Alfredas Guščius. Leviatanas turi nurungti… blusą
2011 m. Nr. 7
Liudvikas Gadeikis. Juodojo kelio istorijos: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 253 p.
Prie Liudviko Gadeikio romano „Juodojo kelio istorijos“ vertinimo šioje recenzijoje einu užuolankomis ir pirmiausia retoriškai klausdamas – ko siekiama nutylėjimais ne poetikoje, o literatūrinėje politikoje? Apie tai pamąstyti paskatino 2010-ųjų lietuvių literatūros derliaus aptarėjai („Metai“, 2011, Nr. 4). Kaip įprasta, dažniausiai prie derliaus svarstymo stalo susėda penketas šešetas aptarėjų ir kasmet beveik tie patys. Todėl ir skaitantys tuos svarstymus jau iš anksto gali nuspėti, kas kokius kūrinius paminės, pastebės, kas ką pasakys. Vertintojų nuomonių, skonių atpažinimas nėra vien pagyrimas už jų tvirtas pažiūras, nuostatas, bet gali būti suprastas ir kaip jų tendencingumo bei aprioriškumo išraiška. Nemanau, kad kada nors bent vienų metų literatūrinę produkciją bus įmanoma objektyviai, be šališkumų apžvelgti, tačiau redakcija kritikams privalėtų kelti sudėtingesnius uždavinius. O pagrindinis iš jų butų – platesnis žvilgsnis į šiuolaikinį literatūros procesą ir kuo atidesnis visose jo „lygose“ bei kategorijose triūsiančių rašytojų stebėjimas ir jų „žaidimo“ vertinimas.
Tarkim, jeigu į tokią „teisėjų brigadą“ būčiau pakliuvęs ir aš, tai vertinimo akcentus būčiau dėjęs kitus arba kitokius. Pirmiausia būčiau pakeitęs prizininkų sąstatą, prie svariausių metų knygų priskirdamas L. Gadeikio, A. Ruseckaitės, A. Zurbos romanus, taigi būčiau pasistengęs sumažinti V. Papievio pavardės kartojimo bei jo romano statymo į pirmąją vietą „dažnumyną“ ir nebūčiau daręs tiek reveransų jaunosioms prozininkėms, kuriančioms emigracijoje… Pokalbio teoriniame lygmenyje būčiau pritaręs V. Kukulo „paukštiškam“ žvilgsniui į „globalinės civilizacijos literatūrą“ ir jo liūdnai minčiai: „Tad jei šiandieninė literatūra vis dėlto yra literatūra, kur iš jos dingsta visi didieji globalizacijos provokuojami konfliktai, nužmoginančio pasaulio ir save ginančio žmogiškumo kovos dramos? <…> Kažkas esminga vyksta pačiame žmoguje, jei svarbiausioje savo dvasingumo teritorijoje – literatūroje – jis užleidžia vietą savo simuliakrui.“
Keistoka, kad niekas iš kitų penkių „suokalbininkų“ nepastvėrė V. Kukulo paimtos aukštosios vertinimo gaidom ir paliko jį vienišu solistu. O ta gaida palietė vieną esminę konstantą ar aksiomą, kurią brangina visa literatūra bei meno istorija. Ji gana paprasta laiko erozijai atsispyrės ir meninę vertę išsaugojęs menas visada buvo humanistiniu, nusitaikęs pirmiausia į žmogaus širdį, sielą, protą, ir jame niekada formos vaidmuo neviršydavo turinio. Ir kai V. Kukulas rašo, jog „niekas nesako, kad negalima sukurti gera literatūra ir prekybos centre, bet literatūra privalo esmingai kalbėti ką kita, prekybos centrui atliekant vien dekoratyvin2 veiksmo fono funkciją, o dabar pati technologija, prekybos sąranga yra svarbiausias meno tyrinėjimo objektas (kiek toli šiuo keliu nebekalbu)“, jis, manau, ilgisi esmingojo literatūros dėmens – meniniais paveikslais atspindėti žmogaus gyvenimą ir kelti pačius opiausius gyvenamojo laiko klausimus, kurie negali būti nesusiję su socialiniais, istoriniais, politiniais.
Visais laikais rašytojus klaidindavo įvairios žaltvykslės ir prie gyvenimo esmės tekdavo brautis per „simuliakrų“ tinklus. Manykime, kad ir Migueliui Cervantesui iš XVII a. tikrovės taip pat nebuvo paprasta atsirinkti temą bei objektą savo garsiam romanui, tačiau jei ligi šių dienų įdomu skaityti apie „pamišėlio“ idalgo nuotykius, išgyvenimus, filosofinius išvedžiojimus, vadinasi, romano autorius aptiko nesenkančią meniškumo versmę. „Literatūra privalo kalbėti apie ką kita“, – pritariu V. Kukului, taigi – apie esmę, apie „prakeiktuosius“ egzistencinius klausimus. Tiesa, visa ji to daryti neprivalo, kadangi ne visi gali panešti jų sunkią naštą ir rašančiųjų dalis vis tiek šliauš tikrovės paviršiumi, kels antraeilės ar trečiaeilės svarbos dalykus. Užtat literatūros kritika privalo objektyviai pamatyti visus triūsiančius įvairiuose literatūros baruose ir tinkami juos klasifikuoti bei įvertinti. Šiandien ji tokios funkcijos neatlieka, vertinimo kartelę laiko nuleidusi gana todėl per ją lengvai šokinėja pernelyg didelis skaičius rašančiųjų, literatūros kritika šiandien aiškiai palaiko lengvasvorius „šuolininkus“; jau sakiau – tik vienas iš šešių 2010 m. derliaus vertintojų pritaikė literatūrinei produkcijai ne mados, ne šiuolaikinės literatūrinės konjunktūros padiktuotus, bet aukštuosius/universaliuosius kūrybos vertinimo kriterijus.
V. Kukulo minties kreivė, slenkanti link literatūros humaniškumo, socialumo ir problemiškumo, man priimtina, kadangi čia regiu norą reabilituoti turinio – temos, problemos, idėjos – svarbą kūryboje. Kritika, vėl atsigręžusi į šiuos turinio dėmenis, manau, rezervuočiau vertintų ir formos vaidmenį, bent jau nebeteiktų jam prioriteto. Žinome, kad „kas“ ir „kaip“ mene yra sunkiai atskiriami, tačiau žinome ir tai, kad postmodernistinėje estetikoje vertybių hierarchija nežmoniškai supainiota, todėl kritika vėl turi siekti atkurti turinio ir formos pusiausvyrą. Šiuo rašiniu noriu bent menka dalimi prisidėti prie tos pusiausvyros išsaugojimo – aš manau, kad minėtasis L. Gadeikio romanas yra vertas žymiai didesnio kritikų dėmesio ir aukštesnės vietos ant hierarchijos laiptelių ir to jis nusipelno dėl socialiai ir politiškai aktualios temos bei problematikos. V. Papievio romanas „Eiti“ J. Sprindytės ir kitų pokalbininkų aukštai įvertintas visų pirma dėl formalių savybių („aliuzijos, pustoniai, metaforų grožis, pasakojimo muzikalumas“). V. Kukulas įžvelgia jame gilesnę turinio dimensiją, bet šis romanas Literatūros instituto premijuotas daugiau už stilistinę vertę, vadinasi, už „kaip“… Perskaičiau ir aš jį, patiko, tačiau ne be išlygų – analizuodamas radau ne vieną jo trūkumą ar silpną vietą. Maždaug iki pusės romanas tikrai žavi aliuzijų subtilumu, nuotaikų pustoniais, pasakojimo sklandumu. Intrigą palaiko ir siužetas – lietuvaitis romantikas Prancūzijos pietuose, ieškantis „mėlynosios paukštės“. Vis lauki, kaipgi jam baigsis ta impresijų medžioklė ir kur autorius pakreips muzikalaus pasakojimo tėkmę, – juk kiekviena srovė ar srovelė visada kažkur pasuka ar į kažką įteka, kitaip tariant, „įeina“. Romane „Eiti“ buvo užuomazgų, leidžiančių monotoniškam pasakojimui įgauti ryškesnę dramatinę sklaidą, kai protagonistas ne tik impresiškai, bet ir fiziškai prisilietė prie aprašomo miestelio egzistencinės gyventojų paslapties, prie jų likimų. Tačiau vos tik prisilietęs, jis tuoj pat atsitraukia ir pasineria į savo svajonių, į „amžino atsisveikinimo“ (suprask – su tekančiu laiku, su pasauliu, su savimi) mėlynus ūkus… Impresiškai žavu, stilistiškai tapybiška, bet man tokio efemeriško „amžinojo egzodo“ nepakanka.
Žinoma, norėti iš V. Papievio dramaturgiškesnio siužeto, socialesnės problematikos nereikia, – tokius norus gali patenkinti kitokio amplua rašytojai, ir tokių turime. Vienas jų – minėtasis L. Gadeikis. Jo pirmasis romanas gana solidžiai papildo socialių, konfliktiškų ir problemiškų kūrinių lentyną. Ar yra tokia lentyna ir ar ji didelė? Yra, ir nemaža, tik bėda – kritikų, apžvalgininkų ignoruojama. „Simuliakrinė“ estetika ir panašaus tipo aksiologija iš vertybinių kodeksų išstūmė socialaus turinio, tautinės, politinės, egzistencinės problematikos poreikį, kurį taip nostalgiškai atlapoja V. Kukulas ir kurio poziciją noriu paremti amerikiečių klasiko apie temos svarbą kūryboje samprotavimu: „Mes dažnai girdime apie rašytojus, kurie auga ir didėja sykiu su pasirinktąja tema, nors ji atrodo visiškai eilinė. Kas bus tada man, rašančiam apie Leviataną? Mano raidės nejučia išvirsta didžiosiomis plakatinėmis. Duokit šen kondoro plunksną! Duokit Vezuvijaus kraterį vietoje rašalinės! Draugai, prilaikykite mane už rankų! Nes kol plunksna išvedžioju mintis apie Leviataną, jos taip išsekina mane, jog kone alpstu nuo neaprėpiamai plataus jų užmojo, tarytum suimančio savin visų mokslų ratą, visas banginių, žmonių ir mastodontų kartas… Tokie ir šitaip išdidinantys yra plačios ir dosnios temos privalumai – patys išaugam iki jos dydžio… Norint sukurti galingą knygą, reikia galingos temos – niekas ir niekada neparašys reikšmingo ir ilgaamžio veikalo apie blusą, nors buvo daug bandžiusių…“ (H. Melvilis, „Mobi Dikas“, p. 408, pabraukta – A. G.).
Kaip ir Hermanas Melvile’is, ir V. Kukulas hiperbolizuoja mintį, kai daro, mano nuomone, teisingą išvadą: „Literatūra prarado gelmės vertikalę ir metafizinės aukštumos perspektyvą, ji užsikuitė buity ir pačiuose banaliausiuose banalaus autoriaus potyriuose, net sunku patikėti, kad šitam katastrofiškam nuopuoliui išsipildyti tereikėjo vos dvidešimties metų.“ Tačiau į tą nuopuolį buvo tikslingai einama, tas ėjimas buvo kritikų palaikomas, vadinasi, kai kam jis neatrodė nei kritimu, nei dekadansu, – štai perspektyvus prozininkas A. Jakučiūnas drąsiai dėsto savo antikukulišką poziciją: „Ko negaliu pakęsti literatūroje, tai socialinės problematikos. Tai mirties literatūra. Socialinio angažuotumo nelaikau menu“ („Metai“, 2008, Nr. 3). Taip pasakiusysis turi teisę dėstyti savo poziciją, nes gyvename demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje. Be to, reiktų ir gerbti ją, kadangi ji išsakyta jauno, gabaus menininko, o su tokia kai kam (taip pat ir man) nepriimtina „simuliakrine“ estetika tegali būti tik vienas pažangus bendradarbiavimo būdas – kūrybinis, intelektualinis, dvasinis rungtyniavimas. O kur rasti objektyvų, kvalifikuotą tokių rungtynių teisėją? Turbūt nerasime, kol į ginčą neįsitrauks visagalis arbitras Laikas. Jo laukti teks ilgokai, o kad metai neprabėgtų veltui, reikės mums patiems apie tas rungtynes kartkartėm pareikšti savo santykines tiesas.
L. Gadeikio romane „Juodojo kelio istorijos“ skaitytojas suras aktualią temą apie lietuviškojo verslo laisvoje Lietuvoje kilmę, ištakas, rūšis, perspektyvas. Taip pateiktos šios temos dabartinėje mūsų prozoje dar nebuvo, tiktai filosofiniuose bei sociologiniuose diskursuose retkarčiais panašius dalykus pasvarsto filosofai, pavyzdžiui, kultūrologas V. Rubavičius knygoje „Lietuva: korupcinė demokratija“ keldamas klausimus: kodėl mus ir šiandien valdo tie patys „buvusieji“, kodėl mūsų tautiečiai per 20 nepriklausomybės metų neįgijo galios spręsti savo gyvenimo problemų, kodėl tarsi demokratiniu būdu išrinkti valdžios žmonės virto naująja nomenklatūra, dar godesne už komunistinę? L. Gadeikis, į romano avansceną išvedęs dviejų ideologiškai priešingų stovyklų atstovus, tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo pasiryžusius veikti pagal kapitalistines rinkos diktuojamus dėsnius, sukūrė, sakyčiau, intriguojančią ir dramatišką buvusio antkapių ir šventųjų kalėjo, savotiško disidento Simono Perednio ir buvusio nomenklatūrininko, komjaunimo sekretoriaus Gedimino Soto pažiūrų, tarpusavio verslo santykių kovą, kurioje gana didele taškų persvara laimi buvęs ideologinis funkcionierius, paremtas KGB pinigais. Suprantu, kad mano oponentus pirmiausia domina tos kovos, vadinasi, ir viso romano meninis lygis. Žinoma, jame nerasime V. Papievio metaforų bei pasakojimo muzikalumo, bet rasime kitus, kūrinio vertę ne mažiau lemiančius dalykus – socialinį sąmoningumą ir angažuotumą, pastangas žvelgti į dabartį idėjos ir problemos aspektais, minties rausimąsi į tikrovės podirvį, pasakojimo istoriškumo dimensiją. Visa tai L. Gadeikio romane yra, belieka skaityti ir gilintis į tekstą. Taip, tobulo stiliaus bei išdailintos poetikos adoratoriams jame bus ko ilgėtis, tačiau sakyti, kad jame nėra raidos Patiriančių ir tarsi be jokios distancija matomų pagrindinių veikėjų negalėtų ne tiktai Donata Mitaitė, bet ir Jūratė Sprindytė… Taigi, vertinant “Juodojo kelio istorijas“, oponentams, ūkiantiems objektyvumo, reikės gerokai pasimiklinti dėliojant ant savo svarstyklių tai formos, architektonikos, tai turinio, temos, charakterių. Gerai matau L. Gadeikio romano meninius trūkumus – vangų pirmą skyrių, kuriame labai iliustratyviai parodomas pirmasis būsimos aršios konkurencinės kovos dalyvis Simonas Perednis, gerokai per ilgą skaitymą jo surastų grafo Levvandovskio užrašų (iš principo funkcionalių romano problematikoje), ištęstus Simono ir sekretorės santykių epizodus… Be abejo, iš dviejų pagrindinių veikėjų-varžovų romane stipriausias yra Gediminas Sotas, kurio pažiūrų evoliucijai, charakterio lipdybai autorius surado įdomesnių spalvų, gilesnių psichologinių įžvalgų. Matyt, Sotas autoriui įdomesnis ir kaip socialinis tipas, ir turbūt jo atsiradimo, formavimosi, modifikavimosi socialinę-politinę dirvą bei istoriją jis geriau pažinojo – ilgametis darbas spaudoje, aktyvus dalyvavimas pilietinėje veikloje nenuėjo veltui. Romane daug aktualijų, dar nepamirštų politinių, patriotinių įvykių, lengvai atpažįstamų vietovių, netgi prototipų. Žinoma, meno kūrinyje vertingiausia ne tai, kas paviršiuje plūduriuoja… Spėju, kad ir D. Mitaitę, ir J. Sprindytę, o gal net ir V. Kukulą nuo subtilesnio sąlyčio su šiuo L. Gadeikio kūriniu atitolino išoriškos teksto reikšmės, kurias jie aprioriškai palaikė, anot A. Jakučiūno, „socialiniu angažuotumu“, taigi – „mirties literatūra“. Jeigu jie dar kartą atsivers šį romaną, negalės neatrasti ir gilesnio teksto klodo, ir svaresnės problematikos, įtraukiančios į platesnį individo-politikos-laisvės apmąstymų lauką. Ir ypač sąžinės – kartu su Gedimino žmona Laima jie nejučia bus įtraukti į fundamentalius aktyvios veiklos/verslo ir jo žmogiškosios kainos, į subtilius asmenybės devalvacijos, susvetimėjimo, į meilės ir pasiaukojimo svarstymus. Meniškumo požiūriu jie nėra išreikšti be priekaištų, bet rasite ne vieną puslapį, kuriame sublizga L. Gadeikio stilius, dviplanio pasakojimo meistrystė. O dviejų raitelių– verslininkų ant puikių žirgų pasirodymas ir jų netiesioginė/idėjinė sankirta su lenkų skautais, tvarkančiais savo prosenelių kapus, suteikia romano problematikai paslapties, nežinomybės perspektyvą. Kad ir kaip ten būtų, joks aprioristas negalėtų teigti, kad visa dabartinė lietuvių proza nebekalba apie „žmogaus esmę“. Tiesa, kalbančių yra nedaug, todėl naudokimės retomis progomis ir išklausykime juos…