Regina Čičinskaitė. Neįmanomas intymumas

2011 m. Nr. 7

Julius Keleras. Tai tu: eilėraščiai. – Vilnius: Kitos knygos, 2011. – 112 p.

Pilkšvas viršelio fonas, primenan­tis pelytę, šmėstelėjusią akimirkai ir, išgąsdintą ryškaus TAI TU, šmurkš­telėjusią į saugią kertelę. Poetas iš­blukęs, baltas, ne toks svarbus kaip tu. Jis nusišalina, nesitapatina su aš. Taip interpretuočiau viršelio dizaino ženk­lus. Vidinėje viršelio pusėje – apnuo­gintas krūties spenelis – „rudas krū­ties gvazdikėlis“, kaip rašo poetas eilėraštyje „early erotic photos“ (p. 54) iš rinkinio „Sniegas, benamis, krentan­tis“. Čia aptariamame poetiniame pa­saulyje guzikėlis virsta vyšnios kauliu­ku. (Matyti vyšnių medį sapne – tai laimės, energijos, moteriškumo, jau­nystės simbolis. Raškyti vyšnias – linksmybės. „Sapnininkas“.)

Kitoje vidinėje viršelio pusėje – susirangiusi gemalo ar miegančios tu pozoje kriauklė. Krūties spenelis – gei­džiamos tu metonimija, o kriauklės poetinę reikšmę sufleruoja eilėraštis „Vienos klasės iškyla“ (p. 36). Gamtoje iškylauja mergaitės su mokytoja ir staiga aptinka pievoje porelę, žai­džiančią „draudžiamą viešoje vietoje meilės žaidimą“: jos žiūri neatsitraukdamos, kol dvi lėtai / judančios sraigės, du iškirtoj atrasti kūnai / taip ir už­miega, nepajutę jų žvilgsnių, / ir vėl kaip niekur nieko tęsiasi vasara“ (p. 37). Tik aš ir tu santykis intymus, ypač kai jį steigia lytėjimas ir grynina „viena neišverkta, / neišverkiama ašara“ („aš (tu)“ – p. 102). Šis santykis vienintelis ir neatkartojamas, todėl jį svarbu at­pažinti, juolab kad jis ir slepiasi tam, kad būtų atpažintas: „slėpkis geriau, ir matysi – netrukus tave atras“ („slėpy­nės“, p. 80).

Julius Keleras parašė savo „Gies­mių giesmę“, išaudė ją iš savęs nebeat­pažįstančių ašarų, snaigių, krintančių ir vasarą, strazdanotų mergaičių kasų, pienės paliktų sparnų. Audė mėlynais siūlais raudoname šviesoforo (stop – nesaugu, draudžiama!) fone. Intymu­mas, tapęs prisiminimu, spindintis sapnuose ir išnyrantis tarsi negatyvas iš ryškalo, bijo svetimų akių, o dar labiau – būti nebeatpažįstamas, negy­vas, nebeužvaldantis.

Atskirties poetika: lašas, ieškantis žvilgsnio, snaigė, atskirta nuo žiemos, ašara – nuo skruosto, siela – nuo kūno, aš – nuo tu, geismas – nuo geidžiančiojo. Aš turi savo Dievą, kuris yra drau­džiamas žaidimas, todėl ir dega Jį žai­džiant, raudona lemputė – atminties, kuri nepaiso draudžiamų ženklų, svetimų akių, tik godžiai ir nenuilstamai tos vienintelės akimirkos – „pa­meni, kai uždaruos kiemuos / pavasa­rio netyčia mus pradėjo“ („Tos vis dar įaugusios žuvytės“, p. 50). Šias dru­gio gyvenimo trukmės akimirkas iš įkapių išvaduoja veidrodžių vystyklai, kuriuose nuskaidrintas aš atspindi mažą mergaitę, skubančią į svetimą suaugusiųjų pasaulį. Koks gi tai žaidimas, kuris yra nors ir Dievas, bet draudžia­mas žaisti, leidžiantis lakstyti tu po aš sapną vienais apatiniais? Tas Dievas – tai Geismas, sapnuose iškrentantis pro užkaltą nebegyvenamo kambario lan­gą, matyt, „iš paskutinio užrakinto vai­kystės kambario“, pro rakto skylutę al­suojantis į veidą strazdanotai avelei – patikliai (?) mergaitei. Tas geismas įtraukia, užvaldo, verčia tuodu (aš ir tu) mylėtis nesaugiose erdvėse degant raudonai, skiriančiai padorumą nuo ne­padorumo, šviesai: „svetimo / miesto laiptinėse jie mylis / žvelgdami viens į kitą, trinksint / durims, sklindant kiau­šinienės / kvapui, rūkant niūriems pa­augliams / apačioj, kur rūsio kloakose prasikala / dar vienas Hadas“ („Sve­timo miesto žvaigždynuos“, p. 81). To geismo, visa apimančio eroso, „nebesu­valdo net juodi miškų masyvai“ (p. 88).

Geismas aklas, tačiau ir paradoksa­liai akylas, kai veda mergaitę, paėmęs už alkūnės, o gal ir vejasi ją melsvo ra­šalo žmogelis – mėnulis ar Mėlyn­barzdis, žodžiu, žodis, bandantis padėti geismui atpažinti tai, ko buvo geidžia­ma, atpažinti taip, kad tai, kas jau tik siela, kūno išnara, vėl pražystų ru­giagėle, virstų snieguole, avele paga­liau, akla višta – visa, kuo tik gali virsti tai, kas geidžiama, o ji slepiasi arba apsimeta akla višta, kad ją rastų aistra arba ji pati aklai tą aistrą at­pažintų lytėjimu, bet tik akimirką, nes darnas dingsta, kai tik jis atpažįsta Jis dingsta žodžiuose, nes jo prigimtis – ne ištara, o esu čia ir dabar.

Metamorfozių poetika. Atpažinti – tai prisiminti, pamatyti sapne kažką, kas primintų, o tada uždegti raudoną atminties lemputę, kad melsvas rašalo žmogelis galėtų sulydyti tai, ką žodžiai išskiria, išlydo, išardo: „išvažiuoti ten, kur mėnesienos netelpa / į kalendo­rius, kur mėnulis paauglystės / užra­šuos juda kaip melsvo rašalo žmogelis / be rūbų bėgantis nežinia kur, nežinia ko“ („išvažiuoti“, p. 16). Kai pavyksta tarsi iš ryškalo ištrauktoje nuotrauko­je išvysti veidą, nors ir sklandantį kaip šešėliai, galima ištarti: „veidas tik ty­lintis veidas štai“ (p. 58). Spengiančioj raudonoj tyloj išnyra veidas, kad poe­tinė akimirka susilietų su metafizine – štai. Čia ir dabar tą akimirką atplukdo pasąmonės vandenys, štai čia ir dabar išnyra tai, kas ir yra geismas, ir lašas akimirką atpažįsta ašarą. Tikrumo akimirka. Žodis prisiliečia prie kūno ir snaigė tampa raudona prieš vėją, o rugiagėlė užsiplieskia. Daiktai spindi, maža dėžutė (matyt, kipariso – mirties sergėtojo) atsiveria, nuogas geismas audrina vaizduotę. Prasideda draudžia­mas žaidimas… su savimi. Užsidega raudona lemputė ir iš visų kampų atslenka žodžiais – mitais, pasakomis, žaidimais – virtę personažai. Svarbiau­sias iš jų – Mėlynbarzdis. Jį kaip savo alter ego sukūrė mažas rašalo žmoge­lis, surezgė tarsi voratinklį iš nerimo, baimės, gėdos, viso to, kas neatpažįsta­ma, kai virsta nejautriais žodžiais. Geis­mas neatpažįsta savęs Mėlynbarzdyje, bet jį atpažįsta mergaitė, prašanti geismo, ne Mėlynbarzdžio, atrakinti paskutinį vaikystės kambarį. Bet geis­mas staiga tampa mergaičių žudiku, taip jį suvokia mažas rašalo žmogelis, bet mergaitė, paversta gudria avele, pergudrauja geismu apsimetusį Mė­lynbarzdį: „o tada kvaila ta avelė, / anaiptol nekvaila avelė, / Mėlynbarz­džiui nušluosto ašaras / ir nuskuodžia laukais“ („avelės pasaka“, p. 71).

Kaip rašo Clarissa Pinkola Estes knygoje „Bėganti su vilkais“, Mėlyn­barzdis – tai mergaitės/moters sieloje tūnantis grobuonis, nevykęs stebukladarys, žiauriai keršijantis už moteriš­ką smalsumą ir naivumą, savo paslap­ties – slapto kambario su nužudytų žmonų kūnais – atrakinimą. Psicho­analitike, perskaitanti įvairių šalių pasakas, mitus, kaip moterį perspė­jančias paraboles, primygtinai skatina atrakinti tą slaptą Mėlynbarzdžio kambarį, atpažinti grobuonį, perprasti jį, kad mergaitė/moteris netaptų savo pačios naivumo, patirties stokos ir kvailumo auka. Psichoanalitike teigia, kad Mėlynbarzdis simbolizuoja jėgą, kuriai neįmanomas atpirkimas. Šis personažas nubaustas dėl to, kad peržengė ribą, skiriančią eilinių žmo­nių ir stebukladarių galių pasaulį. Jis nepaklausė gamtos bei peržengė ir savo galių ribas. Yra žmogaus gyveni­mo ir mirties galia. Peržengti slenkstį ir patekti į uždraustą kambarį reikštų išlaisvinti savyje geismo demonus, atpažinti tai, kas jau seniai virto užsi­traukusia žaizda, atgyjančia sapnuose mėlynbarzdžių, kalifų ir kitų pasakų personažais – stebukladariais (o gal angelais) nevykėliais: „pasaka baigsis šiandien, / lygiai dvyliktą naktį / ir an­gelas taps kuo buvo, / tik į dangų ne­kils“ („istorija apie vabzdį“, p. 73). At­gaivinti užmaršties/mirties pasiglemž­tą jausmų gaivalą reikštų abu veiksmus vienu metu – prikelti mirusįjį ir pa­gimdyti kūdikį. Tokia vaizduotės galia: „aš paskandinsiu tave žaizdoj – / sveti­moj, kažkieno paliktoj, užmirštoj / žaiz­doj, kurios niekas neieškojo, neatsi­šaukė, neprisipažino. // Kurios jau ši­tiek metų niekam / neprireikė, kuri gulėjo uždengta, / ilgai ir saugiai, tik iš toli nesimatė – / įkapėm ar vystyklais“ („Kažką apie ugnį“, p. 8).

C. P. Estes primena Carlo Gustavo Jungo žodžius apie tai, kad žmonių pa­leisti į dienos šviesą demonai krinta šviesa ant tamsiosios Dievo pusės. Iš­laisvinęs demonus ir leidęs naiviai mer­gaitei juos apgauti, žmogus tampa kūrėju – rašalo žmogeliu, nešiojančiu savyje maudžiantį skausmą – kaltę: „išskustą dienoraščio įrašą, / kuris vis tiek neišbluko, o liko / keistu, nuolat maudžiančiu randu“ („pačiam sau“, p. 84). Friedrichas Nietzsche teigė, jog tik žmogus priešinasi gravitacijos dės­niui – jis krinta aukštyn. Kristi aukš­tyn gali tik kūrėjo vaizduotės išlais­vintas nevaldomos aistros ir nenumal­domo kūrybinio ilgesio demonas: „o ar esama kitos upės pusės? – / kažkas teiraujas per apklausą, / tačiau jis ne­žino, kadangi / moka tik kristi aukš­tyn, / kur nebūtini jokie, net ir / tie, kažkada susprogdinti, / ar retkarčiais vis dar sprogdinami tiltai“ („tiltas“, p. 39). Kristi aukštyn – aistros ir poe­tinio polėkio formulė. Krintant aukš­tyn, kad ir nuo tilto, neįmanoma pa­siekti kito upės kranto, nes nebėra nuo. Nesvarbu, kad ten galbūt stovi mažoji mergaitė, geismo Lolita, o gal ji vis dar pardavinėja gėles Vokiečių gat­vėj? Ir slepiasi, kad ją atpažintų, pri­keltų, paliestų kad ir svetima, bet aša­ra, kad ir vasarą, bet snaigėm, kad ir Mėlynbarzdis, bet verkiantis. Tu esi viskas pasaulyje, kas primena tave, o aš – tik tai, „kuo norėtum, kad būčiau: aš esu.. / kuo nori, kad būčiau? / jei klaustum – / rūku virš pajuodusios Kuršmarių baržos. // išskalautu spal­votu stiklu, / dužena, iš toli atpažintu medžiu / arba gofruota prietemos dro­bule / tavo, tik tavo, Snieguole, kūnui“ („tavo nykštukas“, p. 27).

Nežinau, kuri analogija labiau tiktų naujai J. Kelero eilėraščių knygai – lietu­viškoji „Giesmių giesmė“ ar „Lolita“, be­sislapstanti (kad ją atrastų) „po Vokie­čių gatvės šešėliais“ (p. 80), bet tikrai žinau – ši knyga įtraukia, užvaldo, intri­guoja ir jqje viskas tikra ir nė lašo ma­nieringumo. Tai knyga ne apie jų kraš­tovaizdžius, o apie švarų ašaros peizažą (p. 13), ašaros, kurią iškart atpažįstame, „kai tik abiem paauglės alkūnėm skau­džiai remias lietus – / ir tas vaikas, atvė­ręs langą, be ašarų verkia“ („tai tu“, p. 5).

Marina Cvetajeva teigė, kad netik­ros poezijos požymis, kai nėra duotų eilučių („Menas ir sąžinė“). Šioje geis­mo sapnų knygoje viskas duota, net ir sėdmenų fudzijamos: „ir kas aš esu dabar be tos nežinomos / geišos, kuri net neįtaria, kad mano veidrody / vis dar spindi jos nugara, sėdmenų / fudzi­jamos, tobulai nuleistos rankos“ („vie­nintelė geiša“, p. 92). Duota poetui papasakoti, kaip verkia aistra, neatpažindama savęs.