Eimantas Garšauskas. Juza karantino akivaizdoje
2022 m. Nr. 8–9
Kęstutis Šapoka. Sakmė apie Juozą. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – P. 304. Knygos dailininkė – Daiva Visockytė.
2021 metais leidykla „Kitos knygos“ išleido jau antrąjį Kęstučio Šapokos romaną „Sakmė apie Juozą“. Vien pavadinimas suponuoja, jog rašytojas tęsia pirmąja knyga – apsakymų romanu „Pušis, kuri juokėsi“ pradėtą dialogą su sovietmečio lietuvių literatūros klasika. Kažkodėl norisi sakyti – ilgai lauktas romanas, pagaliau! Nors lyg nei labai lauktas, nei ką. O vis dėlto lauktas. Ir nesvarbu, kas būtų parašęs. Pagaliau K. Šapoka garsiai visiems pasakė, ir ne tik pasakė, bet ir užrašė ant knygos viršelio – „Sakmė apie Juozą“! Ne Juzą, o Juozą! Kad ir kaip aiškintume – taiklu, smagu, žaisminga. Pamačius tokiu pavadinimu išleistą grožinį veikalą kyla daug lūkesčių. Juk Juzos kūrėjas Juozas Baltušis – gana prieštaringa anos epochos figūra, o jo romanas – painus žmogaus laisvės principo ir sovietinės sistemos pažangos mito jungimo bandymas. Internetinėje erdvėje knyga „Sakmė apie Juozą“ pristatoma kaip savitai interpretuojanti sovietmečio literatūros klasiką, vaizduojanti šiuolaikinį socialinį realizmą. Visa tai intriguoja, darosi įdomu, kaip kūrinyje pasitelkiamas J. Baltušio „įdirbis“ ir ką vaizduoja tas šiuolaikinis socialinis realizmas.
Bandant gretinti šiuos du veikalus, pirmiausia reiktų pripažinti, kad „Sakmė apie Juozą“ nepasižymi J. Baltušio romanui būdinga politine istorinio laiko refleksija ar individo laisvės problemų istoriniame procese nagrinėjimu. K. Šapoka labiau siekia pavaizduoti rutinos įtraukto žmogaus kasdienybę, antiherojaus, balansuojančio ant nevykėliškumo ribos, situaciją moderniame socialiniame gyvenime. Ideologines istorinio laikotarpio, režimų problemas ir jų ryšį su individo laisve bei bendruomeniškumu čia keičia kur kas menkesnė neherojiško, nuobodžioje rutinoje įklimpusio žmogaus santykio su aplinka problema. Ir įvykių posūkio tašku čia tampa ne istorinė santvarkų kaita, bet COVID pandemija. Toks nepanašumas intriguoja, regis, skaitytoją pasitinka visiškai naujas, originalus romanas, nieko neimituojantis, aktualus, ypatingas. Jis perteikia šių dienų pandemijos realybę, taip pat gręžiasi į sovietmečio laikotarpį.
Taigi K. Šapokos Juozas – tipiškiausias viduriniosios klasės keturiasdešimtmetis kultūros vadybininkas, dirbantis, kaip galime suprasti, Nacionalinėje bibliotekoje. Erzinantis rutiniškas darbas tvarkant ekselines lenteles ir rengiant projektus Kultūros tarybai paįvairinamas ketvirtadieniais vykstančiomis futbolo treniruotėmis, po kurių visada būtinai su komanda išgeriama alaus ir grįžtama namo pas žmoną Sigitą, su kuria santykiai, švelniai tariant, nekokie. Šioje iki kaulų smegenų į pasaulio pasąmonę įsirašiusioje schemoje, galima sakyti, nieko netikėto neįvyksta. Siužetinę liniją mėginama pildyti pasitelkiant bene atsitiktinius J. Baltušio dienoraščio fragmentus, paralelines reikšmes mėginama kurti įpinant neaišku kodėl tokią aktualią Dzeržinskio motinos kapo paieškų liniją. Šie pasakojimo užpildai nelabai įtikina. Kas atrodo tikra ir vis dėlto įtraukia – tikslus ir išsamus karantino situacijos dokumentavimas. Atkuriama tikroji karantino eiga, tokia, kokią mes dar vis prisimename. Tokį romaną galėsime parodyti ir savo vaikams, kurie skaitys ir netikės, jog šitaip išties galėjo būti.
„Pamatyčia ir pažinčia / Kas ataina kelaliu…“ – tokiu epigrafu pradedamas J. Baltušio veikalas. Rašytojas, kaip dienoraštyje pripažįsta, siekė perteikti savo jausenas, jo supratimu, būdingas to meto daugumai1, atspindėti vidinį dvasinį visuomenės būvį. K. Šapoka šį pamatinį bendrų būsenų fiksavimo siekį perima, leisdamas skaitytojui tapatintis su viduriniosios klasės lietuvio miestiečio buitimi. Lietuvos pilietis čia atras visokių atpažįstamų siužetų, vilniečiai įsitrauks į detaliai aprašomų mikrorajonų ir gatvių tinklą, o prezidento veikla nepatenkinti asmenys apsidžiaugs ironiška pastaba, jog apie šalies vadovą pakanka pasakyti, kad šis yra „aukštas ir gražus“.
Šiomis temomis patikėti nesunku, kiek sunkiau pavyksta įsijausti į romane kuriamas visuomenės gyvenimo situacijas. Kartais jos prasilenkia su mūsų laiku, yra pamirštos, kaip kad Valdovų rūmų pinigų švaistymo skandalas, o medijose kuriamas karantino naujienų efektas yra sukeistinamas iki tokio lygmens, jog visa tai atpažintų nebent antivakseriai ar sąmokslo teorijų gerbėjai. Tokias jausenas generuoja savotiškas, juziškai į save įsitraukęs, su aplinka susvetimėjęs Juozas, kurį lengvai paveikia karantino realybė.
Kur K. Šapoka pataiko tiesiai į vartus, tai aprašydamas futbolo gyvenimą. Šio žaidimo subtilybės įtraukia net ir jokio supratimo apie futbolą neturintį skaitytoją. Rungtynių aprašymus skaityti yra smagu, įdomu pažinti to specifinio kontingento santykius. Futbolas įrėmina Juozo gyvenimą, gelbsti jį nuo varginančio darbo, nuo nepatenkintos žmonos, bet net ir tokia pramoga veikėjui lieka slogios rutinos dalimi. Futbolas Juozui teikia gal tik bendrystės jausmą su panašaus likimo vyrais, tam tikrą priklausymo socialinei grupei komfortą. Atpažįstame daug viduriniajam visuomenės sluoksniui būdingų kasdieniškos realybės detalių: nuolat aidintys vaiberio čiatai, vidutinybių pavydas didesnę karjerą padariusiems, komišką klišinę svarbą gaunantis alaus gėrimas po rungtynių. Tarp tokių kolegų aiškiau matyti ir Juozo padėtis – apdovanotas pravarde Kultūrkė, jis priklauso didelės karjeros nepadariusiems, mažiau uždirbantiems, tačiau dėl to nėra menkinamas, nebent retais atvejais draugiškai pašiepiamas.
Kiek sudėtingesni Juozo santykiai šeimoje. Čia K. Šapoka nesibaido giliai mūsų sąmonėje įsirašiusių stereotipų. Žmonai Sigitai Juozas yra tik „liorbis“, kurio „minimalkė sąskaituo, minimalkė i klyne!“ (p. 150). Kultūrkė futbolo aikštėje, namuose žmonai Juozas „<…> in-te-lek-tua-las! Tu, atseit, proto bokštas, o aš – dorna buoba!“ (p. 71). Tarp jų tvyro nuolatinė trintis, Sigita nepatenkinta Juozo futbolo žaidimu („Atseit, jūs ten tik alų plempiat, po kabakus trinatės ir mergas kabinat – nieko ten nesportuojat!“, p. 45), o baikštus Juozas dėl šventos ramybės privengia grįžti namo po darbo prieš treniruotes. Kiekviena buityje nutikusi smulkmena provokuoja vieno arba kito nepasitenkinimą ir taikų būvį griaunančias replikas bei rietenas. Nesinori tikėti, jog tai tam tikro mūsų visuomenės sluoksnio bent kiek realus atvaizdavimas, bet stereotipai vis dėlto atpažįstami, gajūs. Net ir vienintelė intymios kūniškos meilės scena yra viena buitiškiausių, pažymėta nuovargiu, neturinti jokios aistros kibirkšties. Tai šio romano kontekste jokiu būdu nėra trūkumas, o tik konkretų (ar gal tipišką) charakterį vaizduojantis nuoseklumas.
Šalia žmonos personažo romane pasirodo ir lietuvių literatūroje gerai pažįstama uošvio figūra. Lygiai kaip Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuaruose“ ir Rimanto Kmitos „Remygoje“, uošvio portretas tapomas sovietinės santvarkos griūties aplinkybėse. Žemaitijos širdyje uošvis Bronislovas nepriklausomybės pradžioje įkūrė „universalios prekybos ir kartu dar ritualinių paslaugų verslą“ (p. 170). Uošvio konkurentams, švelniai tariant, nesisekė: vienas „po poros metų buvo rastas prie ežero paspringęs šašlyku ir dar priedo nesėkmingai įkritęs į vandenį… Dar ir prigėrė!“, kitiems irgi blogai baigėsi: „Dažnai tais laikais šašlykais paspringdavo! Matyt, nekokybiška mėsa būdavo“, o pagrindiniai klientai tuo metu buvo „pažįstami vietiniai ir stambesni – iš Klaipėdos ir Šiaulių – banditėliai“ (p. 172). Nieko nuostabaus, kad tokio uošvio Juozui nepavyksta sužavėti, o amžiną šio nemalonę užsitraukia atsisakęs dirbti šeimos versle. Taigi tiek šeimoje, tiek darbe Juozas yra susipriešinęs su aplinka, jis neherojiškas, niekur dorai nepritampantis, pats tikriausias socialinis nenusisekėlis.
J. Baltušio Juzos savivokos kismui kertinis įvykis buvo valdžių ir santvarkų kaita, o „Sakmėje apie Juozą“ esminė įvykių rutuliojimosi ašis yra COVID pandemija. Kaip autorius mini ne viename interviu, pirminė idėja rašant buvo sukurti futbolo novelių rinkinį, o tik vėliau nusprendęs šias noveles sujungti karantino tema. Karantino realybės aprašymas, kaip minėta, labai tikslus ir nesunku tuos nesenus įvykius atpažinti. Ypač kai romane pasitelkiama daug realių pandemijos laiko žiniasklaidos straipsnių, o gausus jų internetinių nuorodų sąrašas pateikiamas knygos pabaigoje. Neįprasta karantino realybė, nuotolinis darbas iš namų, nuolat automobilio radijuje skambantys bei internete skaitomi pranešimai apie pandemijos eigą stipriai veikia Juozą ir sukelia keistas reakcijas. Komiškai atrodo paniškas kvapo sulaikymas prasilenkiant su kitais žmonėmis parduotuvėje, desperatiškas svarstymas, kaip higieniškiau suvesti banko kortelės kodą kuo mažiau liečiant bankomato mygtukus.
K. Šapoka smarkiai hiperbolizuoja Juozo nuotykius, šiam lyg ir užsikrėtus koronavirusu. Taip parodoma, kaip kritinėmis aplinkybėmis žiniasklaida veikia žmogaus sąmonę. Neva sergančio ir lyg į alternatyvią realybę nuplaukusio Juozo klaidžiojimai po miestą, bėgimas iš ligoninės izoliacijos šaržuoja pandeminio laikotarpio situaciją, o kartu atitolina lyg jau pažįstamą personažo tipą. Realistiniai siužetai ir gana tikroviškas personažas išeina už racionalumo ribos, jo reakcijas tampa sunku suprasti ir pagrįsti siužetu, vaizduojamas karantinas sukeistina romano realybę, todėl kūrinys nėra vien konkrečių visuomenės būsenų vaizdavimas, o šis tas įdomiau ir sąlygiškiau.
Su karantino pabaiga ateina pavasaris ir galiausiai Juozas lieka prie suskilusios geldos, kuri jam labiausiai ir tinka. Su niekuo negalintis iki galo sutarti, negerbiamas nei namie, nei darbe, Juozas išsiskiria su žmona, o įgrisusį darbą meta dėl šimto valandų aplinkos priežiūros viešųjų darbų, kuriuos jam paskyrė už pabėgimą iš karantino ligoninėje. Tiek viena, tiek kita Juozui visiškai tinka, ypač darbas, nes „<…> nuolat gryname ore, darbas nesudėtingas, smegenų per daug niekas nepisa. O svarbiausia, nereikia kaip asilui pastoviai spoksoti į ekselines lenteles“ (p. 275). Negebėjęs „vystančio vainiko“ išsaugoti, nenorėjęs gyvenimo kurti personažas priima slogią rutiną ir ja, kaip nevystančiu vainiku, vainikuojasi visam laikui. Panašiai kaip J. Baltušio Juza, Juozas lieka savo Kairabalėje patenkintas, bet idiotiškai atsitolinęs nuo bendruomenės. Telieka futbolo komanda, kuri taip pat nesupaiso Juozo švebeldavimų ir kur jis, kaip pernelyg atitolęs nuo gyvenimo, nebeturi balso.
Nenuostabu, kad ryškiausi romano intertekstai yra susiję su J. Baltušio kūrybiniu palikimu. Iš jo autorius pasiskolina ne tik pavadinimą, jis nusižiūri nors ir tolimo, vis dėlto savaip panašaus pagrindinio veikėjo koncepciją, į socialines realijas orientuotą žvilgsnį. Įdomu ir tai, kad romano Juozas skaito J. Baltušio dienoraštį. Tiesa – ir tai dar viena Juozo socialinių santykių pajuoka – skaito dienoraštį iš esmės „dėl akių“, kad „skyriuje užėjus kalbai turėtų ką pasakyti“ (p. 96). Panašu, kad ir autorius dienoraščio fragmentus įterpia „dėl akių“ – jie lieka epizodiški, į gilesnę struktūrą neįtraukti, svarbesnių reikšmių romane nepalaiko ir nekuria. Nors J. Baltušis daugelyje romano lygmenų vienaip ar kitaip pasitelkiamas, nepamirštama prieštaringos jo figūros ir pašiepti. J. Baltušis čia yra tapęs Baltušninku, buvusiu futbolo žaidėju. Po varžybų žaidėjai kalbasi: „Aš, tipo, plovykloms chemiją vežioju. Ir atvažiuoju į plovyklą, o Baltušninkas, tipo, sėdi plovykloje, ir sako man – tipo, paskolink pidisą <…> aš tau sakau, natūraliai apšepęs visas <…> Buvęs aukščiausios lygos žaidėjas! Žvaigždė tipo! Čiujiš, kaip nusigyveno!“ Kitas žaidėjas, Gintaras, priduria: „Čia ne jis, o mūsų futbolas nusigyveno! Ne kitaip! Tu pažiūrėk, kiek pas mus užkala aukščiausios lygos grajokai!“ (p. 30). Ar tai reiškia, kad galbūt nusigyveno ir mūsų literatūros laukas? Kažin. Galbūt…
Įžiūrimos K. Šapokos romano sąsajos ir su kitais tekstais, ne tik su pavadinimo sufleruojama baltušiška linija. Fanatiškas domėjimasis konkrečia sporto šaka, pagrindinio veikėjo charakterio vaizdavimas buitiškoje viduriniosios klasės aplinkoje, žemųjų socialinių sluoksnių kalba, taip pat prasimušanti žemaičių tarmė primena R. Kmitos romaną „Pietinia kronikas“. Tiesa – sporto šaka čia ne Šiaulių regbis, o ir romano veikėjų kalba negali lygintis su R. Kmitos autentiška šiauliečių šnekta. Artimi šie veikalai yra vaizduojamojo visuomenės sluoksnio analize ir atodaira į tam tikro gyvenimo etapo žmogaus egzistencines pajautas, siejamas su konkrečia socialine aplinka. Net ir personažų amžius, galvojant, kiek metų dabar būtų „pietiniam“ Rimantui, beveik sutampa, tad neapleidžia mintis, kad „Kronikų“ gerbėjams šis romanas turėtų patikti kaip savotiškas tęsinys. Sakykim, R. Kmitos Rimantas baigė mokslus Klaipėdoje, išvyko gyventi į Vilnių, praėjus daugeliui metų nuo rutinos vaduojasi sostinėje kiek prieinamesniu už regbį sportu, o santykių lygmenyje išgyvena panašius kaip ir paauglystėje, bet laikotarpį ir brandą labiau atitinkančius sunkumus. Skamba įtikinamai.
Pabaigai norisi aptarti keletą romano kalbos ypatumų. Autorius pasirinkęs žemesniesiems socialiniams sluoksniams būdingą kalbą. Vartojama nemažai svetimybių, slavizmų, žargono, bendrinėje kalboje neteiktinų žodžių: karoče, vrubilino, fūlia, žostkai, akurat ir panašiai. Tačiau tokia leksika skaitymo neapsunkina. Nors kai kurie žodžiai mano kartos žmogui gali būti ir nežinomi, juos nesunku suprasti iš konteksto. Įdomus yra pasirinkimas užrašyti aplinkos garsus – atidaromos alaus skardinės „pššš-pššš-pššš“, žmogaus žingsnių „tap tap tap…“ Tokiais ištiktukais lakoniškai parodoma daugiau negu tiesiogiai pasakius. Dažnas romane žaidimas fonetiškai panašiais žodžiais, pavyzdžiui, frazė „Sutaupykite karstui įjungdami šviesą“ (p. 216) pasirodo esanti klaidingai veikėjo perskaityta, turėtų būti „Sutaupykite kaskart įjungdami šviesą“ (p. 217). Visa tai paįvairina tekstą, esama netgi šmaikščių atvejų, tačiau erzina tai, jog tokias tyčia įterptas klaidas tenka atskirti nuo korektūros klaidų, kurios romane paliktos netyčia.
„Sakmė apie Juozą“ talpina nemažai mūsų literatūros lauke atpažįstamų idėjų, ryškių intertekstų, joje gausu referuojamų žurnalistikos straipsnių. Nors paties pagrindinio veikėjo koncepcija sukurta įtikinamai, neapleidžia įspūdis, jog ne visi intertekstai pasitelkti pagrįstai. Romanas įdomus tuo, jog aktualizuoja realizmo principus. Siužetai ir problemos, tipiška pagrindinio personažo buitis nesunkiai atpažįstami, futbolo rungtynių ir išbandymo pandemija aprašymai įtraukia. Ši sovietinius laikus menančio realizmo aktualizavimo ir antiutopinio fiktyvumo dermė įvairialypė, tad romaną galima skaityti ir akademiškai jį knibinėjant universiteto bibliotekoje, ir kaime, rugpjūčio javapjūtės įkarštyje.
1 Baltušis J. Vietoje dienoraščio. Dienoraštis. – T. 2. – 1970. – LLMA. – F. 106. – Ap. 1. – B. 341. – L. 158.