Fiodor Dostojevskij. „Aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių vaikas“. Trys laiškai
2021 m. Nr. 12
Iš rusų k. vertė Dagnė Beržaitė
Epistolinis žanras – didelė ir plati Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) kūrybinio palikimo dalis. Pirmasis rašytojo romanas „Vargo žmonės“ (1846) parašytas laiškų forma, vieni kitiems laiškus rašo ir jo kūrinių herojai. F. Dostojevskį visada domino atskiras, savitas individo požiūris į pasaulį ir save. Pasak Michailo Bachtino, rašytojas siekė vaizduoti ne žmogų pasaulyje, o tai, ką tas pasaulis reiškia atskiram individui. Todėl laiškai – vos ne geriausia savęs ir aplinkos stebėjimo priemonė ir erdvė.
Tačiau F. Dostojevskis yra ne kartą užsiminęs, kad pats nemėgsta rašyti laiškų. Viename jų, rašytų 1878 m., skaitome: „Pats tai aš mėgstu gauti laiškus, tačiau rašyti pačiam, manau, yra beveik neįmanoma ir net kvaila: nemoku tinkamai išreikšti minčių laiške. Parašai kokį laišką, ir staiga atsiunčia tokią nuomonę ar prieštaravimus atseit jūsų laiške išsakytoms mintims, apie ką niekada net nebūtum pagalvojęs. Ir jei pateksiu į pragarą, tai man, aišku, už visas nuodėmes reikės parašyti per dieną po dešimt laiškų, ne mažiau“1.
Ir vis dėlto F. Dostojevskis, kaip ir dauguma XIX a. autorių, laiškus rašė visą gyvenimą. Pilna jo laiškų rinktinė (be komentarų), kaip teigia pirmieji visus juos į užsienio kalbą pabandę išversti italai, – tai maždaug tūkstantis keturi šimtai puslapių. Ir tai dar ne visi rašytojo laiškai. Žinoma, kad dalis jų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, nieko nelikę iš rašytojo susirašinėjimo su pirmąja žmona Marja Dostojevskaja2.
Šioje publikacijoje, skirtoje rašytojo 200 metų jubiliejui, pateikiame tris pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstus ankstyvojo F. Dostojevskio laiškus. Jie papildo rašytojo paveikslą, leidžia iš arčiau pažvelgti į jo asmeninio gyvenimo detales, išgyvenimus, kūrybos laboratoriją, pristato idėjų evoliuciją. Šių dažniau cituojamų laiškų vertimą nulėmė ir noras paneigti vyraujančią nuomonę apie tai, kad F. Dostojevskis, kaip rašytojas filosofas, susiformavo tik XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, po „Užrašų iš pogrindžio“ (1864).
Michailui Dostojevskiui3
1839 m. rugpjūčio 16 d.
Sankt Peterburgas
Taip, mielas broli, taip visada mums nutinka: bendraujame patys nežinodami, ar pajėgsime tesėti; gerai, kad aš niekada neprižadu skubotai. Pvz., ką tu pasakytum apie mano tylėjimą? Kad tingiu… užmirštu tave ir t. t., ir t. t. Ne! Tiesiog nėra nė grašio; dabar jau yra, neišpasakytai džiaugiuosi jais lyg seniai matytais svečiais.
Na pagaliau ir tau mano laiškas!
Pasikalbėkim, paplepėkim!
Mielas broli! Praliejau daug ašarų dėl tėvo mirties4, bet dabar mūsų padėtis dar baisesnė; ne apie save sakau, bet apie mūsų šeimyną. Laišką siunčiu į Rėvelį5 pats nežinodamas, ar tu jį gausi… Kažkodėl manau, kad jis tavęs čia nepasieks… Duok Dieve, kad būtum Maskvoje; tada būtų ramiau dėl mūsų šeimynos; sakyk, prašau, ar yra pasaulyje dar nelaimingesnių už mūsų brolius ir seseris? Mane žudo mintis, kad juos augins svetimi. Todėl tavo sumanymas, kad gavęs karininko laipsnį galėtum važiuoti į kaimą, tikrai puikus. Ten, mielas broli, galėtum rūpintis jų išsilavinimu, toks jų auklėjimas būtų tikra laimė. Harmoningas sielos puoselėjimas savųjų apsuptyje, visų siekių ugdymas krikščioniška dvasia, pasididžiavimas šeimos dorybėmis, ydų ir negarbės baimė – štai tokio auklėjimo pasekmės. Tik tada mūsų tėvų kaulai galėtų ramiai ilsėtis žemėje; bet, mielas drauge, tau reikės daug ką pakelti. Turėsi arba susipykti, arba susitaikyti su giminėmis. Susipyksi – blogai; seserys pražus. Susitaikysi, turėsi jomis rūpintis. Jie sakys, kad esi tinginys, jei numoji ranka į tarnybą. Bet, broli mieliausias! Iškęsk tai. Spjauk į visus tuos menkystas ir tapk geradariu savo broliams. Tu vienas juos išgelbėsi… Žinau, išmokai kentėti; įvykdyk savo ketinimą. Tai neįkainojama. Duok Dieve tau jėgų tam! Aš pareiškiu, kad visur tau pritarsiu.
Ką dabar veiki? Tu nuoširdesnis su Ivanu Nikolajevičiumi nei su manimi6; jam sakei, kad esi apsivertęs darbais, neturi laiko; taip, bjaurus tas tavo darbas, ką daryti; atsisakyk jo greičiau.
Ką čia tau papasakosi apie save… Seniai nuoširdžiai nebendravome. Nežinau, ar pajėgsiu pasikalbėti su tavimi apie tai. Nežinau, bet dabar vis dažniau aplinką stebiu visiškai abejingai. Bet vis dažniau jaučiu save prabundant. Vienintelis mano tikslas yra būti laisvėje… Viską dėl jos aukoju. Bet dažnai, dažnai mąstau, ką duos man ta laisvė… Būsiu vienas svetimoje minioje? Sugebėsiu išsilaisvinti nuo viso šito; bet, prisipažinsiu, norint gyventi šiomis viltimis, reikia stipriai tikėti ateitimi, aiškiai susivokti; ir ką gi? Nesvarbu, išsipildys jos ar ne; savo pasieksiu. Tebūna palaimintos tos akimirkos, kada susitaikau su dabartimi (dabar dažniau tokios minutės aplanko). Tomis minutėmis labiau suvokiu savo padėtį, žinau, kad tos šventos viltys išsipildys.
Dvasia dabar nerimsta; bet toje dvasios kovoje paprastai ir subręsta stiprūs charakteriai; miglotas vaizdas ryškėja, o tikėjimas gyvenimu atsiremia vis į tyresnį ir aukštesnį pagrindą. Mano sielos jau nebepasiekia ankstesnės audros. Čia viskas tyku, kaip širdyje žmogaus, kuris saugo gilią paslaptį; man neblogai sekasi suprasti, „ką reiškia žmogus ir gyvenimas“; mokytis charakterių galiu iš rašytojų, šalia kurių visa, kas geriausia mano gyvenime, teka laisvai ir džiaugsmingai; daugiau ir nepasakysiu apie save. Savimi tikiu. Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įminti, ir jei visą gyvenimą bandysi ją įminti, nesakyk, kad praradai laiko; mane domina šita paslaptis, nes noriu būti žmogumi. Sudie. Tavo draugas ir brolis
F. Dostojevskis
<…> brangiausios idėjos kiekvieną minutę <…> svajojant ir mąstant gyvenimo nepastebi. Dar štai kas <…> galiu mylėti ir būti draugu. Neseniai <…>. Kiek daug švento ir didingo, tyro <…> šiam pasauly. Moisiejus ir Šekspyras.
Tik pusė <…>.
Meilė, meilė! Sakai, skini jos žiedus. Man atrodo, kad nėra nieko nesavanaudiškesnio už pasišventusį poetą. Kaip galima savo džiaugsmą atiduoti popieriui. Sieloje visada slypi daugiau, nei žodžiai, spalvos ar garsai pajėgūs išreikšti. Todėl ir sunku įgyvendinti kūrybos idėją.
Kai meilė sujungia dvi širdis. <…> ir juolab nerodo ašarų savo <…> tik krūtinėje. Verkti gali ir vienas <…> tereikia neprarasti išdidumo ir krikščioniško tikėjimo <…> kažką apie M [neišskaitoma].
Jei po savaitės negausiu tavo atsakymo, manysiu, kad tu Maskvoje, ir rašau tau Kumaninų7 adresu. Parašyk man, broli, kaip susidorojai, kaip kiti su visu tuo susidorojo. Dabar, mielasis, jau nebenutrūks mūsų susirašinėjimas. Greitai atsiųsiu tau knygų sąrašą. Rašyk. Dabar nebėra laiko.
Michailui Dostojevskiui
1849 m. gruodžio 22 d.
Petropavlovsko tvirtovė8, Sankt Peterburgas
Broli, mielasis broli! Viskas nuspręsta! Esu ketveriems metams nuteistas darbams tvirtovėje (rodos, Orenburgo), o paskui į eilinius9. Šiandien, gruodžio 22, mus atvežė į Semionovsko aikštę. Ten visiems mums perskaitė mirties nuosprendį, davė pabučiuoti kryžių, virš galvos sulaužė špagas ir surengė priešmirtinį tualetą (balti marškiniai)10. Paskui tris pastatė prie stulpo mirties bausmės įvykdymui. Aš stovėjau šeštas, kvietė po tris, taigi buvau antroje eilėje ir gyventi man liko tik minutė. Prisiminiau, broli, tave, visus taviškius; paskutinę minutę tik vienas tu buvai mano mintyse, tik čia sužinojau, kaip myliu tave, broli mano mielas! Suspėjau tik apkabinti šalia stovėjusius Pleščejevą, Durovą ir su jais atsisveikinti11. Galiausiai buvo duotas signalas nutraukti, pririštus prie stulpo atvedė atgal ir mums visiems perskaitė, kad jo imperatoriškoji didenybė dovanoja mums gyvenimą. Toliau ėjo tikri nuosprendžiai. Vieninteliam Palmui12 buvo atleista. Jį tuo pačiu rangu į armiją.
Man ką tik pasakė, mielasis broli, kad šiandien ar ryt reikės ruoštis į kelią. Aš paprašiau pasimatymo su tavimi. Bet atsakė, kad tai neįmanoma, galiu tik laišką tau parašyti, kurį gavęs paskubėk ir tu man kuo greičiau atsakyti. Bijau, kad tu gali kažką žinoti apie mūsų nuosprendį (mirties). Kai vežė į Semionovsko aikštę, pro karietos langus mačiau mases žmonių, galbūt žinia buvo tave pasiekusi ir tu sielojaisi dėl manęs. Dabar tau bus lengviau dėl manęs. Broli! Aš nenusiminiau ir nepraradau vilties. Gyvenimas visur gyvenimas, gyvenimas mumyse, o ne išorėje. Šalia manęs bus žmonės, ir likti žmogumi tarp žmonių, išlikti juo iki galo, visose nelaimėse, nenusiminti ir neparkristi – štai kur gyvenimas, jo užduotis. Aš tai suvokiau. Šita idėja tapo mano kūnu ir krauju. Taip, tiesa! Ta galva, kuri kūrė, gyveno aukščiausiu menu, kuri suvokė ir priprato prie aukščiausių dvasios poreikių, ta galva jau nulėkė nuo mano pečių. Išliko atsiminimai, sukurti ir dar neįgyvendinti mano kūriniai. Taip, jie kankins mane! Bet manyje liko širdis ir tas kūnas, ir kraujas, kurie taip pat gali ir mylėti, ir kentėti, ir trokšti, ir prisiminti, o tai vis dėlto irgi gyvenimas! On voit le soleil!13
Na, sudie, broli! Nesijaudink dėl manęs! Dabar apie reikalus materialius: knygas (Biblija liko pas mane) ir kelis mano rankraščio lapelius (dramos ir romano plano juodraštis ir pabaigta apysaka „Vaikų pasaka“14) iš manęs atėmė ir, greičiausiai, atiduos tau. Savo paltą ir seną kostiumą irgi paliksiu, jei atsiųsi jų paimti. Dabar, broli, manęs, matyt, laukia ilgas kelias su konvojaus palyda. Reikia pinigų. Broli mielas, kai pasieks tave šitas laiškas, ir jei pavyks gauti šiek tiek pinigų, atsiųsk iškart. Pinigai man dabar už orą reikalingesni (dėl ypatingos aplinkybės). Parašyk kelias eilutes pats. Paskui, jei pavyks su pinigais iš Maskvos, – pasistenk dėl manęs ir nepalik manęs… Na štai ir viskas! Yra skolų, ką su jomis daryti?!
Pabučiuok žmoną savo ir vaikus. Primink jiems apie mane; pasirūpink, kad jie manęs nepamirštų. Gal dar kada nors susitiksime? Broli, saugok save ir šeimą, gyvenk tyliai ir protingai. Galvok apie savo vaikų ateitį… Gyvenk dorai.
Niekada anksčiau savyje nejutau tiek daug sveikų dvasinių jėgų. Bet ar atlaikys kūnas: nežinau. Išvykstu sirguliuodamas, man skrupulas. Bet gal kaip nors! Broli! Aš jau tiek išgyvenau, mane mažai kas beišgąsdins. Kaip jau bus, taip. Kai tik atsiras galimybė, pranešiu apie save.
Perduok Maikovams15 paskutinius atsisveikinimo linkėjimus. Pasakyk, kad jiems visiems dėkoju už nuolatinį rūpestį mano likimu. Perduok Eugenijai Petrovnai16 pačius šilčiausius žodžius, kokie tik ateis tau į širdį. Linkiu jai daug laimės, visada ją pagarbiai ir dėkodamas prisiminsiu. Paspausk rankas Nikolajui Apolonovičiui ir Apolonui Maikovui; paskui ir visiems.
Surask Janovskį17. Paspausk jam ranką, padėkok. Pagaliau, ir kitiems, kurie manęs nepamiršo. O tiems, kurie pamiršo, primink. Pabučiuok brolį Kolią. Parašyk broliui Andrejui ir pranešk apie mane. Parašyk dėdei ir tetulei. Prašau tavęs, padaryk tai, nusilenk nuo manęs. Parašyk seserims: joms linkiu laimės!
O gal dar ir pasimatysime, broli. Saugok save, sulauk, dėl Dievo meilės, mūsų susitikimo. Gal dar kada nors apsikabinsime ir prisiminsime mūsų jauną, mūsų ankstesnį, auksinį laiką, mūsų jaunystę ir mūsų viltis, kurias šią akimirką raunu iš kraujuojančios širdies ir laidoju.
Nejaugi niekada nebepaimsiu plunksnos į rankas? Galvoju, kad po ketverių metų bus įmanoma. Viską, ką parašysiu, tau atsiųsiu, jeigu tik ką nors parašysiu. Dieve mano! Kiek kūrinių, iškentėtų, mano vėl sukurtų, žus, pranyks, užges mano galvoje ar nuodais pasklis kraujyje! Taip, jei negalėsiu rašyti, žūsiu. Geriau jau penkiolika metų nelaisvės ir plunksna rankoje.
Rašyk man dažniau, rašyk smulkiau, daugiau, detaliau. Išsiplėsk kiekviename laiške apie šeimą, smulkmenas, nepamiršk to. Tai suteiks man vilties ir gyvenimo. Jei tu žinotum, kaip mane kazemate atgaivindavo tavo laiškai. Tie du su puse mėnesio (paskutiniai)18, kai buvo uždrausta susirašinėti, man buvo labai sunkūs. Sirguliavau. Tai, kad tu man kartais atsiųsdavai pinigų, vertė jaustis kaltam: žinau, tau pačiam jų labai trūksta! Dar pabučiuok vaikus; jų mieli veidukai neina man iš galvos. Ak! Kad tik jie būtų laimingi! Būk laimingas ir tu, broli, būk laimingas!
Nesijaudink, dėl Dievo meilės, nesijaudink dėl manęs! Žinok, kad nenusiminiau, atmink, kad vilties nepraradau. Po ketverių metų likimas palengvės. Būsiu eilinis, – tai jau ne koks areštantas, ir turėk galvoje, kad kada nors aš tave apkabinsiu. Juk šiandien jau buvau prie mirties, tris ketvirčius valandos pragyvenau apie tai galvodamas, buvau prie paskutinės akimirkos ir dabar dar kartą gyvenu!
Jei mane kas bloguoju prisimins ir jei su kuo nors susipykau, jei kam palikau nemalonų įspūdį – pasakyk jiems, jei sutiktum kada, kad tai užmirštų. Mano sieloje nebėra tulžies ir piktumo, taip norėčiau šią akimirką ką nors iš ankstesnių mylėti ir apkabinti. Tą malonumą pajutau šiandien atsisveikindamas prieš mirtį. Tą minutę galvojau, kad žinia apie bausmę tave nužudys. Bet dabar būk ramus, dar gyvenu ir gyvensiu galvodamas, kad kada nors tave apkabinsiu. Tik apie tai dabar ir tegalvoju.
Ką veiki? Ką tu šiandien galvojai? Ar žinai apie mus? Kaip šiandien buvo šalta19!
Ak, kad tik mano laiškas pasiektų tave. Kitaip kokius keturis mėnesius negausiu žinių iš tavęs. Mačiau paketus, kuriuose du paskutiniuosius mėnesius siuntei man pinigų; adresas buvo užrašytas tavo ranka, ir aš džiaugiausi, kad tu sveikas.
Kai pasižiūriu atgal ir pagalvoju, kiek laiko praėjo veltui, kiek jo prarasta klystant, dykinėjant, nemokant gyventi; kaip jo nebranginau, kiek kartų nusidėjau savo širdžiai ir sielai, – tai širdis mano plyšta iš sielvarto. Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėjo tapti laimės amžiumi. Si jeunesse savait!20 Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu nauja forma. Broli! Prisiekiu tau, kad neprarasiu vilties ir išliksiu tyras dvasia ir širdimi. Atgimsiu į gerą. Štai visa mano viltis, visa mano paguoda.
Gyvenimas kazemate jau pražudė daug mano kūniškų, nelabai tyrų poreikių; anksčiau nelabai save saugojau. Dabar jau nerūpi nepritekliai, todėl nebijok, kad mane pražudys koks nors materialus sunkumas. To nebus. Ak! Kad tik sveikatos būtų!
Sudie, sudie, broli! Kada nors dar tau parašysiu! Gausi pačią smulkiausią mano kelionės ataskaitą. Kad tik sveikatos būtų, o tada viskas gerai!
Na, sudie, sudie, broli! Stipriai apkabinu; stipriai bučiuoju. Prisimink mane be skausmo širdyje. Neliūdėk, prašau, neliūdėk dėl manęs! Jau kitame laiške parašysiu, kaip man sekasi. Prisimink, ką sakiau tau: planuok savo gyvenimą, neeikvok jo, pasirūpink savo ateitimi, galvok apie vaikus. – Oi, kada gi, kada tave pamatysiu! Sudie! Dabar nubraukiu viską, kas buvo miela; skaudu tai palikti! Skauda perlaužiant save, plėšiant širdį perpus. Sudie! Sudie! Bet aš pamatysiu tave, esu įsitikinęs, tikiuosi, nesikeisk, mylėk mane, teneišblėsta atsiminimai, ir mintis apie tavo meilę bus geriausia mano gyvenime. Sudie, dar kartą sudie! Visiems sudie! Sudie!
Tavo brolis Fiodoras Dostojevskis
Areštuojant paėmė keletą mano knygų. Tik dvi iš jų buvo uždraustos. Ar negalėtum atgauti kitų? Dar prašymas: tarp tų knygų buvo „Valerijono Maikovo kūriniai“, jo kritika, – Eugenijos Petrovnos egzempliorius. Ji man davė savo brangenybę21. Kai mane suėmė, prašiau žandarmerijos karininko atiduoti jai tą knygą ir daviau jam adresą. Nežinau, ar grąžino jai. Pasidomėk tuo. Sudie! Nenoriu atimti iš jos to prisiminimo. Sudie, sudie darsyk.
Tavo F. Dostojevskis
Nežinau, ar reikės eiti su konvojaus palyda pėsčiomis, ar veš. Atrodo, veš. Gal!
Dar kartą: paspausk Emilijai Fiodorovnai22 ranką ir pabučiuok vaikelius. – Nusilenk Krajevskiui23, gali būt…
Parašyk man išsamiau, kaip tave suėmė, kalino ir kaip išėjai į laisvę24.
Natalijai Fonvizinai25
1854 m. sausis–vasaris
Omskas
Pagaliau, geroji Natalija Dmitrijevna, rašau Jums, jau palikęs ankstesnę vietą. Paskutinį kartą rašiau Jums sirgdamas ir kūnu, ir siela. Mane graužė toks liūdesys, todėl manau, kad parašiau kvailoką laišką. Tas ilgas, fiziškai ir moraliai sunkus, vienodas gyvenimas palaužė mane. Tokiomis minutėmis visada liūdna rašyti laiškus; tokiu metu primesti savo liūdesį kitiems, nors ir labai palankiai nusiteikusiems tavo atžvilgiu, manau, yra silpnumas. Šitą laišką siunčiu atsiradus progai ir labai džiaugiuosi galėdamas su Jumis pasikalbėti; juolab kad esu paskirtas į Semipalatinsko 7-ąjį bataljoną ir nebežinau, ar tebegalėsiu rašyti ir gauti Jūsų laiškus. Jūs jau anksčiau rašėte apie mano brolį. Tada jau paruošiau laišką ir Jums, ir broliui, bet susilaikiau neišsiuntęs, ir, rodos, gerai padariau. Mačiau visus Jūsų adresus S. D. [Sergejui Durovui] skirtame laiške ir paėmiau juos dėl visa ko. Gal jie ir patikimi, bet paskutinis Jūsų laiškas atėjo atplėštas, todėl reiktų rimtai pasisaugoti. Geriausia, jei panorėsite suteikti man laimės rašydama, tai kreiptis į mano brolį Peterburge, arba gal jis pats (nors nesu tikras) pasimatys su Jumis, ar, pagaliau, atsiųs patikimą žmogų. Dabar mano brolis prekiauja ir dėl to, manau, jo adresą nesunku rasti, pvz., skelbimuose. Aš pats nežinau jo adreso. Beje, ir Jums nesiūlau pasitikėti paštu. Bet, tikiuosi, kad iš Maskvos į Peterburgą važinėja Jūsų pažįstami, tai ir jo laišką man būtų geriausia pristatyti tokia proga. Taip aš turėsiu reikalų tik su broliu, tokiuose reikaluose geriau bendrauti su vienu nei su dviem. Taip saugiau. Nors, jei rasite kitą legalią galimybę rašyti man, aišku, būtų puiku, dar geriau, nes aš ir pats dar nežinau, kaip rašysiu broliui. Aš tik todėl taip pasikliauju juo, nes su juo tikrai atnaujinsiu susirašinėjimą. Tuo labiau kad Jūs gyvenate Marjine, o tai įprastas kelias iš Maskvos į mūsų kaimelį Tulos gubernijoje. Aš kokį dvidešimt kartų pravažiavau tuo keliu pirmyn ir atgal, todėl galiu aiškiai įsivaizduoti Jūsų prieglobsčio ar, tiksliau, naujo įkalinimo vietą26. Su kokiu malonumu skaitau Jūsų laiškus, brangiausioji N. D. [Natalija Dmitrijevna]! Jūs puikiai rašote, tiksliau, Jūsų laiškai iš Jūsų geros, mylinčios širdies plaukia lengvai ir be įtampos. Būna žmonių uždarų ir tulžingų, kurie retai leidžia sau ekspansyvumo akimirką. Pažįstu tokių. Ir kartu tai neblogi žmonės, netgi priešingai.
Nežinau, bet iš Jūsų laiško galiu spręsti, kad Jums liūdna grįžus į tėvynę. Suprantu tai; ne kartą galvojau, kad jei kada dar grįšiu tėvynėn, tai mano įspūdžiai bus labiau skausmingi nei džiugūs. Negyvenau Jūsų gyvenimo ir daug ko apie jį nežinau, kaip mes visi nepažįstame kito gyvenimo, bet mus sieja bendražmogiškas jausmas, ir, rodos, kiekvienam tremtiniui tenka iš naujo savo sąmonėje ir atsiminimuose išgyventi visą savo praeities skausmą. Tai primena svarstykles, pasvėręs kuriomis tik ir sužinai tikrą visų savo kančių, pergyvenimų, viso to, ką praradai ir ką iš tavęs atėmė gerieji žmonės, svorį. Bet duok Dieve Jums dar daug gerų dienų! Girdėjau iš kitų, kad esate labai religinga, N. D. [Natalija Dmitrijevna]. Ne dėl Jūsų religingumo, bet todėl, kad pats pergyvenau ir pajutau, pasakysiu Jums, kad tokiomis minutėmis kaip „ištroškusi žemė“ alksti tikėjimo ir randi jį vien todėl, kad nelaimėje išryškėja tiesa. Pasakysiu Jums apie save, kad aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių, lig šiol ir (aš žinau tai) iki grabo lentos vaikas. Kokia siaubinga buvo ir tebėra ta tikėjimo troškulio kaina, troškulio, kuris mano sieloje tuo stipresnis, kuo daugiau manyje priešingų argumentų. Ir vis dėlto Dievas kartais atsiunčia minutes, kada aš visiškai ramus; tokiomis minutėmis myliu ir jaučiuosi kitų mylimas, tokiomis minutėmis ir susidėliojau savo tikėjimo simbolį, kuriame viskas aišku ir šventa. Tai labai paprastas simbolis, štai jis: tikėti, kad nieko nėra gražiau, giliau, simpatiškiau, protingiau, didvyriškiau ir tobuliau už Kristų, ir ne tik nėra, bet, su pavydžia meile kartoju sau, ir būti negali. Maža to, jei kas įrodytų man, kad Kristus yra už tiesos ribų, ir iš tiesų taip būtų, kad tiesa ne su Kristumi, tuomet labiau norėčiau likti su Kristumi nei su tiesa.
Bet geriau apie tai nebekalbėti. Nors nežinau, kodėl kai kurių pokalbių temos jau visiškai nebeįmanomos visuomenėje, o jei kas ir prabyla apie tai, tai kiti tik raukosi. Bet palikim tai. Girdėjau, kad norėtumėte vykti kažkur į pietus?27 Duok Dieve, kad Jums pavyktų išprašyti leidimą. Bet kada, sakykite, kada mes būsime laisvi nors kaip kiti žmonės? Ar ne tada, kai jau nebereikės laisvės? Jei apie mane, tai trokštu visko arba man nieko nereikia. Su kareivio miline esu toks pat belaisvis, kaip ir anksčiau. Ir kaip džiaugiuosi, kad savo sieloje tebeatrandu kantrybę, kad žemiškų gėrybių netrokštu ir kad man tereikia knygų, galimybės rašyti ir kasdien keletą valandų pabūti vienatvėje. Dėl šito labai nerimauju. Štai greit jau sukaks penkeri metai, kai vis būdavau apsuptas ar ginkluotos palydos, ar žmonių minios ir nė valandos nelikdavau vienas. Būti vienam – tai normalus poreikis, kaip gerti ir valgyti, kitaip tame prievartiniame komunizme pradėsiu nekęsti žmonių. Žmonių bendruomenė taps nuodais, užkratu, šitas nepakeliamas skausmas labiausiai ir kankino tuos ketverius metus. Buvo tokių minučių, kai nekenčiau kiekvieno sutiktojo, kalto ir nekalto, žiūrėjau į juos kaip į vagis, nebaudžiamai pasiglemžusius mano gyvenimą. Sunkiausiai pakeliama nelaimė, kai daraisi pats neteisingas, piktas, suvoki tai, priekaištauji sau – ir negali savęs nugalėti. Aš tai patyriau. Tikiu, kad Dievas Jus apsaugojo nuo šito. Manau, kad Jūs, kaip moteris, turėjote daug daugiau jėgų ištverti ir atleisti.
Parašykite man ką nors, Natalija Dmitrijevna. Važiuoju į gilų užkampį, į Aziją, ir jau ten, Semipalatinske, rodos, turėčiau užmiršti visą praeitį, visus įspūdžius ir prisiminimus, nes paskutiniai žmonės, kuriuos mylėjau ir kuriuos matydavau tarsi savo praeities šešėlį, turėtų apleisti mane. Baisiai greitai susigyvenu su kitais, tuoj suaugu su tuo, kas mane supa, ir po to skausmingai atsiplėšiu. Gyvuokite, Natalija Dmitrijevna, gyvuokite laimingiau ir ilgiau! Kai pasimatysime, tada vėl susipažinsime, ir galbūt dar daug laimingų dienų bus mums likę. Aš tarsi kažko laukiu; tarsi sergu dabar, ir man atrodo, kad artimiausiu metu turėtų nutikti kažkas svarbaus, kad aš artinuos prie viso savo gyvenimo krizės. Tarsi kažkam pribrendau, kad įvyks kažkas, gal tylaus ir aiškaus, gal grėsmingo, nors bet kuriuo atveju neišvengiamo. Kitaip mano gyvenimas būtų per menkas. O gal visa tai mano liguisti kliedesiai! Sudie, sudie, Natalija Dmitrijevna, o gal geriau iki pasimatymo, tikėkimės, kad iki pasimatymo!
Jūsų D. [Dostojevskis]
Dėl Dievo, dovanokite, kad siunčiu Jums tokius netvarkingus ir pritepliotus laiškus! Nors, tikrai, negaliu nepribraukyti. Prašyčiau nepykti.
Versta iš: Ф. М. Достоевский. ПИСЬМА. Собрание сочинений в 15 томах. Т. 15. СПб.: Наука, 1996.
1 Достоевский Ф. М. Письма. Собрание сочинений в 15 томах. – Т. 15. – СПб.: Наука, 1996. – P. 552.
2 Manoma, kad juos galėjo sunaikinti antroji F. Dostojevskio žmona Ana, kuriai adresuota didžioji vėlyvojo periodo F. Dostojevskio laiškų dalis.
3 Michailas Dostojevskis (1820–1864) – publicistas, leidėjas, vyriausias F. Dostojevskio brolis.
4 Michailas Andrejevičius Dostojevskis (1887–1839), rašytojo tėvas, mirė 1839 m. birželio 8 d. Šeima buvo įsitikinusi, kad tėvą nužudė jo valstiečiai. Tiesa, prievartinės mirties faktas taip niekada ir nebuvo įrodytas. F. Dostojevskio motina Marija Fiodorovna Nečajeva-Dostojevskaja (gim. 1800 m.) mirė 1837 m. Po tėvų mirties reikėjo spręsti penkių jaunesnių brolių ir seserų globos, taip pat ir viso šeimos turto klausimus. Apie tai ir svarstoma šiame laiške.
5 1838 m. M. Dostojevskis išvyko mokytis į Rėvelį.
6 Nuo šios vietos rankraštyje ne viskas išskaitoma.
7 Kumaninai – artimi giminaičiai iš motinos pusės.
8 Už dalyvavimą visuomenės veikėjo, utopinio socializmo propagandisto Michailo Petraševskio (1821–1866) suburto ratelio susirinkimuose (1844–1849) F. Dostojevskis kartu su kitais dvidešimčia ratelio narių buvo nuteistas mirti. Nors niekada iki galo nebuvo įrodyta, kad petraševskininkai tikrai užsiiminėjo politine ir antivalstybine veikla, ratelyje veikė kelios grupės. F. Dostojevskis, manoma, priklausė vienai radikalesnių ir vėliau pats save laikė politiniu nusikaltėliu.
9 Katorgos darbams F. Dostojevskis buvo nuteistas ne į Orenburgo, o į Omsko tvirtovę.
10 Balti marškiniai – būtina „techninio“ pasirengimo mirties bausmės ritualui dalis.
11 Aleksejus Pleščejevas (1825–1893) – rusų rašytojas, literatūros kritikas; Sergejus Durovas (1815–1869) – rusų rašytojas, vertėjas.
12 Aleksandras Palmas (1822–1885) – rusų poetas, dramaturgas.
13 Matai saulę! (Pranc.)
14 Šiandien šis F. Dostojevskio mažosios prozos kūrinys žinomas „Mažojo herojaus“ pavadinimu.
15 Su garsaus rusų dailininko, akademiko Nikolajaus Maikovo (1794–1873) šeima F. Dostojevskis buvo pažįstamas nuo ankstyvos jaunystės, o su poetu Apolonu Maikovu (1821–1897) draugavo iki gyvenimo pabaigos.
16 A. Maikovo mama, rašytoja Eugenija Maikova (1803–1880).
17 Stepanas Janovskis (1815–1897) 1848–1849 m. buvo F. Dostojevskio gydytojas.
18 Petropavlovsko tvirtovėje F. Dostojevskis kalėjo aštuonis mėnesius, nuo 1849 m. balandžio 23 iki gruodžio 23 dienos.
19 Kaip prisimena kiti M. Petraševskio ratelio nariai, mirties bausmės vykdymo dieną lauke buvo dvidešimt vienas laipsnis šalčio, o nuteistieji savo eilės ant ešafoto laukė be viršutinių drabužių.
20 Jei jaunystė žinotų! (Pranc.)
21 Greičiausiai tai buvo vienintelis anksti mirusio publicisto ir literatūros kritiko Valerijono Maikovo (1823–1847) straipsnių rinkinys, sudarytas ir įrištas jo motinos.
22 Emilija Fiodorovna Dostojevskaja (1822–1879) – brolio Michailo žmona.
23 Andrejus Krajevskis (1810–1889) – žurnalo „Otečestvennyje zapiski“, kuriame buvo publikuoti kai kurie ankstyvieji F. Dostojevskio tekstai, leidėjas ir redaktorius.
24 Brolį Michailą už dalyvavimą M. Petraševskio ratelio veikloje suėmė 1849 m. gegužės 6 d., bet po pusantro mėnesio paleido.
25 Natalija Fonvizina (1803–1869) – dekabristo Ivano Fonvizino (1788–1854), vėliau dekabristo Ivano Puščino (1798–1859), vieno artimiausių rusų poeto Aleksandro Puškino (1799–1837) draugų, žmona. 1850 m. sausio mėnesį N. Fonvizina kartu su kitomis dekabristų žmonomis gavo leidimą pasimatyti su naujai į Tobolsko kalėjimą atsiųstais politiniais nusikaltėliais, tarp kurių buvo ir F. Dostojevskis. Tada ji ir padovanojo jam Evangelijos tomą, vienintelę knygą, kurią kaliniams buvo leidžiama turėti kalėjime ir kurią rašytojas labai brangino visą likusį gyvenimą.
26 1853 m. grįžusi iš Sibiro tremties N. Fonvizina su šeima privalėjo gyventi savo Marjino dvare, įsikūrusiame netoli Dostojevskių šeimos dvaro Darovojo kaime (Tulos gubernija).
27 N. Fonvizina planavo vykti į Odesą, kur buvo palaidoti jos sūnūs.