literatūros žurnalas

Thirii Myo Kyaw Myint. Mano mamos mergystės miestas

2012 m. Nr. 11

Iš anglų k. vertė Ieva Krivickaitė

Thirii Myo Kyaw Myint Brauno universitete JAV baigė literatūros ir tarptautinių santykių bakalauro studijas. Jos proza spausdinta įvairiuose leidiniuose anglų kalba. 2012 m. balandį ji rezidavo „Hedgebrook“ kūrybos namuose Vašingtone, o tų pačių metų liepą kaip „The Literarian“ žurnalo prozos konkurso laimėtoja dalyvavo Vilniuje vykusiuose „Vasaros literatūros seminaruose“ (Summer Literary Seminars). Šiuo metu Thirii Myint gauna Fulbraito stipendiją ir dėsto Madride (Ispanija).

 

Pasiimk mane namo, į mano mamos mergystės miestą, į medžiais suliniuotas gatves, medžiai vis dar jauni ir liekni, ilgais ir plonais, tarsi mano mamos rankos, lapais. Pasiimk mane į miestą, kur moters profesiją išduoda jos sijono spalva: seselės raudonas, mokytojos žalias, sekretorės mėlynas. Miestą, kur saugotis reikia tik kaimyno šunų, kur kitoje geležinkelio pusėje gyvena skvoteriai, kur elektros lemputės dega baltai ir skaisčiai, o ant tiesiai išsirikiavusių telefono stulpų ištempti laidai.

Už šio miesto ribų nėra laimės, už jo akmeninių sienų, jo gerą vardą turinčių šeimų, jo jazminų ir sarginių šunų, ir suvirinto plieno tvorų; yra tik prekiniai vagonai, virstantys nuo bėgių, blyksintys gatvės žibintai ir kaukiantys benamiai šunys, yra sankryžoje kūdikį į klubą atrėmusi mergaitė, maistui medžiojanti benames kates.

Mieste moterys šviesios. Jų oda pieno baltumo ir glotni kaip mėnulis, kol jo kraterių neatrado mokslininkai. Moterys vaikus gimdo be skausmo. Kūdikiai išslysta kaip žuvys, ir seselėms tereikia pagauti juos raudonaisiais sijonais. Mano mama taip pat buvo toks kūdikis. Ji išsprūdo į seselės sijoną, pirma kūgiška galvytė, bambagyslė apsivyniojusi aplink kaklą, o placenta nusidriekė iš paskos.

Mano mama gimė blyškiai mėlyna, kriauklėje pasislėpusio moliusko spalvos, dūstantis kūdikis-žuvis, suvystytas raudoname sijone.

Ligoninė turėjo vietą kūdikiams mėlyna oda. Šioje ligoninės dalyje kūdikiai laikomi po stiklu, tarsi antikvarinės prekės lombarde, mano senelės smaragdai ir safyrai, žibantys po ženklu „Neliesti“. Geros reputacijos šeimų gėda, eksponuojama stikliniuose stenduose.

Mama sakė, kad būtų mirusi, jei seselė ją būtų nunešusi į tą stiklinę ligoninės dalį. Tarsi apversti stiklainiai, tęsė mama, ir aš įsivaizdavau mažus kūnelius, įkištus vidun kaip vabalus, ropojančius ratais palei stiklainių kraštus, plazdančius silpnais mažučiais sparneliais. Kai kūdikiai mirdavo, pasakojo mama, stiklainius tiesiog atversdavo, užsukdavo dangtelius ir sudėdavo į spinteles. Spintelės buvo pilnos stiklainių su mirusiais kūdikiais. Bet mano mama neatsidūrė ant lentynos. Kai tik ji nusileido į seselės sijoną, mėlynas mamos veidas tapo raudonas kaip ją pagavusi medžiaga, ir ji pravirko.

 


Girdėjau skvoterių vaikus sakant, kad mieste uždrausti mopedai, motociklai ir dviračiai, nes į mero dukrą praeitą mėnesį šovė žmogus ant motociklo. Viskas aprašyta laikraščiuose:

Mero dukra buvo išvykusi apsipirkti su mama, buvusia mero žmona. Jos tyrinėjo audinius vakariniame miesto turguje, importuotą šilką ir medvilnę, dažytą ir vaškuotą, puoštą sidabrinėmis sagomis, perlinėmis sagomis, kriauklinėmis sagomis, švytinčiomis turgaus žibintų šviesoje. Buvo pusė dešimtos vakaro, alėjoje grūdosi dviratininkai, įsimylėjėliai ir moterys, pardavinėjančios vaisius nuo padėklų, kuriuos laikė ant galvos. Iš minios išniro motociklininkas ir į audinių palapinę paleido tris šūvius. Šaulys buvo su šalmu ir vilkėjo juodą odinį švarką. Jis partrenkė kelis pirkėjus, nuvertė nukainotų prekių lentynas, stovėjusias ant šaligatvio, ir pasuko kairėn, į Turgaus gatvę.

Mero dukra nemirė. Laikraščiai rašė, kad ji stebuklingai išsigelbėjo. Kulkos aplenkė jos gyvybinius organus ir minkštą, gerą širdį.

Aš nemanau, kad mero dukros išsigelbėjimas buvo stebuklas. Man atrodo, kad sunku iš judančios transporto priemonės šauti į žmogų. Kartais važiuodama dviračiu pabandau paleisti vairą, po vieną ranką, ir negaliu išlaikyti daugiau nei kelias sekundes. Gal ant motociklo viskas kitaip. Gal norint šauti iš ginklo nereikia dviejų rankų. Bet man atrodo, kad abiejų rankų reikia norint jį stipriai suimti.

Mero dukra nemirė, bet mirė liudininkas. Motociklas pervažiavo vyrą.

 


Visuose miesto kvartaluose įsijungia ir išsijungia elektra. Mama sako, kad taip yra dėl to, jog miestas per daug išsiplėtė ir ėmė byrėti. Skvoteriai persikėlė per geležinkelį į mūsų pusę. Medžius palei gatves nupjovė ir jų vietose įkasė neoninius ženklus ir afišų lentas. Telefono laidai, skalbinių virvės ir žemai nukarę elektros laidai kryžiuoja dangų. Palydovinės lėkštės grūdasi ant daugiabučių stogų, o nykščius čiulpiantys vaikai susispietę balkonuose. Kaimynų šunys pabėgo ir susimetė į laukines rujas, neskiepyti, nekastruoti, aštriais dantimis ir raudonomis akimis.

Mama pasakė, kad suklydome grįžusios.

Tai tu suklydai grįžusi, atsiliepiau. Man čia pirmas kartas.

Aš tik norėjau grįžti namo, ištarė mama.

Savo mergystės mieste mama gyveno baltame name su plačiais balkonais, šalia augo vaisius brandinantys medžiai ir jazminai, virstantys per suvirinto plieno tvorą. Senelės jazminai. Visas namas jais kvepėjo. Kol senelė buvo gyva, namuose vyravo tvarka. Baltos užuolaidos plaikstėsi vėjyje, baldai blizgėjo, grindys iššluotos, dainavo vėjo varpeliai. Mama miegodavo palėpėje ir gulėdama lovoje klausydavosi apačioje balkone kalbančių vyrų. Vakarais vyrai gurkšnodavo arbatą arba stipresnius gėrimus, o jų žemi balsai sklisdavo į mamos palėpę, murmantys, barzdoti balsai, glostantys jos plaukus.

 


Mergystėje mama svajodavo apie ateitį. Bet tada ateitis buvo kitokia nei dabar. Ji gulėjo išsipleikusi ant šlapio smėlio glotnia nugara, tviskančia blyškioje saulėtekio šviesoje. Vienas vienintelis brūkšnys, nubrėžtas nuo vieno krašto iki kito, sakydavo mama.

Galvojau apie horizontą. Galvojau apie tą kartą vidurinėje mokykloje, kai mus nuvežė į muziejų mieste ir žiūrėjome planetariumo seansą. Kai šviesos prigeso, kupolo ekrano apačia ėmė blausiai švytėti ir išryškėjo namų, jų kaminėlių, medžių, telefono linijų kontūrai. Jie atrodė kaip iškirpti iš popieriaus, bet man buvo truputį liūdna. Niekada nebuvau mačiusi tokio dangaus.

Mama ir dabar svajodavo apie ateitį, bet sakė, kad ji nebe tokia. Aš galvojau apie miesto karpinį planetariume ir įsivaizdavau jo gyventojus – popierinius žmogelius, židinyje kuriančius ugnį, telefonu skambinančius draugams, gyvenančius savo gyvenimus. Ar jie žinojo, kad balansuoja ant horizonto? Ar žinojo, kad gyvena ant vientiso brūkšnio, nubrėžto nuo vieno krašto iki kito?

 


Mudu su vaikinu išsiskyrėme. Tai nutiko kelios savaitės prieš man sužinant apie nelaimę su motociklu.

Mintis, kad galėčiau tave nuskriausti, pasakė jis, man yra vienas baisiausių dalykų.

Vienas baisiausių dalykų.

Pakėliau akis į medžiu išmuštas palėpės lubas ir galvojau, kokie gali būti baisiausi dalykai. Kiek baisiausių dalykų gali būti? Argi „baisiausias“ nėra aukščiausiojo laipsnio? Ar baisiausias dalykas nėra vienas?

Mama garsiai knarkė savo lovoje kitoje palėpės pusėje. Tai pakankamai baisu, bet ar baisiausia?

Galvojau apie dalykus, kurių mano vaikinas nemėgo. Keltis ryte. Nusivylimo. Žmonių, trukdančių jam apsisukti 180 laipsnių kampu viduryje gatvės. Ir, be to, minties, kad galėtų mane nuskriausti.

Minties, šitaip pasakė jis, tarsi tai būtų tik hipotetiška galimybė, nors aš jau liejau ašaras. Mes sėdėjome jo svetainėje, ant sofos, kur pirmą kartą glamonėjomės, kur kartą mylėjomės, kur vienąsyk po vakarėlio jis girtas užmigo man ant kelių, o aš sėdėjau ir glosčiau jo plaukus.

Kiek laiko buvote kartu? paklausė mama, kai jai paskambinau.

Dvidešimt vieną mėnesį?.. atsakiau. Skaičiuodama mėnesiais ėmiau galvoti apie kūdikių drabužėlius, bet negalėjau prisiversti ištarti „beveik dvejus metus“.

Reikia pusės to laiko, kad atsigautum, pasakė mama. Su tavo tėvu man reikės amžinybės.

Po kelių savaičių mama pati paskambino.

Jis mirė, ištarė. Rašo visuose laikraščiuose.

 


Mano tėvas buvo atstumtasis. Tais laikais, kai miestą linijomis dalijo medžiai ir juosė akmeninės tvoros, jis, mano mamos mergystės miestas, buvo prieglobsčiu. Kiekvieną ketvirtadienį mėnuliaveidės moterys baltais našlių sijonais kirsdavo geležinkelį ir nešdavo skvoteriams, gyvenantiems kitoje pusėje, išmaldą. Alkaniems jos duodavo košės, sušalusiems – antklodžių, visiems duodavo prezervatyvų ir skiepydavo vaikigalių gaujas, kurias reikėdavo sugaudyti kaip laukinius paršelius ir laikyti prispaudus po adatomis.

Mano tėvas nebuvo vienas iš tokių skvoterių vaikų. Jo pilvas nesipūtė nuo parazitų. Jam neskaudėjo užpakalio nuo tokios daugybės dūrių. Kai jį rado paplūdimyje, mano tėvas jau buvo jaunas vyras. Jis gulėjo parkritęs ant pilvo, pusiau užpiltas šlapio smėlio, jo oda ryto šviesoje blizgėjo kaip guminė.

Jie parnešė jį į mano senelio namus, nes senelis garsėjo kaip geros reputacijos gydytojas. Tėvo nevežė į ligoninę, sakė mama, nes jis neturėjo nei tapatybės kortelės, nei pinigų. Jis nebuvo pirmas šitaip išplautas žmogus, tik pirmas, kuris išgyveno. Ligoninė turėjo vietą tokiems kaip mano tėvas, žmonėms be istorijos. Gyvus ar mirusius, juos sukišdavo į šaldytuvų stalčius, su tuščiomis kortelėmis ant kojų nykščių.

Mano mama žaisdavo seselę. Ji ant savo žalio mokyklinio sijono užsirišdavo raudoną prijuostę ir du kartus per dieną nešdavo mano tėvui karštos arbatos. Mama sakė, kad ją sujaudino mėlyna oda. Ji vieną dieną grįžo iš mokyklos ir rado jį gulintį ant sofos svetainėje, suvyniotą į raudoną antklodę. Jo veido spalva priminė kriauklėje pasislėpusio moliusko spalvą, tik aplink lūpas tamsesnė. Mama dviem pirštais palietė tas mėlynas lūpas ir jos buvo šaltos.

Kai tėvui pagerėjo, juodu tapo draugais. Rytais jie kartu eidavo į mokyklą po jaunais, lieknais medžiais, o vakarais vaikštinėdavo baltoje, skaisčioje elektros šviesoje. Kartais jie išsmukdavo nakties vidury ir vieni žingsniuodavo per miestą, dviese. Tada nebuvo jokios komendanto valandos, jokių policijos sirenų, nuskambančių gatvėje vidurnaktį ir antrą, ir ketvirtą; tik mėnulis, tviskantis, be kraterių, plūduriuojantis virš aukštų telefono stulpų. Visa kita žinai pati, užbaigė mama.

 


Prieš mums grįžtant į miestą, senelis gyveno vienas kadaise baltame name su plačiais balkonais. Jazminai išnyko seniai, o vaisius brandinantys medžiai buvo peraugę, pernokę, jų kūnų likučiai puvo sode ant žemės, pusiau sugraužti skruzdėlių, žiurkių ir gėrybes rankiojančių skvoterių vaikų. Skvoteriai kiekvieną ketvirtadienį susirinkdavo šalia geležinkelio ir eidavo per miesto kvartalus, prašydami košės alkaniems, antklodžių sušalusiems, prezervatyvų visiems ir skiepų plikų vaikų gaujoms. Ir nors dabar vaikai jau paklusniai kišo užpakalius po adatomis, nebebuvo moterų baltais našlių sijonais, kurios suleistų tuos vaistus. Ligoninėje stovėjo tuščios lovos, mėtėsi tušti buteliukai. Spintelės, pridėtos stiklainių su kūdikiais, stalčiai, pilni žmonių su tuščia kortele ant kojos nykščio, – viskas perniek.

Senelis manęs nepažino. Kartais jis galvodavo, kad aš mama, ir klausdavo, kaip praėjo diena mokykloje, prašydavo atmintinai išvardyti periodinę elementų lentelę. Aš taip ir padarydavau; vien tam, kad patenkinčiau jį, vardijau visus elementus, kuriuos atsiminiau iš mokyklos: helis, boras, fosforas, toliau išgalvodavau pati – glikominis, pneumonis, estrogenas. Jis niekada nepastebėdavo. Retkarčiais senelis manydavo, kad aš močiutė. Kartą įėjau į jo kabinetą, ir jis pravirko.

Kodėl grįžai? paklausė.

Maniau, kad jis klausia, kodėl grįžau į miestą.

Nežinau, atsakiau. Nes mano tėvas mirė? Nes mano vaikinas mane paliko?

Kodėl sugrįžai ir vaideniesi man? sušuko senelis. Dabar jis jau raudojo, galva ant stalo, pečiai krūpčiojo.

Kai vyras ant motociklo šovė į mero dukterį, meras paskambino į senelio namus.

Kur tavo sūnus? paklausė. Mano tėvas garsėjo kaip geriausias chirurgas mieste, bet šaudymų vakarą jo nebuvo ligoninėje. Tai įprasta, nes joje beveik neliko pacientų ir gydytojai ėjo į namus pas sergančiuosius.

Jis išėjo į turgų, pasakė senelis.

Kai jie rado tėvą, buvo jau per vėlu. Jis neteko per daug kraujo, jo veidas išblyško, tapo blausiai mėlynas, kaip tą dieną, kai jį rado paplūdimyje. Ateitis tapo kitokia nei anksčiau.

 


Vaikinas aiškino, kad kažkas jame pasikeitė.

Ką turi galvoje? paklausiau. Įsivaizdavau pavaras, persijungiančias jo krūtinėje. Raktelio pasukimą. Kažką spragtelint, pasislenkant į kitą vietą.

Vaikinas pažiūrėjo į savo rankas, kažką ištarė.

Ne, atsakiau. Netikėjau juo.

Giliau susigūžiau sofoje, giliau savo moliusko kriauklėje.

Ne, pakartojau.

Mes ketinome kartu auginti ožkas ir duoti joms pretenzingus vardus: Šila, mūsų ožka; Alfonso, mūsų ožys; Ernestina, mūsų brangiausia ožka. Ant kalvos baltavo bažnytėlė. Pakabinau atviruką su jos atvaizdu ant židinio atbrailos jo svetainėje.

Prašau, pasakiau savo vaikinui. Prašau, pasiimk mane namo.

 


Visa kita žinai pati, kartojo mama, bet iš tiesų nežinau. Nežinau, kas buvo pirmiau: medžių lieknumas ar telefono stulpų aukštis. Nežinau, kuris gatvės žibintas užgeso pirmas, kurio kaimyno šuns nuotrauka pirmoji pakabinta rajone: DINGO, ir apačioje: ATSILYGINSIU. Net nežinau, ar pirma mirė jazminai, ar mano senelė.

Žinau tik tiek, kad vieną ankstyvą rytą senelė išlipo iš lovos, pažadino tarnaites ir išsiuntė jas į turgų su pirkinių sąrašu. Ji atitraukė baltąsias užuolaidas, pravėrė langus ir pakeitė vandenį gėlių vazose. Tada išėjo pro duris, pro suvirinto plieno tvorą į lombardą mieste. Ji nunešė pinigus tiesiai mano mamai. Kvepėdamos jazminais, sakė mama, net tą pačią paskutinę dieną mieste, net tą saulėtą vasaros rytą, kai danguje nebuvo nė vieno debesėlio, metančio šešėlį, naktinės gėlės kabinosi į senelę.

Mama nakvynės namų kambarėlyje klūpojo priešais klozetą.

Turi vykti tuoj pat, pasakė senelė.

Mama įkvėpė jazminų ir jai pasidarė bloga.

Vėliau tądien mama paliko miestą ir senelė numirė. Kaip? Norėjau sužinoti. Mama sakė, kad jos mergystės mieste būta vietos, kur geros reputacijos šeimos saugojo savo paslaptis, tamsus, drėgnas kambarys uždarytais langais ir užsklęstomis langinėmis. Oras tame kambaryje buvo užsistovėjęs, lipnus. Ten tvyrojusi gėda niekada neišdžiūdavo, o sūrus kraujo, vėmalų, spermos ir kitų kūniškų skysčių kvapas laikėsi metų metus. Metai žygiavo to kambario perimetru kaip skruzdėlės, kasmet vienas juodas taškelis sekė kitą, stora juoda linija, ropojanti per išblukusias sienas.

Galvojau apie mirusius kūdikius spintelėse. Formaldehidą, sklindantį ilgais ligoninės koridoriais. Apie geros reputacijos gydytojus, jų gražias žmonas ir dukras.

Nebeklausinėjau savo mamos.

 


Miestas pilnas skelbimų lentų, kuriose surašyti uždrausti, nelegalūs, atiduotini ar kitaip konfiskuotini dalykai. Mopedai, motociklai, šalmai, juodi odiniai švarkai. Romanai, užsienietiški filmai, konceptualus menas, trumpųjų bangų radijo imtuvai, tiksintys laikrodžiai, vandens šautuvai, oriniai šautuvai, plastikiniai šautuvai, švirkštai, akiniai nuo saulės, ilgi plaukai.

Man atrodo, kad meras turi geriausią pasaulyje humoro jausmą, arba išvis jokio neturi. Gal einant laikui jo humoro jausmas tiesiog pasikeitė. Turėtų būti sunku, kai pokštą supranti pats vienas, kai prireikia užsirakinti tarnybiniuose apartamentuose, paleisti apsauginius ir užsidaryti visus langus vien tam, kad pasimėgautum geru humoru. Matyt, nelengva nežiūrėti į save rimtai, kai visi kiti surimtėja.

Vis dėlto man įdomu, kur jie viską padėjo, ne tik konfiskuotus daiktus, bet ir žmones, kurie nenusileido. Gal juos visus išvežė į mero namą, kur atvykusius pasitiko fanfaros ir konfeti, ir meras, iššokantis iš už tikros odos sofos, šaukiantis STAIGMENA! Gal visi dingę žmonės tiesiog sėdinėjo ant prašmatnių apmušalų juokdamiesi ir gurkšnodami šampaną, galvodami, kokius dar absurdiškesnius dalykus galima uždrausti.

Bet labiau tikėtina, kad visi jie jau mirę. Praeitą savaitę iš balkono mačiau, kaip gatvėje sužalojo berniuką. Jis tikriausiai ėjo namo iš mokyklos arba iš gimnazijos aikštėje, arba iš profesinės mokyklos užmiestyje, kur mokinius veždavo autobusais. Užpuolė jį žirklėmis. Du neuniformuoti vyrai laikė jį parklupdę ant žvirgždo, o trečiasis kuokštais kirpo ilgus garbanotus berniuko plaukus. Visur buvo pilna kraujo. Žinojau, kad žaizdos galvos odoje gausiai kraujuoja ir net nedidelis įpjovimas gali atrodyti baisiai, bet jie tą berniuką tikrai mėsinėjo.

Mačiau, ką skvoteriai buvo sukaupę rankiodami gėrybes: juodus paukščius, nukritusius nuo elektros laidų, gatvės šunis kovose nukramtytomis kojomis, paliktus dvėsti, avarijų aukas, primenančias dideles kates arba mažus vaikus.

Nerimavau, kad skvoteriai ateis šito berniuko.

 


Buvo paskutinė mudviejų su vaikinu vasaros diena. paskutinės mūsų maudynės tvenkinyje po pilnatimi. Žinojome, kad mėnulis vėl bus pilnas. Jis pilnės ir dils, įkvėps poetus, sveikins kosminius laivus, reguliuos jūros lygį. Bet nebebus taip, kaip buvo tą paskutinį vakarą, tą paskutinį pasiplaukiojimą, tvenkinio vanduo toks šiltas ant mūsų kūnų, varlės kvarkuolės kurkia krante.

Vaikinas pabučiavo mano ausį. Aplink mus leidosi tamsa ir mes bandėme pagauti ją rankomis. Taškėmės tamsa. Svirpliai šaukė mus ir visus mūsų neįvykusius gyvenimus. Žinojau, kad priėjome galą. Tvenkinyje tą naktį niekas nenuskendo, tvenkinį turėjome palikti. Pirmasis drebulys, pirmasis šiurpas ant odos. Reikėjo kopėtėlėmis užvilkti savo kūnus ant prieplaukos, mano speneliai nuo šalto oro sukietėjo, antrasis drebulys, šlapia palaidinė lipo prie nugaros.

Atgal važiavome dviračiais. Mano plaukai vis dar šlapi, žibintas lipnia juostele priklijuotas ant vairo. Sekėme baltomis gatvės linijomis, besidriekiančiomis prieš mus, nuvažiuojančio automobilio galiniais žibintais, raudonais ir mažais neaprėpiamoje tamsoje. Pakėliau dešinę ranką, jaučiau vėją slystant tarp pirštų. Pakėliau kairę ranką. Žiūrėk! norėjau sušukti savo vaikinui. Ištiesiau abi rankas į tamsą. Žiūrėk, sušnabždėjau, bet negalėjau išsilaikyti ilgiau nei kelias sekundes.

 


Mama pasakojo, kad buvau pradėta sode, po vaisius brandinančiais medžiais, tarp jazminų ir suvirinto plieno tvoros. Ten žemė minkščiausia, sakė ji, visada juoda ir truputį drėgna. Jie negalėjo prisiversti įeiti į namą, užkopti įvijais laiptais, kurie vedė į jos mergystės palėpę. Tarp baltų mano senelių namo sienų mama ir tėvas buvo tik vaikai, du kūdikiai-žuvys mėlynais veidais, besimokantys kvėpuoti.

Tie pinigai, tęsė mama, buvo procedūrai. Mano mamos mergystės mieste gyveno našlės baltais sijonais, kurios palydėdavo merginas kitapus geležinkelio. Merginos grįždavo po kelių valandų suglebusiais veidais, sunkiais žingsniais, dar sunkesniais akių vokais. Mama nebuvo viena tokių merginų. Ji nespaudė stiprios baltasijonės našlės rankos, nepurvino savo žalio sijono apsiuvų kirsdama geležinkelį. Ji paėmė senelės atneštus pinigus, nuėjo tiesiai į traukinių stotį ir nusipirko vienos krypties bilietą iš miesto.

 


Kai viskas baigėsi, neuniformuotieji pastūmė berniuką, ir jis susmuko. Tarsi paklodė, nuslydusi nuo skalbinių virvės. Tamsių plaukų sruogos pleveno aplink jo kūną, kai kurias vėjas nešė tolyn. Kraujas telkšojo ant asfalto, upeliais bėgo į nutekamąjį vamzdį.

Iš savo balkono šnabždėjau berniukui: Gulėk. Nesikelk.

Tą vakarą oras buvo užsistovėjęs, lipnus. Girdėjau, kaip apačioje, sode, šlama lapai. Žiurkės rausėsi nukritusių vaisių.

Nesikelk, nesikelk, kartojau ir kartojau mintyse, tarsi tų žodžių jėga būtų galėjusi nulaikyti jį ant žemės. Žinoma, berniukas vis tiek atsikėlė. Jie nušovė jį tiesiai į galvą. Neįvyko joks stebuklas. Šūvio garsas išplėšė mane iš kėdės, ir prisiminiau, kas šiame mieste nutinka liudininkams. Grįžau į kambarį ir uždariau balkono duris.

Užtraukiau baltąsias užuolaidas, kad nematyčiau, ar skvoteriai ateina jo pasiimti. Buvo ketvirtadienis, kai jie eidavo rankioti gėrybių.

 


Vėliau tą patį vakarą vėl jį išvydau. Jis buvo mano tėvas ir buvęs vaikinas, ir miręs berniukas viename asmenyje. Bet labiausiai jis buvo tėvas. Mes išėjome pasivaikščioti po miestą, švariomis gatvėmis, suliniuotomis jaunais medžiais, elektros švieselės skaisčios ir skaidrios. Klausėmės žiogų ir varlių, kurkiančių prie tvenkinio. Nors buvo naktis, dangus palei horizontą blausiai švytėjo, ir aš stebėjausi, kaip viskas plokščia.

Tėvas kažką pasakė.

Paėmiau jo ranką.

Aplink mus pleveno tamsių plaukų sruogelės, jos virto juodais paukščiais ir skrido dangop, leidosi ant telefono laidų. Kažkur buvo matyti kamino kontūrai.

Mes ėjome vienu vieninteliu brūkšniu, nubrėžtu nuo vieno krašto iki kito.