Joe Eliott. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Julius Keleras
Amerikiečių poetas Joe Eliottas gimė 1959 metais. 1982-aisiais baigė Jeilo universitetą. Daugelį metų dirbo korepetitoriumi ir spaustuvininku. Šiuo metu dėsto anglų kalbą vienoje Bruklino (Niujorkas) vidurinėje mokykloje. Išleido dešimt poezijos knygų, kurių paskutinioji – „Namų darbai“ – pasirodė pernai. Jo poezijos šerdimi galima būtų pavadinti visai modernybei būdingą skepticizmą, tačiau J. Eliotto abejonė nėra absoliuti, ji lanksti ir pulsuojanti. Poetas kviečia pabėgti atgal į pasaulį, kuriame daugybė skirtingų vienišų balsų, ir jie „visi neišvengiamai yra tavo“.
Prieš keletą metų
Prieš keletą metų
apsirengiau
Halovynui
kaip mano velionis tėvas.
Apsivilkau smokingą
ir išdidinau
vieną fotografiją,
kur jis su smokingu,
priklijavau jo nuplikusią galvą,
jo didelę išsižiojusią burną,
jo kreivus dantis,
jo gyvas akis,
jo geraširdišką veidą
prie popierinės lėkštės,
išpjoviau joje skyles
ir pasidariau kaukę.
Šiek tiek trikdė,
kad jo veidas
truputį per didelis
ir nugręžtas į kairę,
tačiau, kas buvo baisiau –
aš žinojau, kad
žmonės, kuriuos mes sutiksim
per „trick-or-treat“,
neabejotinai domėsis
mano kostiumu,
ir turėsiu jiems atsakyt:
„Aš esu mano miręs tėvas“,
tarsi tai būtų ištrauka
iš kokio performanso,
tarsi mano emocinis gyvenimas
būtų taip pristatytas,
nušviestas, norint kažką ištirti
ir šaltakraujiškai
užminuoti
jį dėl ironijos,
nors iš tikrųjų aš visada
pasigedau, pasigendu tėvo,
tokio, koks jis man
visada buvo –
slapukaujantis, erzinantis,
išsisukinėjantis,
vengiantis žiūrėt į akis,
provokuojantis,
rodantis pavyzdį man,
kaip juokaut,
kai vieną po kitos
patiri nelaimes.
Nostalgija
Nors
mūsų teleskopai
priartina daugybę
tūkstančių kartų,
net ir arčiausia
planeta yra taip
toli, kad
pats didžiausias
pasauly iš jų
neparodytų
ten mums
jokios gyvybės,
net ir įsivaizduojant,
kad ji ten yra.
Patarimų automatas (mašina)
Neprisirišk prie ateities.
Nesirūpink tuo, kas įrašyta
padarytinų darbų sąraše.
Negalvok, kad reikia keltis
ir ką nors daryti.
Negalvok, kad reiks išeiti.
Nustok mylėjęs mirtį. Paleisk
iš glėbio savo paties išnykimą.
Nustok dulkinti trūnėsius. Nustok
kaišioti pimpalą į savo
iliuzijų lavoną. Nustok kaip pamišęs
pumpuoti savo baimių kiaurymėn.
Nustok mėginti išeiti.
Tęsk. Ir pirmyn.
Visada mylim
o daiktai,
kuriuos mylim
pasako mums,
kas mes esam
o daiktai,
kurių nekenčiam,
taipgi yra daiktai,
kuriuos mylim
bet šiuo atveju
nekenčiam, ir šitaip
jie irgi pasako mums,
kas esam
Katekizmas
Ar žvirbliai dabar čirškia? Taip.
Ar aš ruošiu, blizginu indus ruošdamasis šventei? Taip.
Ar jau esu šventėje? Taip. Ar tie nenorėję ateiti dalyviai,
nepaisant jų nenoro, jau dalyvauja? Taip. Ar tie įniršę
dalyviai, pritvinkę apmaudo ir paniekos, išpampę
nuo savo teisumo ir geismo, irgi jau dalyvauja?
Taip. Ar Begalinė Meilė nusivylus, atstumta arba
nustebinta tokiais erzuliais? Ne. Ar Jis arba Ji
apibūdina juos kaip smerktinus ar neteisius? Ne. Jis arba Ji
laukia, kol jie pabaigs, todėl tau to daryt nereikia.
Ar aš jau tikrai šventėje? Taip. Kaip minėjau,
apie laukimą nėra nė kalbos. Ar gali laimėti ar pralošti
šios šventės metu? Ne, kadangi visi jau susirinkę į šventę.
Bet jeigu nori, mėgink, laimėk ar pralošk.
Ar tai mano prabundančių vaikų garsai? Taip.
Ar tos mano mintys vyksta mano galvoj? Taip,
jos visad gali ten būti. Ar iš tikrųjų aš nuolat jas
pergalvoju? Taip. Ar mano apgailėtinas būvis atsirado
dėl to, kad tikėjau jas esant šventės dalim? Taip. Antraeilis,
menkas nukrypimas, galbūt, bet neabejotinai dalis
visuotinės šventės. Ar atidaryta nešildytų pupelių skardinė,
šaukštais iškabinta šoninėj gatvelėj, irgi yra šventės
dalis? Taip. Ar sukimas ratas po rato kvartale, ieškant,
kur pastatyt mašiną, irgi yra? O ėjimas į darbą?
Taip. O važiavimas metro? Taip. O prabudimas
ir gulimas miegot? Žinoma. O kažin – gili frustracija
ir absoliutus pralaimėjimas? Be abejonės. Mirtis? Taip.
Sėdėjimas ant sofos ir žiūrėjimas TV? Akivaizdu.
Ar bandymas papasakoti sudėtingą tiesą irgi šventės dalis?
Taip, didelė dalis. O melas, kaipgi jis? Neabejotina.