Tomas Venclova. Tolimųjų Rytų užrašai (Pabaiga)
2012 m. Nr. 8–9
08 14
Lankau Konfucijaus vietas. Jų yra trys: šventykla, išminčiaus palikuonių rūmai ir kiek toliau didžiulės kapinės, kur ilsisi ir tie palikuonys, ir jis pats. Iš gido burnos liejasi beprasmių mano ausiai garsų srautas, bet, pirma, be jo vis dėlto pražūtum, antra, nusipirkau neblogą anglišką knygą, kurioje daug kas paaiškinta. Šventykla beveik tokio dydžio, kaip Pekino Draudžiamasis miestas. Kiek suprantu, po kultūrinės revoliucijos ji atstatyta daugmaž prieš dvidešimt metų, bet kai kurie statiniai ir ypač medžiai atrodo likę iš žymiai ankstesnių laikų.
Aprašinėti tą vartų, stelų, paviljonų labirintą gana beprasmiška. Jis labai racionaliai suplanuotas, bet paslaptingas ir klaidus. Centrinėje šventvietėje būdavo aukojama ir lenkiamasi išminčiui – dabar tie ritualai imituojami kiekvieną rugsėjo mėnesį; pats Konfucijus sėdi soste imperatoriaus rūbais (panašiai Kristus vadinamas Karaliumi ar net Karalių karaliumi), apsuptas mokytinių, arba apaštalų. Ant akmeninių kolonų – slibinai, perlai ir debesys. Galybė spalvotų hieroglifų, kurie persilieja į ornamentus. Įvairaus laiko ir stiliaus hieroglifai puošia stelas, kai kurios jų buvę perskeltos (per kultūrinę revoliuciją?), dabar sulipdytos. Spalvingos kesoninės lubos, akmens raižiniai, kuriuose gali atpažinti ne vieną mitologinį motyvą. Šalia mažesnė šventvietė, skirta, jei neklystu, Konfucijaus pačiai. „Abrikosų forumas“, kur jis dėstė savo mokymą. Vienintelis iš jo laikų likęs daiktas – nedidelis akmeninis šulinys; yra dar išminčiaus sodintas medis, bet tai, suprantama, tik senojo atžala. Bene visų įdomiausia – siena, statyta pagerbti svarbiam įvykiui, – toje vietoje buvo rastos bambuko lentelės su Konfucijaus raštais, paslėptos nuo Qin Shihuang (tas beveik pamišęs imperatorius, beje, statęs Kinų sieną, būtų jas sudeginęs). Ką gi, rankraščiai nedega.
Kiek ta kultūra gyva? Sunku pasakyti. Konfucionizmas dabar nepersekiojamas, priešingai, lyg ir bandoma jį paversti oficialia ideologija (toks jis yra ne vienoje Azijos šalyje), o tai jau tikrai geriau už komunizmą. Bet šventyklos virto daugiausia suvenyrų mugėmis ir turistinėmis vietomis. Na, vienas kitas atėjo čia ir melstis, ar bent iš pagarbos.
Konfucijaus palikuonių rūmai skirstomi į oficialiąją ir privačiąją dalis. Tų palikuonių, beje, yra daugiau negu keturi milijonai, o Čiufu mieste jų – mažų mažiausiai šimtas tūkstančių. Tai seniausia ir gausiausia pasaulyje giminė su dokumentuota genealogija. Rūmuose, žinoma, gyveno tik tos giminės grietinėlė – vyriausieji vyriškosios linijos atstovai, paveldėję išminčiaus titulą. Imperatoriai negailėjo jiems turtų, žemių ir baudžiauninkų. Paskutinysis, septyniasdešimt septintosios kartos „senjoras“ gyvena Taivanyje, bet jau nevengia palaikyti ryšio su tėviške; jo sesuo, priešingai, yra Pekine ir netgi komunistė. Privačios rūmų patalpos, reikia pasakyti, gana kuklios, su kiek apšepusios elegancijos prieskoniu; oficialiose man krinta į akį du daiktai – rantyta akmeninė lenta, ant kurios visai parai būdavo guldomi nusižengėliai (akmens iškyšuliai įsirėždavo į kūną), ir karikatūrinis nutapytas žvėris – gryniausias krokodilas iš Čiukovskio pasakos, bandąs praryti saulę. Tuo paveikslu giminės vadovas įspėdavęs jos narius apie godumo pavojų.
Baisi drėgna kaitra, debesys, sakytum, nusileidę ant žemės, marškiniai pažliugę prakaitu. Automobiliu važiuojame į kapines, kuriose guli ar ne šimtas tūkstančių Konfucijaus giminės atstovų. Tai didelis parkas – iki išminčiaus kapo pusantro kilometro pėsčiomis, tiek pat atgal. Priešais kalvutę virš Konfucijaus palaikų – stela, žmonės jai rituališkai lenkiasi, nusilenkiu ir aš. Greta mažesnės stelos jo sūnui (mirusiam anksčiau už tėvą) ir anūkui. Vienas iš mokytinių sergėjo kapą šešerius metus – jam atminti pastatytas namelis. Stelų parke pribarstyta galybė, ant vienos ženklas „nerūkyti“. Akmeninės sargybinių statulos (kairysis būtinai karys, dešinysis civilis) ir juokingi akmeniniai žvėrys, irgi mirusiųjų ramybės sargai.
Mieste galioja tradicija – kiekvieną vadinti mokytoju, netgi trimetį vaiką. Mat Konfucijus yra pasakęs: „Jei mūsų susirenka trys asmenys, bent iš vieno visada galiu ko nors išmokti.“ Truputį panašu į Kristaus žodžius „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, tik su tipingu pažintiniu atspalviu.
08 15
Atsibudęs matau, kad naktį lijo – balos ant plokščio viešbučio stogo dar neišdžiūvę, nors iš lietaus liko tik drėgnas rūkas. Reikės įkopti į Tai Šanį – tai vienas iš penkių šventųjų Kinijos kalnų, netgi svarbiausias. Viešbutis yra pačioje jo papėdėje, šlaito akmenys kone remiasi į sienas. Važiuojama pradžioje autobusu, paskui oro vagonėliais, paties kopimo lieka apie valandą.
Rūkas tirštas, beveik juodas: toliau nei penki metrai nieko nematai. Per autobuso langus braukia raudonos ritualinės juostos, pakabintos ant šakų ir aptvarų. Vagonėlis kartais tarytum sustingsta neperregimoje erdvėje, kartais paliečia krūmų tankmę, net joje nugrimzta. Jautiesi tarsi tradiciniame kiniškame paveiksle, kur iš miglos išnyra tai akmuo, tai medžio kontūras, tai atsiskyrėlio būstas. Giedroje nuo kalno turėtų atsiverti plačios panoramos (nuo jo žvelgdamas Konfucijus pasakęs „Pasaulis yra mažas“), dabar jų stinga, bet kartu, laimei, tarsi pranyksta visos krautuvėlės, reklamos, fotografijų stendai, kurių čia daug daugiau, negu reikėtų, kaip visose turistinėse kinų vietose. Beje, Tai Šanis buvo plikas, jis apželdintas tik prieš keliasdešimt metų – vyrauja spygliuočiai, lyg ir pinijos.
Kalnas garbinamas jau trys tūkstančiai metų, čia lankėsi ir aukojo aukas septyniasdešimt du imperatoriai, neskaitant mandarinų ir literatų. Viršūnėje aukos buvo skiriamos dangui, papėdėje – žemei. Tenka kopti stačiais ir gana klaidžiais akmeniniais laiptais. Neretai juos pavaduoja grįstos gatvelės, ten galima kiek atsipūsti. Gidas šnopuoja ir porą sykių ima ropštis keturiomis, aš to vengiu. Laiptai, beje, pavojingi, neapsižiūrėjęs gali paslysti ir nusisukti sprandą ar veikiau susilaužyti šlaunį, to tikrai nenorėčiau. Žmonių daug, nors giedromis dienomis tikriausiai būna daug daugiau. Šlaituose pribarstyta šventyklų šventyklėlių, bet jos pro miglą beveik nematomos. Ryškūs tik spalvoti hieroglifai ant akmenų, vienoje vietoje ištisa vertikali, dantyta hieroglifų siena (pasijunti jau nebe paveiksle, o knygoje). Privargstu daugiausia dėl to, kad nežinia, kiek laiko užtruks pasiekti viršūnę, – gidas nuolat kartoja: „Dar dvidešimt minučių.“ Bet štai ir tikslas: įrašas „1545 metrai“, o kiek aukščiau svarbiausioji šventykla – daoistinė, mažutė. Kaip ir Guide, ji skirta Nefrito imperatoriui. Tvirtinama, kad tas imperatorius – pusdievis ar dievas – čia ir palaidotas, ir čia jam būdavo kūrenami laužai.
Grįžtant rūkas pamažu sklaidosi, reginiai platėja ir gilėja, vagonėlis kybo aukštai virš žaliuojančio it samanos miško. Parvykę į miestą, pietaujame restorane, kurio papročiai primena tarybinius – padavėjos pačios pietauja ir anaiptol neskuba. Ilgokas kelias iki geležinkelio, toks pat greitaeigis, aptakus tarsi kulka ar raketa traukinys. Tarp Pekino ir Šanchajaus kasdieną jų eina aštuoniasdešimt aštuoni! Beveik neįtikėtina. Ką tik buvęs Kinijoje Adamas Michnikas prasitarė, kad pati šalis primena tokį traukinį: lekia neregėtu greičiu, tik nelabai aišku, kokia kryptimi – į normalumą ar į visišką tironiją.
Pekino stotyje prasikeikiu, kol surandu išėjimą ir taksi (iškabos tik hieroglifais, angliškai niekas nekalba). Kelias iki viešbučio trunka valandą, bet tikrai nebrangu – apie dešimt dolerių, Amerikoje būtų geras šimtas. Wenfei su Maša teatre – Maskvos MCHAT’as atvežė į Pekiną „Vyšnių sodą“.
08 15
Traukinio bilietas į Harbiną kainuoja apie penkis šimtus juanių, bet bilietų nėra, nebent duotum dar penkis šimtus kyšio. Lėktuvo bilietas – kiek daugiau negu tūkstantis juanių (apie šimtą septyniasdešimt dolerių), taigi praktiškai tiek pat.
Pietaujame su Lietuvos ambasadore Lina Antanavičiene, ką tik grįžusia iš Tibeto. Mūsų ambasada – gana prašmatnioje viloje, anksčiau priklausiusioje kažkokiam valdininkui ar verslininkui, suimtam už korupciją. Ant sienų Čiurlionio reprodukcijos. Statybos kokybė galėtų būti ir geresnė – taip yra, atrodo, daugumoje Pekino pastatų, kurie pritrenkia tik savo išore. Korupcijos Kinijoje labai daug, istorijos apie ją gausios ir beveik neįtikėtinos.
Ambasada per metus išduoda apie keturis šimtus vizų iš Kinijos į Lietuvą, pirmiausia verslininkams, bet jau ir turistams. Mezgasi ir šiokie tokie kultūriniai ryšiai: ką tik gavo kinų premiją lietuvis fotografas, atvažiuoja džiazo ansamblis…
08 17
Susitinku su keliais savotiškai įdomiais žmonėmis. Mao oponento Li Lisan dukra, vardu Ina Li, ištekėjusi už ruso literatūrologo, gerai nusimanančio apie Harbino rusų emigrantus prieš antrąjį pasaulinį karą (tada ten buvo ir nemažai lietuvių). Pasaulis, kaip žinia, yra mažas: Ina Li pažįsta Uldį Berzinį ir jo žmoną sinologę. Li Lisan likimas vis dėlto liūdnas. 1938–1939 m. jis sėdėjo Stalino kalėjime, paskui vertėjavo, karo gale Mao staiga paskyrė jį ministru (norėdamas įgelti kominternui, kuris Li buvo pašalinęs iš partijos), juodu susiginčijo dėl profsąjungų, taigi vėl išvijo iš ministrų ir persekiojo, bet Li nusižudė – ar buvo nužudytas – tiktai per kultūrinę revoliuciją, Mao valdymo pabaigoje. Jo žmona tebegyvena Pekine, aštuonerius metus išsėdėjo itin slaptoje vienutėje, o Ina dabar dėsto Pekino universitete.
Daug šnekos apie Harbiną, kur rytoj skrisiu. Tai buvo praktiškai carinės Rusijos kolonija prie jos nutiesto geležinkelio į Vladivostoką. Po pilietinio karo ten pasitraukė galybė baltųjų, kurie sumišo su senais ir naujais geležinkelio tarnautojais – Harbinas buvo vienintelė pasaulyje vieta, kur baltieji ir raudonieji kasdien bendravo, taigi, kaip nesunku suprasti, žymus šnipinėjimo ir politinių intrigų centras. Konstantinas Rodzajevskis ten įsteigė rusų fašistų partiją pagal Mussolinio ir Hitlerio modelį, planuodamas užkariauti Rusiją iš rytų, kaip ir baronas Ungernas. (Beje, kitas rusų fašistų vadas buvo Anastasijus Vonsiackis – nei daugiau, nei mažiau, sūnus ano Vonsiackio, malšinusio tautinį sąjūdį Lietuvoje, kurį blogu žodžiu mini Vincas Kudirka ir Pranas Vaičaitis.) Rusams užėmus Harbiną 1945 m., Rodzajevskis nusiuntė Stalinui laišką: „Josifai Visarionovičiau, aš visą gyvenimą skyriau didžiai fašizmo idėjai. Dabar, geriau susipažinęs su Jūsų raštais, supratau, kad kaip tik Jūs geriausiai įkūnijate fašistinį idealą. Esu pasiryžęs Jums ištikimai tarnauti ir kiek pajėgdamas prisidėti prie mūsų bendrųjų tikslų vykdymo.“ Tai Rodzajevskiui nepadėjo – buvo suimtas ir likviduotas.
Pietaujame dideliame universitete (iš viso Pekine ar ne šešiasdešimt universitetų), dėstytojų valgykloje. Sutinku ir seną slavistą Gao Mang, su kuriuo bendravau prieš penkiolika metų. Kaip ir tada, jis žavisi Stasiu Krasausku. Greitai išeina, nes turi, vargšas, prižiūrėti apakusią žmoną.
Kinų sąmojis apie du svarbiausius miesto universitetus: vieno užpakalinės durys veda į vadų gyvenamąjį rajoną, kito – tiesiai į Ameriką (t. y. vieno absolventai daro politinę karjerą, kiti emigruoja į JAV ir ten nesunkiai randa darbo).
08 18
Pažįstamas kinas demonstruoja man kiniškus šachmatus. Lenta turi ne šešiasdešimt keturis laukus, o, rodos, aštuoniasdešimt vieną; figūros juda ne laukais, o linijomis; be to, tai apskritai ne figūros, o mediniai skritulėliai (kaip šaškės) su hieroglifais; pagaliau, nėra valdovės. „O visa kita sutampa su europiniais šachmatais, ir išmokti žaisti nesunku.“
Vykstu į Kinijos mokslų akademiją, kur turėsiu skaityti paskaitą. Ji visiškai greta Tiananmenio, o tai reiškia, kad yra labai aukšta valdiška įstaiga: erdvės hierarchija Pekine atitinka politinę, taip yra nuo imperatorių laikų. Pakeliui – senovinė ir didelė lamaistinė šventykla. Su pakeleiviu šnekamės apie Birobidžaną – žydų autonominę sritį prie Kinijos sienos, kurią savo metu įsteigė Stalinas kaip „konkurencinį Izraelį“ (ten rinkosi kairieji žydai ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių, tačiau netrukus dauguma buvo išnaikinti). „Su Birobidžanu prekyba itin gyva, nes ir žydai, ir kinai – pirklių tautos.“
Esu tyliai perspėjamas, kad akademijoje neliesčiau politikos. „Tai galima daryti universitete ir juo labiau virtuvėje, bet ne šičia, Tiananmenio pašonėje.“ Nenoriu niekam kenkti, taigi to perspėjimo klausau. Po paskaitos teiraujuosi, ar pavyko išvengti slidžių vietų. „Na, žinote, buvo galima vengti ir mažiau.“
Ant sienos – žymiųjų Kinijos filologų portretai, atpažįstu Ge Baociuan, kadaise apsilankiusį Lietuvoje. Per kultūrinę revoliuciją jis, suprantama, kalėjo. Kalėjime tada pabuvo ir Ina Li. Kalbu angliškai, pasakoju apie Lietuvą, taip pat apie Achmatovą, Miłoszą, Brodskį, perskaitau keturis savo eilėraščius. Keli kinai pasikeisdami skaito jų kiniškus variantus. Neturiu supratimo, ar vertimai tikslūs, bet metras iš dalies perteiktas, bent jau nesunku pagauti, kur baigiasi eilutė ir strofa.
Akademijoje yra etninių literatūrų poskyris. „Ar leidžiamos knygos tibetiečių kalba?“ – „Leidžiamos, mongolų kalba irgi, bet jų ne per daugiausia.“
Skubu į oro uostą. Šone, beje, lieka maoistinio laikotarpio terminalas, mažutis, palyginus su dabartiniais; bet kaip tik jame ir šiandien priiminėjami valstybių vadovai a la Obama. Skridimo nedaug. Harbinas tamsoje palieka itin prastą įspūdį. Dvidešimt penkis kilometrus trunka nuobodi žibintų virtinė, kairėje – tuščias laukas, kelias išmaltas ir duobėtas. Tai Mandžiūrija, kur vyko 1904 metų Japonijos–Rusijos karas – jame dalyvavo ir padėjo galvą ne vienas lietuvis. TSRS kvapelį junti net ne uosle, o kažkokiu šeštuoju pojūčiu. Kita vertus, įdomu patekti į šį kraštą, kuris mano kartos vaizduotėje neatsiejamas nuo medžiotojo ir pėdsekio Dersu Uzalos iš garsios Arsenjevo knygos ir Kurosavos filmo, japonų įkurtos marionetinės Mandžuko valstybės ir jos imperatoriaus Pu I. Pramoniniai barakai, paskui didžiuliai, bet nykūs ir tamsūs namai, nedaug neoninių iškabų. Apsistoju universiteto bendrabutyje. Liftas kelia iki dešimto aukšto, bet žemesniuose nesustoja – į juos reikia ropštis pėsčiomis. Vandens gali atsigerti tik iš čiaupo, nors tai, labai galimas daiktas, pavojinga. Po vienuoliktos vakaro vandens nebelieka ir čia. Pažįstami komunizmo malonumai.
08 19
Ryte pro langą matyti labai vienodas, bet civilizuotas baltų standartinių namų peizažas – visi gal septynių ar dešimties aukštų. Saulėta, gana vėsu. Vanduo prausykloje ir vonioje jau atsirado. Bendrabučio kambarys erdvus, bet baldai nešvarūs. Pusryčiauju su studentais: maistas vegetarinis, užgeriamas sojos pienu, alkanas po jo nesijunti. Sėdime raudonuose, iš pažiūros prašmatniuose krėsluose. Valgykloje, be padavėjų, tik viena moteris.
Turiu palydovą – rusiškai susikalbantį aspirantą, kuris prašo save vadinti Kostia. Jo rusų kalba savotiška: „Вам генеральной воды или чаю?“ Maniau, kad kalbama apie mineralinį vandenį, bet, pasirodo, „генеральная вода “ reiškia „paprastas virintas vanduo“.
Iš bendrabučio – į universitetą. Jis egzistuoja nuo 1941 m., t. y. įsteigtas per japonų okupaciją, Mandžuko valstybės laikais. Pu I sostinė buvo už dviejų šimtų kilometrų, Čangčune, ten likę jo rūmai. Mandžiūrų dinastija valdė Kiniją iki 1911 m., po to buvo nuversta, japonai įsodino į sostą jos palikuonį Pu I, bene planuodami, kad jis sugrįš į Pekiną – visa tai pavaizduota garsiame Bertolucci filme „Paskutinysis imperatorius“. Patys mandžiūrai buvo ne per didžiausia Šiaurės klajoklių tautelė, porai šimtų metų virtusi Kinijos valdančiuoju sluoksniu. Per 1911 m. revoliuciją juos gana žiauriai naikino, taigi daugelis pakeitė vardus, aprangą ir pagaliau beveik visai asimiliavosi. Pats Pu I mandžiūriškai beveik nebemokėjo. Dabar tos kalbos tarmes dar vartoja pora dešimčių tūkstančių žmonių ir supranta apie trisdešimt mokslininkų (mandžiūriškai parašyti du milijonai imperatoriškųjų dokumentų – iš dešimties milijonų). Beje, mandžiūras buvo labai žinomas kinų rašytojas Lao She (tai rodo jo dviskiemenis, o ne triskiemenis vardas).
Universiteto pastatas visai tarybinis, be liftų, siaubingai išdaužytais laiptais, ilgiausiais šaltais koridoriais: vienoje jų pusėje nesibaigianti Rusijos mokslininkų bei menininkų galerija, kitoje – iš žurnalų iškirptos prastos Repino ar perovo reprodukcijos. Rusų kalba čia, pasienyje, studijuojama intensyviau negu bet kur Kinijoje. Pasitinka profesorė Sun Shufang, simpatinga orientalinė gražuolė, ji irgi prašo, kad ją vadinčiau Larisa. Skaitau paskaitėlę ir porą eilėraščių, vieną jų lietuviškai. Klausytojų reakcija gana gyva. Gaunu dovanėlę – primityvų tigro atvaizdą, kurį iš žuvų žvynų pagamino mažiausios vietinės tautelės hezhe meistrai. Hezhe yra šamanistai, jie ir vadinami „žvynų gentimi“.
Ilga ekskursija po miestą. Vis dėlto Harbiną nepakankamai įvertinau. „Tarybiniai“ rajonai, primenantys Minską, yra tik menka miesto dalelė. Jis gigantiškas – bent pusė Pekino, – ir čia viešpatauja tas pats neįtikėtinas statybos bumas. Dangoraižiai išsirikiavę palei Sungarį – sibirietiškai galingą, platesnę už Nevą, salingą upę. Pirmas dalykas, kurį man rodo palydovai iš universiteto – Saulės sala, „kultūros ir poilsio parkas“ su gluosnių alėjomis. Ten labai skurdus ir menkas „rusų kaimas“ – kinams tai egzotika, o gal ir būdas pademonstruoti savo civilizacinį pranašumą. Matrioškos ir gorbačiovai, visokie trečiaeiliai suvenyrai – tiesa, taip pat gera duona ir gira. Labai keistame paviljone pornografijos parodėlė ir „kalėjimas“: priešais tardytoją narve sėdi vaškinė rusės prostitutės lėlė, turbūt tai ketvirtojo dešimtmečio viešnamių prisiminimai. Kitoje vietoje – ilgas rusiškų vardų sąrašas. Harbine madinga rinktis tuos vardus šalia kiniškų.
Daug įdomesnis tigrų rezervatas toliau į šiaurę. Sibiriniai, arba usūriniai, tigrai, kaip žinia, baigia išnykti, čia jie saugomi ir gana sėkmingai veisiami. Po aukštomis žolėmis užžėlusius plotus važinėja autobusai grotuotais langais, tigrai kartais užšoka net ant jų stogų. Aišku, tai ne tikras rezervatas, o didokas zoologijos sodas, bet gyvūnams suteikta reliatyvi laisvė. Didžiulių, orių, labai ramių tigrų sutinkame bent septyniasdešimt, su mažu keturiasdešimties dienų tigriuku net nusifotografuoju, jis capteli man už nykščio, bet storos odinės pirštinės neprakanda. Nedideliame tvenkinyje – žiaurus žaidimas: į jį metama gyva antis, du tigrai ją neskubėdami vaikosi plaukte, trečiasis slenka krantu ir ieško vietelės, į kurią auka pagaliau bus įvaryta. Antis nardo, klaidina persekiotojus ir nuolat išsprūsta – tigrus tai truputį stebina, – bet jos amžius nebeilgas. Pabaigos nematome, gal tai ir geriau. Kai kuriose vietose tigrai nerimtai pešasi ir, rodos, net poruojasi, bet įspūdingiausieji patinai klajoja vieni.
Senasis Harbino centras primena Petrapilio Nevskio prospektą – puošnūs europietiški, pirkliški rūmai, tarp jų – pėsčiųjų zona. Rūmai puikuojasi lentelėmis „architektūros paminklas“, neoklasicistiniai, neobarokiniai (kiniškai „baloke“), secesiniai ar šiaip eklektiški, visi neaukšti ir skęsta modernėjimo pelkėje, bet vis dėlto saugomi. Lentelėse pabrėžta, kad vienas ar kitas pastatas priklausė žydui (nors žymiausias milijonierius vis dėlto buvo rusas Čiurinas). Daugybė gana karikatūriškų, neva antikinių, statulų. Rusiškos iškabos pasitaiko ir dabar, nors retokai. Vienuose rūmuose yra dainavęs Šaliapinas, kitur likęs emigranto poeto (beje, visai neblogo, nors susidėjusio su Rodzajevskio fašistais) Arsenijaus Nesmelovo butas, palydovai mini dar poetę vunderkindę Niną Zavadskają, mirusią šešiolikos metų. Gatvė atsiremia į upę, kaip ir Petrapilyje, tik vietoje Admiraliteto – socrealistinis paminklas, skirtas kovai su potvyniais. Iš čia matyti geležinkelio tiltas, juo dunda traukinys (į Vladivostoką traukiniai nebeina, bet autobusu jį galima pasiekti per aštuonias valandas). Kairėje parkas, visai padorus, tik, deja, išsaugojęs Sidalin (atseit Stalino) vardą.
Lietuvos konsulatas čia veikė 1919–1941 m., nes tarp geležinkelio tarnautojų ir baltųjų emigrantų buvo nemažai lietuvių. Jo būstinė, deja, nugriauta per kultūrinę revoliuciją. Tačiau negali sakyti, kad visai neliko lietuviškų pėdsakų. Harbine yra bene du rusiški restoranai, viename iš jų, su žodžiu Salve ant slenksčio (kaip Vilniuje), pietaujame. Be grybų sriubos, ikrų ir panašių dalykų, čia siūloma lietuviška dešra – gaminama vietoje, bet tikrai mūsiška, neatskirsi.
Kiek toliau soboras, vadinamas Šv. Sofijos vardu, iš charakteringų, prasta kolonijine architektūra dvelkiančių raudonų plytų, juosvu kupolu, didumo maždaug kaip Vilniaus Romanovų cerkvė Basanavičiaus gatvėje. Ant sienų ir jų iškyšulių daug balandžių. Aiškiai matyti, kad rusai bandė šį kraštą asimiliuoti ir prisijungti, tačiau Kinijos (kaip, beje, ir Rusijos) asimiliuoti ir prisijungti pagal apibrėžimą neįmanoma. Išlikusi vidinė soboro erdvė, bet per kultūrinę revoliuciją sunaikintos freskos (na, jų turbūt nelabai gaila). Dabar čia senojo Harbino fotografijų paroda, bet, o varge, paaiškinimai tiktai kiniški. Nebent pačioje fotografijoje įžiūrėsi žodžius „Королева бала“ arba „Кино Гигант“. Išlikusi dar Gogolio („Guogali“) gatvė, irgi europietiška, labai ilga, anksčiau ji, beje, vadinosi Raudonosios armijos.
Yra – ar buvo – netgi rusiškas kiniškas žargonas, į kurį išversta žinoma daina „Saulė teka, saulė leidžias, o kalėjime tamsu“. Skamba šitaip:
Солнце юла и меюла,
Моя фанза бу шанго…
Tai reiškia: „Saulė teka, saulė leidžias, mano būste negerai.“
08 20
Tai, ką visi kinai žino apie Lietuvą – suprantama, krepšinis. Susiduriu su tuo jau trečią ar ketvirtą kartą. Ką gi, visame pasaulyje taip. Ta proga dažnai pasakoju, kaip Steponas Darius diegė pas mus krepšinį ir beisbolą, bet prigijo tiktai krepšinis. Pasakoju ir apie „Lituanicą“. Kinai klausosi mandagiai, bet kiek jiems tai įdomu – nežinia.
Esu išlydimas į oro uostą. Kaip tik prieš mane eilėje grupė vietinių, kurie gabenasi bent penkiasdešimt lagaminų, kiekvieną sveria ir ilgai ilgai, nenoromis už jį moka. Buvau tikras, kad pavėluosiu, bet įšokau į lėktuvą paskutinę akimirką. Užtat matau Kinų sieną iš viršaus. Ji plonytė it siūlelis, kad matoma iš kosminės erdvės – greičiausiai mitas.
Pekine atsisveikinu su pažįstamais kinais mūsišku stiliumi – gurkšnojame „Absoliutą“, užsikąsdami lietuviška Harbino dešra.
08 21
Nelabai prailgęs devynių valandų skrydis – be ko kito, virš Vilniaus, Alytaus, Lazdijų, Suvalkų, net Krasnogrūdos. Kažkas panašaus į lengvutį nostalgijos dūrį. Ilgai laukęs Frankfurte, vakare atsirandu Liublianoje, netoli savo vasaros būsto. Lygiai parą nemiegota.
Iš pašnekesių su kinais
Laisvai kalbėti „apie viską“ su kinais ne visada lengva, nors ir nėra neįmanoma. Kraštas, šiaip ar taip, tebėra komunistinis, taigi slaptoji policija lieka aktyvi (kartais nežinia, ar pašnekovas joje nedirba, kartais nesinori pašnekovui pakenkti). Be to, esti kiniško mandagumo taisyklės, kurių irgi pridera laikytis, nors apie jas mažai nusimanome. Čia užsirašiau ištraukas iš pokalbių su įvairiais, dažnai atsitiktiniais asmenimis, kurių vardų, žinoma, neminėsiu. Gal jos šiek tiek perteiks dabartinę Kinijos atmosferą. Ką ir sakysi, baimės ten dabar mažiau, negu buvo prieš penkiolika metų.
* Po kelių mėnesių bus švenčiamos šimtosios 1911 metų revoliucijos metinės. Valdžiai tai nėra patogi akimirka, nes reikia, pavyzdžiui, kalbėti apie mandžiūrų dinastijos vykdytas reformas, po kurių ji žlugo: tai sukelia asociacijų su dabartinėmis reformomis, kurios irgi gali nežinia kaip baigtis. Revoliucija turėjo paversti Kiniją demokratiška valstybe, tačiau baigėsi chaosu ir vidiniais karais, po kurių įsivyravo diktatoriškas Chiang Kaishek režimas. Demokratas Sun Yatsen oficialiai gerbiamas ir pas mus, ir Taivanyje, bet kažin ar cenzūra leis minėti jo nusiskundimą po revoliucijos, kad „tik galingieji Kinijoje yra laisvi“. Pernelyg panašu į dabartį. Bet naujos revoliucijos dauguma kinų šiandien nenori. Gerai atsimena, kokias bėdas ji pagimdė. Evoliucijos keliu gali susikurti režimas, panašus į Singapūro, Honkongo ar Pietų Korėjos – autoritarinis, bet priimtinas. Ir tai, ko gero, jau vyksta.
* Valdžios rotacija – tai vis dėlto artėjimas prie demokratinės praktikos. Kinijos vadai šiuo metu nevaldo iki gyvos galvos kaip Mao – po kiek laiko jie keičiami, ir tai nereiškia, kad sunaikinami, kaip būdavo anksčiau. Tokiame Kazachstane vis dėlto blogiau negu Kinijoje, ten Nazarbajevas – nepakeičiamas caras ir dievas.
* Mao gyvenimo pabaiga buvo katastrofa, žmonės paprasčiausiai pradėjo mirti badu. Bet Deng Xiaoping, kuriam pavyko paimti valdžią po Mao (jis buvo persekiojamas per kultūrinę revoliuciją), daug ką esmingai pakeitė ir įgalino Kiniją ekonomiškai plėtotis. Kokiu tempu plėtotis – pats matote. Sakote, jis primena Stalino oponentą Buchariną? Taip, bet tai nepalyginamai stambesnė istorinė figūra.
* Kinijos politikoje šiandien viešpatauja pragmatizmas – pavyzdžiui, ji liovėsi buvusi Meka visokiausiems kairuoliams. Nebėra ideologinių rekolekcijų, nuolatinių valymų, tradicijos nebenaikinamos, kartais net palaikomos. Raudona vėliava – jau retas reginys. Bet pastaruoju metu vėl bandoma gaivinti komunistinės revoliucijos, vadinamojo Ilgojo žygio ir t. t. atminimą. Na, jūs matėte tai Nacionaliniame muziejuje. Menas, skirtas toms temoms, – žinoma, joks menas. Daugelis žiūri į tai labai ironiškai, kaip jūs anuomet žiūrėjote į Lenino kultą.
* Kinija negali išlikti ir gyvuoti, neįsijungusi į globalinį mechanizmą. Mes – ne Šiaurės Korėja, kuri vargsta izoliuota nuo pasaulio. Bet įsijungti – reiškia paklusti tam tikroms žaidimo taisyklėms, patinka tai mūsų valdžiai ar ne.
* Šnekos apie „ypatingą mūsų kelią“, „skirtingas negu Vakaruose vertybes“, lygiai kaip ir pas jus, teturi vieną tikslą – išlaikyti valdžioje tuos, kurie joje sėdi.
* Kinai nėra tauta, o daugybės tautų junginys, pasisavinęs vieną civilizaciją – konfucionistinę, hieroglifinę. Sakote, tibetiečiai nenori asimiliuotis, ir lietuviai juos gerai supranta? Kazachai arba armėnai priešinosi asimiliacijai daug mažiau negu baltai, bet išliko kaip tautos. Pas mus tie dalykai dar labiau nevienareikšmiai.
(Na, Tibeto klausimas yra kaip tik tas, kuriuo net liberalų kiną – taip pat ir taivanietį – perkalbėti nėra vilties. O gal taip tik atrodo? Mūsiškiai irgi sakydavo, kad joks rusas niekada nepalaikys Lietuvos nepriklausomybės, o juk atsirado ir Sacharovas, ir Kovaliovas, ir daug kitų.)
* Dar XVIII a. eilinis kinas gyveno geriau už eilinį amerikietį. Maždaug 1980-aisiais eilinis amerikietis buvo dvidešimt kartų turtingesnis už kiną. To jau nebėra, ir mes tikrai galime per kokius dvidešimt metų virsti svarbiausiąja pasaulio galybe. Kalbos apie demografinį Kinijos slėgimą – girdi, „geltonoji rasė“ užlies visas šalis – gana anachroniškos, nes mūsų gyventojų prieauglis dabar ne per didžiausias, kartais net neigiamas.
* Na, jei prie mūsų mokėjimo dirbti pridėtum demokratiją, mes tikrai taptume reikšmingesni už JAV. Japoniją jau aiškiai pralenkėme, ir japonai dabar labai vieniši.
* Taivanis, žinoma, civilizuotesnis – tiesiog ten daugiau gerumo. Komunistai visada pešasi tarpusavy, ir tai itin bjauriai veikia mases. Religinis atgimimas pas mus dabar ne prastesnis negu pas jus, ir ne tik konfucionistų ar budistų, bet ir krikščionių. Aukojimo ritualus prie Kukunoro kartą per metus atlieka net gubernatorius – komunistams rūpi pademonstruoti, kad jie gerbia tikėjimą. Sakote, pas jus tas pats? Jūsiškiai vadovai kartais gal yra tikintys, mūsiškiai tikrai ne. Komunizmas, žinoma, irgi religija, bet tai vienintelė religija, kuri iš principo nepripažįsta gerumo.
* Kultūros srityje daug kas buvo daroma ir dabar tebedaroma patylomis. Labai padeda faktas, kad greta yra Honkongas, na, ir Taivanis.
* Oficialiosios televizijos žmonės tiesiog neapkenčia. Kada neseniai degė jos rūmai Pekine, daugelis džiūgavo. Televizijos dangoraižis savo forma primena kelnes, taigi visi šnekėjo apie „gaisrą kelnėse“ – tai, žinoma, seksualinis juokelis.
* Sakote, kad Indija atrodo daug vargingesnė už Kiniją? Na, jūs nematėte mūsų kaimų…
* Nobelio taikos premijos laureatas, dabar kalinamas Liu Xiaobo – nepaprastai geras žmogus, ir mes visi tikimės, kad jį paleis į laisvę nesibaigus terminui. Bet kaip tik premija, atrodo, jam labai pakenkė. Valdžia nenori nusileisti, nes tai reikštų „prarasti veidą“ – Kinijoje tai laikoma baisia gėda ir pralaimėjimu.
* Tostas kinų kompanijoje: „Už tai, kad ir mūsų valstybė, ir jūsų būtų tokios, kokių mes norime.“