Giedrė Kazlauskaitė. Neįmanoma užmiršti plaukti

2010 m. Nr. 10

Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 104 p.

Šią „užtemptą“ recenziją rašiau trejus metus: tiesą sakant, norėjau išlaukti vienuolikos ir tik tuomet ją paskelbti, bet neišlaikiau, nors meilė trunka ir ilgiau. Antra Arno Ališausko poezijos knyga „Rentgeno nuotraukų albumas“ susilaukė deramo įvertini­mo, dėmesio, tačiau visame tame šur­mulyje buvo įkyriai pabrėžiamas laiko pertrūkis, skiriantis pirmą ir antrą knygas, kruopščiai skaičiuojami per­traukos metai. Kažkaip gal net asme­niškai skaudėjo. Nes atrodė, jog tebe­galioja ta senovinė nuostata: jeigu žmogus nori rašyti eilėraščius, jis turi būti tvirtai apsisprendęs tą daryti. Įkyriai vaikščioti į leidyklas, brukti sa­vo rankraščius redaktoriams, žemintis publikacijomis laikraščiuose. Pamiršus savigarbą, nuolat signalizuoti, kad tu­ri knygų: vadinasi, kaip poetą dar ne­mirei. Tylos pauzė knygų leidyboje vie­nareikšmiškai traktuojama kaip rašan­čiojo mirtis, arba kūrybinė krizė: žino­ma, toks stereotipas labiausiai žlugdo pačius rašančiuosius. Ori J. D. Salingerio laikysena (iš principo rašyti į stalčius) turbūt nedaug kam bedaro įspūdį. O ir tarp jaunųjų literatų pa­stebiu keistas kalbas apie „įsitvirtini­mą literatūroje“, lyg tai būtų kokia bažnytinė, politinė ar verslo hierarchi­ja. Jie patikėjo, kad yra poetai, patys save tuo įtikino – be abejo, leidybos (ir dar baisiau, rinkodaros) pagalba. A. Ali­šausko knyga (vien jau savo neskubrumu), man regis, priešinasi tokiam „įsitvirtinimui“ ir kitoms galios gviešimosi formoms.

Neprisijaukinau tik išplaukusios viršelio nuotraukos. Verčiau jau būtų bu­vus kokio plaučio ar stuburo, tačiau au­toriui, matyt, svetimas bet koks natū­ralizmas. Pavadinimas irgi nenustebino, nes pačią idėją esu girdėjus iš už A. Ali­šauską daug jaunesnės poetės lūpų. Vieno PDR’o tema buvo fotografija, ir ji padavė anoniminio eilėraščio konkursui savo rentgeno nuotrauką – kaip eilė­raštį. Todėl pavadinimo metafora ne­pasirodė pribloškiančiai originali. Bet skoninga; juk rentgeno nuotraukų nekli­juojame į jokius albumus, o čia veikiau­siai turimas galvoje minčių, jausmų ar būsenų, dvasinio gyvenimo rentgenas. Taigi vidaus faksimilių albume labiau­siai užkliuvo tai, kad knygon sudėti A Ališausko tekstai yra taisyti. O taisyti jau publikuotą ar skaitytą eilėraštį, at­leiskit už grubų palyginimą, tai vos ne kaip auginti du vaikus – legalų ir nesan­tuokinį, šeimoje ir už jos ribų. Niekad nepamiršiu, kaip vieno „Filologijos ru­dens“ metu knygos autorius perskaitė, tarkim, šio eilėraščio („Šventos Bernardos įlanka II“, p. 20) redakciją:

tiesiog kažką lietei kažką atminęs
šakota kriaušė dieną naktį stena
bet pergyvens mane kaip turgaus senę
kaip amžiaus pradžios caro baleriną

aš melavau aš grįždavau į vietą
paženklintą per saulės užtemimą
todėl tik žiovulys tik miegas ima
tik jau nekart matyta ir girdėta

aš sapnavau kad per didžiulį lietų
būrys žmonių purve tarp kiaulių murdos
ir kankinaus neatpažinęs vietų
betliejus elektronai vilnius lurdas („Poezijos pavasaris 2000“, p. 218)

Knygoje radau mažumėlę modifikuotą tekstą ir labai gailėjau pirmykščio, kuris tuose „Filologijos rudens“ skaitymuose turėjo ir dar atlikimo versiją (įsiminiau akustiškai – tai rodo, kiek krūvio Polymnijos srity­je teikia balsas). Mąsčiau, kam auto­riui reikėjo jį keisti. Nejaugi susigėdo savo natūralaus kalbos jausmo ir susitaikstė su priegaidžių diktatūra (pvz., frazė amžiaus pradžios caro baleriną keičiama į gelsvą porceliano baleriną)? Ne, manau, priežastis paprastesnė – bjaurus pedantiškumas, tekstų „tobu­linimas“, „šlifavimas“, aukojant pirmi­nio (mano galva, vaizdingesnio) užra­šymo poetiką. Tai primena akademinį piešimą, kai ištrinti galima viską, net svarbiausias linijas, kad atitaikytum kitas, neva tikslesnes – antipodas es­kizui, kuriame bet kokia linija, taškas, brūkšnys, dėmė gali būti tik vienin­telė, nekeičiama. Šiuo požiūriu galima laikyti A. Ališausko eilėraščio karkasą invariantišku – jis lyg ir iš esmės ne­pakinta po transformacijų, tačiau štai – sentimentali gerbėja ilgisi pirmykščio eskizo.

Eilėraščių kultūriniuose leidiniuo­se beveik nebeskaitau, nes jie retai kada būna panašūs į meno kūrinius – dažniausiai panašesni į terapiją; dai­rausi meistrystės, kuri, kaip vis labiau įsitikinu, neatsiejama nuo muzikinės klausos. Tikroji poezija yra tyli ir ji gyvena knygose. Eilėraščiai, vulgariai iliustruojant, – tai žodžių juvelyrika. Amatas, kurį moka auksakaliai. Konk­retybės, realios geografinės erdvės at­ramos – šios knygos brangieji akme­nys, o taip poezijoje retai kada nutin­ka. A. Ališausko eilėraščiai muzikalūs, todėl neretai juos kartoji mintyse, ypač atsidūrus „inkrustuotuose“ vietovar­džiuose – Olandų gatvėj arba Ber­nardinų kapinėse. Mintinai atsimenu dar vieną redakciją (cituoju tą va­riantą, kurio nėra šioje knygoje, tačiau jis man atrodo geresnis):

kuo čia dėta paminklai aukšlės
bernardinuose šiandien lyja
kramto ubagė graikišką chalvą
miręs veidas o gyvos raukšlės
gyvas nori paklaust o bijo
kas išdroš jėzui kristui galvą („Poezijos pavasaris 2000“, p. 218)

Trečioji knygos varianto eilutė pa­keista: šypsos ubagė čiulpia chalvą. Sa­kyčiau, nuviliantis pokytis, nes net tokia smulkmena kaip „graikiška chalva“ ma­no vaizduotėje ilgus metus buvo paver­tusi tą senelytę kažkokia mistine moira. Kai kurios strofos itin raiškios, ab­soliučiai vienetinės, įsispaudžiančios sąmonėje – „jis neskaito poezijos nei esė / jam patinka, kai girgžda grindys / jis kas vakarą meldžias – esi, teesie / tik daugiau man sparnų nemindyk“ („Viskas apie jį“, p. 24). Nenorėčiau pergirti, bet ir H. Radauskas pačiame savo žydėjime nerašė taip juvelyriškai. Galbūt jis buvo gaivališkesnis, apim­tas ambivalentiškos erudito/esteto aistros, tačiau bene mažiau stropus ri­mo požiūriu. Aišku, šių dienų poetas jau beveik nebeleidžia sau tų rimų, kurie dar buvo originalūs H. Radausko laiku. Romantiškoji tradicija čia pinasi su biografizmais, kiek krentančiais iš knygos konteksto (pvz., „Slėpynės“, p. 41). Todėl nors tokiu būdu išryškė­jantis siužetiškumas vertintojų, rodos, ir buvo pagirtas, slapčia viliuosi, kad nuo klasikinės eilėdaros pailsėjęs au­torius verlibro dar atsižadės. Aišku, tikėtis iš kelių poetų kartų jau padėvė­tos kalbos originalių rimų, matyt, būtų retrogradiška, tačiau A. Ališausko stip­rioji dalis yra auksakalystė, ne eilia­kalystė. Ją atpažįsti iš negausos, iš natūralaus nepertekliaus, iš netroškimo turėti knygų. Egzistencialistas A. Camus, savo užrašų knygelėje pa­likęs sakinį „Man būtina rašyti, kaip būtina plaukioti, nes to reikalauja ma­no kūnas“, regis, ir bus geriausiai api­būdinęs tą tylų rašymo instinktą.

Dar vienas aspektas: A. Ališauskas kurį laiką formavosi kaip knygų recen­zentas, o publikacijos, žinoma, yra trenažas. Persergi žodžiais, kad išmok­tum parašyti kone viską (gal ma­žumėlę ir perdėjau – sveikesnių pa­žiūrų žmones prilaiko kuklumas). Iš tiesų sakau (nes žinau – jaunystėje kai kurie iš jų publikavosi): literatūrologai ir kritikai kartais yra įgalūs rašyti panašaus meninio lygio tekstus, ko­kius parašo vidutinis lietuvių rašyto­jas. Bet jie to nedaro, turbūt jaučia savosios kalbos neįgalumą, kelia sau kritiškesnius reikalavimus, be to, lyg ir jaučiasi turį naudingesnių užsiėmi­mų. A. Ališausko negausūs eseistiniai tekstai tampa poezijos kontekstais (pvz., „Broliai gelžbetonyje“, „Šiaurės Atėnai“, 2002, Nr. 33), kurie atveria ir leidžia aiškiau išgirsti kad ir pasikar­tojantį Bernardinų motyvą.

Sąmoningas ir savimi pasitikintis literatas reguliariai leisis knygas. Bet man asmeniškai labiau patinka nepa­sitikintys, o įtartinas atrodo tas įsi– senėjęs požiūris, jog rašytojas turi nuo­lat reprezentuoti savo žanrą ir būti pagal jį apibrėžiamas. Reikia pažy­mėti, ir patys rašantieji vienas kitam neretai daro „apsibrėžimų“ spaudimą („Tai jau prozos neberašai? Tapai poetu?“ ir pan.). Tuomet imponuoja vienas J. Irvingo sakinys iš populis­tinio romano „Našlė vieneriems me­tams“: „Ji ir yra rašytoja, tik nieko nerašo.“ Rašytojas gali iš viso nieko nebeparašyti (tolygu nepublikuoti), jis vis tiek liks rašytojas, jei jau turi ke­lias savęs vertas eilutes. Darvinistinis pačių literatų požiūris, jog privalai nuolat būti produktyvus ir kas keleri metai „atsiskaityti“ (lyg gyventume vis dar sovietmečiu) arba kad palaiky­tum formą, tarsi rašymas būtų spor­tas, – veda į perprodukciją, tiražavimąsi, nuolatinę kiekybės pergalę prieš kokybę. Gerosios pastarojo meto knygos „su pertraukų“ žyme (D. Kali­nauskaitės, V. Daškevičiaus, A. Ali­šausko) sufleruoja, jog vis dėlto neįma­noma užmiršti plaukti, net jei esi tą daręs tik vienąkart.