Tomas Venclova. Žodis priimant kinų literatūrinę premiją

2011 m. Nr. 8–9

Poetas Tomas Venclova tapo šių metų kinų prestižinės literatūrinės premijos „Auksinė Tibeto antilopė“ laureatu. Publikuojame laureato kalbą, kuri buvo pasakyta Cingchajaus (Qinhai) provincijos poetiniame festivalyje, vykusiame rugpjūčio 8–11 dienomis.

 

Mieli komisijos nariai, mieli bičiuliai poetai!

Džiaugiuosi, kad nusipelniau literatūrinės premijos „Auksinė Tibeto antilopė“. Reiškiu dėkingumą visiems, kas nusprendė tą premiją skirti ar jai mane rekomen­duoti. Ypač dėkoju žymiam Kinijos poetui Jidi Majia, komisijos pirmininkui ir fes­tivalio prezidentui. Taip pat reiškiu geriausius jausmus šio susirinkimo dalyviams.

Prie džiaugsmo ir dėkingumo pojūčio mano sąmonėje prisideda sumišimas. Nebuvau pasirengęs tokiam savo nuopelnų pripažinimui ir abejoju, ar jie tam pakankami. Mano eilės galbūt ne visada ir ne iš karto suprantamos – jos išsako pirmiausia asmeninę patirtį. Net pasakyčiau, jog tai pirmiausia pokalbis su savimi. Be to, jos parašytos mažos tautos kalba. Lietuvių kalba savotiška ir archajiška – ji gimininga sanskritui, taip pat tokioms klasikinėms Europos kalboms, kaip senoji graikų ir lotynų. Ją vartoja tik trys milijonai žmonių. Bet lietuvių tauta turi puikią istorinę tradiciją ir turtingą unikalią kultūrą. Lietuva yra Europoje, prie Baltijos jūros: tai viena iš trijų vadinamųjų Baltijos respublikų (drauge su Latvija ir Estija), dabar Europos Sąjungos narė. Tačiau lietuvių tautosaka ir profesionalusis menas, mūsų rašytojų, dailininkų ir muzikų veikalai, lietuvių teatras šiandien žinomi ir kituose žemynuose. Tikiuosi, kad premijos „Auksinė Tibeto antilopė“ paskyrimas atliks tam tikrą vaidmenį, kinų skaitytojams susipažįstant su mano šalimi.

Beje, mano eilės yra turbūt nelabai būdingos dabartinei lietuvių poezijai. Pra­dėjau rašyti maždaug prieš penkiasdešimt metų ir buvau susijęs ne tik su savą­ja, bet ir su rusų bei Vakarų tradicija. Mano eilėse buvo protesto prieš anų laikų tikrovę, kai Lietuva prieš tautos daugumos valią buvo prijungta prie SSRS, o gyvenimas kartais atrodė beviltiškas. Bet neieškojau išeities atsiminimuose apie senąjį Lietuvos kaimą, Lietuvos istoriją bei mitologiją, kaip daugelis kitų. Sten­giausi pagal išgales suartinti Lietuvą su pasauliu, nemažai eksperimentavau, plėtojau miesto temas. Ilgainiui mano eilės įgijo poiesis docta (mokytos poezijos) bruožų. Tokia poezija Lietuvoje vyravo XVII amžiuje, bet vėliau retai tebuvo praktikuojama. Dažniausiai vartoju klasikines formas, o dauguma Lietuvos poe­tų dabar renkasi laisvąsias eiles. Be to, mano eilėse daug citatų, užuominų į klasikinę Europos mitologiją ir literatūrą, o dabartiniam skaitytojui tai ne visa­da suprantama be komentarų. 1977 metais emigravau į Vakarus: nuo to laiko mano eilėraščiuose atsirado daugiau ironijos, taip pat epiškumo – tai yra polinkio pasakoti istorijas. Vis dėlto, manau, mano poetinį stilių galima atpažinti Mano rašyme esama ir dabartinio gyvenimo bruožų, ir asmeninių, ir pilietiniu motyvų, ir tam tikro mįslingumo, be kurio turbūt poezijos iš viso nebūna. Tikiuosi, tai bus ne visai svetima kinų skaitytojams, nors lietuvių ir kinų poetika labai, netgi nepaprastai skiriasi.

Kinija ir Lietuva visiškai nepanašios, jas skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir raštas, architektūra, papročiai; kartais man atrodo, kad sunku įsivaizduoti dvi kitas tokias skirtingas šalis. Bet jų istoriniai ryšiai sinkia gilesnę praeitį, negu galėtume galvoti. Dabar norėčiau prisiminti kelis lietuvius, kurie lankėsi Kinijoje susipažino su jos kultūra ir ją pamėgo daug anksčiau už mane. Pirmasis buvo Andrius Rudamina, mūsų sostinės Vilniaus burmistro sūnus. A. Rudamina atvyko į Kiniją Mingų dinastijos laikais, XVII amžiuje, gyveno Fuzhou mieste, ton mirė ir buvo palaidotas. Jis tapo vienu iš pirmųjų Europos sinologų. Mano­ma, kad A. Rudamina išmoko kinų kalbą, laisvai ja šnekėjo ir net parašė dvi kny­gas. Jo veikaluose kalbama apie teleskopą ir klavikordą; kai kurie mokslininkai mano, jog jis ir atgabeno tuos instrumentus į Kiniją.

Antrasis žymus lietuvis Kinijoje buvo žurnalistas Matas Šalčius, aplankęs ša­lį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje per japonų invaziją. M. Šalčius pasisakė prieš tą invaziją ir reiškė simpatiją kinų tautai, jos drąsai, ištvermei ir protui. Didoką knygą apie Kiniją ir kinų kultūrą parašė Petras Urbaitis, gyvenęs Hon­konge. Prisiminsiu ir tai, kad 1954 m. Kiniją aplankė mano velionis tėvas, lietu­vių poetas ir prozininkas Antanas Venclova. Jis irgi parašė knygą „Kelionė po Kiniją“, nudažytą savo laiko spalva, bet teikiančią nemažai žinių apie šalį. Kini­joje jis susipažino su žymiais literatūrologais Ge Baocziuaniu ir Gao Manu. Beje, Ge Baocziuanis lankėsi Lietuvoje, kai aš buvau dar labai jaunas, ir turėjau gar­bės jį lydėti kelionėje po mūsų kraštą.

Daugmaž po keturių dešimtmečių, 1996 metais, pats pirmą kartą buvau Ki­nijoje ir ėjau savo pirmtakų pėdsakais – mačiau Pekiną ir Šanchajų, Sianą, Guiliną, Lhasą ir daug kitų vietų. Kinijos įspūdžiams skirti kai kurie mano kelionių knygos puslapiai, taip pat penki eilėraščiai. Pekine susitikau Gao Maną, kuris gerai atsiminė mano tėvą. Taip pat susipažinau – ir, drįsčiau pasakyti, susidrau­gavau – su dr. Liu Wenfei, Puškino, Mandelštamo ir Brodskio vertėju į kinų kalbą. Jau daug metų mudu bendradarbiaujame, ir tai aš laikau likimo dovana.

Ligi šiol nesu buvęs Cingchajaus provincijoje, bet žinau, kad joje esama reikš­mingų kultūros paminklų, susijusių su įvairiomis Kinijos tautomis, ir tikiuosi tuos paminklus pamatyti. Pats premijos pavadinimas siejasi su Tibetu ir unika­lia Tibeto kultūra, kurios išsaugojimas ir klestėjimas yra būtinas Kinijai ir visai žmonijai, taip pat ir Lietuvai, juntančiai su Tibetu stiprų vidinį ryšį.

1991 metais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Kinija užmezgė su ja dip­lomatinius santykius. Dera pasakyti, jog jie buvo palaikomi ir anksčiau, tarpu­kario epochoje, kai Lietuva irgi buvo nepriklausoma valstybė – tada egzistavo Lietuvos konsulatas Charbine, kur būta nemažos lietuvių bendruomenės. Dabar Lietuvos miestuose gana dažnai galima sutikti kinų, o Pekine ar Šanchąjuje – lietuvių: kiekvieno jų likimas savotiškas, neretai įdomus ir, be abejo, praverčia dviejų tautų pažinčiai bei suartėjimui. Gal tam dar labiau praverčia literatūros Artimai. Kinijoje žinoma lietuvių tautosaka ir kai kurie mūsų autoriai, tokie taip Salomėja Nėris (pirmieji vertimai pasirodė dar ketvirtąjame dešimtmetyje). Savo ruožtu lietuviai dabar pažįstami su klasikiniais Konfucijaus ir Lao Tse tekstais, su senąja kinų poezija, į lietuvių kalbą išversti ir naujieji kinų rašyto­jai, tokie kaip Lu Siunis ir Lao Še. Vilniaus ir Kauno universitetuose nebe pirmi metai dėstoma sinologija.

Baigdamas šią kalbą norėčiau kai ką pasakyti ne tik apie tuos mūsų kultūrų sąryšio faktus, kuriuos čia bandžiau trumpai išdėstyti, bet ir apie asmeniškesnį dalyką – apie tai, ką man ir daugeliui mano bičiulių davė Kinijos kultūra.

Žymiausias tos kultūros laimėjimas, siekiąs gilią senovę, – humaniškumo ir žmogaus orumo koncepcija. Ji artima ir mūsų sąvokoms. Aišku, čia esama skir­tingumų, bet juos tyrinėti – filosofų bei istorikų reikalas. Iš karto akivaizdžios yra bendrybės, kurios paliudija žmonijos bei jos siekimų vienovę.

Didis išminčius Konfucijus kalbėjo apie penkis nuolatinius kilnaus žmogaus bruožus. Pirmasis jų Ren, Vakarų kalbomis apibrėžiamas kaip meilė žmonėms ir atlaidumas, priešinamas žvėriškiesiems bruožams – necivilizuotumui ir žiauru­mui. Antrasis bruožas Yi, mūsų kalbomis nusakomas kaip teisingumas ir dėkin­gumas, priešinamas egoizmui; trečiasis Li – kaip sekimas kilnia elgsena; ketvir­tasis Zhi – kaip protingumas bei sugebėjimas numatyti savo veiksmų tolimas pasekmes; pagaliau penktasis Xin – kaip nuoširdumas, priešinamas veidmai­nystei. Ne mano reikalas aiškinti žinovams šių kategorijų prasmę ir subtilybes. Bet ir kitos, tolimos kultūros atstovas regi, kad jos gali virsti vienu iš harmo­ningos, taikios, klestinčios, humaniškos visuomenės pamatų.

Istorijoje tai ne visada pasisekdavo ir ne visada pasiseka. Žmonės, bandantys eiti teisingu keliu, vertinantys orumą ir tiesą labiau negu sulaukėjimą, egoizmą ir veidmainystę, turi būti pasirengę rimtiems išmėginimams. Jei kalbėsime tik apie senuosius Kinijos pavyzdžius – tai atsitiko didiems poetams Qu Yuaniui, Li Po ir Tu Fu, kurie patyrė šmeižtų ir persekiojimų. Bet šiandien mes atsimename ne šmeižikus ir persekiotojus, o teisiuosius ir poetus. Jei kalbėsime apie kitus laikus ir kitas šalis – labai panašų likimą patyrė rusų poetai Achmatova, Man­delštamas, Pasternakas, Brodskis, kuriuos laikau savo mokytojais, taip pat ir daugelis lietuvių. Gerai žinau, kad Achmatova, Brodskis ir kiti juto tą likimų panašumą ir sėmėsi jėgų taip pat iš kinų pavyzdžio (Achmatova vertė Qu Yuanį, o Brodskis mėgo Li Po ir Tu Fu, kurių poezijos atgarsių esama jo paties kūrybo­je). Dalyvaudamas lietuvių ir SSRS demokratiniame sąjūdyje, aš ir pats tai neretai prisimindavau. Man svarbu tai prisiminti ir šiandien.

Dabartinė Kinija gyvena reformų epochą, kuri jau turėjo vertingų pasekmių: pavyzdžiui, labai sparčiai kilo ekonomika ir daugybė žmonių įveikė neturto bū­seną. Demokratija ir minties laisve gali tik prisidėti prie šio kilimo ir stabilumo. Kelias į harmoningą ir humanišką visuomenę ne visada greitas ir lengvas, ir Ji turbūt niekur pasaulyje neegzistuoja, bet manau, kad kaip tik į ją mus kreipia Konfucijaus mintys. Šiandien, kaip ir anksčiau, galvoju apie tų minčių įkūnijimą tikrovėje ir linkiu to kinų tautai, kurijas išsakė savojo išminčiaus lūpomis.