Elena Skaudvilaitė. Ne tik paukščių regėtoja

2011 m. Nr. 2–3

Joana Danutė Žilaitytė. Paukščiai viršum vaivorykštės: novelių rinktinė. – Vilnius: Žara, 2010. – 256 p.

Rašytoja (poetė, prozininkė, vertė­ja) Joana Danutė Žilaitytė-Juškaitienė (1932–2009) yra žinoma, bet gal ne tiek, kiek žinoti verta. Susigyvenimas su tyla jai buvo, galima sakyti, daugausia ir kūrybiniam darbui tinkamiausia užuoglauda. Ji rašė ir piešė tylioje nuošalumoje. Be abejo, sąlygi­nėje, nes gyveno su vyru Vilniuje, Žvėryno daugiabutėje, ir, kaip būdinga ypač jautriems, kentėjo žudoma viso­kio triukšmo ir taršos. Man pasisekė nepraeiti pro šią mielą asmenybę ir gražią jos kūrybą. Grožio, darnos, sub­tilaus bendravimo ilgesys, pagarbus tik­ro žmoniškumo, artimo meilės vertini­mas, ištikimybė krikščioniškajai mora­lei, persmelkę J. D. Žilaitytės kūrybą, yra tvirto žmogaus būdo ir jo dvasinio subtilumo ženklai. Iš pirmo žvilgsnio jos lengvo stiliaus kūrybą vis dėlto rei­kia skaityti susikaupus, neskubant daryti išvadų. Nuoširdi rašytoja nesi­stengia sublizgėti, stebinti kokiais ne­paprastais meniniais atradimais. Įdėmus jos žvilgsnis (Danutė dar ir žurnalistė, ir dailininkė) stebi, pažįsta ne tiek gy­venimo, buities paviršius, kiek žmonių elgesį, širdžių slaptumas, „rašo“ vidi­nes personažų biografijas.

Man ne svetima J. D. Žilaitytės krikščioniškoji pasaulėžiūra, dorovi­niai nusistatymai, visa tai laikau ver­tybėmis, todėl ir rašau apie knygą, ku­rios autorė nebeįstengė ir nebespėjo parengti spaudai. Priešmirtinį nedrąsų rašytojos norą įgyvendino jos vyras ir poetas Jonas Juškaitis. Apsakymų ir novelių rinktinė „Paukščiai viršum vaivorykštės“ išleista 2010 metais. At­rinkti 67 tekstai, pridėtas pluoštelis fotografijų, viršelis papuoštas pačios Danutės piešiniais, įvadiniame straips­nyje ir komentaruose paaiškinamos šios knygos atsiradimo aplinkybės, su­darymo principai.

Nenagrinėsiu šios rinktinės visa­pusiškai, netyrinėsiu moksliškai. Tam reikėtų dešimčių puslapių, didesnių analitikės įgūdžių. Noriu tik kelias pastabas pasakyti apie brandžią kny­gą, be to. jaučiu palankumą autoriams, kurie nėra tik primityvūs rašinėtojai.

Nors nebuvo išmaišiusi pasaulio, J. D. Žilaitytė turi ką pasakoti. Jos vaizduojamas gyvenimo ratas sukasi Lietuvoje: čia gyvena (ir miršta, žūsta) novelių personažai, čia patiriami lai­mės gūsiai, bet dažniau – kūno ir šir­dies sopėjimai, suspaudimai, mauduliai. Toje mažoje šalelėje visa, kas rašytojai svarbu, sutelkta dar siauresnėse ribose, jos išžvalgytose, geriausiai pažįstamo­se vietovėse (Vilnius, Veliuona, Jurbar­kas ir kt.), nurodytose ar numanomose pagal autorės biografijos faktus. J. D. Žilaitytę vadinu subtiliojo realizmo at­stove. Kur kas šviesesnio, negu, pvz., Žemaitės apsakymų realizmas. Autorė linkusi tyliai apgailėti tuos, kurie vie­naip ar kitaip kankina kitus ir kenčia patys (apsakymai „Tamsios dienos“, „Verleno posmas“, „Nuo lietaus“, „Kait­ros“, „Lizdai migloj“, „Vasara, ruduo“, ,Eksperimentas“, „Sugrįžo“ ir kt.). Rink­tinėj į „sceną“ išvedama senelių, ma­mų, tetų, seserų, giminių ir kaimynų, našlaičių, laimingų ir nelaimingų su­tuoktinių, ligonių ir gydytojų, profeso­rių, poetų ir dailininkų, kaimiečių ir miestiečių. Pasitaiko ir klastingų sau­gumiečių bei jų aukų („Raudonas gyve­nimas“, „Nelinksma istorija“, „Rugpjūčio sekmadienį“ ir kt,). Vaizduojamo žmo­gaus veido bruožai, apdaras autorei svarbūs tiek, kiek padeda atskleisti jo esmę, pasitikrinti, kiek jis yra gyvas. Rinktinėje vyrauja gražių žmonių port­retai. Dažniausiai tai likimo nelabai lepinami žmonės, kartais stačiai būties kankiniai, atstumtieji, gyvi užmirš­tieji. Daugumos buitis kukli, net var­gana („Moterys“, „Tėviškė“, „Džiaugs­mai“ ir kt.). O jei kur atsiranda pralobusių veikėjų, ten nesitikėk tei­singumo, jautrumo, artimo meilės („Ty­la“, „Seserys“, „Pelėdos sutemoj“, „Pa­sakų knyga“).

Kad ir ką Danutė vaizduotų, prie visko prieina subtiliai, net atrodo, kad rašymas jai – malonios atostogos ir prasmingas poilsis. Kūrinį pradėti lin­kusi išoriško žmogaus vaizdo piešiniu. Brūkštelėjimas keliais sakiniais – ir tą veikėją jau įsiminsi, norėsi jį pažinti giliau. Jau ir personažų veidai daug ką „sako“, bet kiekvienas savaip, kiekvie­nas gyvena pagal savo išmintį, o au­torės intencijos, vertinimai sumaniai „įslaptinti“, glūdi šiuose portretuose kaip koks gyvybės pradas augaluose. Turintis kūrybinio nuovokumo skaity­tojas pasigėrės ir pasakys: šviesios no­velės, graži, moteriškos šilumos pilna, dvasingumo turtinga knyga.

Danutė ypač labai atidi moters da­liai. Ir inteligentės, ir paprastos kai­mietės apsiaučiamos jautriu autorės dėmesiu, dažnai ir tylia užuojauta. Į vienas Danutė žvelgia su atlaidžia šypsena („Moterys“, „Gripas siaučia“, „Miesto parke“ ir kt.), kitų būtis rašy­toją šiurpina, sukrečia iki širdies gelmių. Ypač kai jos ne vienišos, bet po vienatvės našta („Viena su lietum“ ir kt.). Jautriai paklausiama ir apie svar­biausią šeimos tikslą. Viename tekste „vaikelio“ nebenori žmona, nes jos vy­ras Jonas Pilkaitis, kolchozo trakto­rininkas, įjunko į svaiginamuosius gė­ralus. Jis skundžiasi draugui, kad jo Verutė įsikalusi sau, jog girtuoklio tėvo mergytė bus didžiagalvė ir neby­lė. Jonas labai norėtų švelnios dukry­tės, kuri padėtų pasikeisti ir jam: „O gal tas vaikelis mane išgelbėtų?“

Novelėje „Paukščiai viršum vaivorykš­tės“ sutuoktiniai išvis neturi vaikų. Jurgita džiaugiasi, kad jų pažįstama rašo susilaukusi sūnaus, skaito Tadui laišką, bet vyras abejingas naujienai, kreipia temą į šalį: „Žiūrėk, kokia vaivorykštė viršum upės <…>. Žiūrėk, o viršum jos skraido rausvi paukščiai.“ Tačiau Jurgitos akyse gražioji vaivo­rykštė staiga pajuosta, ima tirpti. Ir paukščiai tampa juodi <…>. Vėliau ir jie pradingsta.“ Kodėl Tadas toks šiurkštus motinystės džiaugsmo nepa­tyrusiai žmonai („Gana! Nenoriu nė girdėti“)? Reikšminga priešpaskutinė novelės frazė (Jurgitą „apima neaiškus kaltės jausmas“), „už kadro“ lieka intriguojanti šeimos paslaptis.

Dar kitokia novelės „Ruduo“ (p. 114) veiksmo situacija, susidariusi darnioje šeimoje. Albina laiminga, nes laukiasi. Rytą, matydama gražų dangų, ima pa­kiliai svajoti: „Kai mano vaikelis ūg­tels, parodysiu jam dangaus spalvų gražumą tylėdama, kaip rodė man tėvas.“ Bet kai nori pradžiuginti ir vyrą („Mudu turėsim vaikelį“), tenka suglumti: Antanas ima visaip išvedžio­ti – juodu jau turi nebemažą Birutę, jau per vėlu, neįmanoma ir panašiai. Su vyro sprendimu susitaikyti Albinai neleidžia sąžinė: „Prisimink penktąjį Dievo įsakymą.“ Kai naktį Albina su riksmu pašoka iš kraupaus sapno ir verkia, Antano sąžinė tarsi prabunda, jis ramina žmoną: „Mes jį užauginsim, tik tu neverk. <…> Nesuprantu, kaip galėjau toks būti! Dieve, Dieve, koks menkas žmogus, kiek jame baisybių.“

Novelėse sutinkame ir paliegusių, gležnų veikėjų, nervų ir psichikos ligo­nių („Medaus mėnuo kaime“, „Atsiti­kimas su daktaru Karoliu“, „Baimė“, „Ruduo“, „Nerimas“). Jų būsenoms parodyti autorei prireikia sąlyginių vaizdų („reikšmingas“ sapnas, ange­las, išskrendantis iš vaikus taikinan­čios senos motinos akių ir pan.). Da­nutė įtaigiai atkuria klausos ir regos haliucinacijas, kitur skaitytojui leidžia pajusti nerimą, nepaaiškinamas bai­mes ir kitokias psichikos anomalijas.

Yra novelių apie gražių, įdomių įmonių netikėtus susibičiuliavimus, kartais tragiškas jų draugystės ir gy­venimo pabaigas („Mėlyna upė su geltonom salom“, „Namas po klevais“, Paveikslas“, „Rudens rožės“). Graži novelytė „Našlė Emilija“ apie senus neblėstančius jausmus. Danutės vaiz­duojami vyrai dažnokai kampuoti, dygūs ir keistoki, tačiau yra ir subti­lių, atidžių žmonoms. Nors moterys tokiais vyrais ir nusivilia, jaučiasi ne­suprastos, akių jiems nedrasko, daug ką nutyli, užsidaro su savo nuoskau­domis. Tai dvasioje nepriklausomos ir tvirtos moterys, jos moka aukotis ir subtiliai jaučia žmogų.

Danutės personažas „mergaitė“ pri­mena kilmingą žavią panelę (beje, natūralią, kuklią, be tuštybės). Tai lyg ir žavus gamtos vaikas. Nors tokia mergaitė pasiilgsta kaimo, mažo gim­tojo miestelio, bet neturi žemdirbės bruožų. Ji paprastai yra korektorė, žurnalistė, rašytoja, seselė ar panašių „amatų“ atstovė. Ji žavisi ligoninės so­delyje gyvenančia varna, jai labai gra­žu šarka ant medžio šakos. Ji mėgsta sėdėti ant upės kranto ir ilgai žiūrėti į srovę. Arba tiesiog stovėti prie lango ir žiūrėti, kaip lyja. Ši trapi būtybė tarsi „žaidžia“ naktų mėnuliais. Moterišku­mas neįsivaizduojamas be gėlių, ypač kaimo aplinkoje. Gėlėmis žavimasi, gėlės jaučiamos, su jomis gyvenama. Rytą „nusipraususi, susišukavusi eina pažiūrėti gėlių. <…> Jai rodos, kad gėlės gyvenimas yra labai gražus: nie­kam blogo nepadarys, žydi, kvepia ir tuo visus džiugina. <…> Vakarop kaitra atlėgsta. Mergaitė stebi, kaip temsta. Iš gėlių tylutėliai išeina spal­vos“ („Kaitros“). „Kokia tyla, koks žvil­gėjimas, tviskėjimas miške! Šešėliai driekėsi ilgi ir tarsi judėjo <…>, at­rodė, kad jie gyvi. Viršum žolės suposi melsvas permatomas rūkas. Gėlių tau­relėse viskas blizgėjo rasa.“

Danutė yra iš tų meno kūrėjų, ku­riems reikia gyvo sąlyčio su realiu žmogumi ir realiu gyvenimu, nors ji turi ir kūrybinės fantazijos dovaną. Jos novelių turinys randasi iš tikrovės apmatų ir ataudų, daugiausia atku­riamos įvairios praėjusio šimtmečio antrosios pusės gyvenimo apraiškos. Susipažįstant su pavaizduotais žmo­nėmis, aišku, galima mėginti nustatyti vieno ar kito prototipą. Man tai ne­labai pavyko, todėl sau pasakiau: tai yra tikroviški veikėjai, tačiau ne kokių nors gyvų žmonių kopijos.

J. D. Žilaitytės-Juškaitienės nove­lių rinktinė „Paukščiai viršum vaivo­rykštės“ turbūt nėra ta knyga, kuri būtų labai svarbi intelektualios ir modernios kūrybos mėgėjams. Bet ar skaitančioji visuomenė šiandien nėra pasiilgusi nuoširdaus meninio žodžio, tauraus ir paprasto gyvenimo grožio ir amžinųjų vertybių, kurių neveikia is­torinio laiko permainos? Danutės me­ninio žodžio šviesa yra tai, kas negęsta pasaulyje.