Vytautas Martinkus. Tik taurus taurėja per kančią

2012 m. Nr. 10

Joana Ulinauskaitė-Mureikienė. Likimo išbandymai: memuarai. – Vilnius.: J. Mureika, 2011. – 332 p.

Nesakyčiau, kad Lietuvoje trūksta memuarų. Visų jų nebeskaitome ir net nebepastebime. Juos rašo ir leidžia didėjantis autorių būrys. Tarp jų esama apyjaunių, nors dauguma – vyres­ni, savo kailiu patyrę ir šilta, ir šalta, taigi tikrai turintys ką prisiminti. Tiesa, patirtis ir geba išsakyti ją raš­tais nėra dvynės. Tenka skirti autorių gyvenimus ir literatūrinius jų atvaiz­dus. Įdomūs likimai ne visada įdomiai užrašomi. Panašiai nevienodai įdomūs dienoraščiai ir laiškai. Didieji XX am­žiaus įvykiai – karai, okupacijos, trem­tys, išsivadavimas – yra pagrindinė pasakojimų apie save ir kitus kom­pozicinė ašis. Dėl to – ypač rašomi be literatūrinių gebėjimų ir platesnės prasmės – atsiminimai supanašėja pasakotojų balsai susilieja. Atrodo, autoriai jau rašo tik sau ir artimiau­sių – šeimos, draugų ir pažįstamų – skaitytojų ratui, vis retesnė atsimini­mų knyga, kurią drįsčiau siūlyti per­skaityti daugeliui ir juo labiau – kiekvienam.

Gal esu pernelyg reiklus? Kokius kriterijus turėtume taikyti atsimini­mams? Gal dėkokime kiekvienam, kuris ką nors rašo ir išleidžia? Gal apskritai nekalbėkime apie pasakoto­jus, kurie lieka vienintelės knygos autoriai?

Visi apibendrinti atsakymai šlu­buotų. Recenzuojamos atsiminimų knygos autorė Joana Ulinauskaitė-Mureikienė pati nurodo, kad rašyta tik saviškiams – „vaikams, anūkams ir proanūkiams“, taigi ji nesidairo į didelį skaitytojų būrį ir nelaukia išskirtinio viešo dėmesio. Autorė pati primena: lagerių, tremties ir partiza­ninės kovos tematika jau turime labai aukštos prabos kūrinių. Po jų neįma­noma kalbėti apie XX a. politinių jėgų humaniškumą, bet lygiai taip pat ne­įmanoma nevertinti asmens dvasingu­mo ir valios vaidmens pripažįstant parašytų apie lagerius literatūros kū­rinių vertę. Taigi galime ir privalome rinktis, ką skaityti. Galime klausti, kas yra vertingiausia.

„Likimo išbandymai“ yra pasakoji­mas apie beveik visą autores gyvenimą: pradėjusi vaikystės vaizdais, daugiau dėmesio paskyrusi savo Sibiro lagerių odisėjai, autorė priartėja prie politinių etinių aktualijų šiandienos Lietuvoje. Prisiminimai „apie viską“ visada graso tapti ištęsti, paviršutiniški, pamokan­tys, už ką skaitytojai negiria autoriaus.

Tokių grėsmių matyčiau ir recenzuo­toje knygoje, bet jas neutralizuoja reikšmingesnė neįkyriai plėtojama _mintis apie paties žmogaus įtaką tavam likimui. Ji autorei tampa medžiagos ir svarbiausių epizodų atrinkimo įr jungimo principu: knyga primena išmintingą autorės pašnekesį su savimi ir jai brangiais žmonėmis. Savo vaiz­dais, siužetu ir veikėjų portretais ji nesivaržo su šiandiene literatūra – nepretenduoja į romaną, apysaką ar personaliąją esė, tai yra beletristiką. Ją galima vadinti Motinos sakme, pasako­jama per šeimos šventę.

Tiesa, knygos poetika, sakyčiau, nesvetima klasikinei realistinei mūsų prozai su publicistiniais intarpais. Vieni autorės ir jos šeimos biografijos įvykiai minimaliai nuspalvinti roman­tine, kiti – dramine intonacija. Aki­vaizdžios yra autorės pastangos rašyti įvertinant tradicinius tiesos ir tikro­viškų vaizdų skaitytojo lūkesčius. Kalba – taisyklinga, stilius – neskub­ius, daugiau dokumentinis analitinis nei vaizdingas, kažkaip skaidriai mąs­lus. Yra vaizdingų posakių ir kitų me­ninės raiškos priemonių, kurios rodo, kad autorė geba beletrizuoti gamtą ir žmogų, ryškiais vaizdais analizuoti ir apibendrinti įvairias – tardymų, lage­rio, kasdienio gyvenimo – patirtis. Knygos metrikoje užtikęs įrašą – „Redakcija – autorės“, pradedi gerbti gydytoją už jos filologinį išprusimą.

Knygos autorė neslepia, kad nuo vaikystės mėgsta skaityti: „Kiek atsi­menu, visas mano gyvenimas buvo susijęs su knyga“ (p. 27). Ji geba džiaugtis gera knyga ir gali vertinti literatūrą, bet kukliai teigia, kad „žo­džiu išreikšti mintis ne visiems duota“. o pati rašiusi knygą su tikslu, kurio nevadintų literatūriniu:

„Šiais prisiminimais norėjau iš užmaršties prikelti tuos laikus, kai teko gyventi, nusi­lenkti: tėvams, mokytojams, giminėms, draugams, kaulams tų, kurie mirė iš bado ir šalčio tiesdami Vorkutos geležinkelį ir rausdami Šiaurėje šachtas, tiems karininkams, kurie liko amžinybėje prie Lamos ežero ir Šmidto kalno tranšėjose, tiems kurie stovėjo nesitraukdami priešais kulkosvaidžių vamz­džius ir krito nelygioje kovoje už laisvę, ku­riems laisvė brangesnė už gyvybę; tiems, kurie sugrįžo praradę sveikatą, turėdami nesančias dvasines širdies žaizdas“ (p. 324).

Imperatyvas „nusilenkti“ nėra nau­jas, bet jis tikrai retas tarp memuarų autorių motyvų. Kas kita – žinomi li­teratūriniai simboliai, beveik banalios metaforos: „kaulai tų, kurie mirė iš bado ir šalčio“, „kritę nelygioje kovoje už laisvę“, „negyjančios dvasinės širdies žaizdos“ ir pan. Tokie žodžiai (jų konceptai) kartojasi, ir šiuo atveju jie tik nurodo daugeliui memuarų autorių turbūt vienodai svarbius motyvus rašyti (ir parašyti). Kartais tokių knygų skaitytojas pajunta, kad žaizdotos patirtys ir yra vienintelė ver­tybė. į kurią nukrypsta visi pasakoji­mo keliai. Kartais bandoma patikinti ir net įtikinėti, kad kančia žmogui yra būtina ir ji keičia jo charakterį, išgydo jo piktą ir kerštingą širdį. Kartais jau nesistebime, kai memuarų autorius giriasi gyvenimo išbandymais, iš aukš­to žiūri į tuos, kuriuos panašūs likimai aplenkė, suprastina ar ištiesina savo sąžinės vingius, kad atrodytų taures­nis, gražesnis: prisiminimai vis daž­niau padeda jų autoriui pačiam už­miršti ir nuo kitų nuslėpti giliausias sielos žaizdas.

J. Ulinauskaitės-Mureikienės kny­goje tokių pasakotojos nuostatų nepa­jutau. Kodėl? Kuo jos pakeičiamos?

Pasidalysiu savo atsakymu. Jau minėjau savitą požiūrį į žmogaus įtaką „likimui“. Iš jo kyla kitų taip pat savitų dalykų. Skaitytojas „Likimo išbandy­muose“ susitinka su memuarinėje li­teratūroje labai reta konkretaus gyve­nimo teikiamų džiaugsmo ir kančios vienove. Drįsčiau sakyti, kad šitas lietuviškuose memuaruose retas oksimoronas – džiugi kančia – gydo ir au­torės, ir skaitytojų „Širdies žaizdas“. Knygos tekste ir jos paratekstuose (dedikacijoje, skyrelių antraštėse, jų epigrafuose, cituojamų poetų eilėraščių eilutėse, dokumentinėse fotografijose ir jų paaiškinimuose) yra apstu ženklų, kurie nurodo ne tiek tamsią kančios gelmę, kiek džiaugsmingą jos taurumą.

Jis atsiranda ne savaime iškenčiant ir išgyvenant dramatiškas, net tragiškas situacijas, o ateina iš anks­čiau ir toliau – iš tėvų ir protėvių, vaikystės, tėviškės, tautos, valstybės, Dievo. Apibendrindamas sakyčiau: iš paprasto kultūros stebuklo – meilės.

Gal ką esu pražiopsojęs skaityda­mas, bet neužtikau knygoje vaizdų ar minčių, kurios teigtų, kad gulagas nedorą žmogų galėtų paversti į dorą, kad kančia galėtų išlaisvinti nuo egoizmo, pavydo, keršto, silpnumo, o nepelnyta (kaip ir pelnyta) bausmė ga­lėtų padėti tiems, kuriems žmogišku­mo iš prigimties ar vaikystės pakan­kamai neduota… Gal ir negerai, kad įsivaizdavau tik kažkur giliau esant autorės ginamus žmogaus sąžinės, jo taurumo pradus. Tai lyg ir priešta­rautų tam, ko mus Dekalogas ir Są­žinės įstatymas moko.

Knygos autorė – buvusi vaikų gy­dytoja. Pridurkime: ji – Lietuvos pasi­priešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, politinė kalinė, Norilsko sukilimo dalyvė, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu (2003), išsaugo­jusi tiek gražiausius, tiek sunkiausius vaikystės bei jaunystės patyrimus ir – svarbiausia! – tebešviečianti gerumu, sugebanti džiaugtis, mylėti ir tikėti.

O juk ir neatsivertus jos knygos nesunku įspėti, kad laimės, gerumo, džiaugsmo, meilės ir tikėjimo Joanai gyvenimas šykštėjo, su kaupu atsei­kėjo ko kito – žiaurumo, piktumo, siel­varto ir netikėjimo.

Dramatiško pasakojimo spyruoklė knygoje įveržiama nuo 1941 m. pava­sario, kai areštuojamas ir kalėjime „dingsta“ dvylikametės Joanos tėvas. Paskui prasideda karas, kuris pakeičia ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenimus. Pirmaisiais pokario metais – nauji „didieji likimo išbandymai“. „Aušros“ gimnazijos moksleivė Joana įstoja į Lietuvos laisvės armiją, platina partizanų leidžiamą spaudą, veža iš Kauno partizanams vaistų, tvarsliavos ir laiškus. Ją suima, tardo, nuteisia dešimčiai metų kalėti Sibiro lageriuo­se. Jos kančių siužeto kulminacija – 1953 m. Norilsko politinių kalinių su­kilimas. Joana aktyviai jame dalyvavo, per jį buvo sužeista. Trumpi, bet labai tragiški šio sukilimo ir jo numalšini­mo, bausmių vaizdai.

Sunku ištverti ne tik tardymus, kankinimus, MVD tribunolo teismo nutartį, lagerius. Ne mažiau sunku ištverti į sielą sėlinančios gyvenimo neteisybės, neįgyvendintų tikslų ir idealų šaltį ar kitokį gyvenimą gyve­nusių ir gyvenančių giminaičių, kai­mynų, pažįstamų slėgį. „Likimo išban­dymai“ leidžia patikėti: paveldėtas ir vaikystėje, šeimoje, sustiprėjęs tikėji­mas gėriu, arba žmoniškumu, padeda viską ištverti ir likti laimingai. Autorė knygos pabaigoje cituoja monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, kalėjusio, kaip ir ji, Abezės lageryje, žodžius: „Žmogus gali būti laimingas tik tada, kai savo širdyje pykčio neturi, keršto, moka atleisti, užjausti kitą“ (p. 309). Puikiai tinka jai pačiai.

Skaitydamas knygą negali nesiža­vėti ar nesidžiaugti tuo, kad „širdies akimis“ J. Ulinauskaitė–Mureikienė savo likimo vingiuose visada matė daugiau gerų negu blogų žmonių. Augusi didelėje (penkių vaikų) šeimoje, ji regėjo skurdo ir nepriteklių, bet su ypatingu paprastumu prisimena ne juos, o dvasines vargo pamokas:

„Mūsų tėvai labai vertino duoną, ją laikė Šventa. Jei valgant nukrisdavo duonos rie­kutė, reikėdavo pakelti, nuvalyti, būtinai pabučiuoti ir tada suvalgyti. Tėtis labai pyk­davo, jei duoną kas padėdavo ne padu. Kepalas visada turėjo būti padėtas viduryje stalo ir lėkštėje ar ant baltos staltiesės. Išmesti duoną į šiukšlių kibirą – didelė nuodėmė. Nors mūsų šeimoje duona niekada nespėdavo supelyti ar sudžiūti – vaikų būrelis suvalgydavome iki trupinėlio. Saldainį, obuolį ar pyragėlį dalijomės. Ir dar mama mokė, kad didesnę ar gražesnę dalelę visada turi ne pasilikti sau, o atiduoti kitam.“ (p. 26).

Duonos motyvas neišnyksta: lage­ryje jos riekelė – vertingiausia gimimo dienos dovana. Toliau skaitydamas jauti: Tėtis, Mama, Broliai, Seserys, Mokytojai, Vyras, Sūnus, Duktė, „Norilsko Vyčiai“ ir daug kitų sutiktų žmo­nių yra verti rašyti ir autorės rašomi didžiosiomis raidėmis. Daug jų sutikta vaikystėje, mokykloje, kalėjimo kame­rose, lagerių barakuose, pakeliui į Tėvynę ir vėl joje. Kilnios sielos žmonių yra daug ir visur! Ar galima tuo pa­tikėti? Skaitant knygą galima. Štai kaip pristatoma porą jų – Petras ir Danutė Urbėčiai, pas kuriuos glausdavosi iš Norilsko barakų ištrūkę lietuviai:

„Daug išėjusių į laisvę lietuvių kalinių rado prieglobstį mažame jų kambarėlyje pir­momis laisvės dienomis, gavo savo pirmąjį duonos kąsnį, patarimą, ką toliau daryti, kaip verstis. Juk išstumdavo pro vartus vargšą kalinį su maišeliu ant nugaros ir keletu rublių, ir žinokis. <…> Dabar dažnai galvoju: kodėl jie tai darė? Iš kur ėmė tiek kantrybės, laiko, lėšų? Iš gerumo, iš meilės žmogui. Iš dvasinio turtingumo, iš nepaprastai didelės ir geros Širdies. Iš patriotizmo ir žmoniškumo. Jie buvo tikri lietuviai, nublokšti į tolimą Šiaurės amžino įšalo žemę.“ (p. 254–255)

Daug didžiųjų raidžių reikėtų ne tik asmenims, bet ir abstraktiems – autorei šventiems – dalykams įvar­dyti. Tai – Tėvynės meilė, Patriotiz­mas, Sąjūdis, Lietuva. Šie abstraktai yra ne mažiau tikri nei pirmame memuarų skyriuje „Kai viskas buvo tikra“ prisimenami „vaikystės sodai“.

Skaitydamas pradedi tikėti, kad tik gerumas gimdo gerumą, teisingumas – teisingumą, meilė – meilę ir taip to­liau. Žinai, kad gyvenimas kitoks – rūstesnis, bet jauti, kad ir knygos au­torė, pasakojanti apie savo gyvenimą, yra teisi. Pasvarsčiusi, kritiškai atsi­liepusi apie šiandienę mūsų dvasinę situaciją, ji skuba pridurti:

„Šie apmąstymai nereiškia, kad nesi­džiaugiu Nepriklausomybe, kad ja nusivy­liau. Kaip nesidžiaugti! Džiaugiuosi neap­sakomai. Tik supratau, kad tai ne taip paprasta pakeisti tiek metų galiojusios san­tvarkos pasekmes, o svarbiausia – žmones. Be to, visų pirma turi norėti ir gebėti keistis pats žmogus. Tikiu ir viliuosi, jog praeis tas laikas, kai ne visiems lietuviams yra vietos jų Tėvynėje. O Lietuva yra šalis, kurioje man gyventi gera. Čia yra viskas, ką aš myliu: mano šeima, draugai, giminės, mano miestas, mano gimto­ji žemė, sodai, miškai, laukai – visa, ko nega­lima nupirkti už pinigus.“ (p. 316)

Aišku, tikėti viskuo, ką rašo recen­zentas, nėra privalu. Pateikti pavyzdžiai gali liudyti priešingus dalykus: tiek grėsmes didesnei atsiminimų knygos vertei, tiek jos – vertės pagal autorę – radimąsi. Matyt, reikėtų perskaityti visą knygą, kad tokie keistai gražūs pacituoti žodžiai nuskambėtų nuoširdžiai.

Labai vėluojantys, seniai, dar so­vietmečiu, pradėti rašyti, tik dabar pabaigti, šeimos ir rėmėjų lėšomis ir mažu tiražu išleisti Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės atsiminimai ne­prilygsta geriausiems lietuviškiems jų pavyzdžiams, tačiau pasakoja apie skaidrų kančios taurumą ir dosniai dalijasi juo su skaitytoju. Juos verta perskaityti ne tik autorės vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, ją gerai pažinusiems politiniams kaliniams, bet ir tiems, kurie jos nebuvo sutikę, visai nepažino.