literatūros žurnalas

Alfredas Guščius. Leviatanas turi nurungti… blusą

2011 m. Nr. 7

Liudvikas Gadeikis. Juodojo kelio istorijos: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 253 p.

Prie Liudviko Gadeikio romano „Juo­dojo kelio istorijos“ vertinimo šioje re­cenzijoje einu užuolankomis ir pirmiau­sia retoriškai klausdamas – ko siekiama nutylėjimais ne poetikoje, o literatū­rinėje politikoje? Apie tai pamąstyti paskatino 2010-ųjų lietuvių literatū­ros derliaus aptarėjai („Metai“, 2011, Nr. 4). Kaip įprasta, dažniausiai prie derliaus svarstymo stalo susėda penke­tas šešetas aptarėjų ir kasmet beveik tie patys. Todėl ir skaitantys tuos svars­tymus jau iš anksto gali nuspėti, kas kokius kūrinius paminės, pastebės, kas ką pasakys. Vertintojų nuomonių, sko­nių atpažinimas nėra vien pagyrimas už jų tvirtas pažiūras, nuostatas, bet gali būti suprastas ir kaip jų tenden­cingumo bei aprioriškumo išraiška. Ne­manau, kad kada nors bent vienų metų literatūrinę produkciją bus įmanoma objektyviai, be šališkumų apžvelgti, ta­čiau redakcija kritikams privalėtų kelti sudėtingesnius uždavinius. O pagrin­dinis iš jų butų – platesnis žvilgsnis į šiuolaikinį literatūros procesą ir kuo atidesnis visose jo „lygose“ bei katego­rijose triūsiančių rašytojų stebėjimas ir jų „žaidimo“ vertinimas.

Tarkim, jeigu į tokią „teisėjų briga­dą“ būčiau pakliuvęs ir aš, tai vertinimo akcentus būčiau dėjęs kitus arba kito­kius. Pirmiausia būčiau pakeitęs prizinin­kų sąstatą, prie svariausių metų knygų priskirdamas L. Gadeikio, A. Ruseckaitės, A. Zurbos romanus, taigi būčiau pa­sistengęs sumažinti V. Papievio pavar­dės kartojimo bei jo romano statymo į pirmąją vietą „dažnumyną“ ir nebū­čiau daręs tiek reveransų jaunosioms prozininkėms, kuriančioms emigracijo­je… Pokalbio teoriniame lygmenyje bū­čiau pritaręs V. Kukulo „paukštiškam“ žvilgsniui į „globalinės civilizacijos li­teratūrą“ ir jo liūdnai minčiai: „Tad jei šiandieninė literatūra vis dėlto yra li­teratūra, kur iš jos dingsta visi didieji globalizacijos provokuojami konfliktai, nu­žmoginančio pasaulio ir save ginančio žmogiškumo kovos dramos? <…> Kaž­kas esminga vyksta pačiame žmoguje, jei svarbiausioje savo dvasingumo teri­torijoje – literatūroje – jis užleidžia vie­tą savo simuliakrui.“

Keistoka, kad niekas iš kitų penkių „suokalbininkų“ nepastvėrė V. Kukulo paimtos aukštosios vertinimo gaidom ir paliko jį vienišu solistu. O ta gaida pa­lietė vieną esminę konstantą ar aksio­mą, kurią brangina visa literatūra bei meno istorija. Ji gana paprasta laiko erozijai atsispyrės ir meninę vertę išsaugojęs menas visada buvo humanis­tiniu, nusitaikęs pirmiausia į žmogaus širdį, sielą, protą, ir jame niekada for­mos vaidmuo neviršydavo turinio. Ir kai V. Kukulas rašo, jog „niekas nesako, kad negalima sukurti gera literatūra ir prekybos centre, bet literatūra privalo esmingai kalbėti ką kita, prekybos centrui atliekant vien dekoratyvin2 veiksmo fono funkciją, o dabar pati technologija, prekybos sąranga yra svarbiausias meno tyrinėjimo objektas (kiek toli šiuo keliu nebekalbu)“, jis, manau, ilgisi esmingojo literatūros dėmens – meniniais paveikslais atspin­dėti žmogaus gyvenimą ir kelti pačius opiausius gyvenamojo laiko klausimus, kurie negali būti nesusiję su sociali­niais, istoriniais, politiniais.

Visais laikais rašytojus klaidinda­vo įvairios žaltvykslės ir prie gyveni­mo esmės tekdavo brautis per „simuliakrų“ tinklus. Manykime, kad ir Migueliui Cervantesui iš XVII a. tikrovės taip pat nebuvo paprasta atsirinkti te­mą bei objektą savo garsiam romanui, tačiau jei ligi šių dienų įdomu skaityti apie „pamišėlio“ idalgo nuotykius, iš­gyvenimus, filosofinius išvedžiojimus, vadinasi, romano autorius aptiko ne­senkančią meniškumo versmę. „Lite­ratūra privalo kalbėti apie ką kita“, – pritariu V. Kukului, taigi – apie esmę, apie „prakeiktuosius“ egzistencinius klausimus. Tiesa, visa ji to daryti ne­privalo, kadangi ne visi gali panešti jų sunkią naštą ir rašančiųjų dalis vis tiek šliauš tikrovės paviršiumi, kels antraeilės ar trečiaeilės svarbos da­lykus. Užtat literatūros kritika privalo objektyviai pamatyti visus triūsiančius įvairiuose literatūros baruose ir tinka­mi juos klasifikuoti bei įvertinti. Šiandien ji tokios funkcijos neatlieka, vertinimo kartelę laiko nuleidusi gana todėl per ją lengvai šokinėja pernelyg didelis skaičius rašančiųjų, literatūros kritika šiandien aiškiai palaiko lengvasvorius „šuolininkus“; jau sakiau – tik vienas iš šešių 2010 m. derliaus vertintojų pritaikė literatūrinei produkcijai ne mados, ne šiuolaikinės literatūrinės konjunktūros padiktuotus, bet aukštuosius/universaliuosius kūrybos vertinimo kriterijus.

V. Kukulo minties kreivė, slenkanti link literatūros humaniškumo, socia­lumo ir problemiškumo, man priimti­na, kadangi čia regiu norą reabilituoti turinio – temos, problemos, idėjos – svarbą kūryboje. Kritika, vėl atsigrę­žusi į šiuos turinio dėmenis, manau, rezervuočiau vertintų ir formos vaid­menį, bent jau nebeteiktų jam priorite­to. Žinome, kad „kas“ ir „kaip“ mene yra sunkiai atskiriami, tačiau žinome ir tai, kad postmodernistinėje estetiko­je vertybių hierarchija nežmoniškai supainiota, todėl kritika vėl turi siekti atkurti turinio ir formos pusiausvyrą. Šiuo rašiniu noriu bent menka dalimi prisidėti prie tos pusiausvyros išsaugo­jimo – aš manau, kad minėtasis L. Gadeikio romanas yra vertas žymiai di­desnio kritikų dėmesio ir aukštesnės vietos ant hierarchijos laiptelių ir to jis nusipelno dėl socialiai ir politiškai ak­tualios temos bei problematikos. V. Pa­pievio romanas „Eiti“ J. Sprindytės ir kitų pokalbininkų aukštai įvertintas visų pirma dėl formalių savybių („aliu­zijos, pustoniai, metaforų grožis, pasa­kojimo muzikalumas“). V. Kukulas įžvelgia jame gilesnę turinio dimensi­ją, bet šis romanas Literatūros institu­to premijuotas daugiau už stilistinę vertę, vadinasi, už „kaip“… Perskai­čiau ir aš jį, patiko, tačiau ne be išlygų – analizuodamas radau ne vieną jo trū­kumą ar silpną vietą. Maždaug iki pu­sės romanas tikrai žavi aliuzijų subti­lumu, nuotaikų pustoniais, pasakojimo sklandumu. Intrigą palaiko ir siužetas – lietuvaitis romantikas Prancūzijos pie­tuose, ieškantis „mėlynosios paukštės“. Vis lauki, kaipgi jam baigsis ta impre­sijų medžioklė ir kur autorius pakreips muzikalaus pasakojimo tėkmę, – juk kiekviena srovė ar srovelė visada kaž­kur pasuka ar į kažką įteka, kitaip ta­riant, „įeina“. Romane „Eiti“ buvo už­uomazgų, leidžiančių monotoniškam pasakojimui įgauti ryškesnę dramati­nę sklaidą, kai protagonistas ne tik impresiškai, bet ir fiziškai prisilietė prie aprašomo miestelio egzistencinės gyventojų paslapties, prie jų likimų. Tačiau vos tik prisilietęs, jis tuoj pat atsitraukia ir pasineria į savo svajo­nių, į „amžino atsisveikinimo“ (su­prask – su tekančiu laiku, su pasauliu, su savimi) mėlynus ūkus… Impresiškai žavu, stilistiškai tapybiška, bet man tokio efemeriško „amžinojo egzo­do“ nepakanka.

Žinoma, norėti iš V. Papievio dramaturgiškesnio siužeto, socialesnės problematikos nereikia, – tokius norus gali patenkinti kitokio amplua rašyto­jai, ir tokių turime. Vienas jų – minė­tasis L. Gadeikis. Jo pirmasis romanas gana solidžiai papildo socialių, konflik­tiškų ir problemiškų kūrinių lentyną. Ar yra tokia lentyna ir ar ji didelė? Yra, ir nemaža, tik bėda – kritikų, ap­žvalgininkų ignoruojama. „Simuliakrinė“ estetika ir panašaus tipo aksiologija iš vertybinių kodeksų išstūmė socia­laus turinio, tautinės, politinės, egzis­tencinės problematikos poreikį, kurį taip nostalgiškai atlapoja V. Kukulas ir kurio poziciją noriu paremti ame­rikiečių klasiko apie temos svarbą kūryboje samprotavimu: „Mes dažnai girdime apie rašytojus, kurie auga ir didėja sykiu su pasirinktąja tema, nors ji atrodo visiškai eilinė. Kas bus tada man, rašančiam apie Leviataną? Mano raidės nejučia išvirsta didžiosio­mis plakatinėmis. Duokit šen kondoro plunksną! Duokit Vezuvijaus kraterį vietoje rašalinės! Draugai, prilaikykite mane už rankų! Nes kol plunksna išvedžioju mintis apie Leviataną, jos taip išsekina mane, jog kone alpstu nuo neaprėpiamai plataus jų užmojo, tarytum suimančio savin visų mokslų ratą, visas banginių, žmonių ir mas­todontų kartas… Tokie ir šitaip išdidi­nantys yra plačios ir dosnios temos privalumai – patys išaugam iki jos dy­džio… Norint sukurti galingą knygą, reikia galingos temos – niekas ir nie­kada neparašys reikšmingo ir ilgaam­žio veikalo apie blusą, nors buvo daug bandžiusių…“ (H. Melvilis, „Mobi Dikas“, p. 408, pabraukta – A. G.).

Kaip ir Hermanas Melvile’is, ir V. Kukulas hiperbolizuoja mintį, kai daro, mano nuomone, teisingą išvadą: „Literatūra prarado gelmės vertikalę ir metafizinės aukštumos perspekty­vą, ji užsikuitė buity ir pačiuose bana­liausiuose banalaus autoriaus poty­riuose, net sunku patikėti, kad šitam katastrofiškam nuopuoliui išsipildyti tereikėjo vos dvidešimties metų.“ Ta­čiau į tą nuopuolį buvo tikslingai eina­ma, tas ėjimas buvo kritikų palaiko­mas, vadinasi, kai kam jis neatrodė nei kritimu, nei dekadansu, – štai pers­pektyvus prozininkas A. Jakučiūnas drąsiai dėsto savo antikukulišką pozi­ciją: „Ko negaliu pakęsti literatūroje, tai socialinės problematikos. Tai mir­ties literatūra. Socialinio angažuotumo nelaikau menu“ („Metai“, 2008, Nr. 3). Taip pasakiusysis turi teisę dėstyti sa­vo poziciją, nes gyvename demokrati­nėje ir pliuralistinėje visuomenėje. Be to, reiktų ir gerbti ją, kadangi ji iš­sakyta jauno, gabaus menininko, o su tokia kai kam (taip pat ir man) nepri­imtina „simuliakrine“ estetika tegali būti tik vienas pažangus bendradar­biavimo būdas – kūrybinis, intelektua­linis, dvasinis rungtyniavimas. O kur rasti objektyvų, kvalifikuotą tokių rungtynių teisėją? Turbūt nerasime, kol į ginčą neįsitrauks visagalis arbit­ras Laikas. Jo laukti teks ilgokai, o kad metai neprabėgtų veltui, reikės mums patiems apie tas rungtynes kartkar­tėm pareikšti savo santykines tiesas.

L. Gadeikio romane „Juodojo kelio istorijos“ skaitytojas suras aktualią temą apie lietuviškojo verslo laisvoje Lie­tuvoje kilmę, ištakas, rūšis, perspekty­vas. Taip pateiktos šios temos dabar­tinėje mūsų prozoje dar nebuvo, tiktai filosofiniuose bei sociologiniuose dis­kursuose retkarčiais panašius dalykus pasvarsto filosofai, pavyzdžiui, kultū­rologas V. Rubavičius knygoje „Lietu­va: korupcinė demokratija“ keldamas klausimus: kodėl mus ir šiandien valdo tie patys „buvusieji“, kodėl mūsų tautiečiai per 20 nepriklausomybės metų neįgijo galios spręsti savo gyve­nimo problemų, kodėl tarsi demokra­tiniu būdu išrinkti valdžios žmonės virto naująja nomenklatūra, dar go­desne už komunistinę? L. Gadeikis, į romano avansceną išvedęs dviejų ideo­logiškai priešingų stovyklų atstovus, tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo pasiryžusius veikti pagal kapitalis­tines rinkos diktuojamus dėsnius, su­kūrė, sakyčiau, intriguojančią ir dra­matišką buvusio antkapių ir šventųjų kalėjo, savotiško disidento Simono Perednio ir buvusio nomenklatūri­ninko, komjaunimo sekretoriaus Gedi­mino Soto pažiūrų, tarpusavio verslo santykių kovą, kurioje gana didele taškų persvara laimi buvęs ideologinis funkcionierius, paremtas KGB pini­gais. Suprantu, kad mano oponentus pirmiausia domina tos kovos, vadina­si, ir viso romano meninis lygis. Žino­ma, jame nerasime V. Papievio me­taforų bei pasakojimo muzikalumo, bet rasime kitus, kūrinio vertę ne ma­žiau lemiančius dalykus – socialinį są­moningumą ir angažuotumą, pastangas žvelgti į dabartį idėjos ir problemos as­pektais, minties rausimąsi į tikrovės podirvį, pasakojimo istoriškumo dimen­siją. Visa tai L. Gadeikio romane yra, belieka skaityti ir gilintis į tekstą. Taip, tobulo stiliaus bei išdailintos poe­tikos adoratoriams jame bus ko ilgėtis, tačiau sakyti, kad jame nėra raidos Patiriančių ir tarsi be jokios distanci­ja matomų pagrindinių veikėjų ne­galėtų ne tiktai Donata Mitaitė, bet ir Jūratė Sprindytė… Taigi, vertinant “Juodojo kelio istorijas“, oponentams, ūkiantiems objektyvumo, reikės gerokai pasimiklinti dėliojant ant savo svarstyklių tai formos, architektonikos, tai turinio, temos, charakterių. Gerai matau L. Gadeikio romano meninius trūkumus – vangų pirmą skyrių, kuriame labai iliustra­tyviai parodomas pirmasis būsimos aršios konkurencinės kovos dalyvis Simonas Perednis, gerokai per ilgą skaitymą jo surastų grafo Levvandovskio užrašų (iš principo funkcionalių romano problematikoje), ištęstus Si­mono ir sekretorės santykių epizo­dus… Be abejo, iš dviejų pagrindinių veikėjų-varžovų romane stipriausias yra Gediminas Sotas, kurio pažiūrų evoliucijai, charakterio lipdybai auto­rius surado įdomesnių spalvų, gilesnių psichologinių įžvalgų. Matyt, Sotas autoriui įdomesnis ir kaip socialinis tipas, ir turbūt jo atsiradimo, formavi­mosi, modifikavimosi socialinę-poli­tinę dirvą bei istoriją jis geriau paži­nojo – ilgametis darbas spaudoje, ak­tyvus dalyvavimas pilietinėje veikloje nenuėjo veltui. Romane daug aktuali­jų, dar nepamirštų politinių, patrioti­nių įvykių, lengvai atpažįstamų vie­tovių, netgi prototipų. Žinoma, meno kūrinyje vertingiausia ne tai, kas pa­viršiuje plūduriuoja… Spėju, kad ir D. Mitaitę, ir J. Sprindytę, o gal net ir V. Kukulą nuo subtilesnio sąlyčio su šiuo L. Gadeikio kūriniu atitolino išoriškos teksto reikšmės, kurias jie aprioriškai palaikė, anot A. Jakučiūno, „socialiniu angažuotumu“, taigi – „mirties literatūra“. Jeigu jie dar kartą atsivers šį romaną, negalės neatrasti ir gilesnio teksto klodo, ir svaresnės problematikos, įtraukiančios į platesnį individo-politikos-laisvės apmąstymų lauką. Ir ypač sąžinės – kartu su Gedimino žmona Laima jie nejučia bus įtraukti į fundamentalius aktyvios veiklos/verslo ir jo žmogiškosios kai­nos, į subtilius asmenybės devalvaci­jos, susvetimėjimo, į meilės ir pasiau­kojimo svarstymus. Meniškumo požiū­riu jie nėra išreikšti be priekaištų, bet rasite ne vieną puslapį, kuriame su­blizga L. Gadeikio stilius, dviplanio pa­sakojimo meistrystė. O dviejų raitelių– verslininkų ant puikių žirgų pasirody­mas ir jų netiesioginė/idėjinė sankirta su lenkų skautais, tvarkančiais savo prosenelių kapus, suteikia romano problematikai paslapties, nežinomybės perspektyvą. Kad ir kaip ten būtų, joks aprioristas negalėtų teigti, kad visa dabartinė lietuvių proza nebekalba apie „žmo­gaus esmę“. Tiesa, kalbančių yra ne­daug, todėl naudokimės retomis pro­gomis ir išklausykime juos…

Justinas Kubilius. Laimingas kritikos atvejis

2015 m. Nr. 10 / Alfredas Guščius. Savistaba ir nuostaba: rašytojų žvilgsnis į save ir kitus. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 320 p.

Alfredas Guščius. Ar kryžkelė – amžina?

2015 m. Nr. 5–6 / Vydas Astas. Amžinoji kryžkelė. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 320 p.

Alfredas Guščius. Apie ribas savyje ir kosmose

2014 m. Nr. 1 / Petras Venclovas. Peržengti ribą. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 296 p.

Alfredas Guščius. Savistaba ir nuostaba, arba Pasvarstymai apie Aš ir Tai

2013 m. Nr. 10 / Pastaruoju metu nemažai lietuvių prozininkų, poetų, literatūrologų rašo autobiografinio pobūdžio knygas. Pasirodė nemažai kūrinių, kuriuose slypi jeigu ne autobiografinis, tai jau daugmaž autentiškas autoriaus sielos pasaulis.

Alfredas Guščius. Tesaugo taškas ir žanras

2013 m. Nr. 2 / Romas Sadauskas. Gyvenimas prie vieškeluko: esė romanas. – Vilnius: Žuvėdra, 2012. – 494 p.

Alfredas Guščius. „Atmintis pati atsirenka…“

2012 m. Nr. 10 / Vytautas Bubnys. Širdimi regėti: portretiniai eskizai. – Alma littera, 2012.

Alfredas Guščius. Į tą pačią lentyną

2012 m. Nr. 7 / Vladas Kalvaitis. Sustiprinto režimo barakas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011. – 438 p.

Alfredas Guščius. Į Prahą – lyg į kurortą

2012 m. Nr. 3 / Romas Gudaitis. Invazija į Prahą ir širdis: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Alfredas Guščius. Biografija, įsupta į laiko drobulę

2011 m. Nr. 11 / Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 192 p.

Alfredas Guščius. Tema – sena, sprendimas – naujas

2011 m. Nr. 4 / Algimantas Zurba. Krisius: romanas. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. – 317 p.

Alfredas Guščius. Ir stori romanai – nenuobodūs

2010 m. Nr. 8–9 / Raimondas Kašauskas. Badmetis, arba Žali akiniai arkliams. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 456 p.

Alfredas Guščius. Avino išspirtas

2010 m. Nr. 3 / Vytautas Girdzijauskas. Trylika tekstų apie vieną gyvenimą. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2009. – 272 p.