literatūros žurnalas

Williamas S. Burroughsas: „Tyla – geidžiamiausia būsena“

2012 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė

Amerikiečių rašytojas Williamas S. Burroughsas atsako į rašytojo ir literatūros kritiko Conrado Knickerbockerio klausimus

Fejerverkai ir švilpimas skelbė Naujuosius 1965-uosius metus Sent Lui­se. Vidurnaktį striptizo šokėjos bėgo iš barų į Geslaito aikštę šokti lauke. W. Burroughsas, vakare pažiūrėjęs televizorių, miegojo savo kambaryje ele­gantiškiausiame Sent Luiso viešbutyje „Chase Park Plaza“.

Kitos dienos vidurdienį jis jau buvo pasirengęs duoti interviu. Vilkėjo lengva pilka „Brook Brothers“ eilute su liemene, mėlynai dryžuotais angliško kirpimo marškiniais iš Gibraltaro ir buvo pasirišęs tamsiai mėlyną kaklaraištį su mažyčiais taškeliais. Jo manieros – ne pedagogiškos, o veikiau didaktiškos, būdingos teisininkui. Buvo panašus į vyresnįjį privataus banko partnerį, brė­žiantį didelių, bet anonimiškų turtų judėjimo kryptis. Pašnekovo draugas, nužvelgęs W. Burroughsą iš kito vestibiulio galo, palaikė jį britų diplomatu. Penkiasdešimtmetis, gerai išsilaikęs: kiekvieną dieną atlieka pilvo pratimų kompleksą ir daug vaikšto. Liesas veidas. Išraiška – kupina įtampos, bruožai – ryškūs ir tarsi kaltu iškalti. Per interviu nė karto nešyptelėjo ir tik kartą nusijuokė, nors ir darė įspūdį žmogaus, gebančio ilgai ir sausai juoktis kitomis aplinkybėmis. Balsas – skardus, tonas – nuosaikus ir kantrus, tartis – vidurio Atlanto, tokia savotiška jokio regiono intonacija, kurią įgyja amerikiečiai, daug metų gyvenę užsieniuose. Kalba elipsėmis, trumpais, aiškiais pliūpsniais.

Ant tualetinio staliuko jo kambaryje stovi europietiškas tranzistorius, guli keli mokslinės fantastikos romanai minkštais viršeliais, Josepho Conrado „Romanas“ ir Fordo Madoxo Fordo knygos. Jimo Bisliopo „Diena, kai buvo nušautas Linkolnas“ ir Jameso Reynoldso „Šmėklos amerikiečių namuose“. Ant vienos dvigulių lovų, greta „Field & Stream“1 numerio – „Zeisso“ fotoapa­ratas „Ikon“. Ant kitos lovos – didelės žirklės, iškarpos iš laikraščių aukštuomenės gyvenimo puslapių, nuotraukos ir iškarpų albumas. Ant rašomojo stalo – „Facit“ nešiojamoji rašomoji mašinėlė. Dairantis darėsi aišku, kad kambaryje, nors jis ir tvarkingas, – labai daug popierių.

W. Burroughsas be paliovos rūkė, traukdamas cigaretę čia iš „English Ovals“, čia iš „Benson & Hedges“ pakelių. Mums šnekantis kambarys prisipildė dūmų. Lauke temperatūra siekė septyniasdešimt laipsnių2, tai buvo šilčiausia Naujųjų metų diena Sent Luiso istorijoje; įskrido vapsva ir nutūpė ant pa­langės. Giedra popietė slinko vakarop. Negarsūs vaikų šauksmai atsklisdavo iš plačių gatvių, apstatytų plytiniais namais, kuriose Burroughsas žaisdavo vaikystėje.

Interviu išspausdintas 1905 m. „The Paris Review“, Nr. 36

 

Jūs čia užaugote?

Taip. Lankiau Johno Burroughso mokyklą ir Tayloro mokyklą, kurį laiką buvau išvykęs į Vakarus, paskui įstojau į Harvardą.

Ar turėjote kokių nors ryšių su skaičiavimo mašinėlių įmone?

Per senelį. Suprantate, negali pasakyti, kad jis išrado skaičiavimo maši­nėlę, bet jis sukūrė gudrų įtaisą, kuris ją verčia veikti, o būtent alyvos pripiltą cilindrą ir perforuotą stūmoklį, visąlaik vienodu greičiu judantį aukštyn žemyn. Principas labai paprastas, kaip daugelio išradimų. Ir tai man atnešė truputį pi­nigų, nedaug, tik truputį.

Ką jūs veikėte Harvarde?

Studijavau anglų literatūrą. Johnas Livingstonas Lowesas. Whitingas. Kaip stebėtojas lankiau Kittredge’o kursą. Jie buvo pagrindiniai žmonės, kuriuos pri­simenu. Gyvenau Adamso namuose, paskui man nusibodo jų maistas ir persikrausčiau į Claverly Hallą, ten gyvenau paskutiniuosius dvejus metus. Koledže nieko nerašiau.

O kada ir kodėl pradėjote rašyti?

Rašyti pradėjau maždaug 1950-aisiais: tuomet man buvo trisdešimt penke­ri – regis, be kokios nors stiprios paskatos. Tiesiog stengiausi daugiau ar mažiau tiesmuku žurnalistiniu stiliumi parašyti kažką apie savą priklausomybės patirtį ir apie turinčius priklausomybę.

Kodėl jautėte, kad turite aprašyti tą patirtį?

Nejaučiau. Tiesiog neturėjau ką veikti. O rašydamas turėjau ką veikti kiekvieną dieną. Visai nemanau, kad rezultatas buvo įspūdingas. Iš tiesų „Narkašas“ – nelabai panašus į knygą. Tuomet labai mažai teišmaniau apie rašymą.

Kur visa tai vyko?

Meksike. Gyvenau netoli „Sears“, „Roebucko“, vos už kampo nuo Meksiko universiteto. Buvau ištarnavęs kariuomenėje keturis ar penkis mėnesius ir nau­dojausi demobilizuotojo lengvata studijuodamas čiabuvių dialektus. Į Meksiką išvykau ir todėl, kad Amerikoje „žaisti“ su narkotikais darėsi vis sunkiau. Meksike gauti narkotikų buvo gana lengva, nereikėjo lakstyti iš vienon vietos į kitą ir nebuvo jokio įstatymo spaudimo.

Kodėl jūs pradėjote, vartoti narkotikus ?

Na, buvo nuobodu. Regis, mane ne itin viliojo perspektyva tapti klestinčiu reklamos bosu ar kuo nors panašiu, arba gyventi Harvardo žmogui skirtą gyve­nimą. Po to, kai 1944 metais Niujorke tapau priklausomas nuo narkotikų, pra­dėjo dėtis visokie dalykai. Turėjau bėdų su teisėsauga, vedžiau, persikėliau į Naująjį Orleaną, paskui išvykau į Meksiką.

Regis, šitoje šalyje viduriniajai klasei būdingas ypatingas smalsumas pri­klausomybei nuo narkotikų, o literatūriniame pasaulyje sergančiam ta priklauso­mybe jaučiama absoliuti pagarba. Jūs, matyt, nesilaikote tokio požiūrio.

Ne, didžiuma tų dalykų – nesąmonės. Mano galva, narkotikai iš esmės įdo­mūs tik kaip cheminė priemonė pakeisti metabolizmą ir tuo pačiu pakeisti tai, ką mes vadiname tikrove, kurią aš apibrėžčiau kaip daugiau ar mažiau pastovų rastrą.

Kokia jūsų nuomonė apie haliucinogenus ir naujuosius psichodelinius nar­kotikus – LSD-25?

Manau, kad jie nepaprastai pavojingi, daug pavojingesni už heroiną. Jie ga­li sukelti ypatingas nerimo būsenas. Man yra tekę matyti žmonių, kurie mėgino šokti pro langą, o priklausančiam nuo heroino dažniausiai rūpi tik spoksoti į savo kojos pirštą. Svarbiausia narkotikų grėsmė: jų stoka ir perdozavimas. Esu išbandęs didžiumą haliucinogenų, laimei, be nerimo reakcijos. LSD-25 paveikė mane panašiai kaip meskalinas. Kaip ir visi haliucinogenai, LSD išplėtė mano suvokimą (awareness), suteikė labiau haliucinuotą požiūrį nei bet kuri tikra ha­liucinacija. Gali žiūrėti į durų rankenos bumbulą ir tau atrodys, kad jis sukasi, nors ir suvoki, kad tai narkotiko pavartojimo išdava. Kaip ir tos vangogiškos sūkuringos spalvos, sukeliančios asociacijų su visatos įtrūkiais.

Ar esate skaitęs Henri Michaux knygą apie meskaliną?

Jis buvo sumanęs nueiti į savo kambarį, uždaryti duris ir eksperimentuoti. Mano patys įdomiausi eksperimentai su meskalinu būdavo išėjus į lauką ir vaikš­tant – spalvos, saulėlydžiai, sodai. Bet jis, bjaurybė, sukelia šlykščias pagirias. Pavartojęs jautiesi ligonis ir sutrinka koordinacija. Aš jau patyriau visus įdo­mius meskalino poveikius, kurių man reikėjo, ir nieku gyvu nebenoriu tų nema­lonių fizinių reakcijų pasikartojimo.

Ar narkotikų ir meno sukeltos vizijos nesusipina?

Niekada. Haliucinogenai sukuria vizijų būsenas, na, kažką panašaus, o mor­finas ir jo dariniai sustiprina vidinių procesų, minčių, jausmų suvokimą. Jie, kaip nuskausminamieji vaistai, grynų gryniausi ir paprastų paprasčiausi, vi­siškai neleistini dirbant kūrybinį darbą. Į tą sąrašą aš įtraukčiau didelius alkoholio kiekius, barbitūratus, raminamuosius vaistus – visą raminamųjų vaistų spektrą. O kalbant apie vizijų ir heroino ryšį, tai, pavyzdžiui, pačioje priklau­somybės pradžioje aš turėjau haliucinacijų periodą, tokį pojūtį, kad lekiu per erdvę dideliu greičiu. Bet, priklausomybei įsitvirtinus, vizijos pradingo ir aš sap­nuodavau labai retai.

Kodėl jūs liovėtės vartojęs narkotikus?

1957 metais aš gyvenau Tanžere ir visą mėnesį praleidau mažyčiame kam­barėlyje spoksodamas į savo kojos pirštą. Kambarys buvo užgriozdintas tuščių eukodolio pakuočių; staiga supratau, kad nieko neveikiu. Aš merdėjau. Buvau tinkamas tik pasitikti galą. Tada nuskridau į Londoną ir kreipiausi į gydytoją Johną Yerbury Dentą, paprašiau gydymo. Buvau girdėjęs apie jo sėkmę gydant apomorfinu. Apomorfinas – tiesiog druskos rūgštyje užvirintas morfinas; priėjo niepriprantama. Apomorfinas sureguliavo mano metabolizmą. Jis – metabolizmo reguliatorius. J. Y. Dentas išgydė mane fiziologiškai. Aš jau buvau kartą gydęsis Leksingtone, ir nors iš ten išėjęs buvau išsivalęs nuo narkotikų, fiziologinių liekanų dar buvo. Apomorfinas jas pašalino, Stengiausi sudominti juo žmones ir šitoje šalyje, bet nelabai sėkmingai. Didžiosios daugumos – socialinių darbuoto­jų, gydytojų – požiūriui į priklausomybę būdingas policininko mentalitetas. Vie­nas inspektorius, prižiūrintis lygtinai nuteistuosius Kalifornijoje, neseniai man parašė, teiraudamasis apie gydymą apomorfinu. Atsakiau išsamiai. Aš visada at­sakau į tokius laiškus.

Ar jūs turėjote recidyvų?

Taip, porą. Trumpų. Abu buvo išgydyti apomorfinu, ir dabar heroinas nebe­kelia pagundų. Man jis tiesiog neberūpi. Daug jo mačiau aplinkui. Pažįstu žmo­nių, kurie nuo jo priklausomi. Man nebereikia pasitelkti valios pastangų. Gydy­tojas Dentas nuolat kartodavo, kad nėra tokio dalyko kaip valios pastangos. Turi pasiekti tokią sąmonės būseną, kai tu narkotiko nenori arba tau jo nereikia.

Jūs žiūrite į priklausomybę, kaip į ligą, bet sykiu ir kaip į esminį žmogiškąjį reiškinį, kaip į dramą?

Be abejonės, ir taip, ir taip. Tai taip pat paprasta kaip ir būdas, kuriuo tam­pama alkoholiku. Žmonės pradeda gerti, ir tiek. Jiems tai patinka ir jie geria, ir tada tampa alkoholikais. Su heroinu susidūriau Niujorke – kitaip tariant, bičiuliavausi su žmonėmis, kurie jį vartojo; pamėginau; poveikis buvo malonus. Varto­jau heroiną ir toliau, ir taip tapau priklausomas. Turėkite omeny, jei heroiną būtų lengva gauti, turėtume begalę nuo jo priklausančių. Požiūris, esą priklau­somybė – tai vienoks ar kitoks psichologinis sutrikimas, mano galva, visiškai absurdiškas. Priklausomybė tiek pat psichologinė kiek maliarija. Tai tik prieina­mumo klausimas. Apskritai žmonės vartos bet kurį svaigalą arba bet kurį nar­kotiką, kuris juos maloniai veikia, jei tiktai jie bus prieinami. Pavyzdžiui, Irane dar visai neseniai opiumą pardavinėjo parduotuvėse ir ten iš dvidešimties mili­jonų gyventojų trys milijonai buvo priklausomi. Esama ir įvairių dvasinės pri­klausomybės formų. Visa tai, kas gali būti padaryta chemiškai, gali būti padary­ta ir kitais būdais, jei mes pakankamai gerai išmanome su tuo susijusius proce­sus. Daugelis policininkų ir narkotikų skyrių agentų turi priklausomybę nuo valdžios, nuo tam tikros šlykščios valdžios rodymo bejėgiams žmonėms. Tokios šlykščios valdžios – aš vadinu ją baltuoju narkotiku – teisumo; jie yra teisūs, teisūs, teisūs, – ir jeigu jie tos valdžios netektų, juos ištiktų nepakeliamos „lomkės“. Mes matome tai, žvelgdami į visą rusų biurokratiją, į tuos žmones, kuriems rūpi tik valdžia ir nauda, juk tai priklausomybė. Įsivaizduokim, kad jie jos neten­ka! Juk tai buvo visas tų žmonių gyvenimas.

Ar galėtumėte išplėtoti savo mintį apie narkotikų poveikio suvokimą?

Tai tik teorija ir, kaip jaučiu, neadekvati. Nemanau, kad kas nors iš tikrųjų supranta, kas yra narkotikas ar kaip jis veikia, kaip numaldo skausmą. Aš tai įsivaizduoju kaip staigų smarkų dieglį patamsyje. Mano akimis žiūrint, tas skausmas deformuoja ir pakeičia narkotikų poveikio suvokimą. Mes žinomo, kad narkotikas uždengia ląsteles ir turintys priklausomybę įgauna imunitetą kai kuriems virusams ir kvėpavimo takų ligoms. Tai labai paprasta, nes gripo virusas turi pasidaryti skylutę ląstelių receptoriuose. Kai jos uždengtos, kaip būna esant priklausomybei nuo morfino, virusas negali patekti vidun. Kai tik morfinas pašalinamas, turintys priklausomybę kaip mat peršąla ir dažnai suserga gripu.

Kai kurie šizofrenikai irgi atsparūs kvėpavimo taką uždegimui.

Kažkada labai seniai aš esu pasakęs, kad tarp vis pasikartojančios pri­klausomybės ir pasikartojančios šizofrenijos esama panašumo. Todėl ir padariau prielaidą, kad gydytojai pripratina tuos žmones prie heroino, paskui pašalina jį ir žiūri, ar jie gali elgtis motyvuotai, kitaip tariant, ar gali pereiti per kambarį ir pakelti nuo grindų švirkštą. Nėra reikalo ir sakyti, kad nužengiau nelabai toli, bet manau, kad tai būtų įdomu.

Vadinasi, iš pradžių narkotikai, tada sutrikdyta normali percepcija, o pas­kui…

Gydytojai sureguliuoja padriką vaizdų troškimą. Jeigu narkotikai Ame­rikoje nebūtų uždrausti, jie taptų tobula viduriniosios klasės yda. Sergantieji priklausomybe atliktų savo darbą ir grįžtų namo suvartoti didžiulės dozės vaiz­dų, laukiančių jų žiniasklaidoje. Narkomanams patinka spoksoti į televizoriaus ekraną. Billie Holiday sakė žinanti, kad išsigydys nuo narkotikų tuomet, kai jai nusibos žiūrėti televizorių. Arba jie sėdi ir skaito laikraštį ar žurnalą, ir per­skaito jį visą, kaip Dievą myliu. Pažinojau tokį seną narkomaną Niujorke, jis išeidavo, prisipirkdavo laikraščių ir žurnalų, didelių saldainių ir kelis pakelius cigarečių, paskui sėdėdavo kambaryje ir skaitydavo tuos laikraščius ir žurnalus nuo pradžios iki galo. Nesirinkdamas. Kiekvieną žodį.

Rodos, jūs iš pradžią domėjotės, kaip apeiti sąmoningus, racionalius meto­dus ir modelius, į kuriuos nukreiptos daugelio rašytoją pastangos.

Nežinau, kur krypsta beletristika, bet aš pats labai sąmoningai kreipiu save į sritį, kurią mes vadiname sapnais. O kas yra sapnas? Tam tikras žodžio ir vaiz­do sugretinimas. Pastaruoju metu esu daręs daug bandymų su iškarpų albumais. Perskaitydavau laikraštyje ką nors, kas man primindavo kažką, ką esu parašęs, ar turi su tuo kokį nors ryšį. Iškirpdavau paveikslėlį ar straipsnį ir įklijuodavau į albumą greta žodžių iš savo knygos. Arba, būdavo, einu gatve ir staiga pamatau sceną iš savo knygos, nufotografuoju ją ir įklijuoju į albumą. Parodysiu jums vie­ną kitą. Pastebėjau, kad, ruošdamas kurį nors puslapį, beveik visuomet tą naktį susapnuoju ką nors, kas susiję su tuo žodžio ir vaizdo sugretinimu. Kitaip ta­riant, man buvo įdomu būtent tai, kaip žodis ir vaizdas juda labai sudėtingomis asociacijų linijomis. Dažnai darau tai, ką vadinu keliavimu laiku, aiškindamasis koordinates, pavyzdžiui, objekto, kurį fotografavau traukinyje, ką tai darydamas galvojau, ką skaičiau ir rašiau: darau visa tai norėdamas pamatyti, kaip išsamiai galiu persikelti mintimis atgal į tą vienintelį tašką laike.

Romane „Nova Express“ jūs leidžiate suprasti, kad tyla – geidžiama būsena.

Geidžiamiausia. Iš dalies ypatingas žodžių ir vaizdų vartojimas gali prisi­dėti prie tylos sukūrimo. Iškarpų albumai ir keliavimas laiku – tai pratimai iš­plėsti sąmonę, išmokti mąstyti veildau ne žodžiais, o asociacijų blokais. Pasta­ruoju metu truputį studijavau hieroglifų sistemas, ir egiptiečių, ir majų. Ištisas asociacijų blokas – buf– va taip iš nieko! Žodžiai, bent jau tai, kaip mes juos var­iame, gali būti kliūtis tam, ką aš vadinu nekūniška patirtimi. Metas pagalvoti, kad mums reikėtų palikti kūną.

Marshallas McLuhanas aiškino, esą jūs manėte, kad heroinas reikalingas paversti žmogaus kūną aplinka, į kurią įsilieja visata. Bet, sprendžiant pagal tai, ką jūs man pasakėte, kūno pavertimas aplinka jūsų visiškai nedomina.

Ne, narkotikai sąmonę susiaurina. Vienintelė nauda man kaip rašytojui (be to, kad suvedė su visu šiuo gudriu pasauliu) atsirado po to, kai aš jų atsikračiau. Aš tik noriu išmokti daugiau pamatyti, ko esama išorėje, žvelgti išorėn, kiek tik įmanoma išplėsti aplinkos suvokimą. Beckettas nori eiti vidun. Iš pradžių jis bu­vo butelyje, dabar – dumble. Aš siekiu eiti kita kryptimi – išorėn.

Ar nutilus vidiniam balsui jūs galėjote bent kurį laiką galvoti įvaizdžiais?

Vis labiau įgundu tai daryti, iš dalies dėl darbo su iškarpų albumais, be to, interpretuodamas ryšius tarp žodžių ir vaizdų. Pamėginkite. Gerai įsiminkite, kas pasakyta pastraipoje, paskui ją perskaitykite, pamatysite, kad tikrai galite perskaityti ją mintyse begarsiais žodžiais. Nepaprastas patyrimas, toks, kuris nuneš jus tolyn į sapnus. Kai pradedate mąstyti įvaizdžiais, be žodžių, esate tei­singame kelyje.

Kodėl bežodė būsena tokia geidžiama?

Manau, tai evoliucinė tendencija. Manau, kad veikti žodžiais – tas pats, kaip traukti jaučiais vežimą aplink pasaulį, toksai nevykęs įrankis, ir ilgainiui žodžių bus atsisakyta, gal net greičiau, negu mes manome. Tai atsitiks kosminių skrydžių eroje. Patys rimčiausi rašytojai atsisako priimti dalykus, kuriuos at­lieka technologija. Tokio pobūdžio baimė man visada buvo nesuprantama. Dau­gumas literatų bijo magnetofonų, o mintis, kad kurią nors mechaninę priemonę galima panaudoti literatūriniams tikslams, jiems atrodo savotiškai šventvagiš­ka. Tai viena priežasčių nepritarti iškarpoms. Tokių dalykų buvo daugybė – savotiškas prietaringas žodžio garbinimas. O Viešpatie, sako jie, jums nevalia iškirpti tų žodžių. Kodėl nevalia? Man regis, kur kas lengviau susidomėti iškar­pomis su pasisakymais žmonių, kurie nėra rašytojai, – yra gydytojai, teisininkai ar inžinieriai, plačių pažiūrų, iš tikrųjų protingi žmonės.

Kaip jūs susidomėjote iškarpų / cut-up technika?

Vienas draugas, Brionas Gysinas, amerikiečių poetas ir tapytojas, Europoje gyvenęs trisdešimt metų, kiek man žinoma, pirmasis sukūrė iškarpas. Jo eilėraštis-iškarpa „Minutes to Go“ buvo perskaitytas per BBC radiją ir vėliau iš­spausdintas brošiūroje. 1960 metų vasarą, po to, kai buvo išleistas romanas „Nuogas kąsnis“ aš lankiausi Paryžiuje. Susidomėjau tos technikos galimybėmis ir pradėjau eksperimentuoti pats. Žinoma, gerai pasvarsčius, „Bevaisė žemė“ („The Waste Land“) buvo pirmasis didelis iškarpų koliažas, ir Tristanas Tzara kūrė naudodamas tą patį principą. Johnas Dos Passosas šia idėja pasinaudojo rašydamas „Kameros akies“ („The Camera Eye“) epizodus trilogijoje „U.S.A.“ Jaučiau siekiąs to paties tikslo; tai man buvo be galo svarbus atradimas, kai pamačiau, kad taip jau kuriama.

Ką iškarpos pasiūlo skaitytojui, ko įprastinis pasakojimas pasiūlyti negali?

Bet kuri pasakojimo pastraipa ar, tarkim, poetinių įvaizdžių pastraipa gali turėti begalę variantų, ir kiekvienas jų gali būti įdomus ir pats savaime pagrįstas. Sukarpytos ir pertvarkytas Rimbaud puslapis pateiks jums visiškai naujus įvaizdžius. Rimbaud įvaizdžius – tikrus Rimbaud įvaizdžius, bet naujus.

Jūs apgailestaujate dėl įvaizdžių sankaupos, bet, regis, sykiu ieškote naujų įvaizdžių.

Taip, tai kiekvieno žmogaus, kuris dirba su žodžiu ir vaizdu, paradoksas. Bet rašytojas vis dar tai daro. Ir tapytojas. Iškarpos sukuria naujas sąsajas tarp vaizdų, ir taip žmogaus regos laukas plečiasi,

Užuot vargęs su žirklėmis ir visais tais popieriaus lakštais, ar negalėtumėte pasiekti to paties efekto tiesiog laisvai užrašydamas asociacijas rašomąja mašinėle?

Žmogaus protas negali šitaip su tuo susidoroti. Na, pavyzdžiui, jeigu norė­čiau iškarpos iš čia [pakelia „The Nation“ egzempliorių], galėčiau tai padaryti įvairiais būdais. Galiu perskaityti skiltį įstrižai, galiu pasakyti: „Mus supa nū­dienos žmonių nervai. Kiekvienas ribas pranokęs technologinis išplėtimas yra elektriškas, įtraukia savin kolektyvinės aplinkos aktą. Pati žmogaus nervinės aplinkos sistema gali būti perprogramuota su visomis jos asmeninėmis ir visuo­meninėmis vertėmis, nes ji yra turinys. Jis logiškai programuoja taip pat lengvai, kaip nauja aplinka praryja bet kurį radijo tinklą. Sensorinė tvarka.“ Ir pasirodo, dažnai toks perskaitymas yra taip pat logiškas, kaip ir originalas. Išmoksti at­sisakyti žodžių ir kurti ryšius. [Gestikuliuoja.] Įsivaizduokite, turiu perkirpti va čia per vidurį ir padėti va čia aukščiau. Protu to tiesiog neįstengsi padaryti. Būtų taip, tarsi mėgintum mintyse išlaikyti begalę šachmatų ėjimų, tu tiesiog negali to padaryti. Protiniai slopinimo ir atrankos mechanizmai irgi veikia prieš tave.

Jūs tikite, kad auditorija gali būti ištreniruota reaguoti į iškarpas?

Žinoma, nes iškarpos paaiškina psichosensorinį procesą, kuris nenutrūksta. Kažkas skaito laikraštį ir jo akys slysta skiltimi aristoteliškai, po mintį ir po sakinį vienu sykiu. Tačiau pasąmonėje jis skaito ir greta esančias skiltis ir jaučia šalia savęs sėdintį kitą žmogų. Tai ir yra iškarpa. Aš sėdėjau kavinėje Niujorke ir gėriau kavą su spurgomis. Mąsčiau, kad Niujorke žmogus iš tikrųjų jaučiasi truputį įspraustas, sakytum gyventų vienoje dėžutėje šalia kitos. Pažvelgiau pro langą ir pamačiau didelį geltoną sunkvežimį-keltuvą. Tai iškarpa – sugretinimas to, kas vyksta išorėje, ir to, apie ką tu galvoji. Praktikuoju tai eidamas gatve. Sakau sau: eidamas pro tą vietą mačiau tą ženklą, galvojau tą ir tą, o grįžęs namo visa tai at­spausdinsiu. Kai ką iš tos medžiagos panaudoju, kai ko – ne. Turiu tūkstančius pus­lapių pastabų, neapdorotų, ir dar rašau dienoraštį. Iš dalies tai – kelionė laiku.

Dauguma žmonių nemato to, kas aplink juos dedasi. Mano svarbiausia žinia rašytojams: dėl Dievo meilės, būkite atsimerkę. Matykite, kas dedasi aplink jus. Na, einu gatve su draugais. Klausiu: „Ar atkreipėte dėmesį į ką tik praėjusi žmogų?“ Ne, jie jo nepastebėjo. Labai maloniai praleidau laiką traukinyje važiuo­damas čionai. Jau daug metų nebuvau važiavęs traukiniu. Sužinojau, kad ten nėra tik sėdimų vietų vagonų. Gavau kupė, taigi padėjau savo rašomąją mašinėlę ir žiūrėjau pro langą. Ir fotografavau. O dar pasižymėjau visus ženklus ir tai, ką tuomet galvojau. Ir gavau nepaprastų sugretinimų. Pavyzdžiui, mano draugai turi butą-loftą Niujorko, Jis man pasakė: „Kiekvienąsyk, kai išeiname iš namų ar sugrįžtame į juos, jei tik paliekamo vonios duris atviras, namuose randame žiurkę.“ Pažvelgiu pro langą ir matau „Able Pest Control“3.

Vienintelis to iškarpos argumento trūkumas, regis, glūdi lingvistikos pagrinde, kuriuo mes operuojame, aiškiame deklaratyviame sakinyje. Tai pakeisti bus sudėtinga,

Taip, visa bėda, kad tai yra viena didžiųjų Vakarų minties klaidų, tas arba / arba. Pamenate Korzybskį4 ir jo nearistoteliskos logikos idėją. Arba / arba mąs­tymas – netikslus mąstymas. Dalykai randasi ne taip, ir aš jaučiu, kad aristo­teliškoji loginė struktūra – vieni didžiausių Vakarų civilizacijos pančių. Iškarpos – judėjimas, siekiantis juos sutraukyti. Manyčiau, kinų kalboje būtų daug lengviau susitaikyti su iškarpomis, nes ten jau yra daug būdų perskaityti tą pačią ideogramą. Tai jau iškarpa.

Kas tuomet nutiks aiškiam siužetui grožiniame kūrinyje?

Siužetas visada turi apibrėžtą režisavimo funkciją: nuvesti personažą nuo čia iki ten, ir taip bus daroma ir toliau, bet naujos technikos, tokios kaip iškarpa pritrauks kur kas daugiau medžiagos iš stebėtojo galimybių visumos. Ji pra­turtina visą estetinę patirtį, išplečia ją.

Ar „Nova Express“ – daugelio rašytojų iškarpa?

Joyce’as joje yra. Shakespeare’as, Rimbaud, kai kurie rašytojai, apie kuriuos žmonės nėra girdėję, vienas toks vardu Jackas Sternas. Ten yra Kerouacas. Ne­žinau, kai pradedi daryti tuos lankstinius (užuot iškirpęs, sulankstai) ir iškar­pas, pameti skaičių. Aišku, aš labai žaviuosi Genet. Bet jis kuria klasikinę pran­cūzų prozą. Jis – ne žodinis novatorius. Kaip ir Kafka, Eliotas, ir vienas mano mėgstamiausių – Josephas Conradas. Mano apysaka „Jie tiesiog išnyko“ („They Just Fade Away“), – lankstinys iš „Lordo Džimo“. Faktiškai beveik „Lordo Džimo“ istorijos perpasakojimas. Mano Stainas – tai tas pats Stainas, kuris veikia „Lor­de Džime“. Kitas mano mėgstamas rašytojas – Richardas Hughesas. Ir Grahamas Greene’as. Pratyboms aš, kai leidžiuosi į kelionę, pavyzdžiui, iš Tanžero į Gibraltarą,užrašau viską trijuose stulpeliuose bloknote, kurį visada pasiimu. Viename stulpelyje – tiesiog kelionės įvykiai, tai, kas man nutiko. Atvykau į oro uostą, ką man pasakė tarnautojai, ką nugirdau lėktuve, kuriame viešbutyje apsistojau. Kitame stulpelyje surašyti mano prisiminimai, apie ką aš visą tą laiką galvojau, kokius prisiminimus sukėlė vienas ar kitas susitikimas; trečiame stulpelyje, kurį aš vadinu savo skaitymo stulpeliu, surašytos citatos iš knygų, kurias pasiėmiau drauge. Keliaudamas į Gibraltarą, paprastai pasiimu romaną. Be Grahamo Greene’o, pasiimdavau ir kitų knygų. Per vieną kelionę skaičiau Tomo Lea „Nuostabią šalį“ („The Wonderful Country“). Na, dar skaičiau Elioto „Kokteilių vakarėlį“ („The Cocktail Party“); Richardo Hugheso „Netyčia“ („In Hazard“). Pavyzdžiui, skaitau „Nuostabią šalį“ ir kaip tik tuo metu knygos hero­jus kerta Meksikos sieną, o aš tuo pat metu priplaukiu Ispanijos sieną, tad pasi­žymiu tai paraštėje. Arba plaukiu laivu ar važiuoju traukiniu ir skaitau „Tykųjį amerikietį“. Apsidairau ir patikrinu, ar laive yra tykusis amerikietis. Na, žinoma, pamatau tokį tykų jauną jūreiviškai pakirptą amerikietį, geriantį alų iš butelio. Jei tikrai esi atsimerkęs, išvysti nepaprastų dalykų. Kartą skaičiau Raymondą Chandlerį, ir vienas iš jo personažų buvo žudikas albinosas. O Viešpatie, Ir ką gi aš matau kambaryje – albinosą. Jis nebuvo žudikas.

Kas dar? Luktelkit, patikrinsiu savo koordinačių knygose, ar ko nors nepa­miršau… Conradas, Richardas Hughesas, moksline fantastika, nemažai moks­linės fantastikos. Ericas Frankas Russellas yra parašęs labai labai įdomių kny­gų. Štai viena jų – „Žvaigždės virusas“ („The Star Virus“); kažin ar esate apie ją girdėjęs. Čia autorius plėtoja vadinamųjų „dedlainerių“, tokių keistų varganai atrodančių tipų, koncepciją. Perskaičiau šią Įmygą būdamas Gibraltare ir nuo tada ėmiau pastebėti „dedlainerius“ visur. Tame pasakojime yra žuvų tvenkinys ir didelis gėlynas. Mano tėvas visada domėjosi gėlininkyste.

Jei remsimės Jūsų mintimis, kas nutiks grožinei literatūrai per ateinančius dvidešimt penkerius metus?

Manau, menas vis labiau ir labiau jungsis su mokslu. Mokslininkai jau studi­juoja kūrybos procesą, ir aš manau, kad riba, skirianti meną nuo mokslo, sunyks, mokslininkai taps kūrybiškesni, o rašytojai moksliškesni. Ir nematau, kodėl meni­ninkų pasaulis negalėtų visiškai susilieti su Madison Avenue5. Popartas – žingsnis ta linkme. Kodėl gi mums neturėti reklamos su gražiais žodžiais ir gražiais vaizdais? Pastebėjau, kad viskio reklamoje jau atsiranda labai gražių spalvotų fotografijų. Be to, mokslas ras mums paaiškinimą, kaip susiformuoja asociacijų blokai.

Ar manote, kad tai sugriaus meno kerus?

Anaiptol. Sakyčiau, netgi sustiprins juos.

Ar esate dirbęs su kompiuteriais?

Ne, nesu, bet esu matęs kompiuterinės poezijos pavyzdžių. Galiu paimti vieną iš tų kompiuterinių eilėraščių ir pamėginti rasti jam atitikmenų, t. y. prie jo derančių paveiksliukų. Tai visiškai įmanoma.

Ar tai, kad jis sukurtas mechanizmo, sumažino jo vertę jūsų akyse?

Mano galva, bet kuris meno produktas turi naudotis tuo, ką turi.

Taigi jūsų neliūdina, kad šimpanzė gali nutapyti abstraktų paveikslą?

Ne, jei ji nutapo gerai. Žmonės man sako: „O, tai nuostabu, bet jūs tai iškirpote.“ Aš sakau, kad visiškai nesvarbu, kaip aš tai padariau. Kas yra bet kuris parašytas kūrinys, jeigu ne iškarpa? Kas nors turi sukurti programą mašinai, kas nors turi iškirpti iškarpą. Nepamirškite, kad pirmiausia aš padariau atran­ką. Iš šimtų sakinių, kuriais galėjau pasinaudoti, išsirinkau tik vieną.

Beje, vienas įvaizdis iš „Nova Express“ nuolat sugrįžta mano atmintin ir aš jo nesuprantu: pilkas kambarys, „prasilaužimas į pilką kambarį“.

Man jis labai primena tamsų fotografo kambarį, kur daromos tikrovės nuo­traukos. „Nova Express“ implikuoja teoriją, kad viskas, ką mes vadiname tikrove, iš tikrųjų yra filmas. Tai filmas, kurį aš vadinu biologiniu filmu. Atsitiko taip, kad kriminalinio pasaulio atstovai ir nova police prasilaužė pro sargybinius ir įsigavo į tamsų kambarį, kur apdorojamos juostos, kur galima parodyti negatyvus ir už­bėgti įvykiams už akių. Šiaip ar taip, šie įsilaužėliai veikia kaip policija. Na, padėtis bloga: nova mafija tuoj susprogdins planetą. Taigi Heavy Metai Kid iškviečia nova police. Vos spėjote įsileisti, o ji jau, dievaž, pradeda veikti kaip bet kuri poli­cija. Tai visada – dviprasmiška įstaiga. Pamenu, kartą Pietų Amerikoje pasi­skundžiau policijai, kad iš manęs pavogė fotoaparatą, ir galiausiai jie mane suėmė. Buvau neužsiregistravęs ar kažkas panašaus. Kitaip tariant, tik pasikviesk šiuos vyrukus, ir jie pradeda šniukštinėti. Kai teisėtvarka pradeda klausinėti, tam galo jau nebėra. Nes… nova police įvaldžiusi technologiją, jei norite žinoti.

Mary McCarthy pakomentavo, esą jūsų romano „Nuogas kąsnis“ personažai atsirado iš karnavalo. Kokie kiti jų šaltiniai?

Aš iš tikrųjų norėjau sukurti karnavalo pasaulį – savotišką primityvų Vidu­rio vakarų miestelio folklorą su kritimais ant šiknos, labai primenantį mano paties biografiją. Tas pasaulis buvo neatskiriama Amerikos dalis ir jis neegzis­tavo niekur kitur, bent jau tokiu pavidalu. Mano giminė iš motinos pusės buvo pietiečiai. Senelis buvo po apylinkę važinėjantis metodistų pastorius, susilaukęs trylikos vaikų. Didžiuma jų išvyko į Niujorką ir ėmė gana sėkmingai darbuotis reklamos ir viešųjų ryšių srityje. Vienas jų, mano dėdė, buvo Ivy Lee, Viešųjų ryšių instituto įkūrėjas, Rockefellerio reklamos direktorius.

Ar teisybė, kad, baigdamas rašyti „Nuogą kąsnį“, jūs dažnai vaidindavote kur­damas jo personažus?

Atleiskit, bet tiksliai aprašyti, kaip kuriama knyga ar įvykis, neįmanoma. Perskaitykite Durrellio „Aleksandrijos“ romanų tetralogiją ir pamatysite keturis skirtingus požiūrius į tą patį dalyką. Gysinas matė, kaip klijavau paveikslus ant Paryžiaus viešbučio sienos ir naudojausi magnetofonu, kad išgaučiau kelis bal­sus. Beje, romanas buvo parašytas Tanžere, po to, kai 1957 metais baigiau reabi­litaciją pas gydytoją Dentą Londone. Grįžau į Tanžerą ir pradėjau dirbti su dau­gybės metų užrašais. Didžioji knygos dalis buvo parašyta kaip tik tuo metu. Į Paryžių nuvykau 1959-aisiais, jau turėdamas didelę rankraščių šūsnį. Girodias susidomėjo ir paklausė, ar galėčiau pateikti knygą per dvi savaites. Tai yra tas laikotarpis, apie kurį kalba Brionas: kai aš iš daugelį metų rašytų rankraščių atrinkau tai, kas tapo knyga, iš kelių tūkstančių puslapių.

Bet ar jūs iŠ tikrųjų pašokdavote ir suvaidindavote, tarkim, daktarą Benvėjų?

Taip. Daktaras Benvėjus atėjo iš tų laikų, kai 1938 metais aš su savo drau­gu Kellsu Elvinsu, jau mirusiu, parašiau apsakymą. Tai, ko gero, buvo vienintelis dalykas, kurį aš parašiau prieš „Narkašą“. Ir mudu iš tikrųjų jį suvaidinome. Nusprendėme, kad būtent taip ir reikia rašyti. Na, štai tas vaikinas, ką jis sako, ką jis daro? Daktaras Benvėjus lyg ir visai spontaniškai išdygo, kol mudu kū­rėme tą gabalą. Savo iškarpų albumais siekiau sukurti bylą kiekvienam perso­nažui, beveik tokią, kaip policijos byla: papročiai, idiosinkrazijos, gimimo vieta, nuotraukos. Kitaip tariant, jei kada žurnale ar laikraštyje pamatydavau ką nors, atrodantį taip, kaip daktaras Benvėjus (o buvo tokių, kurie vaidino daktarą Benvėjų, saviveiklos aktorių), nufotografuodavau. Daugelis mano personažų iš pradžių aiškiai pasiekdavo mane kaip balsai. Todėl ir naudojuosi magnetofonu. Be to, jie eina iš vienos knygos į kitą.

Ar kurie nors iš jų turi tikrus prototipus?

Vienas jų – Hamburger Mary. Niujorke buvo tokia vieta pavadinimu „Hamburger Mary’s“. Aš buvau „Hamburger Mary“, kai draugas padavė man saują morfino švirkštų. Tai buvo mano pirmoji morfino patirtis ir tada afi sukūriau tą Hamburge? Mary paveikslų. Ji yra ir tikras asmuo. Nenoriu išduoti tikrojo jos vardo, kad nebūčiau patrauktas teisman už šmeižtą, bet ji buvo scientologė, pradėjusi dirbti mėsainių bare Portlande, Oregono valstijoje, ir dabar turi vienuolika milijonų dolerių.

O kaip The Heavy Metai Kid?

Ir vėl kilmė gana sudėtinga, iš dalies pagrįsta mano paties patirtimi. Jaučiau, kad sunkusis metalas – savotiškas kraštutinis pavadinimas priklau­somybei nuo narkotikų įvardyti, kad toje priklausomybėje iš tikrųjų esama kažko metališko, kad paskutinė jos stadija – ne tiek augalinė, kiek minerališka. Šiaip ar taip, ji darosi vis labiau negyvas daiktas. Suprantate, kaip pasakė dak­taras Benvėjus: „Dabar ir aš nusprendžiau, kad heroinas – ne žalias, o mėlynas.“ Kai kurie mano personažai aplanko mane sapne, pavyzdžiui, Daddy Long Legs, Kartą klinikoje susapnavau sapną, kuriame regėjau toje nutriušusioje klinikoje vyriškį ir jo vardas sapne buvo Daddy Long Legs. Daug personažų aplankė mane va taip sapne, ir tada aš pradėjau juos plėtoti. Aš visada užsirašau visus savo sapnus. Todėl ir laikau užrašų knygelę prie lovos.

Anksčiau jūs sakėte, kad narkotikai bent jau suvedė jus su karnavalo pa­sauliu.

Taip, su kriminaliniu pasauliu, anų laikų vagimis, kišenvagiais, tokios rū­šies žmonėmis. Jie – išmirštanti rasė, labai nedaug iš tų senų laikų bėra išlikę. Taip, jie priklausė šou verslui.

Koks skirtumas tarp šiuolaikinio narkašo ir 1944 metų narkašo?

1944 metais jauni priklausomybininkai buvo beveik negirdėtas dalykas. Di­džiuma tų, kuriuos pažinojau, buvo pusamžiai ar seni žmonės. Pažinojau keletą senų laikų kišenvagių, iš pasalų tykančių vagių ir sukčių. Pastarieji vertėsi kažkuo, ką vadino bilu, kažkokiu sukčiavimo su grąža bizniu. Taip ir nesupratau, kaip jis veikė. Žinau, kad vienas vyras taip apmovė visus kasininkus Centrinėje stotyje. Tai prasideda nuo dvidešimties dolerių banknoto. Tu duodi prie kasos tokį banknotą, paskui, gavęs grąžą, sakai: „Palaukite, aš, rodos, sapnuoju, juk aš jau gavau grąžą.“ Ir tau iš karto aišku, kad kasininkui trūksta dešimties dolerių. Kartą tas sukčius nuėjo į Centrinę stotį, nors ir žinojo, kad farai tą reikalą suuodė, vis tiek norėjo iškeisti dvidešimt dolerių. Na, garsinis signalas suveikė ir jis buvo suimtas. Kai jie atvedė sukčių į teismą ir mėgino paaiškinti, kas nutiko, niekas nesugebėjo to pa­daryti. Tokias istorijas laikau savo bylose.

Savo bute Tanžere?

Ne, viskas yra čia, šitame kambaryje.

Kad, Tanžerui išlėkus į orą, viskas išliktų nepaliesta?

Na, svarbu ne tik tai. Man reikia viso šito. Atsivežiau viską. Todėl ir turiu ke­liauti laivu ir traukiniu, nes… Na, vien tam, kad turėtumėte supratimą, štai čia – fotografijų byla [dunksteli]. Vien tik fotografijos. Kai atsisėdu rašyti, gali taip atsi­tikti, kad staiga prisiminsiu kažką, ką parašiau prieš trejus metus, kas turėtų būti va čia. Gali ir nebūti. Aš nuolatos tas bylas peržvelgiu. Todėl man reikia vietos joms išdėlioti, susigaudyti, kur kas yra. Ieškau kurio nors konkretaus dokumento, daž­nai tai užima daug laiko ir kartais aš jo nerandu. Šitie komodos stalčiai užpildyti bylomis. Visi tie stalčiai spintose – taip pat. Bylos neblogai sutvarkytos. Štai byla „1920 metų kinas“, kurioje talpinamos ir kai kurios mintys apie kino filmus. Štai čia – „Visi liūdni seni šoumenai“ – yra istorijų apie bankų plėšikus. Štai – „The Nova Police Gazette“. O čia – „Analogas“, kuriame sukaupta medžiaga apie mokslinę fantastiką. Va – „Kapitono borto žurnalas“. Mane labai domino jūros istorijos, bet apie jūrą aš žinau taip mažai, kad nedrįstu daug ko daryti. Renku jūros katastrofų istorijas, tokias kaip „Mary Celeste“. O čia – pono Luce6 byla.

Ar jūs žavitės ponu Luce?

Anaiptol. Jis įsteigė vieną didžiausių žodžio ir vaizdo bankų pasaulyje. Tu­riu galvoje, kad tame banke – tūkstančiai nuotraukų, tūkstančiai žodžių apie nieką ir apie viską, viskas jo bylose. Jose sudėtos visos geriausios nuotraukos. Žinoma, dabar jos sumažintos iki mikronuotraukų. Aš domėjausi majų sistema – jų kontroliniu kalendoriumi. Suprantate, jų kalendorius iš tikrųjų postulavo tai, kaip kiekvienas turi jaustis duotuoju laiku, laimingomis dienomis, nelaimin­gomis dienomis ir pan. Ir jaučiu, kad Luce sistemą galima su šiuo kalendoriumi palyginti. Tai kontrolės sistema. Ji neturi nieko bendro su reportažais. „Time“, „Life“, „Fortune“ – tai savotiška policinė organizacija.

Jūs sakėte, kad kita jūsų knyga bus apie Amerikos Vakarus ir ginkluotą ban­ditą.

Taip, aš daug metų galvojau apie tai ir turiu šimtus puslapių pastabų apie visą ginkluoto bandito koncepciją. Dvikova šaunamaisiais ginklais buvo savo­tiškos Zeno varžybos, tikros dvasinės varžybos, kaip Zeno fechtavimasis.

Ar tai būtų iškarpa ar įprastesnis pasakojimas?

Plačiai naudočiau iškarpas paruošiamojoje stadijoje, nes jos pateiktų man įvairiausių personažo ir vietos aspektų, bet paskutinė versija būtų paprastas pasakojimas. Nenorėčiau įklimpti į daugybę faktinių detalių, bet norėčiau paty­rinėti tuos dalykus Naujojoje Meksikoje arba Arizonoje, nors dabartiniai tų vals­tijų miestai tapo sintetiniu masalu turistams. Kartais man atrodo, kad savo darbe kartojuosi ir norėčiau daryti ką nors kita – kone sąmoningai pakeisti sti­lių. Nežinau, ar tai įmanoma, bet noriu pamėginti. Daug metų galvojau apie vesterną. Vaikystėje buvau nusiųstas mokytis į Naująją Meksiką, o per karą bu­vau dislokuotas Koldspringe, Teksase, prie Konrou. Tai – tikra provincija ir ten aš pamačiau tikrų personažų. Pavyzdžiui, vyruką, kuris tuomet gyveno rytų Tek­sase. Jis visada turėdavo bėdų su kaimynais, įtariančiais, kad šis vagia jų galvi­jus. Manau, ne be pagrindo. Bet gerai mokėjo naudotis ginklu ir niekas nedrįso jam pasipriešinti. Galiausiai – žuvo. Pasigėrė ir užmigo po medžiu prie laužo. Me­dis užsiliepsnojo ir jį užgriuvo. Man įdomu laikraščių ir žurnalų formatus per­kelti į vadinamąją literatūrinę medžiagą. Štai vienas toks mano bandymas. Jis bus išspausdintas nedideliame žurnale, „Žvirblis“ („The Sparrow“). [Skaito.] „Koldspringo žinios. Mes spausdiname visas deramas žinias. Sekmadienis, rug­sėjo 17,1899. Williamas Burroughsas, leidėjas.“

Ir vėl Bredlis Maitinas.

Taip, jis yra tas ginkluotas banditas. Dar nežinau, kas nutiks, kai Klemas apkaltins jį pavogus galvijus. Manau, Hemas nuvyks į Koldspringą ir ten tarp jųdviejų įvyks susišaudymas. Tikriausiai jis nudės Klemą. Po teisybei, Klemas – jau lavonas. Klemas bus nudėtas, nors mano, kad sugebės susiremti su Bredliu, Martinu, o Bredlis Martinas nužudys jį, be jokios abejonės,

Ar kiti jūsų personažai vėl pasirodys? Daktaras Benvėjus?

Jis bus vietos gydytojas. Suprantate, aš noriu šitai padaryti, sudėti visus tuos personažus į grynai vesternišką istoriją. Ten bus ponas Bredlis, ponas Mar­tinas, vardu Bredlis Martinas, ten bus daktaras Benvėjus, taip pat daug kelioninių, karnavalinių ir medicininių šou, atliekamų Subliminal Kid ir visų tų sukčių. Tai buvo visų tų senų vaikinų šlovės viršūnės metas.

Ar manote, kad menininkas galėtų būti sukčius?

Iš dalies. Suprantate, tikras sukčius yra kūrėjas. Jis sukuria dekoraciją. Ne, veikiau sukčius yra filmo režisierius, o ne rašytojas. The Yellow Kid sukūrė visas dekoracijas, visą personažus vaidinančių aktorių kolektyvą, visą maklerių įstai­gą, visą banką. Tai buvo tiesiog kaip kino studija.

O kaip narkomanai?

Na, ten bus daug priklausomybės nuo morfino. Neužmirškite, kad tais lai­kais buvo daug narkomanų. Jesse Jamesas buvo narkomanas. Pradėjo vartoti morfiną, kad neskaudėtų žaizda plautyje, ir nežinau, ar tapo chronišku narko­manu, tačiau mėgino nusižudyti. Išgėrė šešiolika morfino tablečių ir tai jo nepribaigė – siaubingas organizmo pakantumas. Tad tikriausiai buvo užkietėjęs narkomanas. Kvailas, brutalus prasčiokas, toks kaip Dillingeris. Ir ten buvo dau­gybė malonių senų ponių, kurios jausdavosi prastai, jei kasdien neišgerdavo „Dr. Džounzo mikstūros“.

O kaip Greenas Boy, Izzy the Pushas, Greenas Tony, Sammy the Butcheris ir Willy the Finkas?

Žinote, visi jie galėtų būti vesterno personažai, išskyrus Izzy the Pushą. Tais laikais pastatai buvo nepakankamai aukšti. Defenestracija – žmonių išmetimas pro langą, – beje, – labai įdomus reiškinys. Kai kurie į ją linkę žmonės aukštuose pastatuose negyvens. Jie prieina prie lango, kažkas gretimame kambaryje išgirs­ta jų riksmą, – o jie jau dingę. Sakinys formuluojamas taip: „Iškrito arba iššoko.“ Aš pridurčiau: „Arba buvo išstumtas.“

Kokie kiti personažą tipai jus domina?

Nei reklamos ir televizijos atstovai, nei Amerikos paštininkas ar vidurinio­sios klasės namų šeimininkė, nei į kelionę išvykstantis jaunuolis. Mane domina visas aukštųjų finansų pasaulis, tokie žmonės kaip Kockefelleris, ypatingi orga­nizmų tipai, galintys egzistuoti tam tikroje aplinkoje. Jis iš tikrųjų buvo pinigų darymo mašina, bet abejoju, kad išspaustų bent grašį šiandien, nes jam reikėjo senojo laissez-faire kapitalizmo. Tai – specializuotas monopolistinis organizmas. Mano dėdė Ivy kūrėjam įvaizdį. Niekaip nesuprantu, kodėl toks žmogus kaip J. Paulas Getty turi eiti į viešumą pasitelkęs tokį pasipūtėlišką ir neįdomų įvaizdį. Jis nusprendžia parašyti savo gyvenimo istoriją. Nesu skaitęs nieko nuo­bodesnio – be jokios gyvybės kibirkštėlės. O juk jaunystėje Getty buvo tikras pleibojus. Kažkas juk vyko. Tačiau knygoje to – nė kvapo. Štai jis, vienintelis nežmo­niškai turtingas žmogus, kuris veikia vienas pats, ir nėra kam pateikti jo įvaiz­džio. Na, taip, aš būčiau nieko prieš pats dirbti tą darbą. Norėčiau pasirinkti kokį nors tokį kaip Getty ir pamėginti surasti jam bent kiek įdomu įvaizdį. Jeigu Getty nori susikurti įvaizdį, kodėl nenusisamdo pirmarūšio rašytojo, kad parašytų jo istoriją? Čia reklamai neaprėpiamos galimybės. Norėčiau pamatyti Normano Maileno arba Johno O’Haros apsakymą, kur paprasčiausiai minimas koks nors produktas, tarkim, „Southern Comfort“7. O’Haros apsakymą įvaiz­duoju. Jis būtų apie žmogų, kuris atėjo į barą ir užsisakė „Southern Comfort“, baro padavėjas jo neturėjo, ir klientas įsileido į ilgą kvailą ginčą su padavėju. Ta istorija neturi būti įkyri, turi būti įdomi pati savaime, kad žmonės ją skaitytų taip, kaip skaito bet kurią istoriją „Pleibojuje“, o reklamuojant „Southern Com­fort“, turi būti garantuota, kad žmonės žiūrės šią reklamą tam tikrą minučių skaičių. Suprantate, ką turiu omeny? Jie skaitys tą istoriją. Yra dar daug kitų minčių; galima kurti komiksų serialus, tęstines istorijas. Na, mes turim padary­ti tik vieną dalyką – priversti Džeimsą Bondą rūkyti tam tikros rūšies cigaretes.

Ar jūs kada nors dirbote reklamos agentūroje?

Dirbau, kai 1936 metais baigiau Harvardą. Buvau antropologijos doktoran­tūroje. Pamačiau, kas yra akademinis gyvenimas, ir jis man visiškai nepatiko. Atrodė, kad fakultete per daug intrigų, arbatėlių, bičiuliavimosi su katedros ve­dėju ir panašių dalykų. Paskui metus praleidau kaip reklaminių skelbimų suda­rytojas nedidelėje reklamos agentūroje Niujorke. Ji jau nebeegzistuoja. Turėjome daugybę gana keistų užsakymų. Buvo toks įtaisas žarnyno valymui „Kaskada“ ir „Endokremas“. Manyta, kad jis jaunina moteris, nes preparate buvo moteriškų lytinių hormonų. Valstijų Prekybos komisija nuolat sukinėdavosi aplinkui. Kaip matote, pastaruoju metu aš daug galvojau apie reklamą. Juk kuriantieji reklamą daro tuos pačius dalykus. Jiems rūpi tiksliai manipuliuoti žodžiu ir vaizdu. Pažaidęs su reklama, trumpai tarnavau kariuomenėje. Buvau garbingai demobi­lizuotas, o paskui – įprasti keisti karo meto darbai: baro padavėjas, dezinfekcijos tarnybos darbuotojas, reporteris, dirbau fabrike ir kontoroje. Vėliau Meksikas, nelemta vieta.

Kodėl nelemta?

Buvau ten Alemano režimo metu. Įėjęs į barą, pamatydavai mažiausiai penkiolika ginkluotų žmonių. Visi turėjo ginklą. Jie pasigerdavo ir kildavo grės­mė visoms gyvoms būtybėms. Kitaip tariant, jeigu sėdėdavai kokteilių bare, turė­jai visada būti pasiruošęs atsigulti ant grindų. Vienas mano draugas buvo nušau­tas, nužudytas. Bet jis pats prisiprašė. Mojavo bare savo mažu 25 kalibro au­tomatu, o kažkoks meksikietis suvarpė jį 45-tuoju kalibru. Tai užregistravo kaip natūralią mirtį, nes žudikas – politikos tūzas. Skandalo nebuvo, bet iš tikrųjų, eidamas į kokteilių barą, rizikuodavai gyvybe. Be to, mane ištiko ta kraupi nelai­mė su Joana Vollmer, mano žmona. Turėjau revolverį, kurį ketinau parduoti draugui. Aš tikrinau ginklą ir jis iššovė – nušovė ją. Pasklido gandas, kad mėgi­nau pataikyti į šampano taurę ant žmonos galvos, kaip Vilhelmas Telis. Absur­diškas pramanas. Paskui pareigūnai pradėjo drausti nešioti ginklą. Meksiko žmog­žudysčių rodikliai per capita. buvo vieni aukščiausių visame pasaulyje. Kitas dalykas, – pakakdavo tik atsigręžti, ir meksikietis policininkas jau tiesia ranką, radęs prie ko prikibti tavo dokumentuose ar apskritai prie bet ko. „Dokumentai labai blogas, senor.“ To Alemano režimo iš tikrųjų buvo per akis.

O iš Meksikos kur patraukėte?

Nuvykau j Kolumbiją, Peru ir Ekvadorą, tiesiog pasidairyti. Mane ypač domino Peru Amazonės apylinkės, kur vartojau narkotiką pavadinimu yage, Bannisteria caapi, man regis, meskalinui savo galiomis prilygstantį haliucinogeną. Ši kelione man suteikė gausybę medžiagos. Daug iš tos patirties panaudota knygoje „Susprogę bilietas“ („The Ticket That Exploded“), kuri yra savotiška pusiaukelė tarp „Nuogo kąsnio“ ir knygos „Minkštasis įrenginys“ („The Soft Machine“). Tai anaiptol ne ta knyga, kurios dabartinis pavidalas mane tenkintų. Jeigu ji būtų išspausdinta Jung­tinėse Valstijose, turėčiau ją perrašyti. „Minkštasis įrenginys“, kuri išeis iš spaudos čia numatytu laiku – smulkus mano patylimo Pietų Amerikoje išdėstymas, su siur­realistiniais išplėtimais. Kai neseniai ją perrašiau, įterpiau maždaug šešiasdešimt penkis puslapius tiesioginio pasakojimo, susijusio su daktaru Benvėjumi ir Jūri­ninku bei įvairiais „Nuogo kąsnio“ personažais. Tie žmonės netikėtai iššoka visur.

Paskui iš Pietą Amerikos patraukėte į Europą. Ar tas geografinis pasikeiti­mas toks pats svarbus, koks jis buvo kitados amerikiečių literatūrai?

Na, jeigu nebūčiau apvažiavęs tiek žemės vietų, nebūčiau pastebėjęs tų papil­domų dimensijų personažuose ir skirtumą lemiančių kraštutinių ypatybių. Tačiau manau, kad mano kaip ekspatrianto dienos baigėsi. Gyventi užsienyje darosi vis labiau nepatogu, vis labiau brangu ir tas gyvenimas teikia vis mažiau pasitenkinimo. Dabar man labiausiai rūpi ramios rašymo sąlygos – gebėjimas susikoncentruoti – ir nelabai domina vieta, kurioje esu. Paryžius man dabar – vienas pačių nemaloniausių miestų pasaulyje. Aš jo tiesiog nekenčiu. Maistas ten – tiesiog niekam tikęs. Arba brangus, arba apskritai jo negali praryti. Kad nusipirkčiau gerą sumuštinį trečią valandą die­nos, turiu sėsti į taksi ir važiuoti per visą miestą į Dešinįjį krantą. O čia man pakanka pakelti telefono ragelį. Ir atsiunčia keliasluoksnį sumuštinį ir stiklinę pasukų, o pie­tums man nieko daugiau ir nereikia. Prancūzai pasidarė tokie bjaurūs ir vis bjaurėja. Alžyro karas ir visi tie milijonai žmonių, išgrūstų atgal į Prancūziją – visi jie absoliučiai nepatenkinti. Nežinau, manau, kad tenykštė atmosfera nemaloni ir niekam nepalan­ki. Buto gauti negali. Negali rasti ramios vietos darbui. Geriausia, ką gali susirasti, – pras­tą viešbučio kambarį kur nors. Jeigu norėčiau susirasti ką nors panašaus į dabartinę vietą, man tai kainuotų trisdešimt dolerių per dieną. Svarbiausias dalykas, kurį paty­riau po dvidešimties metų grįžęs į Sent Luisą, – aptarnavimo kokybė čia daug geresnė nei Niujorke. Šitie apartamentai prilygsta „Claridge’s“ ar „Ritz“ apartamentams. Jeigu valiočiau juos išsimokėti ir išlaikyti, jie būtų man ideali vieta. Nesigirdi nė garso. Ap­linka labai palanki darbui. Turiu daug vietos išdėlioti visus savo popierius visuose ši­tuose stalčiuose ir lentynose. Ramu. Kai užsinoriu valgyti, pakeliu telefono ragelį. Galiu dirbti be pertrūkių. Atsikelti ryte, pakelti telefono ragelį apie antrą dienos, suvalgyti sumuštinį ir dirbti iki pat vakarienės. Dar būna įdomu kartais įjungti televizorių.

Ką jūs jame randate?

Tai tikra iškarpa. Jis blyksi visiškai taip, kaip blyksėdavo seni kino filmai. Kai atsirado garsinis kinas ir ištobulino vaizdą, filmai tapo tokie pat nuobodūs, kaip ir spoksojimas pro langą. Grupelė italų Rabate turi televizijos stotį ir mes gaudavome jos signalą Tanžere. Aš sėdėdavau ten ir išsižiojęs spoksodavau į ekraną. Kai kurie vesternai atrodė labai, labai keisti, kai vaizdas išskysta, trūk­čioja ir tampa statiškas. Gysinas eksperimentavo, naudodamas blykčiojimo prin­cipą įtaise, kurį vadina „Svajonių mašina“. Buvo toks anglų knygyno lange Senos gatvėje. Helena Rubinstein taip juo susižavėjo, kad porą nusipirko, ir Haroldas Matsonas, agentas, mano, kad ta idėja verta milijono dolerių.

Aprašykite tipišką savo darbo dieną.

Atsikeliu apie devintą ryto ir užsisakau pusryčius, nemėgstu eiti pusry­čiauti kitur. Dirbu paprastai iki maždaug dviejų, pusės trijų, tuomet mėgstu suvalgyk sumuštinį ir išgerti stiklinę pieno: tai užima gal dešimt minučių. Pas­kui dirbu be perstojo iki šešių ar septynių. Tada susitinku su žmonėmis arba iš­einu į miestą, išgeriu vieną kitą stiklą, grįžtu, kartais truputį paskaitau ir einu miegoti. Miegoti einu gana anksti. Aš neverčiu savęs dirbti. Tiesiog aš noriu tai daryti. Būti visiškai vienas kambaryje, žinoti, kad niekas manęs nepertrauks ir kad turiu aštuonias valandas, – būtent šito aš noriu, taip, tiesiog rojus.

Ar rašote rašomąja mašinėle?

Mašinėle naudojuosi taip pat kaip žirklėmis. Galiu ištisas valandas sėdėti su žirklėmis ir senais rankraščiais rankose ir klijuoti į juos nuotraukas: turiu šimtus nuotraukų. Paprastai kasdien išeinu pasivaikščioti. Čia, Sent Luise, mėginau pasidaryti trečiojo dešimtmečio nuotraukų, aklagatvių ir viso kito. Šita [rodo] – pamėkliška nuotrauka namo, kuriame aš užaugau prieš keturiasdešimt penkerius metus. O čia – senos pelenų duobės nuotrauka. Vaikams būdavo daug džiaugsmo išeiti į aklagatvį po Kalėdų ir toje pelenų duobėje sukurti laužą iš medžio drožlių pakuočių ir vyniojamojo popieriaus. O čia istorijos ir nuotraukos, iškirptos iš aukštuomenės gyvenimo skilčių. Labai smagu kaupti tuos vardus: tose aukštuomenės gyvenimo kronikose randi tiesiog neįmanomų vardų.

Neseniai jūs sakėte, kad norėtumėte įsikurti Ozarksuose. Ar kalbėjote rimtai?

Norėčiau turėti ten būstą. Rudenį ten labai gražu ir aš norėčiau praleisti dalį laiko, tarkim, kas mėnesį ar kas du, visiškoje vienatvėje, pasišventęs tik darbui, kuriam reikia atsiskyrimo. Žinoma, pirmiausia turėčiau nusipirkti automobilį, nes kitaip – pernelyg daug išlaidų. Turiu galvoti tik apie butą. Pamaniau, gal nusipirkti jį čia, bet tikriausiai butą įsigysiu Niujorke. Į Tanžerą nebegrįšiu. Man jis tiesiog nebepatinka. Paprasčiausias mažas miestas. Ten nebėra gyvenimo, ir ta vieta nebesuteikia man jokio naujumo pojūčio. Sėdėjau Tanžere ir galvojau: o Viešpatie, taip pat sėkmingai, kaip ir čia, galėčiau sėdėti Kolambuse, Ohajo vals­tijoje, tiek man šis miestas nebeįdomus. Tiesiog sėdėjau savo bute ir dirbau. Ga­lėjau turėti geresnį butą ir geresnes darbo sąlygas kur nors kitur. Po dešimtos valandos vakaro Tanžero gatvės – visiškai tuščios. Seni jo gyventojai, tokie kaip Paulas Bowlesas ir tie, kurie gyvena ten ilgus metus, beviltiškai laukia klausda­mi: „Kur mums dėtis, jeigu išvyksim iš Tanžero?“ Nežinau, dabar jis man tiesiog kelia depresiją. Ir gyvenimas ten netgi nėra pigus. Jei ir leisiuos į kokią kelionę, bet tik trumpam, tai bus Tolimieji Rytai. Niekada nebuvau į rytus nuo Atėnų.

Norėjau paklausti, kas slypi už jūsų susidomėjimo egzotiškesnėmis sistemo­mis, tokiomis kaip Zenas ar dr. Reicho orgono teorijos?

Na, šios nekonvencinės teorijos dažnai nagrinėja dalykus, kurių negali paaiškinti Harvardas ir Masačiusetso technologijos institutas. Negaliu pasakyti, kad pritariu joms visa širdimi, bet mane domina bet kurios pastangos, nukreip­tos ta linkme. Aš naudojausi orgono akumuliatoriais ir neabejoju, kad kažkas ten nutinka, tik nelabai žinau kas. Žinoma, ir pats Reichas, be jokios abejonės, kraus­tėsi iš proto.

Anksčiau jūs paminėjote scientologiją. Ar turite kokią nors sėkmės sistemą, ar ieškote tokios?

Man neįdomi tokia primityvi trimatė manipuliacinė schema, kaip L. Rono Hubbardo, nors ji gana populiari, Aš studijavau šią schemą ir mačiau, kaip ji veikia. Tai manipuliatyvių gudrybių serija. Tau liepiama apsidairyti ir pamatyti, ką gali gauti. Rezultatas – daug subtilesnis ir sėkmingesnis nei Dale’io Carnegie’io. Bet gyventi, laikantis kokios nors sistemos, – tai jau ne. O sykiu nemanau, kad šitoje visatoje kas nors nutinka kitaip, nei nulemia kokios nors galios – ar individo – valia. Niekas nenutinka savaime. Mano supratimu visa, kas nutinka, yra nulemta valios.

Tuomet ar tikite, kad yra Dievas?

Dievas? Nepasakyčiau. Manau, yra daugybė dievų. Tai, ką mes Žemėje vadiname Dievu, tėra daug košės priviręs genties dievukas. Žinoma, jėgos, kurios veikia per žmogaus sąmonę, kontroliuoja įvykius. Luce imperijos rašytojas gali būti Vienas-Dievas-težino-kokios-jėgos agentas, jėgos, turinčios nepasotinamą žo­džio ir vaizdo apetitą. Ką toji jėga siūlo daryti su tokiu milžinišku vaizdų šiukšlyno kalnu? Imperijos lyderiai turi nuolatinę vaidmenų paskirstymo kontorą. Drovią Vassaro koledžo mergaitę, kuri dar tik mėgina prisitaikyti, pasiunčia da­ryti interviu su Mary McCarthy. Jie užsiundė kelis karnavališkus tipus prieš mane. „Velniai griebtų, Bilai, ar turi hašišo cigaretę?“ Hašišo cigaretę? O Viešpa­tie! „Aišku, kad neturiu“, – sakau jiems. „Nesuprantu, apie ką čia kalbate.“ Paskui sugrįžta ir parašo bjaurų straipsnį, pritariantį man iškeltoms byloms.

Nova Express“ tam tikru požiūriu atrodo kaip receptas nuo visuomeninių negalavimų. Ar jūs manote, kad ateityje prireiks biologinių teismų?

Žinoma. Mokslas bus priverstas įkurti biologinės kontrolės teismus, nes gy­vybės formos taps vis labiau nesuderinamos su gyvenimo sąlygomis, žmogui braunantis vis gilyn į erdvę. Žmonijai galiausiai teks patirti biologinių pakitimų, jei mums apskritai lemta išlikti. Taps būtina, kad biologinis įstatymas nu­spręstų, ką reikia pakeisti. Mums tiesiog reikės pasinaudoti savo protu mutacijoms suplanuoti, užuot leidus joms vykti stichiškai. Juk daugelis įvykusių mutacijų – pa­žvelkite į kardadantį tigrą – labai jau vargani inžineriniai projektai. Ateity pers­pektyvų daugiau – tikrai taip. Manau, kad yra nesuskaičiuojamų galimybių, tikrai nesuskaičiuojamų. Viltis glūdi nekūniško patyrimo plėtroje ir pasišalinime iš paties kūno, pasišalinime iš trimačių koordinačių ir su jomis susijusių gyvulinių baimės ir pabėgimo reakcijų, kurios neišvengiamai veda į gentinę nesantaiką ir vaidus.

Kodėl jūs romane „Nova Express“ kaip konfliktą pasirinkote tarpplanetinį karą, o ne nesantaiką tarp tautų? Regis, jus žavi mintis, kad superžemiškoji galia naudoja kontrolės aparatus, tokius kaip mirties nykštukai…

Jie – parazitiniai organizmai, užplūstantys žmonių minią ir veikiantys kaip radijo siųstuvas, kuris ją valdo ir kontroliuoja. Žmonės, dirbantys su encefalogramomis ir smegenų bangomis, pabrėžia, kad techniškai kada nors bus įmanoma gimimo metu implantuoti į smegenis radijo anteną, kuri kontroliuos mąstymu jausmus ir jusles, ir ne tik kontroliuos mąstymą, bet kai kurias mintis padarys neįmanomomis. Mirties nykštukai – tai nova mafija ginklas, kuri savo ruožtu komanduoja šaltajame kare. Tuo konfliktu nova mafija naudojasi stengdamasi susprogdinti planetą, nes juk, gerai pagalvojus, dėl ko gi Amerika ir Rusija vaidi­jasi iš tikrųjų? Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos iš esmės susideda iš nega­linčių viena kitos pakeisti visuomenės dalių ir nei viena, nei kita tauta nėra moraliai „teisi“. Mintis, kad bet kas gali vadovauti savo nuosavam fabrikui Ame­rikoje, yra juokinga. Valdžia ir profsąjungos – jos abidvi reiškia vieną ir tą patį, – kontroliuoja sistemas – nurodo savininkui, ką jis gali nusamdyti, kiek gali darbuotojams mokėti ir kaip gali parduoti savo prekes, Koks skirtumas, jei tos gamyklos savininkas yra valstybė ir ji nusamdo direktorių? Nepriklausomai nuo to, kaip tas daroma, atsakingi yra tie patys žmonės. Šiandienos sąjungininkas rytoj jau gali tapti priešu. Aš postulavau tą galią – nova mafiją, – kuri verčia mus keisti postus užimančius žmones.

Jūs matote viltį žmonijai, bet sykiu baisiai išsigąstate, kai kontrolės instru­mentai tampa rafinuotesni.

Na, dalydamiesi rafinuotesni, jie darosi ir labiau pažeidžiami. „Time“, „Life“, „Fortune“ taiko sudėtingesnę, veiksmingesnę kontrolės sistemą nei majų ka­lendorius, bet ji ir daug labiau pažeidžiama, nes yra neaprėpiama ir mechanizuota. Net Henry Luce nesupranta, kas dabar toje sistemoje dedasi. Na, mašina gali būti nukreipta kita kryptimi. Vienas techninis puskarininkis gali sumauti visą darbą. Visos operacijos negali kontroliuoti niekas. Tai pernelyg sudėtinga. Kapitonas ateina ir sako: „Gerai, vyručiai, judame aukštyn.“ Na, ir kas gi žino, kuriuos mygtu­kus nuspausti? Kas žino, kaip užkelti Spamo dėžes ten, kur jų reikia, ir kaip už­pildyti formas? Seržantas žino. Kapitonas nežino. Kol greta yra seržantų, mecha­nizmas gali būti išardytas, ir mes visi galime pasitraukti iš tos košės dar gyvi.

Jūsų kūryboje seksas, regis, dažnai tolygus mirčiai.

Tai minties, kad seksas yra biologinis ginklas, tąsa. Aš jaučiu, kad seksas, kaip iš esmės bet kuri kita žmogiška apraiška, buvo sumenkintas kontrolės tiks­lais arba tikrai prieš žmogų nukreiptais tikslais. Visas tas puritoniškumas. Kaip mes kada nors kažką moksliškai sužinosime apie seksą, jei a priori šis klausimas negali būti tiriamas? Apie tai negalima net galvoti arba rašyti. Buvo viena įdomi knyga apie Reichą. Jis – vienas iš nedaugelio, kurie mėgino, ištirti seksą – sek­sualumo fenomeną – mokslo požiūriu. Bet vyrauja gašlumas ir sekso baimė. Mes nieko nežinom apie seksą. Kas tai? Kodėl jis teikia malonumą? Kas yra malonu­mas? Atsipalaidavimas nuo įtampos? Na, galimas daiktas.

Ar jūsų priešiškumas dvidešimtam amžiui yra nepalenkiamas?

Anaiptol, nors galiu įsivaizduoti save gimusį įvairiomis skirtingomis aplin­kybėmis. Pavyzdžiui, neseniai susapnavau, kad grįžau į gimtuosius namus ir ra­dau ten kitą tėvą ir kitus namus, visiškai nepanašius į mano kada nors matytus. Tačiau sapne tas tėvas ir tie namai buvo labai pažįstami.

Mary McCarthy apibūdina jus kaip surūgusį utopistą. Ar tai tikslu?

Aš tikrai noriu, kad tai, ką sakau, būtų suprasta pažodžiui, taip, siekiu, kad žmonės žinotų apie tikrąjį mūsų laikų nusikalstamumą, būtų informuoti apie ženklus. Visas mano darbas nukreiptas prieš tuos, kurie linkę, iš kvailumo ar są­moningai, susprogdinti planetą ar padaryti ją negyvenamą. Man, kaip tiems rekla­mos žmonėms, apie kuriuos mudu kalbėjome, rūpi tikslus manipuliavimas žodžiu ir vaizdu, kad sukurčiau veiksmą, skatinantį ne nueiti ir nusipirkti kokakolos, o sukeliantį pokyčius skaitytojo sąmonėje. Žinote, manęs klausia: jeigu atsidurčiau negyvenamoje saloje ir žinočiau, kad niekas niekada nepamatys, ką aš parašiau, ar rašyčiau toliau. Pabrėžtinai atsakau – taip. Rašyčiau dėl draugijos. Nes kuriu menamą – visuomet menamą – pasaulį, kuriame norėčiau gyventi.


1 Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas medžioklės ir žūklės žurnalas.
2 Pagal Farenheitą.
3 Kovos su kenkėjais graužikais kompani
ja JAV.
4 Alfredas Habdankas Skarbekas Korzybski (1879–1950) – lenkų kilmės amerikietis filoso­fas ir mokslininkas. Prisimenamas kaip bendrosios semantikos teorijos plėtotojas, Korzybskio darbuose teigiama, kad žmogaus pasaulio suvokimą apriboja ir jo nervų sistema, ir kalbos struktūra. Anot Korzybskio, žmogui prieinamas ne tiesioginis tikrovės suvokimas, o veikiau suvokimai ir visuma tikėjimų, kuriuos žmonių bendruomenė supainiojo su tiesioginiu tikrovės suvokimu. Šią įžvalgą įkūnija Korzybskio pasakymas: „Žemėlapis – tai ne teritorija.“
5 Nuo trečio XX amžiaus dešimtmečio pradžios laikomas Amerikos reklamos industrijos sinonimu.
6 Henry Robinsonas Luce (1898–1967) – įtakingas Amerikos leidėjas, „Time-Life“ žurnalinės imperijos, pakeitusios Amerikos žurnalistiką ir amerikiečių su aukštesniu išsilavinimu skaity­mo įpročius, įkūrėjas.
7 „Southern Comfort“ – amerikietiškas likeris, pagamintas iš distiliuoto grūdų spirito, su vaisių, prieskonių ir viskio pagardais. Buvo sukurtas barmeno Naujajame Orleane 1874 metais.

Leïla Slimani. Lopšinė

2017 m. Nr. 3 / Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją…

William Faulkner: „Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi“

2012 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė / Amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris atsako į rašytojos ir redaktorės Jean Stein klausimus / Williamas Faulkneris gimė 1897 metais Niu Olbenyje, Misisipės valstijoje…

Ernestas Hemingway’us: „Dovana rašytojui – įgimtas teisybės jausmas“

2012 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė / Amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway’us atsako į žurnalisto, rašytojo, leidėjo, aktoriaus George’o Plimptono klausimus

Jackas Kerouacas: „Rašydavau kaip džiazo muzikantas“

2012 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė / Amerikiečių rašytojas Jackas Kerouacas atsako į poeto Tedo Berrigano klausimus / Interviu išspausdintas 1968 m. „The Paris Review“, Nr. 43

Paulas Bowlesas: „Niekad nebuvau mąstantis žmogus“

2012 m. Nr. 1 / Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė / Amerikiečių kompozitorius, rašytojas ir vertėjas Paulas Bowlesas atsako į Jeffrey‘aus Bailey‘aus klausimus. / Tanžero miestas, 1931 metais pasveikinęs Bowlesą „išminties ir ekstazės“ pažadu…

José Saramagas: „Niekas nėra iš anksto nulemta“

2011 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė / Portugalų rašytojas José Saramagas atsako į žurnalistės Donzelinos Barroso klausimus / 1998 m. spalio 8-ą dieną José Saramagas apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Haruki Murakami: „Mes gyvename klastočių pasaulyje“

2011 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė / Japonų rašytojas Harukis Murakamis atsako į žurnalisto Johno Wray’aus klausimus. / Harukio Murakamio knygos – be abejonės, ne tik patys eksperimentiškiausi į anglų kalbą išversti japonų romanai.

Albert Camus. Apmąstymai apie giljotiną (pabaiga)

2004 m. Nr. 12 / Šis esmingas neteisingumas, beje, persiduoda ir myriop nuteistojo giminėms. Jo auka turi artimųjų, kurių kančios dažniausiai būna beribės, kurie geidžia, kad už jas būtų atkeršyta. Tatai įvyksta, bet tuomet