“, p. 16). Jo tėvas, sovietinio laikotarpio prof­sąjungos šulas, vengęs Sąjūdžio (iš čia – ideologiniai ginčai su sūnumi, p. 54), „prichvatizuoja“ konditerijos cechą, įkurdamas savo firmą „Narušio kondi­terija“, kurioje vėliau Genas epizodiš­kai dirba, bandydamas suartėti su tė­vu ir pabėgti iš narkomanijos gniauž­tų. Deja… „Motina, kitaip nei tėvas, naujus laikus pasitiko išskėstomis rankomis“ (p. 69), tačiau ir jai stinga laiko artimiau bendrauti su vaikais, nes kaip išmanydama sukasi kasdie­nybės verpetuose kurdama savąjį verslą: nusiperka kioską ir biznio rei­kalais dažnai trankosi po Lenkiją, Ru­siją, Jugoslaviją – „tame kioske mama tūnodavo nuo ryto ligi vakaro“ (p. 70). Todėl ji ilgai nepastebi, kaip Genas ima vagiliauti net iš namų, o jo akys, pasirodo, keistai blizga ne nuo „vidiako“, bet… nuo narkotikų. Pažinusi sūnaus tragediją, motina suvokia, kad jai reikėjo „aiškintis, kamantinėti, sekti, šnipinėti, kur eina, su kuo su­sitinka, kokius ten video žiūri“ (p. 163). Taip per minimalistiškai nupieš­tus Geno ir jo artimųjų santykius romano autorius subtiliai mums atve­ria ne tik narkomano, bet ir jo šeimos, jį supančių žmonių dramą. Šios dra­mos finalas tragiškas – Geno mirties epizodas prie naujai pastatyto tėvų namo (paskutinis motinos ir sūnaus susitikimas) romane įgauna ir simbo­linę žmogiškųjų santykių prasmę: „Pripuolu prie Genuko, o jis taip su­daužytas, kad pažinti negalima. Vei­das – viena didelė mėlynė, plaukai nudraskyti, ausys nuplėštos, rankų pirštai išsukioti. Parpuoliau ant kelių, priglaudžiau – dar kvėpuoja:

– Genai, Genukai, ar girdi mane?“ (p. 204).

Deja, ir kitų jaunuolių, su kuriais bendrauja Genas, santykiai su arti­maisiais sutrūkinėję ir skaudžiai pa­žeisti: Gijomo tėvai, pardavę butą, iš­sikrausto į „garsųjį“ Didžiasalį, o jis pats, prislėgtas klajokliško gyvenimo, nusižudo – nušoka iš devinto aukšto; narkomanų gaujos vadas Kvadratas gyvena vienas, jo tėvai – žuvę, o nar­kotikai pražudo ir jį patį (automobiliu įskrieja į Nerį); Sieras (dar vienas gau­jos narys) taip pat beveik nebendrauja su šeima – tėvai išsiskyrę, tėvas su kita moterimi gyvena Rusijoje… Dau­gelis knygos veikėjų palūžta narko­manijos, skaudžios gyvenimo realybės verpetuose; ne vienam jų mirtis – tarsi likimo užprogramuota lemtis.

Tačiau man įdomesnis pasirodė romano „Baltos durys“ struktūrinis– semantinis klodas, kuriame išorinis knygos socialumas (realios kasdieny­bės kontūrai) įgauna vertikaliųjų, ver­tybinių santykių, o veikėjų susidūrimo žaizdre ryškėja jų moralinės nuosta­tos. Čia svarbu pažymėti, kokią este­tinę formą romane įgauna kasdieny­bės socialinio pasaulio kontūrai.

Kūrinio žanras – romanas – kaip tam tikra estetinė pasakojimo forma gana sąlygiškas. Čia nerasime vienti­so, nuoseklaus ir išplėtoto siužetinio pasakojimo, ką dažnai regime tradici­niame vaikų prozos kūrinyje. Romano siužeto struktūrinis pamatas – postmodernus, koliažo, montažo principu grindžiamas fragmentiškų kūrinio ele­mentų derinys. Kartu tai tapybiškas, mozaikiškas, galima sakyti, kinema­tografinis tekstas (kūrinys tiktų kino scenarijui!), kuriame galima atsekti interteksto ar stilizacijos atšvaitų (pvz., Geno ir Agnietės meilės priesai­ka romane (p. 55) – išplėtoto P. Cvirkos apsakymo „Mano nuotaka“ parafrazė; konfliktiškas Geno gimimas – artimas G. Morkūno apysakos „Grįžimo istori­ja“ veikėjos Vilijos atsiradimo istori­jai). Romane pasakojama pirmuoju as­meniu: didesnę kūrinio dalį užima Ge­no ir jo sesers Lotos monologai, auten­tiški svarstymai ir apmąstymai; anek­dotiniai dėdelio (Geno senelio) pasako­jimai, rečiau – mamos monologai. Be abejo, centrinė romano ašis yra tra­giškai pasibaigusi šių dienų Romeo ir Džuljetos – Geno ir Agnietės – neišsi­pildžiusios ir galbūt neįmanomos meilės istorija. Net ir vartodamas narkotikus, Genas su Agniete jaučiasi saugesnis; jų meilė tarsi įprasmina trūkinėjančią jo būtį, o Agnietės mirtis dar skaudžiau apnuogina Geno vie­natvę ir pastumia jį į narkotikų liūną. „Meilė“ narkotikams žiauri ir negai­lestinga – ji pražudė žmogiškąją, ką tik užsimezgusią dviejų jaunuolių mei­lę: „Kišenėj turėjau kaifo. / Ranka pati viską padarė. / Kaip atsijungiau, žino­ma, nepajutau“ (p. 154).

Daugeliu savo kūrinių V. Račickas įrodė, kad geba kurti įtaigius, raiškius, gyvybingus bei įsimenančius vaikų ir jaunuolių charakterius. Šiame romane greta Geno ryškiai atskleistas jo drau­gės Agnietės paveikslas – taurus ir tra­giškas; nemažiau gyvybingi ir sodrus sesers Lotos, lengvabūdės Natašos, fotografo Džordžo, narkotikų gaujos narių Kvadrato, Siero bei kitų charak­teriai. Jų raiškai, be abejonės, pasitar­nauja pabrėžtinai šiuolaikiška aplin­ka – romano veiksmo erdvė ir laikas (atpažįstama Vilniaus, Palangos gatvių, aikščių toponimika; intriguoja į siuže­to audinį įpintos ryškios mūsų kultū­ros, literatūros asmenybės – A. Ma­montovas, J. Erlickas, A. Miškinis, P. Šir­vys, J. Strielkūnas, A. Latėnas ir kt.).

Tačiau nemažiau akivaizdu ir tai, jog romane ryškūs (nors ir epizodiniai) suaugusiųjų paveikslai. Ypač svarbus knygos personažas – Fūnia, Geno dėdė Alfonsas Šeivys, atvykęs į Vilnių iš provincijos (apie jį daug pasakoja Genas). Fūnios paveikslas ne tik kompoziciškai įrėmina romaną, bet svar­biausia, kad jų nuoširdus bendravimas (išvykos į gamtą, koncertus, parodas) nors iš dalies kompensuoja Geno ir jo tėvų ryšio stygių. Jų diskusijos ir po­kalbiai neretai išauga iki poetinio–filosofinio lygmens, suteikdami kūriniui vertybinę vertikalę; jie tarsi kontras­tas, atsvara besinarkotizuojančios jau­nuolių gaujos pasauliui. Net ir jam mi­rus („Man atrodo, kad tą dieną, kai mirė Fūnia, pasibaigė mano vaikystė“, p. 28), Genas vizijose bendrauja su juo, remdamasis drąsiais ir taikliais min­ties polėkiais, lyg pasitikrindamas sa­vo poelgių tikrumą – Fūnia tarsi tam­pa jo sąžinės balsu slidžiame gyve­nimo kelyje. Iš poetizuotų bei įžvalgių Fūnios ir Geno svarstymų ryškėja romano metaforiška „baltų durų“ se­mantika; degraduojančio Geno pa­veikslas kūrinyje tampa daugiasluoksniškesnis, stilistiškai turtingesnis bei įvairesnis („Dievo dovana“, „Po aud­ros“, p. 43, „Baltos durys“, p. 18–19). Šalia jau aptarto Fūnios, patrauklus dėdelio – Geno senelio nuo Dubingių charakteris. „Linksmas žmogonas tas Dėdelis“, – taip skaitytojui jį pristato anūkas Genas. Jo funkciją kūrinio struktūroje nelengva apibrėžti – tai savarankiškas, mažai su romano siu­žetine linija susijęs personažas, gyvy­bingas, sąmojingas, šiltas ir patrauk­lus. Ko verti vien jo anekdotiniai pa­sakojimai (pvz., „Pražiopsojo“, p. 40, „Kumeliotė“, p. 123 ir kt.). Tik romano pabaiga iš dalies motyvuoja šios gam­tiškai natūralios, sveikos ir stoiškos natūros charakterį – Dėdelis pats vienas sugeba pasipriešinti brutaliai narkomanų dilerių gaujai.

Be abejo, galima diskutuoti dėl kai kurių romano siužeto epizodų moty­vacijos. Taip pat suabejoti, ar kai kurie paauglių „žaidimai“, „prikolai“ įsiaudžia į romano kontekstą, ar tik tar­nauja kaip savotiškas „masalas“ ma­žiau įgudusiam jaunajam skaitytojui (pvz., „Alvio prikolai“, p. 84, 87). Ne­lengva atsekti ir pasakojimo stilistinio registro pokyčius, leksikos, intonacijos kaitą, kai autorius kalba apie Geno vaikystės ir jaunystės metus. Bet, re­gis, visa tai netrukdys jaunam žmogui atpažinti ir suvokti skaudžius romano „Baltos durys“ herojų likimus, kuriuos matome realiame gyvenime.