Sigitas Geda. Ar galima kalbėti apie savo skriaudas?
1995 m. Nr. 1
Kitas tik pasijuoks iš mano naivumo. Sakys, ne tik galima, bet ir privaloma. Trečias pridurs, kad iš to jokios naudos. Antai lietuvių tremtiniai, – kiek knygų apie savo skriaudas prirašė! Kiek išėjo, o kiek dar stalčiuose pūva. Kokia iš to nauda? Jaunimui jos jau pabodo.
Profesorius Rimvydas Šilbajoris vienam pokalby man labai rimtai įrodinėjo, kad jeigu lietuviai kuo nors ir gali nustebinti pasaulį, tai nebent savo rimtimi, kažkuo panašiu į M. K. Čiurlionio „Tylą“, „Ramybę“.
Jaunas literatūrologas vakare per radiją kalė atvirkščiai. Girdi, panašus lyrizmas tėra nesubrendusių tautų sąmonės požymis. Subrendusios tautos (norvegai, švedą etc.) gelbstisi kandumu, šiurkščiu humoru, riebiais anekdotais.
Tai kaip čia yra iš tikrųjų? Ar išties tie lietuviai nelyginant kokios žaliuokės jaunam pušynėly? Kitos tautos kaip baravykai ar raudonviršiai, o čia viskas – vien paviršiai, paviršiai…
Prisiminiau staiga, kad yra pasaulyje tokia tauta kaip žydai. Kam kam, o lietuviams tikrai gerai pažįstama ir nesvetima. Sena jinai ar jauna? Kodėl žydai tiek amžių kalba, kala pasauliui apie savo skriaudas (iki paskutinio sukrečiančio spektaklio pagal G. Kanovičiaus romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie!“)?
Ne man į visus klausimus atsakyti. Man aišku tik viena: pasakyta, apreikšta pasauliui skriauda išvaduoja. Tai yra gal pats geriausias vaistas. Šitą tiesą Gotlando saloje patvirtino ir šviesaus proto Jonas Pajaujis, buvęs Štuthofo kalinys. Sako, išėjęs į laisvę, po karo labai ilgai negalėjęs atsipeikėti, dirbti, miegoti. Palengvėjo tada, kai viską išrašė.
Ar čia kas nors itin nauja pasaulyje pasakyta? Raštas išvaduoja žmogų, duoda jėgų gyventi.
Man regis, jeigu labiau paisytume šios elementarios tiesos, mažiau būtų kalbų apie literatūros nereikalingumą, apie skaitytoją ir tiražus. Problema: kiek mes patys, lietuvių rašovai ir rašovės, norime, drįstame, kiek esame pasiruošę ir pasiryžę šitam išsivadavimui?
Šitiek metų dainuota pakeltu balsu! Pesimizmas buvo vienas smerktiniausių dalykų kūryboje.
– Viskas gerai, bet kodėl taip liūdna. Negi nematote nieko šviesesnio mūsų gyvenime?
„Gerbiamas Sigitai, Jūs matote tiktai vieną, tamsiąją mūsų gyvenimo pusę…“ – iš laiškelio, kurį išsaugojau. Rašiusioji buvo uoli komunistė, dabar tokia pat uoli katalikė, bet jaunimą plaka dėl to paties beviltiškumo. Ar dabartinis jaunimas nepatiria skriaudų?
Skriauda yra skriauda. Antai moterų judėjimo dalyvės visame pasaulyje platina anketą, kurios pagrindinis klausimas toks: gal ankstyvojoje kūdikystėje (taigi vos ne lopšy) kas nors jus nuskriaudė seksuališkai? Ne veiksmu, tai žodžiu, užuomina, nešvankioj kalbom… Iš čia paskui brėžiama charakterio, elgsenos, laikysenos paradigma.
„Bernai kaip meitėliai, galėtų eiti kuolų tašyt, o poeziją lai sau kuria paliegėliai, nukaršėliai arba tie, kuriems nuvažiavęs stogas…“ (iš L. Jakimavičiaus raštų).
Pasakyta daug tiesos, bet gal ir per smarkiai. Ar apie daugelį lietuvių klasikų galėtume atsiliepti kaip apie kokius „nesveikuolius“? Baranauskas, Maironis, Binkis, Miškinis… Daugelis galėjo ir kuolą tašyt, ir eiles rašyt.
Vieną kartą besiginčijant apie M. Prousto sveikatą, mano bičiulis gerai replikavo (tada didelis lietuvių romanistas įrodinėjo, kad M.P. reikėdavo nunešt ir pasodint ant puodelio, toks paliegėlis buvęs…): „Matyt, ne apie tą sveikatą čia kalbame…“
Begalinis noras išeit iš savo vienatvės, nevilties, iš kalėjimo, iš skriaudos, kuri kartais beveik neįvardijama, gena žmogų į šviesą, raštą, gyvenimą ir sveikatą.
Dabar aš galvoju, kad tai ir yra didysis literatūros kontekstas. Bėda ta, kad ne viena ir ne dvi lietuvių rašytojų generacijos rašė ne dėl to ir ne taip. Rašė, kad išeitų, kad būtų garbės, pinigų, savotiško įteisinimo hierarchijoj.
Toks rašytojo tipas klestėjo nuo Rygos iki Vladivostoko. Dabar jie norėtų, kad viskas būtų kaip buvę.
– Kam jūs aitrinat senas žaizdas? Lyg mūsų kas neskriaudė? Čia logika beveik kaip kariuomenėj – pirmiausia gauni į snukį pats, paskui, tapęs seržantu, grąžini jaunesniam, jaunesnis duoda dar jaunesniam. Jeigu reikėtų nupaišyti, tai gal išeitų toks nuolatinis snukdaužystės paradas, karuselė, kur žmonės spardosi, spjaudosi, šaudosi iš kulkosvydžių ir drabstosi paprasčiausiais karvašūdžiais. Svarbu, kad gerai užvažiuotum! Štai ji, didžioji, metafizinė mina, kurią mums paliko mūsų vadai ir vadukai.
Visko buvo ir visko dar bus, bet nebus nei Lietuvoj, nei kitur taip svajojamos pilietinės visuomenės, kol žmonės neišsipasakos savo skriaudų, t. y. kol viskas neatsistos į savo vėžes. Negali juk toje pačioje „pilietinėje visuomenėje“ vėl bučiuotis auka ir buvęs jos budelis.
– Apsikabinkite, milijonai!
Jau buvome, jau gana.
Apie pilietinę visuomenę pirmą kartą išgirdau gal 1983 metais, – lenkai tada ėmė girtis, esą Solidarumo judėjimas subrandinęs tokią visuomenę, Lietuvoje irgi kažką reikėtų daryti. Paskui pasipylė ir pas mus serijinės teorijos, vienos pradedančios viską nuo senovės graikų polio, kitos nuo krikščioniškos bendruomenės, trečios – vienas Dievas žino nuo ko. Viskas gerai, tik bėda, kad retai čia sublizga koks nors perlas apie žmoniškumą, apie žmogaus skriaudą ir apie tai, kaip iš tos skriaudos išsikraustyti (kad neišsikraustytum iš proto su kitais besibroliaudamas).
Anksčiau vienaip sufalsifikuotą žmogų ūmai mūsų literatūroj pakeitė ne tikras žmogus (koks nors „mažytis lietuvis“), o nauja karikatūra. Ne žmonėmis, o creatūromis laikosi mūsų kūryba, dėl to ir visos vizijos – apokaliptinės arba kičinės.
Regis, J. Kossu-Aleksandravičius nei lagery buvo, nei kokių didelių nukrypimų turėjo, o kiek skausmo! Iš kur toji skriauda?
Visi nori rašyti, visi nori uždirbti, tik kad niekas nenori kentėti. Nesakau lipt ant kryžiaus. Paprastai, moraliai kentėti.
1994.XI.9